D. Radzevičius. Žurnalistų etika ir nauji standartai – ar jau subrendome?

Jau vasario 29 dienos vakare Lietuvos žurnalistai turėtų turėti naują etikos kodeksą.

Tą dieną Visuomenės informavimo etikos asociacija kviečia viešosios informacijos rengėjų ar skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų susirinkimą, kuriame bus tvirtinamas naujas Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas.

Pirmasis bendras Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas buvo priimtas jau prieš 20 metų 1996-aisiais. Šis kodeksas atnaujintas 2005 metų gegužę. Simboliška, kad naujasis kodeksas turėtų atversti naują etapą Lietuvos žiniasklaidos ir žurnalistikos savireguliacijos gyvenime. Todėl galima drąsiai sakyti, kad pirmą kartą po dvidešimties metų mes prisiimame labai rimtus įsipareigojimus ne tik sau, bet ir prieš visą visuomenę.

Šiuo metu naujojo kodekso projekte yra vos 65 straipsniai. Formaliai žiūrint galima būtų teigti, kad tiesiog išbraukti net 10 kodekso straipsnių. Tačiau prof. Audronės Nugaraitės vadovaujama darbo grupė tikrai intensyviai dirbo ir diskutavo ne tik apie naujų nuostatų atsiradimą ar senųjų tikslinimą. Kolegos stengėsi kodeksą padaryti ir trumpesnį ir aiškesnį. Prisimenu, kai rengėme 2005 metų kodekso projektą, tada atsirado bent kelios naujovės – skyrisu apie žurnalistų ir leidėjų tarpusavio santykius, galimybė pripažinti nuolat etikos kodeksą pažeidžiančias žiniasklaidos priemones neetiškomis.

Šį kartą man neteko tiesiogiai dalyvauti etikos kodekso rengime. Bet buvo deleguoti labai rimti ir atsakingi žmonės iš visų Visuomenės informavimo etikos asociacijos steigėjų organizacijų.

Tie, kas dar nespėjo rimčiau pavartyti kodekso projekto, tai gali padaryti šį savaitgalį. Nors laiko diskusijoms buvo tikrai pakankamai. Visgi man atrodo, kad svarbiausios nuostatos kodekse buvo susiję su naujais iššūkiais šių dienų žurnalistikai ir žiniasklaidai. Pvz., kaip reikia vertinti žurnalistus, kurie dalyvauja politikoje arba turi kitokių įsipareigojimų, galimai trukdančių jam sąžiningai atlikti pareigą renkant, rengiant ir skleidžiant informaciją. Šiandien dažna praktika, kai žurnalistais save vadina ir dirba žurnalistinį darbą žmonės, kurie dirba valdžios institucijose arba valdžios įstaigoms pavaldžiose organizacijose. Yra politinėse partijose aktyviai dalyvaujančių žurnalistų – vieni kaip nariai, kiti kaip idėjiniai rėmėjai. Kai kada žiniasklaidos priemones valdančių bendrovių vadovai  yra ir partijų nariai, ir net užima politinius postus savivaldoje ar valdžios įstaigose. Apie tokias situacijas kalbama 23 kodekso straipsnyje. Jo nuostatos labai svarbios. Jas reikia tikslinti ir patvirtinti taip, kad liktų kuo mažiau interpretacijų ir būtų nubrėžtos aiškios raudonosios linijos.

Kita labai svarbi nuostata susijusi su naujaisiais žurnalistikos žanrais. Šiandien straipsniai, laidos savyje turi ne tik informacijos, bet ir kuriami „miksuojant“ asmeninę nuomonę, įvairius kūrybinius elementus bei faktus. Apie tai irgi pasisakoma kodekse.

Džiaugiuosi, kad kolegos stipriai padirbėjo spręsdami, kaip turi būti kalbama apie nusikaltimų aukas, suicido atvejus. Daug dėmesio skiriama ir žurnalisto darno metodams renkant informaciją.

Visgi vienas svarbiausių dalykų žurnalistų profesinei bendruomenei, manau, yra ir žurnalisto santykiai su žiniasklaidos priemonių vadovais bei savininkais. Tam skirtas atskiras skyrius. Labai nedidelis. Tačiau turime tikrai aiškiai parašyti, kokiais etikos standartais susaistome vieni kitus, ką įsipareigojama ir ko ne kurdami savo darbus. Juk kalbame ne tik apie pakitusias žurnalistų darbo formas (nuo darbo sutarčių iki individualios veiklos pažymų), bet ir sąžiningą susitarimą gerbti vieni kitus.

Todėl labai norisi, kad naujasis etikos kodeksas padėtų mums patiems nusibrėžti aiškias nuostatas, kurios būtų mums artimos, kurių norėtume laikytis ir taip parodyti visuomenei, kad Lietuvoje veikia žurnalistų savireguliacija. Nes tai yra vienas svarbiausių aspektų kuriant abipusį pasitikėjimą vieni kitais.

Autorius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas