Pasipylė komercinių politologų, analitikų, straipsnių rašytojų vieši pamąstymai bei nerimas, jog naujajame Seime dirbs daug naujų ir nepatyrusių Seimo narių. Nerimas yra pagrįstas, bet, kodėl iki šiol politologų, apžvalgininkų elitui nekilo panašių klausimų:
– ar ankstesnių kadencijų Seimo nariams, netgi dešimtmečius „sėdintiems“ Seime pakanka kompetencijos, kad balsuotų visais klausimais – socialiniais, ekonomikos, teisės, darbo, energetikos, žemės ūkio, saugumo ir kt.?
– kodėl nėra vertinama, ar Seimo nariai laikėsi Seimo nario priesaikos, pagal kurią jie viešai įsipareigojo sąžiningai tarnauti Tėvynei ir Lietuvos žmonių gerovei? Šie priesaikos žodžiai daugumai virto tuščiomis, nevertomis dėmesio, frazėmis?
Šiuo metu Seimo narys geriausiu atveju yra vienos ar kelių sričių žinovas. Dėl daugelio teisės aktų nuostatų jis balsuoja taip, kaip pasakė frakcijos seniūnai, o jei yra leidimas balsuoti „laisvai“ dažniausiai balsuoja taip, kaip patarė verslo lobistai, arba iš viso nepasirodo Seimo salėje.
Nors Seimo Statutas teigia, kad „Seimo narys negali būti varžomas jokių mandatų“, iš tikrųjų, jei Seimo narys priklauso frakcijai, tai ji ir diktuoja, kaip balsuoti vienu ar kitu klausimu (nebent yra leidimas „balsuoti laisvai“). Jei Seimo narys nepaklustų frakcijų nurodymui, kaip balsuoti, tokiam „nepaklusniam“ Seimo nariui gresia negauti „geros“ vietos sąraše kituose rinkimuose. Taigi, dažnai Seime būdavo balsuojama prieš geras, „tarnaujančias žmonių gerovei” iniciatyvas vien todėl, kad jas pateikė kitai partijai priklausantis Seimo narys.
Kadenciją baigiantis 2012-2016 m. Seimas pasiekė įstatymų leidybos rekordą – per kiek mažiau nei 4 metus priėmė daugiau nei 1,9 tūkst. įstatymų. Politikai skelbia, jog Seime beveik neribojamas netgi absurdiškų įstatymų iniciatyvų registravimas, todėl parlamento krūviai per dideli, nėra laiko įsigilinti į priimamus įstatymus ir taisykles. Net 37 proc. įstatymų Seimas svarstė ypatingos skubos tvarka kai balsuojama neįsigilinus į įstatymų projektus arba teikiamas pataisas.
Taigi, Seimas dirbo neefektyviai, įstatymai buvo priimami daugiau dėl savęs, savo partijos, nei dėl valstybės.
Jei būtų vertinama, ar Seimo narys nepažeidė Seimo nario priesaikos:
„Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“,
dauguma jų būtų pripažinti, kaip pažeidę šią priesaiką. Tą patvirtina ir ypatingai žemas gyventojų pasitikėjimas Seimu, tą patvirtina ir 2016-2020 m. rinkimų rezultatai.
Ką daryti?
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigė, kad Seimas turės susigrąžinti realią valdžią iš Vyriausybės, tačiau jam pavyks tai padaryti tik tada, kai Seimas balsuodamas dėl įvairių teisės aktų atsižvelgs ne tik į Vyriausybės, bet ir organizuotos visuomenės (nevyriausybinių organizacijų, asociacijų, religinių bendruomenių) bendrai priimtą vertinimą bei pasiūlymus.
Šiuo metu didžioji dalis teisės aktų projektų yra parengti ministerijose dirbančių valstybės tarnautojų. Ne paslaptis, kad ministrai, pasirašydami įstatymų projektus, nėra pajėgūs į juos visus įsigilinti. Verslo atstovai žino, kad norint turėti parankias įstatymo nuostatas pirmiausia reikia eiti ne pas ministrą, bet pas eilinį ministerijos specialistą, kuris yra atsakingas už konkretų įstatymą ir vienaip ar kitaip jį paveikti. Tą įtaką ir daro verslo organizacijos bei lobistai.
O kaip sekasi kitoms interesų grupėms?
Kaip sekasi profesinėms sąjungoms atstovauti dirbančiųjų interesams ar išgirsta juos Seimo nariai, gerai parodo liberalaus darbo kodekso priėmimas. Daugumai Seimo narių pasirodė labiau suprantami stambaus verslo organizacijų argumentai, nei Trišalės tarybos pasiūlymai, kurie buvo parengti atsižvelgiant ne tik į verslo, bet ir dirbančiųjų interesus. Tačiau šį kartą valdančioji partija dėl šio ir kitų, Seimo nario priesaikai dirbti „Lietuvos žmonių gerovei“ prieštaraujančių sprendimų, susilaukė atpildo ir rinkimuose patyrė fiasko.
Dažnai girdime apie įvairias pilietinės visuomenės stiprinimo iniciatyvas. Jas dažniausiai vykdo nevyriausybinės/visuomeninės (NVO) organizacijos. Labai svarbi NVO veikla – žmonių gynimas teismuose. Pvz. Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija jau šešti metai bylinėjasi su Valstybine energetikos ir kainų komisija bei UAB „Dalkija“. Nors byla sėkmingai artėja prie pabaigos, bet jos rezultatas, nors ir nepalankus įmonei, greičiausiai labai jai nepakenks, nes įmonė už kelių mėnesių baigia savo veiklą Lietuvoje. Vien Vilniaus gyventojams padaryta didesnę nei 100 mln. eurų žala, tačiau UAB „Dalkija“ skyrė nemažas sumas atstovavimui teisme, proceso vilkinimui ir jiems tai sekėsi daryti daugiau nei šešis metus. Ar atsiras daugiau organizacijų norinčių nemokamai teismuose ginti žmonių interesus, jei patys „valdininkai“ to nedaro, nors atlyginimus tvarkingai gauna kiekvieną mėnesį. Taigi, kodėl visų žmonių/viešo intereso gynimo veiklai ministerijos beveik neskiria lėšų? Ogi, todėl, kad tokių organizacijų neatsirastų daugiau ir nebūtų kam kritikuoti arba į teismą paduoti tuos pačius biurokratus už neveikimą arba blogą veikimą.
Taigi, matome, kad stambus verslas susimoka verslo asociacijoms ir lobistams tam, kad pastarieji, kurių yra arti šimto, pasiektų rezultatą mindami valdžios kabinetus, t.y. įstatymuose atsirastų jų verslui naudingos įstatymų nuostatos. Kai, tuo tarpu, kitų interesų grupės, palyginus su verslu, įtakoja labai silpnai, nes tai daro iš entuziazmo ar vilties, kad anksčiau ar vėliau visų žmonių gyvenimas pagerės.
Pokyčiai visuomenėje neįmanomi, jei ir toliau vienos žmonių grupės, išsikovojusios sau vietą po saule, sieks išsaugoti ir toliau stiprinti savo dominavimą kitų bendrapiliečių sąskaita.
Taigi, siekiant, kad visuomenėje būtų daugiau teisingumo įvairių visuomenės grupių interesai turi būti proporcingi ir subalansuoti, įstatymai turi būti lygūs visiems.
Šiems ir kitiems tikslams siekti, veiksmams koordinuoti daug padėtų nuoširdus valdžios ir organizuotos pilietinės visuomenės, inteligentų ir intelektualų dialogas. Tai geriausiai galėtų užtikrinti speciali institucija, sudaryta iš įvairių pilietinės visuomenės organizacijų deleguotų atstovų, kaip yra pačioje Europos Sąjungoje bei daugumoje jos valstybių narių.
Dar Kubiliaus laikų Vyriausybė į Seimo programą įrašė, jog „sekdami daugelio Europos šalių pavyzdžiu, steigsime Nacionalinę ekonomikos ir visuomenės reikalų tarybą, į kurią įeis žymiausi mokslo, visuomenės, profesinių sąjungų ir verslo atstovai. Ši taryba svarbiausiais ekonominės ir socialinės politikos klausimais teiks išvadas LR Seimui“.
To meto premjeras sudarė darbo grupę specialiam įstatymo projektui parengti. Šis projektas buvo kuriamas kitų šalių pavyzdžiu, o projekto darbo grupei vadovavo buvęs Mokslų akademijos prezidentas a.a. Zenonas Rokas Rudzikas.
Įstatymo tikslas – kuriant ir puoselėjant atvirą, teisingą, darnią, klestinčią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę, kurioje aukščiausios vertybės yra pagarba žmogui, laisvė ir teisingumas, užtikrinti piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį.
Ši taryba turėjo būti suformuota iš asocijuotų nacionalinių organizacijų, atsižvelgiant į interesų proporcingumo principą, t.y. verslo, profesinių sąjungų, vartotojų, jaunimo, kultūros, pensininkų, neįgaliųjų ir t.t. Buvo numatyta, kad Seimas, prieš priimdamas įstatymus, prašo Tarybos pateikti įstatymų vertinimą/“Nuomonę“. Balsuodami Seimo nariai atsižvelgia ne tik į Vyriausybės, kaip yra šiuo metu, bet ir Visuomenės Nuomonę.
