Prieš 70 metų – 1947 metų balandžio mėnesį – Lenkijos valdžia pradėjo ukrainiečių deportacijos iš pasienyje su Ukraina esančių rajonų į Lenkijos šiaurės vakarų regionų operacija. Viso tuomet priverstinai buvo perkelta apie 140 tūkstančių asmenų.
Apie šį įvykį „Radijo Svoboda“ (Радіо Свобода) žurnalistas Dmitro Šurchalo (Дмитро Шурхало) kalbasi su istorike Jana Primačenko (Яна Примаченко) ir Lenkijos bei Ukrainos santykių ekspertė Olha Hnatiuk (Ольга Гнатюк).
– Dar 1944 metais tarp Sovietų sąjungos, sovietų respublikų ir Lenkijos buvo sudarytas susitarimas dėl pasikeitimų gyventojais. Buvo kalbama apie šimtus tūkstančių perkeltų asmenų. Tačiau 1947 metų balandį Lenkijos valdžia, prieštaraudama šio proceso logikai, perkelia ukrainiečius iš pasienio rajonų į Lenkijos vakarinę dalį. Kaip Jūs manote, kodėl?
Jana Primačenko:
– Iš tikrųjų, 1944-1946 metais vyko labai didelio masto keitimasis gyventojais, kurio tikslas buvo sukurti etnines homogenines juostas palei sienas. Tada iš Lenkijos teritorijos į Sovietų sąjungą buvo perkelta daugiau nei vienas milijonas asmenų – uktrainiečių, baltarusių bei lietuvių. Ukrainiečių buvo daugiausiai – beveik pusė milijono.
Savo ruožtu, iš Ukrainos SSR buvo perkelta apie 810 tūkstančių lenkų. Tačiau tam tikros žmonių kategorijos nepateko į šį keitimosi procesą, nes jau 1946 metais Stalinas šią akciją nutraukė. Bet lenkai skaičiavo, kad maždaug nuo 20 iki 80 tūkstančių ukrainiečių vis dėlto jų teritorijoje liko. Ir kai Lenkijos vyriausybė kreipėsi su pasiūlymu paimti dar 20 tūkstančių ukrainiečių, Sovietų Ukraina atsisakė. Buvo motyvuota tuo, kad nėra gyvenamojo busto fondo be nėra noro priimti savo teritorijoje „banditų elementą“. Tai juk buvo susiję su Ukrainos sukilėlių armijos (USA) veikla. Sovietų valdžia, kuri tada aktyviai kovojo su ukrainiečių tautinio išsivadavimo sąjūdžiu Vakarų Ukrainoje, tiesiog bijojo, kad USA panaudos tai savo diversantų permetimui.
– Keista, nes iki tol apie milijonas žmonių buvo perkelti ir su gyvenamojo busto fondu problemų nebuvo. O čia keliasdešimt tūkstančių – ir kažkodėl sunkumai. Vis dėlto, tai buvo tikroji priežastis, ar dingstis atsisakyti?
J. Primačenko:
– Egzistuoja versija, kad pirmutinis akcijos „Vysla“ pavadinimas buvo akcija „Rytai“. Yra pagrindas manyti, jog tai buvo Maskvos inicijuota akcija. 1947 metų spalio mėnesį buvo įvykdyta akcija „Vakarai“, kai iš Vakarų Ukrainos teritorijos ukrainiečius, įtartus rėmus USA veiklą, ištremė į Sibirą. Todėl galima galvoti, kad tai buvo dvi, sovietų valdžios suplanuotos akcijos, tik „Rytų“akcijos vykdymas buvo patikėtas Lenkijos komunistų vyriausybei.
– Kas gi privertė Lenkijos vadovybę imtis priverstinės ukrainiečių deportacijos į vakarus?
Olha Hnatiuk:
– Reiktų matyti šią situaciją kiek platesniu mastu. Viena vertus, kai kalbame apie šias didelio masto deportacijas, jos, kai jau minėjo mano kolegė, palietė ne vien ukrainiečius ar vien lenkus. Jei mes kalbame apie didelio masto deportacijas Ukrainos SSR teritorijoje, reiktų vis dėlto pradėti nuo totorių.
– Jūs turite omenyje Krymo totorių deportaciją 1944 metais?
O. Hnatiuk:
– Taip. Mes tada suprantame, jog šis kolektyvinės atsakomybės principas buvo taikomas dideliais mastais. Apsikeitimas gyventojais – tai oficialusis pavadinimas. Bet leiskite vadinti dalykus savo vardais – tai buvo deportacija. Priverstinė deportacija. Priverstinė deportacija taip pat turi ir kitus pavadinimus. Šiandien mes net galime pavadinti tai etniniu valymu. Kai tai vyksta Ukrainos SSR teritorijoje, kuomet iškeldinami lenkai – juk tai etninis valymas. Kai tai vyksta Lenkijos teritorijoje, kur valdžia buvo absoliučiai valdoma Maskvos – ne sekundės neabejokite, kad viskas buvo atlikta kuo puikiausiai suderinus, juk negalėjo būti prieštaraujančių minčių.
Kodėl Lenkijos komunistų valdžia taip padarė? Visų pirma todėl, kad ji siekė vienalytės homogeninės lenkų valstybės. Ir tai ne todėl, kad jie buvo tokie dideli patriotai, o todėl, kad jie nusprendė kurti kitos rūšies valstybę. Jie laikėsi stalinistinės nacionalinės politikos. Aš neturiu jokių iliuzijų, kad šis gyventojų perkėlimas buvo sąlygotas kažkokiu kariniu poreikiu. Tai buvo tiesiog masinių deportacijų proceso užbaigimas, tautų perkėlimas. Tai tiesiog maža stalinistinės nacionalinės politikos dalis.
– Beja, operacijos „Vysla“ išvakarėse pasaloje, kurią surengė Ukrainos sukilėliai, žuvo Lenkijos gynybos ministro pavaduotojas generolas Karolis Sverčevskis. Ar jo žūtis kažkaip galėjo įtakoti šią operaciją?
Jana Primačenko:
– Aš manau, kad absoliučiai neįtakojo. Tai tiesiog tapo papildomu pagrindu ir šios akcijos pasiteisinimu. Ji įvyktų esant bet kokioms sąlygoms. Nes, galų gale, tai buvo ne vien stalinistinė politika. Mes juk žinome, kad, pavyzdžiui, Sudetų vokiečiai buvo irgi perkelti. Tai buvo pokario Europos sureguliavimo problema. Nes Antrasis pasaulinis karas prasidėjo nuo nacionalinio klausimo.
– Dovanokite, bet siekiant logiką, ukrainiečius reikėtų perkelti pas ukrainiečius. O čia ukrainiečius perkelia priešinga tuometinės Lenkijos kryptimi, kur kadaise buvo vokiečiai.
J. Primačenko:
– Tačiau ukrainiečius juk apgyvendina nekompaktiškai, o išbarsto didelėje teritorijoje. Faktiškai, vyksta asimiliacijos procesas, nukreiptas į tai, kad antroje ar trečioje kartoje tai jau bus lenkai – pagal savo mentalitetą, jei ne pagal tautybę.
– Tai yra, buvo tikimasi, kad lenkai asimiliuos ukrainiečius?
O. Hnatiuk:
– Be abejo. Jei atkreipsime dėmesį į nurodymus – o jie buvo vykdomi labai tiksliai: ne daugiau trijų ukrainiečių šeimų viename gyvenamajame punkte, ir tai nereiškia, kad tos šeimos iš vieno kaimo – tai vietinės bendruomenės tiesiog nustojo egzistuoti.
– O perkeldavo daugiausiai kaimo gyventojus?
O. Hnatiuk:
– Visų pirma kaimo gyventojus. Miesto gyventojai prieš karą šiose teritorijose daugumoje buvo žydai…
Iškeldami Ukrainos valstiečius, juos apgyvendindavo labiau kaimo vietovėse – Žemutinėje Silezijoje, Vakarų ir Rytų Pomeranijoje bei Rytų Prūsijoje. Vokiečių ten faktiškai neliko – ir karo pasekoje, ir dėl priverstinių deportacijų.
Pradedant nuo 1945 metų, ten atvyksta lenkai – kas prarado savo karo nusiaubtus namus centrinėje Lenkijoje, o taip pat tie, kas nerado sau kitos vietos. 1945-1946 metais atkeliauja didelė, iš SSSR teritorijos, įskaitant Ukrainą, deportuotų lenkų banga.
– Kaip Ukrainos gyventojai priėmė šią deportaciją? Ji buvo priverstinė, ar galbūt buvo kažkokie stimulai tokiam perkėlimui?
J. Primačenko:
– Vienareikšmiškai, jokių stimulų čia nebuvo. Aš norėčiau atkreipti dėmesį į ištremtųjų paskirstymą, nes į iškeltųjų kategoriją pateko ne tik ukrainiečiai, bet ir mišrios šeimos. Jei tai buvo ukrainietiška-lenkiška šeima, ją taipogi trėmė. Visos šeimos buvo padalintos į tris kategorijas: kas išvengė 1944-1946 metų deportacijos, t.y., kas sugrįžo, karininkų šeimos ir paprastos šeimos. Tai buvo kategorijos A, B ir C. Ir net buvo instrukcija, kad, pavyzdžiui, viename mieste iš C kategorijos žmonių galima paskirstyti iki trijų šeimų, o žmonių iš A ir B kategorijų vienoje gyvenvietėje jau jokiomis aplinkybėmis negalima apgyvendinti. Dar daugiau, buvo griežta instrukcija: leisti gyventi už 50 km iki sausumos sienos, už 30 km iki jūrinės sienos, už 30 km iki didelių gyvenviečių. Ir tai gan pedantiškai buvo vykdoma.
Pati operacija prasidėjo 1947 metų balandžio 28 d., kai kaimus apsupdavo 4 valandą ryte, kad niekas nepabėgtų. Vienam kaimui skirsdavo 20-50 kareivių, daiktus susikrauti žmonėms duodavo nuo 20 minučių iki 2 valandų. Preiš tai, kai prasidėjo operacija “Vysla”, buvo sukurta (Lenkijos) karinė grupuotė „Vysla“, turėjusi iki 20 tūkstančių karių, kurie užtikrino šios operacijos vykdymą. Taigi, apie kažkokį perkėlimą savo noru net kalbos nebuvo nuo pat pradžių.
Klausytojas:
– Šią priemonę taikė dar caro Rusijoje. Aš skaičiau knygą apie nedidelę Kaukazo tautą, kuri narsiai kovojo prieš caro režimą. Tada Rusija susitarė su Turkija ir pasiūlė pasirinkti – arba nusileiskite iš savo kalnų į dabartinio Krasnodaro krašto teritoriją, arba kelkitės į Turkiją. Jie persikėlė į Turkiją ir po 100 metų vienas sovietų tyrinėtojas surado tik vieną šimtametį senuką, kilusį iš tos tautos.
Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ar Jūs nemanote, kad buvo ir koks nors pozityvas šioje operacijoje? Įsivaizduokite, jei milijonas lenkų būtų Vakarų Ukrainoje, mes šiandien turėtumėme tokį konfliktą, kurį turime rytuose.
– Konfliktas rytuose sąlygotas visų pirma Rusijos politikos, o ne vietinių gyventojų pozicijos.
O. Hnatiuk:
– Istorija nežino tariamosios nuosakos. Mes suprantame, kad iki (II Pasaulinio) karo gyvenimas nebuvo lengvas ir be konfliktų. Tačiau tai, ką totalitarinės sistemos padarė su ukrainiečių, lenkų, žydų tautomis – tai siaubingi dalykai, kurių net baisiajame sapne negalėjo įsivaizduoti, pavyzdžiui, ikikarinio (Vakarų Ukrainos) miestelio Sokalio gyventojas – kad jo mokyklos kolegos po poros metų jau nebebus gyvųjų tarpe, o kitą – deportuos.
O. Hnatiuk:
– Čia reiktų apsispręsti: kas tai – dabartinė? Jei kalbame apie nepriklausomą Lenkiją nuo 1989 metų, tai Lenkijos Senatas priėmė nutarimą, smerkiantį “Vyslos” akciją. Per pastaruosius 25 metus buvo labai daug padaryta, kad ši tema nustotų būti tabu.
– Kokioje interpretacijoje apie tai kalbama?
O. Hnatiuk:
– Kaip apie prievartos akciją, kurios tikslas buvo panaikinti Ukrainos tautos atstovus Lenkijos teritorijoje. Bet panaikinti ne fizine prasme – kalba eina apie asimiliaciją. Šią temą interpretuoja taip, kad (šiai akcijai) nėra karinių veiksmų sąlygoto pasiteisinimo, kad yra melas, jog Sverčevskio nužudymas tapo lemiamu veiksniu ir kad sprendimas dėl deportacijos buvo priimtas dar 1946-1947 metais.
– Dabar aštrėja nesusipratimai dėl Ukrainos ir Lenkijos istorijos. Ar šiame kontekste iš naujo permąstomos operacijos „Vysla“ pasekmės?
O. Hnatiuk:
– Kiekviena karta į šį klausimą žiūri savaip. Prieš 25 metus mano karta išėjo į gyvenimo sceną ir bandė jį kurti savaip. Dabar mes turime naują kartą. Akivaizdu, kad Lenkijos ir Ukrainos santykių klausimas yra tik tam tikra Lenkijos vidaus politikos dalis. Aš manau, kad dabar Lenkijos vidaus politika iš tikrųjų maitinama įvairiomis konfliktinėmis situacijomis, o užsienio politika tapo vidaus politikos įkaitu. Ir tai prieštarauja Lenkijos valstybiniams interesams.
Laisvės radijo ukrainiečių redakcija
Iš ukrainiečių kalbos išvertė vertėjas, žurnalistas Vasil Kapkan
Hitleriui ir Stalinui uzemus Lenkija 1939 rugsejo menesi ir Stalinui okupavus Baltijos valstybes 1940 labai greitai atirado ideja “apsikeisti” ir vietiniais pilieciais. 1940- 41 is Lenkijos teritorijos buvo masiskai perkeliami lietuviai i Stalino okupuota Lietuvos teritorija ir aogyvendunami daugumoje vokieciu ukininku sodybose taciau po 1941 birzelio 22 vokieciu ukininkai sugryzo ir Suvalku krasto lietuviai praktiskai buvo palikti benamiais kadangi vokieciu statytine valdzia Lenkijoje neleido zmonems sugryzti i savo namus. Ypac arsus buvo lenkai 1944 pabaigoje kuomet fronto linija pasislinko i Vakarus ir zmones norejo gryzti i savo zemes o Stalinas savo pypke “nustate” Lietuvos -Lenkijos siena apdovanodamas lenkus Lietuvos zememis o Baltarusijai priskirdamas didele dali Lietuvos kuri buvo nustayta dar 1920 sutartimi su Lenino Rusija.
Didus menas žmones į kampą įvaryti, viską sumaišyti ir dar aukštyn kojom apversti – kad vėliau nebūtų išeities iš tos padėties, nes, kad ir kaip bandysi spręsti, nes ir po šimtmečio viena pusė liks stipriai nukentėjusi, todėl ims kaltinti kitą pusę, užmiršę sadistą, užvirusį šią košę amžiams…
Ponia Profesore, o ar negalima būtų savo mintis dėstyti kaip nors paprasčiau, kad ir tokie kaip aš, mažaraščiai, sugebėtų suvokti? Iš anksto dėkavojame!
Manęs ir mano chebros rytų Ukrainoje – nėra. Rusija nekariauja. Mes ne agresoriai. Mano tankai atvažiuoja patys. Mano lėktuvai patys atskrenda ir daužo ligonines. Mano raketos kartais “netyčia” numuša kokį keleivinį lėktuvą- 300 gyvybių, tai nulis, o mano kareivių asmens dokumentai atsiduria kažkur užsienyje, nežinomais man keliais – gal pasiklydo, gal dar kažkur nuėjo. Nežinau.