V. Vingrienė. Vilniaus mero parama privatiems darželiams sugriovė europinius mokyklų renovacijos  projektus

Trenksmingų griovimų šou naujoji Vilniaus valdžia pradėjo pirmąjį darbo šimtadienį. Miestiečių sąmonę kuriam laikui užtemdę Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo euforijos rūku, kruopščiai pridengė liūdnomis pasekmėmis alsuojantį viešojo sektoriaus naikinimo vajų. Paskelbę griežtą diržų veržimosi verdiktą mokykloms ir valstybiniams darželiams, gėdydami jų vadovus, išdrįsusius prašyti pinigų net gyvybiškai svarbiems reikalams, kelis milijonus iš kiauro miesto iždo savivaldos dangoraižio pionieriai atseikėjo privatiems darželiams.

Vietų darželiuose stygiaus mažinimu pridengta 100 eurų dovanos privatiems daželiams  reforma sudarė tikrai rimtą jaunoms šeimoms aktualios problemos sprendimo iliuziją. Nesvarbu, kad privačių darželių užpildymo iki šiol neišjudino net milžiniškas valstybinių darželių stygius. Subsidijas privatininkams, o ne vietų trūkumo sprendimą aiškiai čia išduoda ir pinigų skyrimas ne vien už vietos valstybiniuose negavusius vaikus, bet ir už tuos, kurių tėvai nė neketino į juos leisti.

Kad mažas pajamas gaunantiems 100 eurų – ne išeitis, aiškiai signalizuoja net pasiturintiems  sunkiai įkandamos privačių darželių kainos. Juolab, kad pajutę atsiveriančią valdiškų pinigų gyslą godūs verslininkai neatsispyrė pagundai pasipelnyti dar daugiau ir kilstelėjo kainas, visiškai suvalgydami vartotojo naudą. Dar blogiau, kai nesant subsidijų kontrolės, gavėjai jas kreipia savo reikmėms – gerai, jei dar auklėtojų atlyginimams didinti, klientui kainą tesumažindami keletu eurų.

O juk privatininkų godumas ir yra priežastis, dėl ko čia nesulaukiama klientų antplūdžio. Tą patvirtina net dalies turtingų tėvų grumtynės eilėse į valstybinius darželius, neretai jiems perlipant kitų galvas kyšiais pasistūmėjus į eilės priekį. Juolab, kai didesnį valstybinių darželių patrauklumą lemia ne tik prieinamos jų kainos, bet ir už jas gaunamų paslaugų kokybė, platesnis vaikų lavinimo spektras. O štai sumokėjus žvėriškus privataus darželio mokesčius, už kiekvieną pamokėlę, kartais net ir maitinimą, mokėti tenka papildomai, neskaitant dar ir didelio negrąžinamo stojimo mokesčio.

Neatlaikantį kritikos sprendimą savivaldos dangoraižio išminčiai pateisina ir ištuštėjusio miesto iždo lėšų taupymo argumetu, didesnę vaikų išlaikymo darželyje dalį permesdami tėvams. Kad savivaldybės misija – pirmiausiai teikti socialines paslaugas, o ne remti privačius projektus, į valdžią prasibrovusiems liberalams – nė motais, kaip ir tuo pamintos jų pačių garbinamos laisvosios rinkos vertybės. O juk įsikišimas mokesčių mokėtojų pinigais į privataus sektoriaus kovos dėl būvio ir natūralios atrankos grumtynes aiškiai prieštarauja jiems šventiems laisvosios rinkos postulatams.

Privatūs darželiai nėra blogai, turėdami savo paskirtį rinkoje, tenkindami labai užimtų, savo karjera besirūpinančių, nebūtinai turtingų, tėvų poreikius, jie galėtų nešti visuomenei naudą. Blogai, kai čia gaunamas komfortines mažesnių grupių, retesnių vaikų ligų, specifinių priežiūros ir lavinimo metodų sąlygas, išvengus dar ir stumdymosi eilėse, turi dengti visi miestiečiai. Dar blogiau, kai ši parama visuotinio taupymo sąlygomis žlugdo net gyvybiškai svarbius socialinius projektus.

