V. Sinica. Nebijokite Trampo

Dar daugiau, taip pat nepaisydami prognozių, buvo perrinkti visa eilė konservatyvių respublikonų senatorių, kas leido Respublikonų partijai išlaikyti daugumą Senate. Artimiausiu metu JAV turės respublikoną prezidentą, šios partijos daugumą JAV Senate bei Atstovų Rūmuose, taip pat daugumos valstijų gubernatorius. Vienintelis bastionas Obamos politikai tęsti kol kas lieka Aukščiausiasis Teismas.

Kas atsitiko?

Nereikia ir sakyti, kad lygiai kaip „Brexit“ ar valstiečių pergalė Lietuvoje, šių rinkimų rezultatai sukrėtė progresyviąją visuomenės dalį. JAV daug ašarų ir kalbų apie emigraciją, Lietuvoje – savęs raminimo ir pasibaisėjimo Amerikos kaimu. Tačiau D. Trampą išrinko ne vien prerijos. Demokratų valdymas ir nesėkmingos reformos atvedė prie verdančio katilo situacijos. Bendrausia prasme D. Trampą iškėlė nusivylimas nykiais suvienodėjusiais Vašingtono elitais ir savo pačių gyvenimo sąlygomis.
Imigracija, integracija, socialinė atskirtis, griežtėjantis politinio korektiškumo režimas. („saugios erdvės“ universitetuose, vis platesnis „neapykantos kalbos“ supratimas, žmonių atleidimai iš darbo už nekorektiškas nuomones), vis atviresnis politikų kišimasis į piliečių laisves, ypač numatytas I ir II Konstitucijos pataisose – visa tai buvo besikaupiančios ir nesprendžiamos problemos, į kurias vadinamieji „sisteminiai“ kandidatai (karjeros politikai) nesiūlė įtikinamo atsakymo. H. Klinton (H. Cllinton) apskritai visur prisistatė B. Obamos politikos tesėja, nors B. Obama spėjo pasiekti rekordines nepopuliarumo žemumas ir tikrai nebuvo žmogus, su kuriuo norėtų būti siejamas būsimas prezidentas.

D. Trampas pasiūlė šūkius ir klišes, tačiau jos tiko ir prigijo, greičiausiai dėl to, kaip labai skyrėsi nuo įprasto politikų kalbėjimo ir susiformavusių siaurų rėmų, kokia politika galima. D. Trampo asmenyje amerikiečiai įžvelgė galimybę toli pasiųsti viską, ko nekenčia JAV politiniame gyvenime. Kaip vaizdžiai pasakė vienas socialinių tinklų genijus, visa ginklų, Biblijų ir barbekiu Amerika susivienijo ir atėjo į rinkimus aktyviau nei progresyvūs didmiesčių gyventojai ir visos tikros bei išgalvotos mažumos, kurių gynėjais skelbėsi demokratai.

Šie rinkimai kaip reta suskaldė JAV visuomenę. Tai natūralu, nes susidūrė nebe požiūriai į sveikatos apsaugą ar mokesčius, kaip įprastuose rinkimuose, bet pamatiniai pasaulėvaizdžiai, tarp kurių neįmanomas joks kompromisas ir suderinimas. Apskritai 2016-ieji parodė, kad Vakarų pasaulis dar akivaizdžiai nepasikeitė taip, kaip jį subtilia prievarta bandė pakeisti 1968-ųjų revoliucijos pagimdyti socialiniai inžinieriai. Paprastų europiečių ir amerikiečių galvose jis nei globalus, nei virtualus, nei atviras. Apie šiuos metus tikrai rašys vadovėliai, nes per juos pradėjo ryšketi besiformuojanti nauja XXI a. socialinė-politinė santvarka ar bent tai, kad atmetama santvarka, kurta XX a. pabaigoje.

