Švęsti Algirdą Julių Greimą. Pokalbis su prof. Arūnu Sverdiolu

Pasak Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros centro vedėjo profesoriaus Arūno Sverdiolo, po nepriklausomybės atkūrimo Paryžiuje gyvenęs garsus lietuvių kalbininkas, semiotikas, eseistas A. J. Greimas kiek galėdamas stengėsi atverti Lietuvą Vakarų kultūrai, siūlė ambicingus mūsų kultūros ateities projektus, skatino ir konsultavo kultūros žurnalų leidybą, polemiškai rašė periodinėje spaudoje. Apie šią asmenybę, kurios nuopelnus 2017 m. įvertino ne tik Lietuva, bet ir pasaulis, kalbamės su prof. A. Sverdiolu.

– Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė A. J. Greimo metais, o jo 100-osios gimimo metinės įtrauktos į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą. Kuo Lietuvai ir pasauliui reikšminga ši asmenybė?

– Yra du Greimai. Pasaulinio garso mokslininkas, kūręs semiotiką, kurios svarbą humanitariniams ir socialiniams mokslams jis pats gretino su matematikos svarba gamtos mokslams. Greimas taip pat yra palikęs puikių įvairiausio pobūdžio tekstų semiotinės analizės pavyzdžių. Šalia tarpsta jo semiotiniai lietuvių mitologijos tyrinėjimai, įsirašantys į Žoržo Diumezilio (Georges Dumézil) ir Klodo Levi-Stroso (Claude Lévi-Strauss) užbrėžtą akiratį ir pateikiantys svarias išvadas. Paryžiaus, arba vadinamoji greimiškoji (greimasienne) semiotikos, mokykla gyva, jos veikla kūrybiškai tęsiama, jos centrai išsimėtę pasaulyje. Žinoma, semiotika dabartinio teorijų pliuralizmo sąlygomis anaiptol nėra vienintelis galimas pasirinkimas humanitarui. Be to, ji sąveikavo ir sąveikauja su kitokiais teorinio mąstymo būdais, pavyzdžiui, fenomenologija.

Atkūrus nepriklausomybę, Greimas kiek galėdamas stengėsi atverti Lietuvą Vakarų kultūrai, aktyviai rėmė idėjų apykaitą ir tarptautinį mokslininkų bendradarbiavimą, į Lietuvą siųsdamas savo mokinius, o lietuvių akademikus kviesdamas į Prancūzijos universitetus. Jis taip pat siūlė ambicingus lietuvių kultūros ateities projektus, skatino ir konsultavo kultūros žurnalų leidybą, polemiškai rašė periodinėje spaudoje.Lietuvių kultūrai svarbus ir kitas Greimas – laicistinės liberalios krypties eseistas, daugelį metų rašęs išeivijos spaudoje aktualiais visuomenės, kultūros ir politikos klausimais, netgi kelionių apybraižas. Labai įdomūs jo laiškai, atveriantys asmenybės apimtį ir gelmę. Šis Greimas dar labai mažai pažįstamas mūsų skaitytojams, nes tekstai daugiausia liko išsibarstę periodikoje ir archyvuose.

– Kokius išskirtumėte ryškiausius A. J. Greimo darbus, nuopelnus semiotikos mokslui? Kodėl šiandien mums svarbu kalbėti apie A. J. Greimą?

– Greimas siekė sukurti bendrą prasmės teoriją, paaiškinti, kaip prasmė atsiranda, gyvuoja ir nyksta. Šios teorijos pagrindus jis padėjo savo „Struktūrinėje semantikoje“ (1966), nuo kalbotyros tiriamų kalbos vienetų – žodžių ir sakinių – eidamas prie diskurso semantikos, arba naratyvinės gramatikos. Vėliau pasirodė kiti fundamentalūs jo veikalai: „Apie prasmę“ (1970), „Mopasanas (Maupassant). Teksto semiotika: Praktinės pratybos“ (1976) – stambi knyga, skirta kruopščiai išnagrinėti vos kelių puslapių apsakymui, „Semiotika ir visuomenės mokslai“ (1976), „Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas“ (1, 1979, su J. Courtés, 2, 1986, kartu su kitais autoriais), „Apie prasmę II“ (1983). Jos sudaro vadinamąją kanoninę semiotiką, bet iš tikro kiekviename veikale teorija vis pastumiama į priekį.