Štai dosniai atvėrus ištuštėjusią miesto piniginę privatiems darželiams, ant ledo liko ilgai remonto laukusios apgailėtinos būklės miesto mokyklos. Viena jų, blokados metais statyta Pilaitės gimnazija, kurios pagaliau laimėto ES projekto renovacijai įžiebta viltis šį rugsėjį sutikti atnaujintoje, šiltoje mokykloje, staiga užgeso iš savivaldos dangoraižio atskriejus žiniai, jog žadėtų kofinansavimui lėšų nebus. Ant plauko pakibo dar ir europinės paramos likimas. O mokyklos juk yra prioritetu darželių atžvilgiu. Tą įvardijo ir pats meras rinkiminės kampanijos metu pabrėžęs darželių problemos laikinumą netrukus juos pakeisiant mokyklos suolui, bet piimdamas sprendimus, nuėjo lengviausiu keliu, pamynęs ir mokyklų, ir saugaus kelio į jas prioritetus, deja.

Skandalu pakvipo ir Nacionalinio stadiono vietoje statomo, ES lėšomis ir 4 milijonais EUR savivaldybės finansuojamo darželio dovanojimas privatininkams. Europos Komisijai pajutus šią klastą ir miestui grąžinus ES paramą, naujoji miesto galva galės lenktyniauti su savo pirmtako švaistūniškais gebėjimais. Pastarasis bent kūrė, o štai naujokas trumparegiškais viešąjį sektorių žlugdančiais veiksmais, ant kortos šaltakraujiškai pastatė net socialiai jautriausių miestiečių likimus.

Panašiu keliu nuėjusi Švedija jau skaudžiai pajuto viešojo sektoriaus sunaikinimo pasekmes. Iš valstybės biudžeto parėmusi privačius darželius, išstūmusius iš rinkos net penktadalį prieinamas paslaugas teikiančių valstybinių, į kampą įvarė daugelį tėvų, krizės metu prardusių pajamas ir neturėjusių kur palikti savo atžalas. Juo labiau, čia privatininkai įsigudrino pelnytis net vaikų mitybos sąskaita, dienos racioną formuodami vos vandens ir duonos dietos pagrindu. O štai mes, neturėję panašios patirties dėka puikiai išplėtoto savo valstybinių darželių tinklo, to neįvertiname, aklai sveikindami pražūtingas R. Šimašiaus reformas. Nesusimąstoma, kodėl pažangios vakarų šalys kruopščiai saugo savo valstybinį sektorių, privačius darželius palikę jų klientų išlaikymui. Išimtis tik Čilė ir Švedija, remiančios privatininkus iš biudžeto, bet dėl to jau rimtai pasigailėjusios.

Darželių trūkumo Vilniuje problema neginčijama: trūksta naujų darželių jaunuose rajonuose (Pilaitėje, Pašilaičiuose), jiems skirti sklypai ir rezervuotos patalpos privatizuojami, parduodami, užstatomi daugiabučiais ar prekybcentriais. Bet šis mero sprendimas – absurdiškas, neveiksmingas net ir trumpinant eiles. Pastarasias sumažinti galima labai paprastai ir tikrai veiksmingai, pritaikius grupavimo eilėje dėl darželio pagal tėvų pajamas metodą. Parama ne privatininkams, o tėvams, pasiliekantiems namuose su vaikais – kitas veiksmingas ir tikrai racionalus eilių trumpinimo kelias.

Juk norint išspręsti problemą, ieškoma išeičių, o nenorint – pasiteisinimo. Ši istorija byloja didžiausių pastangų ir energijos švaistymą naujai, sąmoningai kuriamai problemai pateisinti. Nieko nedarymas iš liberalų pusės čia būtų buvusi žymiai geresnė išeitis. Tad pateisinimo ir atlaidumo už lemtingas klaidas šimto dienų neliečiamybės priedangoje naujoji miesto valdžia tikėtis neturėtų.

Autorė yra Valstiečių ir žaliųjų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkė