„Savas ar raudonas?“ – tokia tema, apibendrinančia pokalbius apie Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus, Juozo Baltušio, Petro Cvirkos bei kitų sovietmečio autorių kūrybą ir gyvenimą, šiemet bus diskutuojama Vilniaus knygų mugėje.
„Perfrazuodamas šių metų Vilniaus knygų mugės temą „Personažas ieško autoriaus“, sakyčiau, kad tikrai galime iš laiko perspektyvos žvelgti į visiems gerai žinomus menininkus su sudėtingais likimais, kaip į tam tikrus personažus, kurie ieško ne autorių, bet veikiau mūsų – apie juos galvojančių, skaitančių, ir mėginančių suprasti šiuolaikinių žmonių“, – sako rašytojas ir literatūros tyrinėtojas Valentinas Sventickas.
Pasak vertėjo Laimanto Jonušio, sovietmečio autorius, patekęs tarp valdžios kūjo ir sąžinės priekalo, – taip pat tarsi savotiškas autorių pametęs personažas, kurio kūrybos nevienareikšmiškumo tema visada tvyrojo ir literatūros, ir politikos lauke.
Tai patvirtina ir Lietuvos istorijos instituto mokslininko, dr. Viliaus Ivanausko tyrimas, publikuotas naujausioje monografijoje „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje“.
„Sovietmečio rašytojai svarbūs todėl, kad atliko išskirtinį vaidmenį įteisinant sovietinę sistemą bei išreiškiant arba perkonstruojant mūsų tapatumą. Tiesiog jų veikloje gryniausiu pavidalu matosi to laikmečio visuomeninės ir ideologinės įtampos“, – sako monografijos autorius.
Anot jo, geriausiai šias įtampas atsiskleidžia trys garsios pavardės: „Ryškiausi viso sovietmečio pavyzdžiai, – tai Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius ir Antanas Venclova. Per jų biografijos detales bei kūrybą aiškiai matosi sovietinės sistemos kūrimasis, jos rutinizacija ir įsitvirtinimas.“
Tuo tarPu rašytojo ir literatūros kritiko V. Sventicko teigimu, aistras kurstančios lietuviškosios literatūros ir istorinės atminties dilemos neatrodytų tokios skaudžios ir neišsprendžiamos, jei matytume jas platesniame istoriniame bei geografiniame kontekste.
„Vis dėlto dera brėžti aiškią ribą tarp rašytojų asmenybių – to, ką jie veikė, kaip gyveno, kokia buvo jų socialinė ir politinė laikysena, bei jų kūrybos – to, ką rašė, kokius talentingus tekstus paliko, dėl ko įėjo į literatūros istoriją“, – aiškina V. Sventickas
Anot L. Jonušio, būtent idealizavimas bei vieno vertinimo kriterijaus troškimas daugeliu atveju pakiša koją ir užduotį paverčia neįmanoma.
„Kartais įsivaizduojama, kad geras rašytojas turėjo būti ir visais atžvilgiais geras bei supratingas žmogus. Tačiau toks įsitikinimas tik trukdo suvokti dalykus. Be to, nereikia tikėtis, kad kai kurios daug ginčų keliančios asmenybės bus visų vienodai vertinamos. Juk gyvename pliuralistinėje visuomenėje ir mus supa pliuralistinė kultūra. Čia kalbu apie sudėtingas asmenybes – kai kuriuos žinomus rašytojus, kurie turbūt ir negali būti vertinami vienaprasmiškai, nors kai kurie jų veiksmai vargu ar gali būti pateisinami“, – samprotauja L. Jonušys.
Vasario 25–28 d. Vilniaus knygų mugės „Diskusijų klube“ bus galima išgirsti dar daugiau aštrių argumentų bei įžvalgų ne tik apie sovietmečio Lietuvos literatūros realijas, bet ir apie jų atgarsius dabartyje.
Taigi, taigi, kur jau tie sovietiniai rašytojai, rašliavotojai toki, rašinėjo ten kažką, o buvo gi pas mus proto bokštai gi – tikrieji Proto bokštai, Tautos sąžinė ir balsas. tie tylėjo gal…
Šiandien teikėsi prabilti, tiesa, lyg susitarę -pasirinkę slapyvardžius, nick’ais nūnais vadinamais, kukliais tokiais:
Lietuvis, tikras lietuvis, Bartas, XYQ, Kemblys, Žemyna ir t.t. etc. Net – JUOZAS….Pasiryžę kovoti ir kovoją, toki skaistuoliai/švaruoliai, tik jie turį teisę IŠSKIRTINAI Lietuvėlę mylėt…ne taip likę visi vatnikai visoki, komuniaginės utėlės, išgamos ir pan. – štampų tokių galybė, galima nors išskaičiuot, bet laiko gaila…
Kažkaip užmigo ČIA visi. Gromuluojam- kaip Iškauskas, tad pirmyn – kur ietys?!
Negalima suplakti visas sąvokas ir autorius į vieną krūvą. Kūrėjai tik kūrę sovietmečiu kaip Venclova, Marcinkevičius ir kt. – viena.
Tačiau tokie išdavikai kaip cvirka, dovydėnas, nėris, gira… – jie sąmoningai pogrindyje veikė prieš Lietuvos valstybę dar Nepriklausomybės metais, dirbo Maskvos bolševikų labui, dalyvavo valstybės perversme, užėmę postus, uoliai ir negailestingai talkindami okupantams, naikino Lietuvos kultūrą, švietimą ir Tautą. Jie – mūsų Valstybės, Tautos aršūs priešai, išdavikai.
Juos gali visaip teisinti, suprasti tik jiems dvasiškai artimi, tokie, kurie sovietmečiu skundė, išdavinėjo savo kolegas.
Jonai, nei tie, nei anie nebuvo jokie išdavikai, arba pagal tavo samprotavimą vieni dirbo vakarams kiti rytams. Bet aš manau, kad jie tiesiog skirtingai suprato-tikėjo Lietuvos buvimą, gyvavimą. Tai buvo ir tada, tai vyksta ir dabar.
Tad žinokim, kad mūsų numylėtas Marcinkevičius parašė eiles Lenino gimimo dienai… ir ką, ar už tai jį reikėjo pakart? Juozai, prie tų išvardytų pridėk ir savo slapytvardį…O tas Iškauskas, nors ir “gromuolja”, bet pasirašo straipsnius savo vardu ir pavarde…va tau ir “tikri lietuviai”…
Manau kad rašė eiles leninui tam kad galėtų parašyt MINDAUGĄ…