L.V. Medelis. Ir tu, Mazuroni!

Frazė Et tu, Brute? (lietuviškai kai kas skaito: „Ir tu, Brude“) pagal žinomą legendą buvo paskutiniai Romos diktatoriaus Julijaus Cezario žodžiai, išvydus durklą ilgą laiką jo globoto  Marko Junijaus Bruto rankose. Šiais žodžiais dabar apibūdiname didelę ir netikėta išdavystę.

Per daug garbės būtų naują Darbo partijos lyderį Valentiną  Mazuronį gretinti prie Bruto, bet atidžiau sekantis jo politinę biografiją, galėjo ir  to tikėtis. Vis dėl to, tikriausiai ne vienas skaitytojas net nusispjovė (t.y. giliai pasipiktino) perskaitęs partijos lyderio ir Europos parlamento nario pagraudenimus dėl pavardės rašymo pasuose.

Turintis akis teklauso, turintis ausis tegirdi: „Pavardžių rašymas originalo kalba sustiprins Lietuvos valstybę“, – sako Mazuronis. Dar jis sako, kad įrašas pase „tikrai nelemia tavo lojalumo valstybei ir negrasina sunaikinti vietinės kalbos („vietinės“!!!- aut.) ar kultūros“. Tokių perliukų galima prirankioti pilną kepurę, galima šaipytis, tačiau svarbiausias klausimas lieka: prirašyta dešimtys tvirtais argumentais pagrįstų  straipsnių apie grėsmes lietuvių kalbai, visas būrys Seimo narių (pradedant Šiauliene su Kirkilu ir baigiant kokiu Sabatausku) internete jau seniai vadinami mūsų kalbos išdavikais, o ponas Mazuronis išsišoka su savo, švelniai tariant, nepamatuotais, tomaševskininkų seniai nuvalkiotais argumentais. Kodėl? Ir kodėl netikėto įtraukimo į Seimo darbotvarkę išvakarėse (V. Mazuronio straipsnis pasirodė vakar, įstatymo nagrinėjimas Seime – šiandien, birželio 11 d., popiet)? Gal Valentinas yra įtakojamas kokių negerų, antilietuviškų  jėgų, jų spaudžiamas, joms skolingas? Gal jį savo argumentais paviliojo žinomas istorikas Alvydas Nikžentaitis? Tas buvęs Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas šiuo klausimu viešai kreipėsi į Tautos išrinktuosius, frakcijų vadovus panašaus lygio straipsniu apie nelietuviškų pavardžių rašybą, klausdamas griausmingu Mozės balsu: „Andriau Kubiliau, Irena Šiauliene, Egidijau Masiuli, Kęstuti Daukšy, Petrai Gražuli, Rita Tamašūniene! Ar Jūs jau subrendote tokiems sprendimams, kurie įeitų į Lietuvos istoriją?“

Neabejokim, subrendo „įeiti“ ir Nikžentaitis, ir Šiaulienė su Kirkilu, ir Tamošiūnienė su Tomaševskiu bei visa „akcininkų šeima“, Mazuronis ir net Julius Sabatauskas, Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas. Įdomu, kad pirmininkas su Darbo frakcijos nare Larisa Dmitrijeva prie Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo dar siūlo prisegti Civilinio kodekso 3.282 straipsnio pakeitimą, kuriuo pasistengus bus galima nesunkiai prastumti ir vietovardžius „originalo kalba“ (pvz., Troki, Solečniki, Podbžeze, Veseluvka…).  Jo pastangomis Teisės komitete atmesti visi oponuojančių  seimūnų V. Stundžio, V. Juozapaičio, A. Stancikienės ir kitų siūlymai.

Matyt, ir vieni, ir kiti jau bus įėję į istoriją. Tačiau bet kuriuo atveju, kova nėra paskutinė. Ne vienas jau yra pastebėjęs tos lietuvių kalbos ir valstybės išdavystės politinio žaidimo logiką: iš pradžių lenkiški (vėliau gal ir  kita kalba) įrašai pasuose, paskui gatvių ir kaimų, miestelių sulenkinti (vėliau gal ir  kita kalba) pavadinimai, paskui rinkimai, o tada – tik vienas žingsnis iki seniai svajotos bolševikinio pavyzdžio autonomijos. Ir nereikia mums pasakoti apie teises, skriaudas ir atsilikusius (bent jau tai bando netiesiogiai įrodyti vadinamoji Lenkų rinkimų akcija) kelių Rytų Lietuvos rajonų gyventojus, kurie ketvirtį amžiaus niekaip nesugeba išmokti lietuviškai skaityti, rašyti, kalbėti.

…Istorikai įvairiai aprašo paskutinius Cezario žodžius. Plutarchas teigė, jog  diktatorius mirė tylėdamas. Taigi, V. Mazuronis čia niekuo dėtas.  Dievas atlygina už atliktus darbus, velnias moka avansu.