Sužibo viltis, kad Lietuvoje bus išgirstas pilietinės visuomenės balsas ir užsimegs dialogas su politinėmis partijomis, taigi labiau įsitvirtins įstatymų viršenybė ir tautos konstitucinė teisė valdyti savo šalį, tačiau, nepaisant to fakto, kad Nacionalinės ekonomikos ir visuomenės reikalų įstatymo projektas buvo baigtas dar 2010 metais jis net nebuvo užregistruotas Seime.
Tokia jau buvo politinė valia, jog visuomenės nuomonės valdžiai nereikėjo, nes tai būtų trukdę politikams, stambaus verslo ir įtakingų visuomenės grupių atstovams teisėkūroje bei teisėtvarkoje atstovauti ne visos tautos, bet savo asmeniniams interesams.
Piliečiai Seimui – aukščiausiai valdžios institucijai, suteikė mandatą sisteminėms pertvarkoms. Tik sutelktomis visos visuomenės pastangomis galime pasiekti tautos atgimimo ir gerovės!
Autorė yra Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė
kada pagaliau bus ivertinti seimunu atlikti darbai. Ka nuveike, už ka balsavo, kokiu tikslu sieke. Įskaitant ir baudžiamoji atsakomybe.
“Rinkimai” į Seimą nedera su Lietuvos konstitucija.
Sąrašiniai seimūnai, lauk iš Seimo!
***
Sąrašas sąrašinių:
IRINA ROZOVA,
VANDA KRAVČIONOK,
JAROSLAV NARKEVIČ,
ZBIGNEV JEDINSKIJ,
MICHAL MACKEVIČ,
AUŠRINĖ ARMONAITĖ,
GINTARAS STEPONAVIČIUS,
VIRGILIJUS ALEKNA,
SIMONAS GENTVILAS,
KĘSTUTIS GLAVECKAS,
EUGENIJUS GENTVILAS,
VIKTORIJA ČMILYTĖ-NIELSEN,
ARŪNAS GELŪNAS,
RIMANTĖ ŠALAŠEVIČIŪTĖ,
RAMINTA POPOVIENĖ,
GEDIMINAS KIRKILAS,
ARTŪRAS SKARDŽIUS,
IRENA ŠIAULIENĖ,
RASA BUDBERGYTĖ,
JULIUS SABATAUSKAS,
JUOZAS OLEKAS,
ALGIRDAS BUTKEVIČIUS,
JUOZAS BERNATONIS,
ALGIRDAS SYSAS,
LINAS ANTANAS LINKEVIČIUS,
ALGIMANTAS SALAMAKINAS,
EUGENIJUS JOVAIŠA,
JONAS JARUTIS,
VIKTORAS RINKEVIČIUS,
ASTA KUBILIENĖ,
JUSTAS DŽIUGELIS,
AGNĖ ŠIRINSKIENĖ,
EGIDIJUS VAREIKIS,
ARŪNAS GUMULIAUSKAS,
VIRGINIJA VINGRIENĖ,
ANDRIEJUS STANČIKAS,
VYTAUTAS BAKAS,
DOVILĖ ŠAKALIENĖ,
TOMAS TOMILINAS,
VIRGILIJUS PODERYS,
VIDA AČIENĖ,
RŪTA MILIŪTĖ,
PETRAS NEVULIS,
VYTAUTAS RASTENIS,
STASYS JAKELIŪNAS,
PETRAS GRAŽULIS,
KĘSTUTIS PŪKAS,
VYTAUTAS KAMBLEVIČIUS,
JUOZAS IMBRASAS,
RIMAS ANDRIKIS,
RIMANTAS JONAS DAGYS,
KAZYS STARKEVIČIUS,
TADAS LANGAITIS,
RADVILĖ MORKŪNAITĖ-MIKULĖNIENĖ,
ARVYDAS ANUŠAUSKAS,
RASA JUKNEVIČIENĖ,
STASYS ŠEDBARAS,
JURGIS RAZMA,
VYTAUTAS JUOZAPAITIS,
ANDRIUS KUBILIUS,
EMANUELIS ZINGERIS,
IRENA DEGUTIENĖ,
GINTARĖ SKAISTĖ,
AGNĖ BILOTAITĖ,
MANTAS ADOMĖNAS,
KĘSTUTIS MASIULIS,
AUDRONIUS AŽUBALIS,
SERGEJUS JOVAIŠA,
LAURYNAS KASČIŪNAS,
ROKAS ŽILINSKAS.
