Ž. Bisonetas. Tos pačios lyties „santuokų“ totalitarizmas

1996 metais žurnalas First Things surengė simpoziumą, pavadinimu „Teisminis politikos uzurpavimas“, kuriame buvo diskutuojama apie tai, kokią grėsmę Amerikos demokratijai kelia Aukščiausiojo Teismo šalyje įteisinti abortai. Žinoma, jokie argumentai negali varžytis su tuo, jog aborto metu žudomi nekalti žmonės, tačiau First Things, net tai žinodami, pasirinko kalbėti ne apie pačius kūdikius ar jų tėvus, bet apie grėsmę Amerikos demokratijai, kurią sukėlė šis eksperimentas, įgalindamas teismų kompetencijos ribų išplėtimą, kas ir privedė prie abortų legalizacijos.

Tos pačios lyties „santuokų“ legalizavimas tiesiogiai neveda prie minėto abortų legalizavimo, nors ir yra pati įžūliausia socialinės inžinerijos iniciatyva Amerikos istorijoje. Bet metodas, kuriuo šios „santuokos“ buvo įteisintos vienoje valstijoje po kitos, teismams ignoruojant žmonių valią, neabejotinai paruošė dirvą ir JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimui Roe vs. Wade byloje. Šioje byloje Aukščiausiasis Teismas paskelbė savo nuosprendį praėjus lygiai dešimt metų po to, kai Kanada legalizavo tos pačios lyties „santuokas“. Kad tai geriau suprastume, pažvelkime į tai, kas įvyko Kanadoje.

2005 metų liepos 20 d. Kanada tapo ketvirtąja šias „santuokas“ legalizavusia šalimi pasaulyje. Tą dieną saulė patekėjo taip, kaip pateka visada, žmonės ėjo į darbus, Katalikų Bažnyčiose kaip įprastai buvo aukojamos šv. Mišios – kasdienis gyvenimas, atrodytų, buvo toks pats, kaip visada. Pirmuosius mėnesius po legalizavimo net nebuvo didelio sujudimo ir masinio norinčių „susituokti“ tos pačios lyties asmenų skaičiaus (nes tai buvo legalu 8 iš 10 provincijų jau 2003 metais), nebuvo nei žadėto tos pačios lyties „santuokų“ turistų srautų iš JAV, o Kanados vėliava nebuvo pakeista iš klevo lapo į LGBT vaivorykštę. Bet vis dėlto tos pačios lyties „santuokų“ legalizavimas Kanadoje pažymėjo kai ko labai svarbaus pradžią. Ir tai nebuvo susiję su laisve „susituokti“ gėjams, iš tikrųjų tai apskritai net nebuvo susiję su santuoka.

2005 metų liepos 20 diena pažymėjo pirmą svarbų žingsnį, žengtą link totalitarizmo Kanadoje įgyvendinimo.

Žodžio laisvė, tėvų teisės, teisė laisvai skelbti ir praktikuoti savo religiją bei „atgyvenę“ paprasto padorumo „skarmalai“ – visa tai buvo giliai pažeista. Su tos pačios lyties „santuokų“ legalizavimu tai, kas prieš kelis metus buvo laikomu nenormaliu dalyku, dabar tapo teisiškai įtvirtinta teise, o tai, kas buvo normalus ir natūralus žvilgsnis į seksualumą, dabar buvo nurašyta „atsilikusiems ir neapykantos kupiniems dinozaurams“.

Terrence‘as Prendergastas yra Otavos (Kanada) katalikų arkivyskupas. Savo kalboje Šv. Tomo universitete Minesotoje 2012 metais, jis išryškino tos pačios lyties asmenų „santuokų“ Kanadoje pasekmes. Į šių pasekmių sąrašą pateko: laisvės suvaržymai, priverstinis lytinis švietimas, seksualiai sutrikę vaikai, seksualiniai eksperimentai tarp vaikų, uždėtas „antsnukis“ Bažnyčiai, nesantuokinių vaikų skaičiaus išaugimas, dirbtinių apvaisinimų skaičiaus išaugimas, abortų skaičiaus šuolis, daugiau skurdo, daugiau skausmo, daugiau ligų, daugiau priklausomybių ir išaugusios sveikatos apsaugos paslaugų kainos.

Kalgario (Kanada) vyskupas Frederickas Henry 2005 metais buvo iškviestas į Žmogaus teisių komisijos tribunolą pasiaiškinti dėl savo parašyto laiško, kuriame vyskupas apibrėžė Katalikų Bažnyčios mokymą apie tos pačios lyties „santuokas“. Savo kalboje arkivyskupas Prendergastas taip citavo vyskupą Henry: „Žmogaus teisių įstatymai, kurie buvo sukurti kaip skydas, dabar yra naudojami kaip kalavijas. Tai virto cenzūra, kuri per grasinimus, sankcijas ir baudžiamąsias priemones primeta tam tikrą savo teologiją.“ Arkivyskupas Prendergastas tęsė: „Biblija yra vadinama „neapykantos“ knyga. Akivaizdu, jog Bažnyčia yra atsidūrusi taikiklyje. Spaudimas prisitaikyti arba užsičiaupti Bažnyčiai vis didės.“

Kolektyvinė beprotystė yra terminas dažniausiai vartojamas nusakyti minios siautuliui, tačiau egzistuoja ir tamsesnė, sistematiškesnė bei patvaresnė kolektyvinė beprotystę, kuri pasiekiama akivaizdžias tiesas pavertus į viso labo nemalonų dalyką, apie kurį niekas nenori kalbėti. Su tos pačios lyties asmenų „santuokos“ legalizavimu, mes gavome ir teisinį įsaką, kuris įsteigia normatyvinę tos pačios lyties „santuokų“ prigimtį, tad kalbėjimas apie vyro ir moters prigimtinius skirtumus arba santuokos prasmę tapo paprasčiausia diskriminacija.

Paprastai pirmas dalykas, kurį pastebime pamatę žmogų, yra jo lytis, o pirmas dalykas, kurį suprantame apie lytį yra akivaizdus fizinis skirtumas tarp vyro ir moters. Bet šiame naujame tos pačios lyties „santuokų“ režime tokios paprastos ir akivaizdžios tiesos turi būti palydėtos įspėjimu, jog nėra tokio dalyko kaip prigimtis, žmogaus seksualumas yra plastiškas ir nėra nieko savaime natūralaus, gero ar teisingo. Tai nepaprastai stipriai atsiliepia psicho-seksualiniui jaunimo auklėjimui ir visos visuomenės gerovei, tai ir ryžtingas žingsnis link kritinio proto sunaikinimo, apgailėtinos priklausomybės primetimo ir, galiausiai, beprotystės bei totalitarizmo.

Dougas Mainvaringas dirba su CanaVox, Whiterspoon instituto projektu. Jis pats save apibūdina kaip gėjų, kuris susilaiko nuo lytinių santykių. Mainwvaringas tokius bandymus perkonstruoti santuokos prasmę vadina „pažangiojo totalitarizmo forma“. Pasak Mainvaringo, „gėjai ir lesbietės progresyvistų yra naudojami kaip įkaitai, siekiant iškelti šį skaldantį klausimą, kuris, mano nuomone, privalo vesti į pažangųjį totalitarizmą.“

1970 metais buvo daug kalbama apie Stokholmo sindromą, kai turtinga paveldėtoja Patty Hearst buvo pagrobta ir įkalinta, už ją prašant išpirkos, tačiau vėliau pasirodė, jog ji susidėjo su savo pagrobėjais ir padėjo jiems apiplėšti banką bei žiauriai elgtis su nekaltais žmonėmis. Prieš ją pagrobiant, nebuvo jokių požymių, kad Hearst būtų buvusi psichopatė, nebuvo jokio paslėpto polinkio į žiaurų elgesį, tad Paty Hearst niekšiškumą iššaukė tik jos pagrobėjų psichologinės manipulacijos.

Hearst būnant nelaisvėje buvo sugriauta jos autonomiška asmenybė. Ji negalėjo pasirinkti, ar ir kada stovėti, sėdėti, gulėti, valgyti, gerti, miegoti, kalbėti ar tylėti – visus šiuos veiksmus nuspręsdavo už ją. Ji buvo atskirta nuo bet kokio išorinio pasaulio, palikta bejėgė ir sunaikinta kaip žmogus. O tada, kai jau buvo sužlugdyta jos asmenybė, mažomis paslaugomis ir sugrąžinta tvarka pagrobėjai vėl atkūrė jos pasaulį. Tačiau šis Hearst naujas pasaulis jau buvo sukurtas ir sutvarkytas jos pagrobėjo, kuris dabar buvo ir jos išgelbėtojas.

Tos pačios lyties „santuokų” legalizavimas nebuvo leidimas kažką daryti; šios „santuokos” jau ir taip buvo tarp mūsų. Tai nebuvo kažko pripažinimas; partnerystės ir maitintojų pašalpos, skatinamosios šeimos mokesčių lengvatos ir įvairūs kiti paskatinimai vesti jau buvo užtikrinti, o jei ne, tai lengvai galėjo būti užtikrinti ir nevadinant to santuoka. Tos pačios lyties „santuokų” legalizavimo tikslas buvo panaikinti heteroseksualią santuoką kaip normą. Panaikinti teisę atvirai sakyti vieną akivaizdžiausių žmogaus prigimties tiesų. Tai buvo sąmokslas, siekiantis prievarta įvesti kolektyvinę beprotystę, įtvirtinti psichologinę priklausomybę ir pasiekti totalitarinę kontrolę.

Žinoma, daugumai tai neatrodė malonu, juk mes sugebame pamatyti to, kas vyksta, svarbą tik tada, kai tai jau vyksta. Be to, kanadiečiai kaip žmonės didžiuojasi savo sugebėjimu taikingai prisitaikyti. Absoliuti dauguma kanadiečių niekada neišreiškia nuomonės, kuri prieštarautų vyraujančiai amžiaus dvasiai. Dauguma tėvų patikliai patiki savo vaikų auklėjimą švietimo profesionalams ir vyraujančiai populiariajai nuomonei, didelė dalis žmonių nevertina religijos rimtai, o tuos, kurie dar vertino, nuvylė didžioji dalis dvasininkijos, kuri jau seniai pasidavė bandydama perteikti sudėtingiausius krikščionybės mokymo aspektus.

Žygis į beprotystę tęsėsi ilgai ir bėgant laikui mums tapo draudžiama kalbėti apie vis daugiau ir daugiau tiesų. Viešoje erdvėje konservatyvių pažiūrų žmonės vis dažniau turėjo gyventi užsisklendę savo pačių mintyse, o pastovus buvimas vienam su savo mintimis yra pavojingas. Savo fantazijose dauguma mūsų tiesiog skęstame savęs liaupsinime, kai galvojame, kaip stotume į didingą lemiamą mūšį, jei tik kada nors ateitų lemtinga akimirka. Svajojame, jog mūsų asmeninė Kalvarija būtų herojiška ir nepalaužiama. Bet liūdna tiesa yra ta, jog dauguma mūsų miršta įsikinkę rutiną, o ne su kardu rankose, ir giliai širdyje mes nujaučiame, kad taip bus, todėl ne vienas iš mūsų iš anksto palūžta ir pasiduoda. Tos pačios lyties „santuokų” legalizavimas Kanadoje įvykdė decimaciją (senovės Romos kariuomenės paprotys už nusižengimą nužudyti kas dešimtą kareivį – vert. past.) socialiai konservatyviam judėjimui.

Civilinės santuokos įstatymo patvirtinimas buvo formalus mūsų kolektyvinių skyrybų su prigimtimi ir sveiku protu įtvirtinimas. Tai buvo kvapą gniaužiantis politinės ir kultūrinės revoliucijos pavyzdys. Tačiau tai buvo net daugiau nei vien tai. Su šio įstatymo patvirtinimu mes atidavėme savo teisę mokyti savo vaikus apie vyriškumą ir moteriškumą, vyrą ir žmoną. Nes, tiesą sakant, homoseksualams visada labiausiai rūpėjo vaikai.

Kiekvienas homoseksualas yra išskirtinai apsėstas savo vaikystės. Vaikystė ir lytinė branda yra svarbiausi psicho-seksualinės raidos laikotarpiai ir visi homoseksualai yra suglumę dėl savo seksualumo. Ne taip kaip gyvūnų, kurių seksualumas yra grynai instinktyvus, žmonių seksualumas yra instinkto ir socializacijos kombinacija. Daug kas prisideda prie vaiko socializacijos: šeima, draugai, mokykla, kultūra. Tačiau visa tai perspjauna valstybė ir jos įstatyminė bei baudžiamoji galia.

Seksualinės revoliucijos lobistai, kurie siekė teisinio tos pačios lyties „santuokų” pripažinimo, jau buvo pasiekę arba galėjo lengvai pasiekti visas teisines lengvatas, kuriomis naudojasi heteroseksualūs sutuoktiniai, įteisinus tos pačios lyties civilinę partnerystę, bet tai būtų buvę ne tai, ko jie siekė – galios paneigti bet kokį heteroseksualų „primetamą” išskirtinumą ir atitinkamai indoktrinuoti vaikus.

Revoliucija Kanadoje jau įvyko. Visus jos vaisius mes dar tik pamatysime, bet revoliucija jau tikrai įvyko ir naujojo režimo pavadinimas prasideda didžiąja T.

Versta iš Crisismagazine.com