M. Kundrotas. Lietuva – lietuviams. O ką tai reiškia?

Septintus metus žygiuojame Nepriklausomybės marše. Kai kurie ir ilgiau. Juose drąsiai skelbiame šūkį: Lietuva – lietuviams! Nuo tol, kai šis Vinco Kudirkos laikų šūkis grįžo į viešą vartoseną, žiniasklaidos, politikų ir politologų retorika mirga tekstais, tarp kurių daug smerkiančių, gerokai mažiau – pritariančių ir mažiausiai – aiškinančių.

Nepriklausomybės maršų pradžioje suformuluoti trys pagrindiniai principai, išplaukiantys dar iš „Varpo“ keltų idealų. Pirmas – Lietuvos valstybės pagrindą sudaro lietuvių tauta, aplink kurią telkiasi visos kitos istorinės bendrijos, kartu su ja sudarydamos bendrą pilietinę visumą. Antras – Lietuvos valstybė turi būti suvereni, kur lietuvių tauta, išplėsta iki pilietinės visumos, pati spręstų savo likimą, be direktyvų iš Rytų ar Vakarų. Trečias – Lietuvos valstybė turi būti demokratinė tiesiogine šio žodžio prasme, kur aukščiausia valdžia būtų jos piliečiai.

Dabar šie principai reikalauja tiek patvirtinimo, tiek papildymo. Nes įsivyravo nuomonė, kad šūkis „Lietuva – lietuviams“ – veikiau neigiantis, nei teigiantis. Lietuva – lietuviams pirmiausiai traktuojama šitaip: ne lenkams, ne rusams, ne žydams, ne afrikiečiams. Atskiras klausimas, jog trys pirmosios grupės įeina į Lietuvos istorinių tautinių bendrijų sąrašą, o afrikiečiai, arabai, kinai čia – svetimi. Pagrindiniu klausimu tampa tai, ar šiuo šūkiu pirmiau skelbiama, kam Lietuva skirta, ar kam ji neskirta.

Iliustracija šiam klausimui gali būti šeimos vertybės. Ne taip seniai teko išgirsti versiją: šeimos vertybės – tai kova su „pyderais“. Iš dalies taip, jei turėsime galvoje kovą su iškrypimų propaganda, kai šis reiškinys primetamas visuomenei, kaip norma. Kai kas tai supranta kaip kovą su ligotais žmonėmis, bet tai vėl – antraeilis klausimas. Svarbiau, jog tokiems kovotojams už šeimos vertybes seksas be santuokos – normalu, seksas be pasekmių – normalu, abortai – irgi normalu. Priimama visa liberalioji paradigma, atmetant vienintelį jos aspektą. Bet svarbiausia, kad „už“ šioje vertybių sistemoje iš esmės keičia „prieš“.

Stebint kai kuriuos Nepriklausomybės maršo žygeivius, pykčio perkreiptais veidais skanduojančius šventą varpininkų šūkį, natūraliai kyla klausimų. Kiek toks žygeivis paaukojo vaikų ar senelių namams? Kuris iš jų moka bent dvi-tris lietuviškas dainas, išskyrus vienintelį stulpelį apie mūrus ant kalno, išgirstą sporto rungtynėse ir nuvalkiotą iki nuobodumo? O gal kuris nors iš jų sutvarkė kokį piliakalnį ar bent medelį pasodino? Žinoma, yra tokių – jiems pagarba. Tačiau ar kiekvienam šūkis „Lietuva – lietuviams“ turi teigiamą reikšmę?

„Lietuva – lietuviams“, tarp viso kito, reiškia Lietuvą, kurioje lietuviui būtų gera. Tai reiškia rūpestį, visapusę atsakomybę tarp lietuvių ir jų visų – už Lietuvą. Tai apima tiek moralę, tiek kultūrinę tapatybę, tiek socialinį teisingumą. Gyvybės apsauga, šeimos aprūpinimas, orus atlyginimas, užsitarnauta senatvės pensija – viskas įeina į šūkį „Lietuva – lietuviams“. Jei lengva ranka numoji į tautietį, kuriam reikia tavo rūpesčio ir kuriam gali jį suteikti, šis šūkis praranda prasmę. Tada jį reiktų performuluoti. Pavyzdžiui: kitataučiai – lauk.

Taip, „Lietuva – lietuviams“ apima kovą su masine imigracija, Europos Sąjungos diktatu, Rusijos agresija ir tam tikromis politinėmis jėgomis. Ne su tautomis, nes tikras tautininkas gerbia tautą kaip tokią, o tai reiškia – kiekvieną tautą. Bet esminis klausimas – kas iš ko išplaukia: teiginys iš neiginio ar atvirkščiai? Kas vardan ko?

Šiandien liberalioji ir kairioji konjunktūra visais būdais stengiasi pateikti patriotus kaip „heiterius“. Neapykantos skleidėjus. Vargu, ar bereikia jai padėti. Verčiau įrodyti, kad ji klysta arba dar daugiau – meluoja. Kasdieniai artimo meilės darbai – kultūrinėje, socialinėje, politinėje ar tiesiog buitinėje srityje – geriausias patriotizmo pagrindimas.

Tad vis dėlto: Lietuva – lietuviams.