Harvardo profesorius: pasaulyje mažai tokį potencialą turinčių institucijų kaip Kauno universitetai

„Nematau priežasčių dėl kurių, kryptingai dirbant, Lietuva negalėtų turėti vieno ar daugiau universitetų ir pirmajame pasaulio 100-tuke. Gyventojų skaičius neapsprendžia kokybės“, – įsitikinęs pasaulinio garso neurochirurgas, mokslininkas ir antrepreneris prof. Teodoro Forchtas-Dagi. Jis pabrėžia, jog universitetų konsolidacija, t. y., jungimas institucijų, kurios jau yra žinomos savo aukšto lygio studijomis ir mokslo tyrimais, yra efektyvus būdas pasiekti kokybiško aukštojo mokslo, tačiau šis tikslas turėtų būti palaikomas valstybės.

Kauno technologijos universiteto (KTU) garbės daktaras, Karalienės universiteto Belfaste (Šiaurės Airija) ir Harvardo universiteto Medicinos mokyklos (JAV) profesorius ir neurochirurgas bei Harvardo Sveikatos mokslų ir technologijų programos biomedicininės antreprenerystės valdybos narys, paklaustas apie Lietuvos aukštųjų mokyklų ateitį, tarpinstitucinį ir tarpsritinį bendradarbiavimą nurodo kaip vieną iš sėkmingų būdų kurti konkurencingą aukštąjį mokslą bei ekonomiškai svarias inovacijas.

Išskirtinį dėmesį T. Forchtas-Dagi skiria tarpdiscipliniškumo ugdymui universitete: „Tarpdiscipliniškumas yra susijęs su inovacijomis, inovatyviais tyrimais, produktais ir, kai jau pereinama į aukštesnį lygmenį, su karjera įmonėje. Jo ugdymas galėtų tapti universitetų tikslu“.

– Lietuvoje veikia beveik 50 universitetų ir kolegijų. Ar, jūsų nuomone, tai – optimalus skaičius mūsų šaliai?, – paklausėme T. Forchto-Dagi

– Tai priklauso ir nuo to, kas apibrėžiama kaip universitetas ar kolegija, nuo to, kokias funkcijas jie atlieka, ir nuo to, kokia yra aukštojo mokslo Lietuvoje vizija. Kai kur kolegijos ar universiteto išsilavinimo gali būti reikalaujama norint įsilieti į darbo rinką, kitur tam galbūt pakanka techninio ar aukštesnio profesinio išsilavinimo. Muzikos konservatorijos ir meno akademijos kai kur suteikia universitetinio lygio laipsnius, tačiau kitur jos gali būti prijungtos prie universiteto.

60 tūkst. Lietuvos žmonių tenka po vieną aukštąją mokyklą. Tai – labai dosnu ir rodo nepaprastą atsidavimą aukštajam mokslui.

Jungtinėse Valstijose 130 tūkst. gyventojų tenka viena aukštoji mokykla. JAV turime apytikriai 3 000 kolegijų ir universitetų, kurie siūlo ketverių metų pilnas studijas ir suteikia universitetinio lygio diplomus. Turime ir apie 1 700 dvejų metų studijas siūlančias kolegijas. Jos suteikia techninį ir profesinį išsilavinimą, be to, kolegijos diplomas suteikia galimybę studentams įstoti į ketverių metų pirmosios pakopos universitetinę programą, jei jie atitinka reikalavimus. Yra ir daugiau institucijų, teikiančių aukštąjį išsilavinimą. Jei pridėsime visas jas, skaičius viršys 5 000.

Jeigu lygintume grynai pagal skaičius, 50 universitetų ir kolegijų Lietuvai yra per daug, tačiau būtų nesąžininga taip teigti kategoriškai, neišsiaiškinus iki galo, kokį vaidmenį kokia aukštoji mokykla atlieka.

– Kalbama apie aukštųjų mokyklų tinklo konsolidaciją, kaip apie būtiną priemonę, galinčią pakelti studijų ir mokslo kokybę Lietuvoje. Ką apie tai manote?

– Konsolidacija, jei ji atliekama teisingai, turint sutelktą strateginę viziją, leistų Lietuvos aukštojo mokslo sistemai lengviau pasiekti tam tikrą lygį. Tarptautiniai aukštajam mokslui keliami reikalavimai yra aiškūs, jie nurodo į tam tikrus studijų, tyrimų, tyrimų įtakos, citavimo, pramonės įsitraukimo ir tarptautiškumo standartus. Savaime suprantama, kad konsolidacijos procesas ir jo pasekmės turi atitikti ir savitus Lietuvos visuomenės poreikius.

– Kokie yra konsolidacijos būdai: susijungimai, universitetų uždarymas, karteliai? Kokius matote šių procesų privalumus ir trūkumus?

– Paliekant nuošalyje tam tikrus teisinius mechanizmus, efektyviausi yra susijungimai ir uždarymai. Pavyzdžiui, vienas iš aiškių konsolidacijos privalumų yra nereikalingų ir dubliuojančių viena kitą studijų programų panaikinimas. Žinoma, tam būtina stipri lyderystė – aiški strategija, suderinti tikslai ir planai. Būtinas ir aiškių atskaitos mechanizmų nustatymas.

Gali būti, kad kai kurie besijungiantys vienetai neturės išliekamosios vertės – jų padaliniai gali asimiliuotis į kitas institucijas, tačiau neišlikti atskirai. Vėlgi, turint omenyje istorinius ir socialinius ypatumus, gali būti efektyviau kai kurias institucijas uždaryti ir sukoncentruoti išteklius ties tomis, kurios, tikėtina, bus efektyviausios nacionaliniu mastu.

– Tikriausiai esate girdėjęs apie planus sujungti KTU ir LSMU. Esate gydytojas, mokslininkas, dalyvaujate versle. Ką bendro turi medicinos mokslai ir technologijos? Kodėl svarbu inžinieriams ir gydytojams dirbti kartu?

– Įrodyta, kad tiek mokymo, tiek tyrimų srityje kartu dirbančios institucijos, siekiančios tarpdisciplininių tikslų, yra inovatyvesnės, jose sukuriama daugiau išradimų, jos turi ilgiau išliekančią edukacinę vertę, yra socialiai atsakingesnės, ir, galiausiai, ekonomiškai stipresnės.

Medicina jau nebėra tik anatomija, fiziologija ir patologija. Šiandien ji apima ne tik biologiją ar chemiją, su tokiomis sritimis kaip biochemija ar molekulinė biologija, bet integruoja ir fiziką, matematiką, informatiką, robotiką, inžineriją. Stengiamasi neatsilikti nuo tų sričių siūlomų inovacijų, siekiant kuo didesnės naudos pacientams.

Toks požiūris reikalauja edukacinės filosofijos ir studijų proceso pokyčių. Nauji medicinos duomenų atvaizdavimo būdai, pažangesni vaistai ir medicinos įranga, ir net medicinos paslaugos ateityje reikalaus visiškai kitokio mąstymo.

Pasaulyje yra tik keletas įstaigų, kurios turi tokias pačias galimybes suderinti mediciną ir inžinerinius mokslus kaip KTU ir LSMU. Kaunas šia prasme yra išskirtinis. Šių dviejų institucijų integracija sukurtų labai galingą instituciją, teikiančią išskirtinį išsilavinimą, vykdančią aukšto lygio tyrimus, bendradarbiaujančią su pramone ir kuriančią didelę socialinę vertę.

– Kodėl šiandien universitetuose toks svarbus tarpdiscipliniškumas? Ar tai susiję su sėkme darbo rinkoje, pabaigus studijas, santykiais su verslu ir panašiai?

– Tarpdiscipliniškumas yra susijęs su inovacijomis, inovatyviais tyrimais, produktais ir, kai jau pereinama į aukštesnį lygmenį, su karjera įmonėje. Kone kiekviena disciplina turi savitą daugiau ar mažiau unikalų būdą interpretuoti pasaulį. Deja, šis unikalumas gali tapti ir provincialumu. Anglų kalboje tai vadiname „siloso bokšto“ mentalitetu – mintyse iškyla milžiniškų grūdų saugyklų, kurios stovi visiškai izoliuotos vienos nuo kitų, vaizdinys.

Tarpdiscipliniškumo skatinimas galėtų tapti universiteto tikslu. Svarbu, kad jis nepavirstu paviršutiniškumu, todėl reikia pateikti tiek gausius išteklius susiduriančiose ar besiintegruojančiose srityse, tiek atitinkamą ekspertizę. Mažai šaliai tarpdisciplininis išsilavinimas ir ekspertiškumas yra ypač svarbus didinant nacionalinį konkurencingumą.

– Žvilgtelėkime į ateitį – kiek universitetų Lietuvoje matote po 10 ar 20 metų? Kiek iš jų galėtų atsirasti tarp geriausiųjų 200-300 pasaulio universitetų?

– Manyčiau, kad universitetų skaičius Lietuvoje mažės. Nors sunku tiksliai numatyti, kiek Lietuvos aukštųjų mokyklų bus tarp 200-300 pasaulio geriausiųjų, turint mintyje jūsų šalies institucijų kokybę ir ambicijas, tikėtina, kad šį lygį pasieks dvi ar trys. Tai yra – daugiau nei būtų galima tikėtis pagal statistiką tokiai mažai šaliai kaip Lietuva.

Nematau priežasčių dėl kurių, kryptingai dirbant, Lietuva negalėtų turėti vieno ar daugiau universitetų ir pirmajame pasaulio 100-tuke. Gyventojų skaičius neapsprendžia kokybės.

– Kaip galėtume pasiekti šio tikslo?

– Pirmiausia, reikėtų apsispręsti, kad tai yra tikslas valstybės mastu. Antra, sutelkti institucijas, kurios jau žinomos dėl savo aukšto lygio studijų, tyrimų ir jų publikacijų.

Naudingos būtų ir strateginės konsultacijos su užsienio universitetų bei pramonės atstovais, jos padėtų pažvelgti į problemas iš šalies. Kai kuriems išorės ekspertams galėtų būti atviros akademinės pozicijos geriausiuose Lietuvos universitetuose, kur jie taip pat galėtų prisidėti prie tyrimų krypčių formavimo, vadovavimo doktorantams, galėtų dėstyti ir konsultuoti akademinę bendruomenę.

Be to, universitetai turėtų apsispręsti, kurioje srityje jie nori tobulėti. Ne kiekvienam universitetui reikia būti geriausiu visose srityse. Svarbiau yra išvystyti reputaciją ir produktyviai dirbti tose srityse, kuriose galima tapti konkurencingais.

Beje, nereikėtų nuvertinti paramos – pavyzdžiui, tyrimams reikia ir laiko, ir atitinkamų išteklių. Šis procesas reikalauja ne mažesnio, nei universiteto teikiamas, šalies valdančiojo elito įsitraukimo, jų paramos. Pastangos turi būti jungtinės ir suderintos.