_____________________________
Daugiau apie rinkimus į Seimą kurie nedera su konstitucija,
panaudojant nuorodą
ULTIMATUMAS Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo
Jei mums pavyktų išdrėbti sąrašinius iš seimo, tai partijos „nukentėtų“ va taip:
33,93 % – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga;
57,14 % – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis;
62,5% – Partija Tvarka ir teisingumas;
62,5% – Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga;
64,52% – Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai;
76,47% – Lietuvos socialdemokratų partija.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga turėtų 37 atstovus (52,11 % Seimo!) iš 71. Tada, nebereikėtų jokių sandorių su kenkėjiška antilietuviška neliustruotąja cccp komunist/kgb’istine lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų gauja._
lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų gaujos atrakcija
*
Nebėra 3 milijonų gyventojų Lietuvoje – 141 parlamentaras.
Daugiau nei 9 milijonai gyventojų Baltarusijoje – 110 parlamentarų.
_____
Lietuviškame ES pakraštyje pritaikius vakarinio ES pakraščio taisykles,
Lietuvoje būtų 30 parlamentarų.
Okupanto sukurtos cccp imperijos laikmetyje ir iki dabar, Lietuvoje gyvenimo sąlygos – klaikios. Lietuva – netinkama žmonėms gyventi. Kenkėjiškos lsdp_ts-lkd_darbo_liberalų gaujos padarinių tvarkymas yra per sunki našta vienai Ramūno Karbauskio vadovaujamai LVŽS. Todėl,kad atsikratyti m_i_r_t_i_n_o pavojaus Lietuvai, reikalingas tik ir tik v_i_s_u_o_t_i_n_i_s (visos Tautos) darbas, galingos jėgos telkiamas. Ramūno Karbauskio vadovaujama grupuotė įgavo visas Tautos telkimuisi reikalingas priemones, tad padaryti dar vieną sąjūdį Lietuvoje yra l_a_b_a_i lengva, kai yra net užrašytas šios grupuotės štai šis noras.
*************************************************
“T_e_l_k_s_i_m_e darbo santykių dalyvius, valstybės pareigūnus, nevyriausybines organizacijas ir profesines sąjungas bendram tikslui – sukurti mūsų šalyje patrauklias darbo ir gyvenimo sąlygas žmonėms, galimybes derinti darbą ir asmeninį gyvenimą.”
(Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos 2016 m. LR Seimo rinkimų programa)
*************************************************
Lietuviai, Lietuva – tvirtovė. SĄJŪDIS 2 _
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija – patikimiausias ir
moderniausias Baltijos šalių v_i_s_u_o_m_e_n_i_n_i_s transliuotojas (kurį pasisavino Lietuvai kenkėjiška neliustruotoji cccp komunist/kgb’istinė lsdp+ts-lkd+darbo+liberalų gauja).
Dabar,
mūsų v_i_s_u_o_m_e_n_i_n_i_s yra gaujos. Kad būtų tvarka šitoj vietoje, reikia ištrenkti kenkėjišką gaują iš mūsų žiniasklaidos. T_i_k tiek tereikia. _
Nauja valdžia, naujos viltys. Jeigu tokius straipsnius pradėtų spausdinti laikraščiai, ledai pajudėtų. Tik va kokio reikia sukrėtimo, kad žiniasklaida pradėtų tarnauti visuomenei???
Labai protingai parašyta. Realiai apibūdinta situacija ir siūloma išeitis.
Bravo
Bet mano nuomone, laikas kai visuomenė galėjo nugalėti supervalstiečius superfabrikantus ir supoerpartiečius jau pražiopsotas. Jie turi tiek pinigų ir įtakos,kad gali nesiskaityt su niekuo.
Teisėsauga, žiniasklaida ir seimas staigiai pralobusių nihilistų kišenėje.
Pilietinės visuomenės idėja kol kas rūpi mažam skaičiui žmonių. Panašiai prieš 30 – 20 metų pavieniai sveikos gyvensenos entuziastai atrodė geriausiu atveju, kaip keistuoliai…
O dabar? Dabar jau kas trečias ar ketvirtas žino apie produktų derinimą. Knygynuose pilna literatūros, veikia sveikuolių stovyklos. Ką nors per televiziją, šia tematika, galima pamatyti beveik kiekvieną dieną – nuo daktaro Unikausko laidų iki praninės mitybos.
Todėl per daug nenusiminkime, viskam savas laikas. Siuntinėkime tokius straipsnius į laikraščių redakcijas (nors jie ir nespausdina) , kapsėkim – lašas po lašo… Anksčiau ar vėliau…