Šią savaitę prezidentūroje prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė, kad inicijuoja ilgalaikę kampaniją „Už saugią Lietuvą“. Be abejo, pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad galiausiai prezidentė susivokė, kad ne politiniai vakarėliai užsieniuose, bet baisios vidinės problemos pas mus seniai yra svarbiausios. Tik gaila, kad tik dabar, gaila, kad ne kartą buvo būtent kurčia nevyriausybinių organizacijų, ekspertų balsui, ne kartą labai prastai atliko savo tiesiogines pareigas pasirašydama įstatymus. Matydama, kad ir be valdžios pastangų ir teisingų sprendimų, vien pilietinės visuomenės dėka, nevyriausybinių organizacijų darbu visuomenė susivokia (tai rodo ir parašų rinkimo akcija „Už blaivią“ keičianti alkoholio kontrolės įstatymą), kad tikrai būtina spręsti vieną iš visuomenės baisiausių skaudulių – alkoholio vartojimo problemą, tada prezidentė apsimeta taip pat tapusi „visuomenininke“.

Prezidentė nėra visuomenininkė, o valdžios atstovė ir iš jos lauktume tiesioginių savo pareigų atlikimo. Ji už tai gauna, švelniai pasakius, normalią algą, nekalbant, kiek kainuoja visos prezidentūros išlaikymas. Aišku, pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į neveiklumą šioje srityje – apie kurį dabar prakalbo – kiek ji pasiūlė mokslu pagrįstų įstatymų projektų, kurie realiai spęstų problemą? Nekalbant apie tai, kiek ji asmeniškai yra prisidėjusi prie Lietuvos girdymo: nevetavo alkoholio reklamos draudimo atšaukimo 2011 m., nerišliai pareikšdama, kad draudimų nebereikia, reikia šviesti, nors 50 nevyriausybinių organizacijų prašė jos jį vetuoti. Ilgai buvo ruošiamasi šviesti, galiausiai, visuomenininkų nuostabai, Seimas 2014 metų pabaigoje priėmė įstatymą, kad 2 proc. nuo apdoroto tabako akcizo būtų skiriama priklausomybių prevencijai. Tada „apsireiškė“ švietėja D. Grybauskaitė, kas buvo visiškas šokas visuomenininkams – šį įstatymą vetavo. Galiausiai prezidentė pasirodo kaip visuomenininkų telkėja, ne kartą į visuomenininkų ir ekspertų balsą nusispjovusi.

Bet reikia džiaugtis, kad apie tas problemas kalba vis daugiau žmonių, kurie įtraukti ir į šią kampaniją – Andrius Mamontovas, Andrius Tapinas, Rūta Mikelkevičiūtė, Liaudanskas Svaras ir kiti. Apie šias problemas kalba ir dar kiti. Štai neseniai pasirodė Sigito Parulskio tekstas „Atėjo laikas užtarti girtuoklius“. Pirmiausia būtina taip valstybę organizuoti, kad tų girtuoklių būtų kuo mažiau, antra, girtuoklius reikia ne tiek užjausti, o labiau padėti iš tos girtuoklystės išbristi. O kad tai galima, parodo Anoniminių alkoholikų pavyzdžiai, parodo kiti reabilitacijos centrai ir pavieniai žmonės, kurie Dievo, visuomenės pagalba ir savo pastangomis iš girtuoklystės liūno išsikapanojo. O nematyti, kiek girtuokliai suteikia baisaus skausmo sutuoktiniams, vaikams, tėvams, visuomenei – tai būti bohemiškai apakusiam.

Pirmiausia klausimas – ar tokiais rašiniais, toks gebantis kažką parašyti gali būti vadinamas kultūros žmogumi, juk svarbu ne kokiu įmantriu stiliumi parašai, bet turinys, o jis tai labai nedarnus: „Aišku viena, man nepatinka, kad girtavimas lyginamas su kažkokia nešvankybe, o blaivybė – su dorybe“. „Nežeminkite žmonių, kuriems paprasčiausiai patinka girtauti“. „Gyvenimas kartais būna visiškai šūdinas. Ir atimti vienintelį dalyką iš žmogaus, vieninteli anestetiką, kuris nors trumpam atbukina šios tikrovės skausmą – nehumaniška“. Tai atsakingo žmogaus kalba?

Jei S. Parulskiui atrodo, kad tas gyvenimas iš esmės yra tokia „sumauta skylė“, tai klausimas: ar jis toks tikrai yra, ar reikia tokiam rašytojui keisti savo matymo objektą: nebežiūrėti tą, anot jo žodyno, „šiknaskylę“, o pakelti akis į gražesnius dalykus.

Būtina pirmiausia skirti asmenį ir netinkamą elgesį, dar kitaip sakant, nusidėjėlį ir nuodėmės blogumą. Asmenį reikia visada gerbti, bet blogą reiškinį, elgesį toleruoti – tai jau yra dalyvavimas nusikaltime. Klystančius, nusidedančius reikia suprasti, užjausti ir raginti pasikeisti, o ne užjaučiant sakyti dar nusidėk, išgerk, nusikalsk, nes gyvenimas tai toks sunkus, „sumautas“ ir pan.

Dar vienas asmuo, kuris pastaruoju metu viešojoje erdvėje vėl buvo aptariamas – tai turėjęs skaudžių problemų su alkoholiu politikas Egidijus Vareikis. Pirmiausia reikia prisiminti, kad kaip Seimo narys jis yra ne kartą balsavęs palankiai alkoholio pramonei, taip prisidėjęs prie alkoholio didelio suvartojimo šalyje. Antra, akivaizdu, bomžu ir alkoholiku negimė. Tai intelektualus žmogus, tiesiog geru metu pastoviai pagurkšnojęs „tauriųjų gėrimų“. Problemos prasidėjo po truputį. Kai kas patyliukais pradėdavo lįsti ir į viešumą: tai iš vieno susitikimo su rinkėjais Šiauliuose važiuodamas sustabdoms neblaivus ir įpūtė 1,37 promiles, tai šiap saikingai nusiramindavo alkoholiu, nuimdavo to sunkaus gyvenimo įtampą. Dar turint mintyje skaudžią netektį, kai žuvo paauglys sūnus, tos neužgijusios žaizdos dar labiau galimai paskatintino iš saikingo alkoholio vartojimo pereiti į problematišką: tai E. Vareikiui ir nutiko.

Tačiau Egidijaus asmenyje yra ir kita žinia: žmogus gali pasikeisti ir privalo pasikeisti, jei iš vis nori gyventi socialų gyvenimą ir jokios užuojautos, „girtuoklių užtarimai“ čia nepadės. Jei nori šapranauskus, vareikius, beresnevičius, parulskius ir kitus tikrai nekvailus, gilius, jautrius žmones (turinčius problemų su priklausomybėmis) sunaikinti – tada geriausias būdas juos užjausti be reikalavimo keisti savo gyvenimą.

Logoterapijos (prasmės terapijos) pradininko Fiktoro Franklio pasirinkta Goethe‘s maksima teigia: „Priimdami žmogų, koks jis yra, padarome jį blogesnį; priimdami jį tokį, koks turi būti, padarome tuo, kuo jis gali tapti“.

Spausdinti 🖨