M. Purvinas. Ar Mažoji Lietuva tebuvo miražas? (II)

Tęsinys. Pirmą dalį skaitykite ČIA.

Jau antrą dešimtmetį siekiant vėl atkurti Rusijos imperiją (po 1917 m. Spalio perversmo gavusią Sovietų Sąjungos vardą), tam kuriamos ir esą „mokslinės“ prielaidos, turinčios pateisinti naujų teritorijų užgrobimą ar užimtų plotų valdymą. Taip 2014 m. aneksuojant Krymą, jis vadintas sakraline Rusijos žeme – mat vienoje pusiasalio gyvenvietėje Bizantijos dvasininkai kažkada pakrikštiję Kijevo (dabartinės Ukrainos) kunigaikštį. Politiniams propagandistams visai nerūpėjo, kad prieš kelioliką amžių dar nebuvo nei Maskvos, nei iš to branduolio išrutuliotos Rusijos valstybės. Tuomet liūdnai juokauta, kad taip rengiami teoriniai pagrindai viso pasaulio aneksijai – juk visokie Rusijos veikėjai lankėsi ne vien Paryžiuje ar Barselonoje, bet ir Floridoje ar Australijoje, Aliaskoje ir Antarktidoje.

Niekada neišblėsusius Rusijos imperialistinių jėgų siekius nuo 2000 m. ėmėsi gaivinti dabartinis tos valstybės režimas, besiremiantis liūdnai žinomoms režimo struktūromis ir jų veiklos metodais. Kuriant valstybinės propagandos mašiną, pasitelktas ir vadinamasis istorijos mokslas (ar tokios veiklos imitacija). Užsakinėti reikiamos krypties darbai, skatinta tinkamų pažiūrų asmenų kryptinga veikla, režimui pageidautina linkme apibūdinant praeities įvykius. Pagal „rusiškojo pasaulio“ koncepciją vis uoliau remti Rusijos režimo naudai svetur besidarbuojantys tėvynainiai ir organizacijos, gausintos įtakos agentų gretos, užsienio šalyse formuotos neoficialios prorusiškos struktūros ir ištisi jų tinklai. Skatintos Rusijos (ir vėlesnės Sovietų Sąjungos) užkariavimų reikiamas apibūdinimas, ieškant imperiniams tikslams naudingų momentų Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Karelijoje ir kitur.

Nemažos pajėgos metamos Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) legitimizavimui, reikiamam (Rusijos režimui naudingam) tos teritorijos ir jos istorijos apibūdinimui. Tą plotą vis intensyviau militarizuojant, jį pavertus galimos agresijos prieš Vakarus forpostu, beveik viešai aptarinėjamos galimybės tą teritoriją susieti su visa Rusijos valstybe, prakertant į ją kokius „koridorius“ ar tiesiog okupuojant Baltijos šalis.

Gorbačiovo pertvarkos laikais ir vėliau žlungant Sovietų Sąjungai įvairiais lygiais būdavo aptarinėjama galima Karaliaučiaus krašto ateitis pasikeitusiame pasaulyje. Tuometiniai svarstymai sugulė į gausius tos tematikos leidinius, šiandien primenančius neretai naivias anų laikų nuotaikas ir būsimųjų taikingų laikų lūkesčius nuo totalitarizmo siaubų išsivaduojančiame pasaulyje.

Deja, realus gyvenimas netruko pasisukti sava linkme. Daugelį dešimtmečių tiriant Mažosios Lietuvos paveldo liekanas, lankantis įvairiose Karaliaučiaus krašto vietovėse, tekdavo pajusti ten besikeitusias nuotaikas. Buvusią paranojišką KGB ir jo talkininkų kontrolę, stengiantis sugaudyti svetimuosius (atseit, „šnipus“ ir „diversantus“), nuo 1991 m. trumpam keitė nemažos dalies vietinių gyventojų džiugesni lūkesčiai, tikintis geresnio gyvenimo, neretai palankus jų požiūris į kraštų užplūdusį turistų iš užsienio ir labdaros dalintojų srautą. Deja, greitai užgriuvę sunkumai gesino džiugesį, vėl stiprėjo nepasitenkinimas ir kaltųjų paieškos.

Didžiąją valstybę užvaldžiusios jėgos išmaniai pasinaudojo dar nacistinėje Vokietioje sukurtais žmonių valdymo receptais: „aukštink savosios valstybės didybę, keik svetimuosius – visų bėdų kaltininkus“, kurdamas efektyvią valstybinės propagandos sistemą, ilgiems laikams užnuodijusią milijonų eilinių gyventojų sąmonę. Gorbačioviškojo viešumo laikais skelbtas žinias apie praeityje  buvusias negeroves, bandymus apčiuopti beveik nežinomas krašto istorijos ypatybes, vis dažniau keičia leidiniai apie didžiojo J. Stalino žygdarbius, klastingų priešų žlugdomą „rusiškąjį pasaulį“. Vadinamaje „artimajame užsienyje“ (galimose atkurtos Rusijos imperijos valdose nuo Padniestrės iki Baltijos šalių) mobilizuojami talkininkai ir tėvynainiai. Antai, Rusija dosniai finansavo grupelę Klaipėdos universiteto veikėjų, šiems rengiant reikiamos pakraipos darbus.