Augantys pasaulio piliečiai su hipsterių barzdomis nespėjo pakeisti nueinančių JAV piliečių, kuriems Amerika yra visų pirma krauju ginta tėvynė (American soil), o tik tada (jei išvis) žmogaus teisių ir laisvių tvirtovė. Kitaip nei Višegrado šalyse, kur aktyviausi konservatyvios dešinės rėmėjai yra išsilavinęs miestų jaunimas, D. Trampo arba „Brexit“ pergalė yra nuo amžiaus, lyties ir išsilavinimo nepriklausantis baltojo amerikiečio balsas už saugaus, stabilaus, sienomis apibrėžto ir jam pažįstamo pasaulio išsaugojimą. Savotiškas restauracijos šauksmas.

Tai jokiu būdu nėra nauja politinė pamoka, tačiau Vakarų pasaulio elitai kol kas nesugeba jos išmokti. Nors sėkmingai kartojama klišė, kad šių metų rinkimai visur rodo tautos ir valdžios atotrūkį, toliau kuriami komunikaciniai planai kaip auklėti, neįtikėtinai arogantiškais K. Sabaliauskaitės žodžiais tariant, demokratijos „budulius“, o ne kaip vykdyti demokratinępiliečių valią. Elitai turi savo planus ir būtent už tai yra baudžiami.

Kas nutiks?

Vargu, ar toks, pripažinkime, menkos politinės kompetencijos ir iš pažiūros emocijų valdomas D. Trampas gali kažką iš esmės pakeisti tokių lūžių krečiamoje JAV. Greičiausiai nenutiks nieko stebuklinga. D. Trampas daug kartų keitė nuomonę, todėl jo pasisakymais remtis reikia atsargiai. Visgi pagrindinės jo rinkiminės tezės ir prioritetai gana aiškūs. Reikia tikėtis, kad bus vykdomi pagrindiniai kampanijos pažadai dėl imigracijos ribojimo, nelegalų deportacijų, pradėta statyti siena. Taip, teisingai, politiškai D. Trampui tiesiog būtina pradėti, visai nebūtina pabaigti sienos statybas. Žadėta ginti teisę į ginklus, į kurią atvirai kėsinosi H. Klinton, stojama policijos pusėn kare su juodaodžių gaujomis didmiesčiuose ir sprendžiama susiformavusių getų problema.

Katalikams ir šiaip socialiniams konservatoriams ypač svarbu, kad/ar sustos vadinamosios genderinės revoliucijos traukinys. Antrosios kadencijos metu B. Obama ėmėsi tikrai radikalių priemonių, nurodydamas, kad: a) save moterimis laikantys vyrai turi teisę naudotis moterų tualetais valstybės įstaigose, įskaitant mokyklas (užfiksuota daugybė piktnaudžiavimo ir priekabiavimo atvejų), b) mokyklose privalomas ankstyvas ir itin liberalus lytinis švietimas, c) abortai finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais (tam nepritaria 2/3 amerikiečių), d) jokios religinės organizacijos neturi teisės atsisakyti prisidėti prie abortų arba vienalyčių „santuokų“. Pats D. Trampas nėra aktyvus šioje srityje, atačiau pažadėjo netrukdyti konservatyvioms Senato respublikų iniciatyvoms, kurias aktyviai vetavo B. Obama.

Gerokai aiškesnis už D. Trampą šeimos, gyvybės ir religijos laisvės klausimais yra viceprezidentas M. Pensas (M. Pence), pažadėjęs pakeisti daugumą B. Obamos sprendimų šioje srityje. Būtent į jo retoriką ir reikėtų žiūrėti vertinant būsimos administracijos gaires. Nebus pamirštas D. Trumpo pažadas nutraukti milijardinį valstybės finansavimą „Planuotos Tėvystės“ organizacijai, kaip paaiškėjo, masiškai prekiavusiai kūdikių kūno dalimis ir atlikinėjusiai draudžiamus dalinio gimimo abortus. Svarbiausia ir, tiesą sakant tai, dėl ko JAV katalikai buvo raginami balsuoti ir balsavo už D. Trumpą – Aukščiausiojo teismo teisėjų nominacijos, nuo kurių iš esmės visiškai priklausys, ar bus išsaugota, tiksliau, restauruota JAV konstitucinė santvarka, ar toliau judama Obamos prezidentavimo metais nubrėžta liberalios diktatūros kryptimi.