Vėliau, plečiant tiriamą problematiką ir atveriant naujus požiūrius, Greimo ir jo mokinių darbuose einama nuo objekto prie subjekto, nuo veiksmo prie būsenos. Į pirmąjį planą iškyla esthesis – juslinis estetinis žmogaus santykis su pasauliu („Apie netobulumą“, 1987), o nagrinėjant jausminį prasmės matmenį išryškinamos sielos būsenų moduliacijos („Pasijų semiotika“, parašyta kartu su Jacques‘u Fontanille, 1991).

Mums greimiškoji semiotika svarbi tiek, kiek humanitarams ir socialiniams mokslininkams parūpsta epistemologiniai ar metodologiniai klausimai ir kiek jie randa semiotikoje atsakymus į šiuos klausimus. Deja, mūsų humanitariniams ir socialiniams mokslams labai stinga ne tiktai teorijos, bet ir supratimo, kad jos stinga, vyrauja tyrinėtojo spontaniškumas ir tyrimo taikomasis pobūdis. Greimą mums dar reikės atrasti.

– Kaip Vilniaus universitetas, konkrečiai A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras, tęsia, plėtoja šio mokslininko idėjas?

– Mūsų centrą įkūrė, Greimui skatinant ir raginant, Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis 1992 m., taigi šiemet mums sukaks 25-eri. Visus šiuos metus gyvavo Tarpdisciplininis seminaras, kurį lankė ne tiktai studentai, bet ir absolventai bei šiaip prijaučiantys, kai kurie ne vienerius metus. Tai kūrybinė dirbtuvė, kurioje galima šio to pramokti: kruopščiai narstome Greimo ir kitų semiotikų teorinius darbus, nagrinėjame įvairiausius tekstus – literatūrinius, bet taip pat vizualinius, plastinius, reklaminius. Esame nagrinėję net restorano meniu, kvepalų buteliukus, politikų nuotraukas. Semiotika – ne tiktai teorija, bet ir praktika, reikia išmokti ir įgusti ją taikyti.

Rūpinamės semiotinių tekstų vertimais ir rašome straipsnius, knygas. Greimo veikalų vertimų turime jau ne taip mažai, studijuoti yra ką. Taip pat leidžiame „Semiotikos“ sąsiuvinį – anksčiau popierinį, dabar elektroninį. Kuriame internetinį lietuviškų literatūros mokslo terminų žodyną „Avantekstas“. Jis dar nebaigtas, bet juo jau galima (ir verta!) naudotis. Vykdome vienintelę Lietuvoje magistrantūros semiotikos studijų programą, mūsų absolventai nesiskundžia nerandantys darbo. Vienas kitas jau rašo ir semiotinę daktaro disertaciją.

– 1971 ir 1979 m. šis pasaulinio garso semiotikas Vilniaus universitete skaitė paskaitų ciklus. Gal prisimenate jų akimirkas, atmosferą?

– Abu kartus atmosfera buvo nepakartojama. Tarybinėje pilkybėje pats jo akademinio kalbėjimo būdas darė didžiulį įspūdį – tokios lietuvių kalbos nebuvome girdėję. Kai Greimas pasakojo apie savo „semiotinį projektą“ (taip jis mėgo jį vadinti), man suprasti buvo gana sunku. Skaitydamas jo pranešimų tekstus dabar, stebiuosi – jie tokie skaidrūs ir aiškūs! Greimo klausėmės perpildytose auditorijose, suplaukė daugybė įvairiausių žmonių. Kai jis interpretavo Vilniaus įkūrimo mitą, pats atrodė kaip mitinė būtybė, pusdievis. Greimui atvykus antrąjį kartą, griebtasi saugumietiškų gudrybių – buvo melagingai paskelbta, kad paskaita vyks Čiurlionio gatvėje, paskui minia kone bėgte bėgo į centrinius rūmus…

– Kokie dar ryšiai A. J. Greimą sieja su Vilniaus universitetu?

– Greimas palaikė ryšius su kalbininku profesorium Zigmu Zinkevičium, rektorium Jonu Kubilium ir kitais, per juos siuntė knygas universiteto bibliotekai. Rektorius Rolandas Pavilionis stažavosi pas Greimą Paryžiuje. Pastarasis jį laiškuose vadino „riteriu“, aktyviai skatino steigti Filosofijos fakultetą ir šiuolaikinės kalbotyros departamentą, priimti į universitetą dėstyti net mokslinio laipsnio neturinčius, bet užtat „turinčius ką pasakyti“ žmones. Atsikuriant nepriklausomai Lietuvai, Greimas siuntė čia savo mokinius semiotikus su paskaitomis, padėjo užmegzti tarptautinius akademinius ryšius. Dabar sunku besuprasti, kokios izoliacijos ir vakuumo sąlygomis tada gyvenome ir ką mums tai reiškė.

– Ar Jums pačiam yra tekę asmeniškai bendrauti su A. J. Greimu?

– Nedaug. 1988 m. esu užėjęs į garsųjį jo biurą rue Monsieur Le Prince, o paskui aplankęs jo bute Palais Royal, pro kurio pusapskritimį langą matėsi prancūziško parkelio tada jaunų medžių eilės. Man buvo sunku su juo bendrauti – semiotikos visai neišmaniau, drovėjausi, slėgė jo autoritetas. Po kambarį lakstė rudas šuo vardu Rudis. Paklausiau apie tą lietuvišką vardą. Greimas atsakė, kaip atsakydavo daugeliui: „schizofrenija“. Jam tai reiškė gyvenimą dviejuose kultūriniuose pasauliuose iškart – prancūziškame ir lietuviškame.

Greimas labai skatino pradėti leisti žurnalą „Baltos lankos“, kūrė jam ambicingus planus. Daugiausia susirašinėjo su Saulium Žuku, kartais paprašydamas parodyti laišką ir man, bet kelis laiškus esu gavęs ir aš. Greimas buvo labai konceptualus, dalykiškas, tikslingas, nenorėjo pripažinti smulkių kebeknių, su kuriomis kapanojomės. Jis mus įpareigojo leisti žurnalą, patardavo ir aptardavo jo turinį, kol buvo gyvas.

– Kokius išskirtumėte svarbiausius A. J. Greimo metų minėjimo plano akcentus?

Žinoma, bus šventinė dalis: Greimo šimtmečio minėjimas Vilniaus rotušėje, kelios parodos, jo vardo auditorijų Vilniaus ir Šiaulių universitetuose atidarymai. Svarbiausiais laikyčiau akademinius darbus: kartu su prancūzų semiotikais rengiame dvitomį „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“, bus išleista Thomo Brodeno Greimo biografijos pirmoji dalis, paties Greimo sudaryta esė rinktinė ir vienos iš svarbiausių jo knygų „Mopasanas (Maupassant)“ vertimas. Paryžiaus UNESCO būstinėje įvyks jam skirtas tarptautinis kongresas, Pasauliniame semiotikos kongrese Kaune vyks Greimo sesija. Konferencijų bus ir daugiau, be to, su pranešimais stengsimės aplankyti visus Lietuvos universitetus. Greimo centras yra surinkęs nemažai Greimo egodokumentų, šį projektą aktyviai tęsime ir tekstus skelbsime savo svetainėje semiotika.lt. Kviečiu ten apsilankyti visus, kam Greimas vienaip ar kitaip įdomus. Beje, bus ir Greimo metams skirta svetainė greimas.eu.

A. J. Greimas neliks nepastebėtas ir Vilniaus knygų mugėje. Vasario 24 d. 13 val. Forume-LRT studijoje vyks diskusija „Ką reiškia Greimas Lietuvai?“, o 15 val. konferencijų salėje 5.2 bus pristatytas knygos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ I tomas.

Šis pokalbis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos remiamą mokslo projektą „Algirdas Julius Greimas: idėjos“ (LIP-016/2016/LSS-180000-402).