2007 m. prorusiškoms jėgoms perėmus „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomo leidybą, kaip didžiausias krašto žinovas į tą leidinį buvo pakviestas ką tik Klaipėdos universitetą baigęs Vasilijus Safronovas, tam leidiniui pateikęs „reikiamos krypties“ rašinius. Antai savo straipsnyje „Rusijos valdymas Rytų Prūsijoje 1757 – 1762 m. “ jis rašė taip: „Rusijos kariuomenė Rytprūsių provincijoje laikėsi disciplinos. Civiliai gyventojai neturėjo beveik jokių judėjimo ar ūkinės veiklos apribojimų…“, net neužsimindamas apie okupantų siautėjimą užimtame krašte, taikių gyventojų žudynes, Ragainės miesto nusiaubimą, grobimus ir kitus „žygdarbius“ (psl. 151). Būta ir tokio įžūlaus istorijos klastojimo pateisinimų – esą taip rašė Rusijos istorikai.

Ne kartą dalyvaujant tarptautinese konferencijose Rytprūsių istorijos klausimais, tekdavo išklausyti ir vadinamųjų Rusijos istorikų pranešimus. Ne vienas vakarietis šaipydavosi, kad tie pranešėjai niekaip nesugeba nuslėpti kariškos laikysenos. Tada juokauta, kad toje Rytų valstybėje labai lengva rengti istorinius veikalus: reikiamoms tarnyboms vadovavę kokie generolai gal duodavo įsakymus savo pavaldiniams (pulkininkams, majorams ir kt.), kad apie tą ar kitą laikotarpį būtų parašyta taip ir taip. Nuo kadrinių kariškių neatsilikdavo kolonistų,  įvairių sovietinių struktūrų darbuotojų ir talkininkų palikuonys, bendromis jėgomis kurdami Rusijai patogias istorijos versijas, vis įžūliau klastodami praeities įvykius ir procesus.

Nuo seno sąžiningi istorikai, bandę suvokti vieno ar kito laikotarpio įvykių priežastis ir pasekmes, siekdavo surinkti kuo daugiau žinių apie tą istorijos tarpsnį, vėliau stengdavosi įžvelgti kokius ryšius tarp vienų ar kitų faktų. Prasčiau būta sovietinės santvarkos laikais, kai viešose publikacijose buvo paskleista daugybė netiesos, masiškai klastojant net pačius istorijos faktus. Taip nuvertėjus pačiai „fakto“ sąvokai, eiliniai tų laikų žmoneliai, pašnabždomis aptarinėdami kokius svarbesnius dalykus, savąją tiesą neretai gindavo tokiu pasakymu: „Tai visai ne faktas, taip buvo iš tikrųjų“.

V. Safronovas (kaip ir kiti užsakomosios istorijos kūrėjai) darbuojasi kitaip. Antai, aptariamame rašinyje sumanyta įrodyti, kad klastingieji lietuviai jau visą šimtmetį stengiasi pasisavinti esą jiems svetimą kraštą – Mažąją (ar Prūsų) Lietuvą, kurį gal pati Apvaizda nuo pat pasaulio sutvėrimo laikų paskyrusi Rusijai. Ta prasimanyta koncepcija apipinama gausiomis nuorodomis ir citatomis, įmantriais išsireiškimais, skambiais tarptautiniais žodžiais, istorikų pasaulyje madingais dalykais, nevengiant prasimanymų, tendencingų ar klaidingų traktavimų ir pan. Taip surezgamas pseudomokslinis kratinys, kurio įmantri išorė slepia nesąžiningus kėslus pateikti Rusijai palankų praeities vertinimą, eilinį kartą pasityčioti iš nevykėlių lietuvių, nesugebančių pripažinti savo istorinių pralaimėjimų ir susitaikyti su šiandienine tikrove (Rusijai palankiais dalykais).

Tokie „kūriniai“ dabartinėje Lietuvoje nelieka tik vienišų „tyruose šaukiančių balsu“, kokio keistuolio vien sau „į stalčių“ rengiamais rašiniais. Pakanka paslaugių recenzentų (esą nepastebinčių tikrųjų autoriaus kėslų), solidžių mokslo leidinių redakcinėse kolegijose ar vadovybėse įsitaisiusių savųjų, „stumiančių“ atitinkamos pakraipos darbus.

Nelengvą Lietuvos ateitį pranašauja ir nesena žinia – įtakingų Klaipėdos universiteto veikėjų pastangomis V. Safronovo darbai kaip reikšmingas pasiekimas pristatyti 2016 metų Lietuvos mokslo valstybinei premijai gauti. Taip siekiama įteisinti ir populiarinti svetimai ir priešiškai valstybei naudingus teiginius (esą sukurtus ES ir NATO priklausančioje šalyje), pasiekti reikšmingą pergalę tebesitęsiančiame informaciniame kare. Gal taip sulauksime ir mokyklinių istorijos vadovėlių, kuriuose vėl bus aiškinama apie iš Rytų ateinantį gėrį, apie Vakaruose susitelkusį visuotinį blogį, apie Baltijos kraštus nuo seno globojančią draugiškąją Rusiją.