Per D. Trampo kadenciją dėl garbaus teisėjų amžiaus gali prireikti paskirti 3 ar net 4 kandidatus, kurie – kaip žadėjo naujasis prezidentas – gintų konstitucines laisves, visų pirma religijos laisvę, atvirai pamintą H. Klinton, B. Obamos ir jo skirtų progresyvių teisėjų. Būtų puiku, jei kandidatai ne „stumtų“ konservatizmą, o neseniai mirusio iškiliausio teisėjo Antonino Skolia (A. Scalia) pavyzdžiu pripažintų, kad teismas negali spręsti nieko, apie ką tiesiogiai nekalba Konstitucija.

Be tyrimų sunku būti tikriems, bet aišku, kad D. Trampo pergalę didele dalimi nukalė žmonių nusivylimas ekonomine padėtimi ir politkorektiškumo cenzūra. Pastarąją D. Trampas paliks spręsti Senatui, pačiu savo netašytos kalbos pavyzdžiu plėsdamas leistino kalbėjimo ribas. Neabejoju, kad šiojer srityje JAV laukia labai pozityvūs pokyčiai. Tačiau turbūt didžiausias klausimas amerikiečiams bus ne tai, o D. Trampo ekonominės reformos. Ekonominiu libertarizmu (kuo mažesnis valstybės kišimasis) D. Trampas yra nuoseklus respublikonas. Jo pažadai drastiškai mažinti pelno ir pajamų mokesčius (beje, JAV pajamų mokestis stipriai progresinis – nuo 10 iki 40 proc) ekspertų vertinami kaip grėsmė biudžetui ir yra stipriai abejotini, tačiau ideologiškai nuoseklūs. Jo pažadas naikinti nepasiteisinusią „ObamaCare“ sveikatos apsaugos sistemą bus ideologiškai nuoseklus (mažiau valstybės), ir įvykdytas, ir pasveikintas rinkėjų.

Kita vertus, D. Trampas visai ne respublikoniškai stoja prieš ekonominę ir teisinę globalizaciją: laisvos prekybos susitarimus, atviras sienas, tarptautinių organizacijų įtaką nacionaliniam suverenumui, ypač – prieš gamyklų iškėlimą į pigios darbo jėgos šalis Trečiajame pasaulyje. Kai Mičigano valstijoje stambiems pramoninkams buvo atviru tekstu pagrasinta sužlugdyti jų verslą, jei gamyklos bus perkeltos kitur ir taip uždarytos amerikiečių darbo vietos, 6-7 rinkimus iš eilės už demokratus balsavusių baltųjų darbininkų širdys buvo nupirktos visose pramoninėse valstijose (Mičiganas, Viskonsinas, Ohajas, Pensilvanija, Ajova – vadinamasis „Rust Belt“). Tačiau protekcionizmas – sunkiausiai išpildomas, nors kartu svarbiausias D. Trampo sėkmės kintamasis. Iki šiol niekas negirdėjo įtikinamo atsakymo, kaip už jį balsavusiems žemesnės ir vidurinės klasės amerikiečiams D. Trampas suteiks geresnius gyvenimo standartus. Pramonės grąžinimas į valstijas galėtų būti to raktas, bet prieštarauja visai ekonominei logikai, prie kurios pripratome laisvos prekybos pasaulyje. Amerikiečių rankomis gaminta produkcija bus tiesiog per brangi, kad konkuruotų su Azijos šalių pramone. Būtent į šį klausimą D. Trampas turės rasti atsakymą, kad išvengtų staigaus ir masinio rinkėjų nusivylimo.

Pokyčiai Lietuvai

Tuo tarpu Lietuvai D. Trampas, aišku, reiškia geoplitinę nežinią ir netikrumą. Mūsuose valdžios vadžias suėmęs R. Karbauskis turi užduotį kuo skubiausiai krapštyti tuos NATO įsipareigotus 2 procentus nacionaliniam saugumui, taip pat įsipareigoti tvarkyti kiaurą šalies karinį rezervą, chaotiškus mobilizacijos planus, toliau didinti išlaidas gynybai. D. Trumpas žadėjo laikytis NATO sutarties ir ginti tas nares, kurios laikysis įsipareigojimų. Kamuolys mūsų pusėje.

Gaila, kad niekas nesiklausė Ž. Pavilionio, L. Kasčiūno, P. Žumbakio ir kitų blaivių galvų, kai šie kalbėjo apie būtinybę megzti gerus kontaktus su D. Trampo aplinka. Atrodo, kad Lietuvoje niekas iš tiesų netikėjo galima D. Trampo pergale, neužsiiminėjo planais B. Sostinės meras socialiniuose tinkluose pozavo prie tragiško Keulės Rūke grafičio su Trampo ir Putinio bučiniu, kuris tikrai padės šios kavinės viešiesiems ryšiams, bet ne Lietuvos saugumui. Reikia daryti viską, kad nebūtume šalis, kuri įsiminė tik pašaipiu piešiniu ant sienos.

Kol kas dar nepersiorientuota prie naujos tikrovės. Net Prezidentūra sau leido ne pasveikinti ir pasidžiaugti pergale, o išsakė „pagarbą JAV piliečių pasirinkimui“. Šaltesnės reakcijos sunku tikėtis. Bet kuriuo atveju svarbu suprasti, kad geopolitinę nežinią ir nesaugumą atneša ne D. Trampas, o sisteminiai pokyčiai JAV politikoje. Jau valdant B. Obamai buvo matomos aiškios izoliacionistinės tendencijos. JAV gyventojai nebenori girdėti apie pasaulio apsaugą, apie karius kažkur Rytų Europoje. Tenykštis elitas priverstas šią pareigą atlikti, nors tai nepopuliaru. B. Obama ir H. Klinton buvo gerai įvaldę meną namuose apie tai nekalbėti, Europoje rėžti skambias kalbas apie įsipareigojimus ir draugystę, o veiksmais nedaryti nieko. Kai Rusijai užpuolus Ukrainą B. Obama nesikišo ir tuo sulaužė branduolinį ginklą atidavusiai Ukrainai duotus įsipareigojimus saugoti jos teritorinį vientisumą, visas pasaulis, o pirmiausiai mūsų regionas turėjo sunerimti. Šiandieniniai JAV demokratai yra nepatikimi ir gražiomis kalbomis negali nupirkti ramaus Baltijos šalių miego. Lietuvai niekuo negeriau nei D. Trumpas būtų buvę viską žadanti, bet sprendimo valandą miegoti einanti H. Klinton.

Dažnai sakoma, kad NATO šalių gynyba yra visai kas kita nei Ukrainos, nes NATO įsipareigojimų nevykdymas verstų pačios NATO pamatus. Tačiau B. Obamos abejingumas Ukrainai, leidžiant Putinui peržengti vis naujas ir naujas jo „raudonas linijas“, lygiai taip pat kasasi po branduolinio nusiginklavimo ir pasaulio galios balanso sistemos pamatais. V. Putinas B. Obamos nei gerbė, nei bijojo. Į D. Trampą jis deda dideles viltis, bet tai rizikingas statymas, galintis pasibaigti kaubojišku JAV kaip pasaulio supergalybės demonstravimu.

D. Trampas nenuoseklus ir nekompetentingas užsienio politikoje, bet tikrai nei bailys, nei nuolankus. Lietuvai šie rinkimai buvo neišvengiamas pralaimėjimasir nieko gero nežadėjo bet kuriuo atveju. Reikės sunkiai dirbti darant viską, kad mus saugotų ir girdėtų mūsų poreikius. JAV rinkėjai pasirinkimo neužtikrintumą ir permainas vietoje prasto status quo. Šį pasirinkimą jie padarė ir už save, ir už mus.