Ukrainos Nepriklausomybės dienos proga Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos rugpjūčio 24 d., pirmadienį, 17.30 val. rengia dr. Genutės Kirkienės paskaitą „Ostrogiškiai: Vilniaus ir Kijevo likimo jungtis“. Paskaita vyks Vilniaus bazilijonų vienuolyno statinių ansamblio Švč. Trejybės bažnyčioje (Aušros g. 7B, Vilnius), 1514 m. funduotoje Vilniaus kašteliono ir LDK etmono Konstantino Ostrogiškio.
Svarbiausi pergalės laurai tiek tais laikais, tiek šiais atiduodami jungtinės kariuomenės vadui ─ Lietuvos didžiajam etmonui Konstantinui Ostrogiškiui, pavadinamam „Rusios ar Lietuvos Scipionu“, taip prisimenant vieną žymiausių visų laikų Romos karvedžių, Hanibalo ir Kartaginos nugalėtoją Scipioną Afrikietį. Ir nors K. Ostrogiškiui priskiriama dar keliasdešimt pergalių ir tik keli aiškūs pralaimėjimai, vis dėlto būtent su Oršos pergale Konstantinas, kaip ir visa Ostrogiškių giminė, tvirtai įžengė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istoriją.
K. Ostrogiškis kaip niekas kitas būtų tikęs Rusijos „žemių rinkimo“ politikai. K. Ostrogiškis tuo nesusiviliojo, o 1507 m. net pabėgo iš nelaisvės į LDK, tuo parodydamas, kas yra jo tikroji tėvynė.
Būtent K. Ostrogiškio pasirinkimas tapo simboliu parodant, kad Maskvos ir Kijevo Rusios likimai jau buvo išsiskyrę. Ir lemtingiausias čia buvo LDK ir Vilniaus vaidmuo, kuris sugebėjo perskirti šių dviejų Rusių istorijas ir padėjęs pagrindą savarankiškam Baltarusijos ir Ukrainos istoriniam vaidmeniui ateityje.
Nors K. Ostrogiškis visada suvokė Kijevo svarbą Lietuvos Rusios likimui – 1530 m. buvo palaidotas būtent Kijevo Pečioros Lauroje – tačiau ne mažesnį vaidmenį jis teikė Vilniui. Šaltiniai teigia, kad būtent prieš Oršos mūšį jis išprašė iš Žygimanto Senojo leidimą Vilniuje pastatyti dvi naujas cerkves, nors egzistavo valdovų puoselėjamas cerkvių gausinimo draudimas. Pergalė mūšyje atvėrė šiam sumanymui kelią. Jis ne tik atnaujino ir perstatė dar Vytauto laikais (spėjama, 1415 m. LDK stačiatikių metropolijos įkūrimo proga) pastatytą katedrą-soborą, bet ir pastatė dvi naujas mūrines cerkves – Šv. Trejybės ir Šv. Mikalojaus. Tuo metu, kada aplink Vilniaus Rotušės aikštę dar nebuvo katalikiškų bažnyčių (nei šv. Kazimiero, nei šv. Teresės, nei Visų Šventųjų), Vilniaus „vizitinę kortelę“ kūrė būtent šios K. Ostrogiškio funduotos stačiatikių cerkvės.
Taigi Ostrogiškių vaidmuo regiono istorijoje – kaip ir Radvilų bei Chodkevičių – tai LDK erdvių jungtys arba integralumo prielaida. Tačiau kartu – ir LDK visuomenės ir kultūros įvairovės ženklas. Jei Radvilos – etninės lietuvių kilmės katalikai ir protestantai, jei Chodkevičiai – baltarusių kilmės nuo Gardino ir Supraslio, iš stačiatikybės nujudėję į graikiškąją katalikybę, tai Ostrogiškiai – ukrainietiškos kilmės stačiatikiai.
Ukrainiečiai Vilniuje dažniausiai ieško savo dainiaus Taraso Ševčenkos pėdsakų, tačiau pridurkime: Ostrogiškių pėdsakai iš tikrųjų primena dar gilesnę Ukrainą Vilniuje.
O kur Ostrogiškių, Chodkevičių, Radvilų ir kitų LDK – Lietuvai nusipelniusių istorinių asmenų įamžinimo galerija Vilniuje! Matyt, tikslingiausia būtų tam panaudoti pertvarkomą Vokiečių gatvę.
O kodėl ne Valdovų rūmus?
Todėl, kad tokiu atveju tiktų kuo viešesnė vieta.