Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė kreipėsi į Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo, siekiant, kad tai būtų padaryta iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio, iki 2018 metų.
Deja, Vyriausybės ir patriotinių organizacijų atstovai praranda viltį, kad tai bus padaryta iki 2018-ųjų ir tai, jų manymu, būtų skaudus moralinis smūgis visiems nuo totalitarinių režimų teroro nukentėjusiems asmenims.
Pasak Seimo Pirmininko pavaduotojos, išrinktųjų tautos atstovų pareiga yra įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir vykdyti jos valią. Lietuvos patriotinės nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios laisvės kovotojams ir gynėjams, politiniams kaliniams ir tremtiniams, kitiems nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems Lietuvos piliečiams, yra aiškiai išreiškusios savo poziciją dėl Lukiškių aikštės memorialo. Jų teigimu, Kultūros ministerijos 2012 m. pabaigoje organizuotas konkursas paminklui „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ sukurti tapo „pasityčiojimu iš kilnios idėjos“ dėl pasirinkto paminklo-abstrakcijos „Tautos dvasia“.
Visi sutaria, kad Lukiškių aikštė turi ypatingą statusą. Seimas 1999 m. vasario 11 d. priėmė nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, kuriuo Lukiškių aikštė įvardinta kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais, kaip vientisa urbanistinė erdvė, turinti atlikti valstybinę, reprezentacinę, o kartu ir visuomeninę funkciją. Objektas yra valstybės saugomas, jam suteiktas nacionalinio lygio statusas. Paradoksalu, tačiau nemažai kliūčių iki šiol nacionalinio lygmens objekto sutvarkymui sudarė pati Vilniaus miesto savivaldybė.
„Nors šis klausimas nėra išsprendžiamas jau dvidešimtmetį, dabartinė Vyriausybė, kitaip nei žadėjo, nesiima realių veiksmų. Nors buvo išsakyta, jog Lukiškių aikštės sutvarkymas bus įtrauktas į pasiruošimo 2018 m. Lietuvos valstybingumo šimtmečio planus, tai vis dar nėra įgyvendinta. Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis teigia, kad Lukiškių aikštės sutvarkymas yra Kultūros ministerijos kompetencija. Tuo tarpu pastaroji atsako, kad atsakinga taip pat yra Aplinkos ministerija bei Vilniaus miesto savivaldybė, – pažymi Seimo Pirmininko pavaduotoja. – Šiuo raštu kreipiuosi į Jus, premjere, siekdama atkreipti dėmesį į susiklosčiusią situaciją bei ragindama imtis veiksmų, siekiant išpildyti Lietuvos piliečių lūkesčius. Lukiškių aikštės likimas tuo pačiu parodys ir dabartinės valdžios požiūrį į valstybės įvaizdį, Lietuvos ir jos tautos istoriją. Artėjant Lietuvos valstybingumo šimtmečiui, turime imtis priemonių, kad rastume sprendimą ir bendrą poziciją ne tik tarp skirtingų politinių jėgų, bet ir visuomenės. Jūsų pareiga imtis lyderystės šiuose veiksmuose“.
Degutienė siūlo sudaryti bendrą sprendimų priėmėjų bei visuomenės atstovų komisiją, kuri rastų sutarimą dėl Lukiškių aikštės likimo. Į ją būtina įtraukti patriotinių organizacijų atstovus, kurie jau ne vienerius metus aktyviai pasisako šiuo klausimu.
Susiję straipsniai:
- I.Degutienė ragina A.Butkevičių, vykstant į Lenkiją, neužmiršti tenykščių lietuvių vargų
- I.Degutienė kreipėsi į Ministrą Pirmininką primindama atsakomybę dėl skubotos pamatinių Lietuvos švietimo ir kultūros politikos nuostatų peržiūros
- I.Degutienė kreipėsi į Ministrą Pirmininką dėl uždaromų lietuviškų mokyklų Lenkijoje
- Neeilinė Seimo sesija planuojama sausio 17-19 d.
- Naujasis Seimas prisiekė ir Pirmininku išrinko V.Gedvilą
Šventovė šventam santykiui su dievais,
turgus – aiškiam vyksmui su preke (pramoga).
Kaip Lunkiškiai buvo turgus, taip ir greta caro proskynos, prošvaitės, ar “prospekto”
iki LUNKŲ (ant lankų = daržų, tarmiškai senobiškai v i l n i e t i š k a šnekta, po 1863/64 m.
iš Vilniaus išpravodyta į Sibirus) prarėžus nuo Gedimino dabartinės aikštės, tuomet per
turgus (iš po daržų), ir… ir… ir…
dėlei sukilimo aukų atminimo ištrynimo, ta pačia prašvieta (“pro-spekt) priprojektuota
mūras ANT TOS VIETOS, KUR BUVUSI SUKILĖLIŲ EGZEKUCIJOS VIETA, –
toks sutapimas, kad ta, – gėlėmis ir žvakelėmis nuo pat 1864 m. vis nuolat žymėta miestiečių
aukų atminimo vieta, – sutampanti su dab. KGB ekspozicijos muziejuje sovetgenocido žudynių
vykdymo vieta. Caras užrioglinęs ant 1864 m. aikštės vvietos mūrą, o Lenin-Stalin-Gorbačiovinė
santvarką joje dar nuožmesnių represijų bastioną į r e n g ė.
Tad daržų-turgų aikštelė, kur vieno iš tos teroristų trijulės stabas užrioglintas buvo, nieko
tiesiogiai su aukomis neturi. Tai laisva, erdvi, senoviška ir visų Lietuvos žmonių bei svečių
gyvybei, laisvei, kūryba džiaugsmui ar net pramogai skirta vieta.
O šaudę, sukilėlius ties Pamėnkalnio šlaitu, kartuvių gi vieta – užstatyta kaip jau minėta –
Gedimino 40 mūru.. brrrr…
Būtų gerai, kad piliečiai, siekiantys paversti didžiulį rekreacinį potencialą turinčias erdves kapinėmis, vis dėlto parūpintų kokius nors argumentus, kodėl būtent Lukiškių a. turi tapti istorinių traumų manifestacija. Vilniečiams reikalingos rekreacinės zonos, kurių tragiškai mažėja mieste, o ne iįgrįstos dykumos su nykiais paminklais. Ką veiksite tokioje erdvėje? Kodėl nepakanka kitų aikščių? Nedarykite klaidos, kuri atsilieps ateinančioms kartoms.