E. Vaitkevičiūtė. Propagandos žodynas: konfrontacijos; magiškasis kvadratas (V)

Taigi, gerbiamieji, tęsiame „Propagandos žodyną”. Tarp kitko, tikrai nesiekiu atimti duonos iš istorikų, kaip sakoma, visgi… Pabandysiu sudėlioti kelis taškus ant „i” (ačiū pasisakantiems, ypač  mandagiems ir be reikalo nesiplūstantiems).

Pasak Džonatano Vebo (Jonathan Webb), „istorija, ypač karinė istorija, yra labiausiai susijusi su tuo, kas iš tiesų įvyko ir kodėl įvyko būtent tuo laiku ir toje vietoje. Taigi tuo tarpu, kai vokiečių riteriai, neva dramatiškai įlūžtantys lede ir bejėgiškai skęstantys, yra kone visiškas prasimanymas,  –  faktas, kad Rusijos kronikininkai įtraukė tai į jų metraščius ir sovietų filmas įtvirtino šį mitą, yra istoriškai reikšmingas. Norint suprasti šio istorinio mito reikšmę Rusijos nacionaliniame diskurse, yra privalu suvokti, kodėl Sergejus Eizenšteinas, 1938 m. sovietų filmo apie Aleksandrą Nevskį režisierius, pasirinko įtvirtinti šį paveikų skęstančių teutonų riterių vaizdą“.

Yra dvi istorikų interpretacijos apie įvykius. Pirmoji, išpopuliarėjusi minimo sovietinio filmo dėka, ilgainiui įtvirtino savotišką legendą su minėtu itin paveikiu įvaizdžiu. Antroji, kurią aptiksite, pavyzdžiui, amerikiečių ir estų istoriniuose šaltiniuose, pagrįsta išsamesnėmis visos karinės kampanijos ir paties mūšio detalėmis, cituoju: „Kai kryžiuočiai* sutelkė savo jėgas ir užblokavo Rusijos kariuomenės raitiją, Aleksandras pabėgo (…). Kai rusai atsitraukė atgal į  savo kraštą, kryžiuočiai pasiekė pirmąją savo pergalę. Jie sugebėjo atkirsti ir pasalos dėka atskirti dalį rusų kariuomenės pajėgų nuo jų pagrindinės kariuomenės, sunaikinti jas ir priversti bėgti į Rusijos gilumą. Aleksandras nepanikavo – jis pažinojo savo karius ir žinojo, kad atėjus laikui, jie kausis gerai“**. Jie ir kovėsi, antrąjį kartą (iš to ir kilo tam tikri vėlesnių įvykių interpretacijų nesusipratimai). Lygiai taip pat, laikydamosi skirtingų nacionalinių diskursų, abi pusės interpretuoja istorinę šių įvykių reikšmę: a) kad minima pirmoji pergalė faktiškai sustabdė Rusijos ir totorių mongolų tolesnį veržimąsi į Europą per Estijos žemes; b) kad Aleksandras ir esą taikūs novgorodiečiai („diplomatiškai“ nutylint, kad prieš tai jungtinės rusų ir totorių mongolų pajėgos nuniokojo Tartu sritį) tiktai apgynę savo žemes nuo galimos Livonijos ordino invazijos. Atkreipsiu Jūsų dėmesį dar ir į tai, kad A.Nevskis Rusijoje yra paskelbtas šventuoju, o prieš kone 80 metų S. Eizenšteino sukurtas kinematografinis „skęstančių riterių įvaizdis“ šiandien dominuoja kaip kone nekvestionuotina „reali istorinė detalė“.

Kaip nurodoma estų šaltiniuose, susirėmimų priežastis buvo tai, kad Nevskio vadovaujamos pajėgos, cituoju: „kirto sieną, žudė žmones ir užėmė Tartu kraštą. Po susirėmimo tarp Livonijos ordino ir A. Nevskio ta dalis rusų pajėgų, kuriems pasisekė išgelbėti savo gyvybes, išsigelbėjo pabėgdami į kitą Peipaus ežero pusę. Livonijos ordino pajėgos ėmė juos persekioti, bet,  kai jie kirto ežerą, siauriausioje vietoje, jie atrado jų laukiančią kitą rusų pajėgų dalį. Pavargę po pirmojo mūšio ir susidūrę su viršijančiomis juos skaičiumi [priešo] pajėgomis, šį susirėmimą jie pralaimėjo. (…) Livonijos ordino nuostoliai: apie 20 vokiečių riterių žuvo, 6 buvo paimti į nelaisvę, estų pėstininkų pajėgų nuostolius sudarė apie 400 žuvusių karių. Rusijos kronikose minimi nuostoliai, 400 – 500 vokiečių riterių, yra melagingi dėl vienos paprastos priežasties. Livonijos Ordine tiek riterių iš viso nebuvo. XIII a., 1235 m., ordiną sudarė 110 – 180 riterių, o XIV a. Livonijos ordine buvo apie 200 – 300 riterių“. (Tai, kaip išmoningai gali būti manipuliuojama interneto naršytojais ir tokiais tinklalapiais, kaip vikipedia.org, pavyzdžiui, Rusijos pretenzijų į Klaipėdos kraštą kontekste bei kaip tokie modeliai veikia, yra itin detaliai nagrinėjęs I. Melianas ir kt., todėl  šios temos, visų mūsų laiko sutaupymui, neplėtosiu.)

Ir spėkite, kas galiausiai nutiko? Būtent. Tasai sovietų režisieriaus S. Eizenšteino sukurtas „epas“, padėjęs jam įtikti Stalinui, iš esmės išgelbėjęs jo karjerą ir galbūt gyvybę, neįtikėtinai greitai virto… pseudoistoriniu naratyvu. Pamąstymui – keli faktai apie patį filmą: S.Eizenšteino darbą „prižiūrėjo“ antrasis režisierius D. I. Vasiljevas ir scenaristas P. Pavlenko, spėjama – slaptosios sovietų saugumo tarnybos darbuotojai; filmo žvaigždė, Stalino numylėtinis aktorius N. Čerkasovas, vaidinęs A. Nevskį, buvo SSRS Aukščiausiosios tarybos narys (beje, N. Čerkasovo biografijoje šiandieninėje angliškoje vikipedijoje tas faktas neminimas… Kita vertus, kokio nors Makarenko biografijoje kažkodėl irgi „neminima“, kad buvo čekistas); kunigaikščio Aleksandro meninis portretas įkūnija tipinį sovietinį „proletariato herojų“; nepaisant istorinio fakto, kad antrasis susirėmimas vyko sausumoje, S.Eizenšteino sugalvotoje filmo scenoje kunigaikštis Nevskis ryžtingai atmeta bendražygių siūlymą kautis rytiniame Peipaus ežero krante, sušunka: „Tie šunys neįkels kojos Rusijos žemėn!“ ir.. Voila***, ponios ir ponai!

Epiškiausia filmo scena vyksta ant ežero ledo, Nevskis prispiria savo kavaleriją herojiškai atakuoti (kone visuose istoriniuose šaltiniuose minimų Nevskio lankininkų filme, kaip suprantate, nėra), pergalingosios Rusijos žemės sūnūs ryžtingai atakuoja bailius vokiečius, jie traukiasi… Žiūrovai sulaiko kvapą, ak, kokia įtampa, koks psichoemocinis užtaisas tvyro toje prietamsėje stalinistinėje kino salėje! Taip: žiū, ledas prasiskiria po tų niekšų žirgų kanopomis, jie skęsta, Rusija ir vėl nugalėjo visus priešus, finalinę filmo sceną lydint audringiems S.Prokofjevo muzikos akordams!! Taip sakant – sveiki atvykę į propagandos pasaulį, gerbiamieji. Ar turėčiau priminti, kad filmas buvo sukurtas 1938 m., uždraustas 1939 m. (nes Rusija ir Vokietija trumpam tapo sąjungininkėmis ir sudarė Ribentropo – Molotovo paktą), tačiau, 1941 m. vėl sugrąžintas į kino teatrus, sulaukė dvigubai didesnio populiarumo ir uždirbo S.Eizenšteinui didžiulius honorarus, o N. Čerkasovui – Stalino premiją?.. Anot D. Ostrovskio (Donald Ostrowski), netrukus ne tik rusų, bet ir užsienio istorikai jau rašė: „…sekė vokiečių riterių vora, pavasarinis ledas po jų žirgų kojomis įlūžo ir juos sunaikino“.

Tiek apie propagandistų darbą su masine auditorija, o dabar pamėginkime pasigilinti į vieną įdomų triuką, vadinamą „magiškuoju kvadratu“. Tai – propagandos technika, grįsta pačiomis įvairiausiomis konfrontacijomis, ir, deja, suteikianti priešiškos propagandos vykdytojams beveik tokias pat neišsemiamas veiklos galimybes, kiek neišsemiami yra mūsų skirtumai.

9. „Magiškasis kvadratas“ (angl.: magic square)

Kaip rašė V.Suvorovas, „Kur yra (…) politbiuro jėgos paslaptis? Atsakymas yra labai paprastas. Metodas yra senas ir jau tūkstantmečiais sėkmingai pritaikomas. Jis slypi sename romėnų principe „Skaldyk ir valdyk“****.  Kad galėtų valdyti, Leninas pradžioje skaldė viską, ką tik buvo galima Rusijoje suskaldyti. Po jo mirties komunistai ištikimai tęsė didžiojo pirmos proletarinės valstybės įkūrėjo nurodymus“.

Autoritariniai ir totalitariniai režimai dažnai bandė įveikti demokratiją naudodami prieš ją jos pačios priemones, įskaitant mūsų visuomenėse aukštai vertinamą individualumą, minties ir žodžio laisvę, nuomonių skirtumų galimybes. Antai kitos baisios ideologijos atstovas, Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels) yra pareiškęs: „Mes pateksime į parlamentą tam, kad aprūpintume save demokratijos arsenalu, jos pačios ginklais. (…) Jeigu demokratija yra tokia kvaila, kad suteikia mums bilietus ir algas už tai (…) darbas, štai koks jos reikalas.“

Taigi: kaip, naudojantis pačios demokratijos vertybėmis, kuriamos konfrontacijos? Neįtikėtinai lengvai, gerbiamieji.

„Magiškasis kvadratas“ yra toks agitacijos modelis, kai realybė yra padalijama į dvi kontroversiškas plotmes:

1 kontraversijų pora: „mes“ – „jie“.

2 kontraversijų pora: „prieš / ir dabar“ – „prieš  / ir po to“

Iš esmės propagandistai agituoja piršdami mintį, kad esą tuo momentu, kai „mes“ jaučiamės „blogai“, – tie paslaptingieji „jie“ jaučiasi „gerai“. Betgi po to – esą „mes“ jaučiamės „gerai“, o „jie“ jaučiasi „blogai“. Linijinio laiko atžvilgiu „geri“ kaip pozityvas ir „blogi“ kaip negatyvas yra atskiriami ir supriešinami tam tikrame situacijos „lūžio taške“ (angl.: breaking point). Tuo momentu agitatoriai pastūmėja ir tuo pat metu „heroizuoja“ savo  publiką, maždaug šitaip: publikai įteigiama, kad „ji“ yra „herojiška“, „didvyriška“, nes dabartinė jos situacija yra „labai bloga“. Ir toji publika, – čia ir slypi šios technikos tikslas! – turi būti įkvėpta kokiems nors „herojiškiems žygdarbiams“. Taigi propagandistai turi publikai įrodyti ir ją paskatinti galvoti taip: „jūs esate herojai, situacija dabar yra bloga, bet jeigu jūs herojiškai pasielgsite, didvyriškai padarysite taip ir šitaip, tą ir aną, tada jūsų situacija taps gera“. Tarsi mojuodami savo publikai prieš nosį morka, kaip tam asilui iš pasakos.

Kita „magiškojo kvadrato” versija propagandistų yra naudojama šiek tiek švelniau, jų akimis žiūrint – kaip šiek tiek „silpnesnis propagandinis sprendimas“. Jei minėtos priešpriešos yra apibūdinamos kaip kontraversija „juoda / balta“, pastaroji versija  yra  vadinamasis „juoda/ pilka“ propagandinio sprendimo variantas. Pavyzdys: kaip ir pirmuoju atveju, tuo momentu, kai „mes“ jaučiamės „blogai“, jie – „gerai“. Tačiau po „lūžio taško“ – visi „mes“ jaučiamės „gerai“, tiek „mes“, tiek ir „jie“. Šis principas gan dažnai naudojamas politikoje. Klasikinis pavyzdys: Estijos Centro politinės partijos rinkimų šūkis 2003 m.: „Su mumis laimės kiekvienas!“.

Propagandos požiūriu egzistuoja ir dar švelnesnių „magiškojo kvadrato“ versijų, nei kad „juoda / balta“ ar „juoda /pilka“ kombinacijos. Tai yra vadinamoji „trečiosios bangos“ propaganda. Pavyzdžiui, Estijos socialdemokratas***** Eikis Nestoras (Eiki Nestor) prieš rinkimus į Estijos parlamentą (Riigikogu) 2006 m. pasakė: „Žiniasklaidoje populiarinama nuomonė, tarsi elektoratas neturėtų kitų pasirinkimų, nei tiktai tarp dviejų [skirtingų] požiūrių. Kad jie turi tik vienintelę galimybę: būti vakarietiškos sąmonės ir prieš [klasikines] žmogiškąsias vertybes – arba rytietiškos sąmonės ir galimai draugiškai nusiteikę žmogiškųjų vertybių ažvilgiu. Realybėje egzistuoja netgi trečia, ir daug geresnė, galimybė: būti vakarietiškos sąmonės ir draugiškai nusiteikus žmogiškųjų vertybių ažvilgiu (…) Šią galimybę atstovauja Estijos socialdemokratai“.

O kitąkart gal pasikalbėsime apie kokias „provokacijas“ ar panašiai… Pamąstysiu, ponios ir ponai.

Iki kito susitikimo Alkas.lt!

Paaiškinimai:

*Kalavijuočių ordinui pralaimėjus Saulės mūšį (1236 m.), nebeįstengdami toliau veikti savarankiškai, jie susijungė su Kryžiuočių ordinu.

** Kai kuriuose šaltiniuose (ne Rusijos) nurodoma, kad tą kartą, palyginus su Ordino kariais, jėgų santykis buvo maždaug 60:1. Taigi iš dalies pritarčiau tiems, kurie palaiko K. Jovaišos nuomonę, kad kai kurie faktai senuosiuose Rusijos aprašuose smarkiai „išpūsti“. Kas apie delfi.lt žiniasklaidos portalą, tai, mano asmenine nuomone, po to, kai ėmė vykdyti vieną gan garsų projektą, skirtą kovoti su propaganda, delfi.lt turbūt užkliūva net ir jį anksčiau mėgusiems „troliams“.

***Voila – „Štai“, pranc.

****„Divide et impera“ – „Skaldyk ir valdyk“, lot.

*****Vertėtų įsidėmėti, kad Estijos socialdemokratai skiriasi nuo Lietuvos socialdemokratų tuo, kad: jeigu Lietuvos Socialdemokratų partijos ištakos iš dalies kildintinos iš buvusios LDDP (o pastaroji iš buvusios LTSR LKP), tai Estijos socialdemokratai atstovauja amerikietiškąją socialdemokratijos ideologiją ir neturi nieko bendro su buvusiais Estijos komunistais; šių „ideologinę vėliavą“ iš dalies yra perėmusi Estijos Centro partija. 

Parengta pagal:

Dobrenko E. Stalinist Cinema and the Production of History, 2008.
Goebbels J.  Der Angriff („Ataka”), April 30, 1928. Cit.iš: Reire G. Euro-Atlantic Values and Russia’s propaganda in the Euro-Atlantic Space // Rocznik Instytutu Europy Środkowo-Wschodniej, nr. 13 (4), 2015.
M.Laur, T.Lukas, A.Mäesalu, A.Pajur, T. Tannenberg. History of Estonia.
Melianas I. Krymo scenarijus gali pasikartoti su Klaipėda?
www.delfi.lt/news/ringas/lit/i-melianas-krymo-scenarijus-gali-pasikartoti-su-klaipeda.d?id=73689892
Priimägi L., doc. dr. Propaganda sõnastik.  –   Tallin, 2011.
Riasanovsky N.V. & Steinberg M.D.  A History of Russia, 2011.
Ostrowski D. Alexander Nevskii’s „Battle of the Ice“: The Creation of a Legend / Russian History. 2, 3,4, 2006.
Seton M. Sergei M. Eisenstein, 1978.
Suvorovas V. [Vl. Rezunas] Ieties smaigalys, 1997.
Vaher.V. Kino on saatan, kes imes su rinda, 2009.
www.theartofbattle.com
et.wikipedia.org/wiki/J%C3%A4%C3%A4lahing
https://lt.wikipedia.org/wiki/Livonijos_ordinas
en.wikipedia.org/wiki/Nikolay_Cherkasov
en.wikipedia.org/wiki/Anton_Makarenko