Sekmadienio sakmė. Dievas Senelis numato žmonių ateitį

Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti.  „Lietuvių išminties knyga“  žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“  bei Jono Vaiškūno mintis įkvėptas šių sakmių.  

Dievas Senelis numato žmonių ateitį

Vienas žmogus ėjo namo. Priėjo kryžkelę, atsisėdo nusiminęs ant akmens ir nebežino kur eiti. Prieina prie jo kažin koks senelis ir klausia, kodėl jis taip nusiminęs.

– Kaipgi, – sako tas žmogus, – nebūsiu nusiminęs? Priėjau kryžkelę – ir nebežinau kur eiti!

– Eik su manim! Aš tau parodysiu kelią! – tarė senelis, kuris buvo Dievas.

Nuėję jie abu, užėjo pas vieną ūkininką, kuris maloniai juos priėmė, sušildė ir pavalgydino. Žmogus pamatė, kad Senelis išeidamas paėmė auksinį puodą. Paskui užėjo jie pas kitą ūkininką. Tas buvo nedoras žmogus. Jis jų ne tik nepriėmė, bet iškoliojo ir išvarė. Senelis, iš to ūkininko išeidamas, paliko jo priemenėje tą auksinį puodą.

Kitą dieną užėjo jie pas trečią ūkininką. Tas vėl buvo geras žmogus ir juos maloniai priėmė. Senelis, iš jo išeidamas, uždegė jo namus. Paskum jie sutiko gražų jaunikaitį, ir ėjo visi trys kartu. Beeidami priėjo tiltą. Senelis nustūmė tą jaunikaitį nuo tilto – ir šis prigėrė. Tada sako žmogus tam Seneliui:

– Eik kur nori! Aš su tokiais galvažudžiais nenoriu susidėti!

– Išklausyk mane. Tas auksinis puodas buvo užnuodytas, ir aš išgelbėjau gerą žmogų, o nubaudžiau nedorėlį. Po tų namų, kuriuos aš sudeginau, pamatu buvo užkastas didelis turtas. Dabar tas žmogus jį surado ir pasistatys ne tokią lūšnelę. O vaikinas, kurį upėn įstūmiau, būtų užmušęs savo tėvą.

Taip pasakęs, Senelis parodė žmogui kelią, ir jiedu išsiskyrė.

Mūsų tautosaka, IX t., 1935 m., 208–209 psl.

Jonas Trinkūnas: Daugelyje pasakų ir pasakojimų gana dažnas veikėjas yra senelis. Tai šventas senelis, žinantis gyvųjų ir mirusiųjų paslaptis. Jis papročių sergėtojas, keliaujantis vaidila, žmonėms pasirodantis seneliu – elgeta. Jis galįs keisti savo išvaizdą. Žmonės jį kartais vadino Dievu Seneliu. Jis įkūnijo tas antgamtines galias, kuriomis pasižymėjo ir šventieji Protėviai arba dzūkų Dziedai, ateinantys į žmonių pasaulį iš anapus.

***

Jonas Vaiškūnas: Dažnai klausiame – kodėl Dievas yra toks negailestingas, kad už gerus ketinimus ir gerus darbus atsilygina ne sėkme, ne džiaugsmu o, regis, dar didesniais ir žiauresniais išbandymais. Šioje sakmėje Dievas senelio pavidalu atskleidžia savo poelgių prasmę. Žmogus nesugeba aprėpti visumos ir sukasi tik čia ir dabar besirutuliuojančių reiškinių ir įvykių sūkuryje. Iš dieviškų aukštybių atsiveriantis viso pasaulio erdvės ir laiko paveikslas rodo mūsų kelius ir jais ėjimo vaisius. Dievas turi galią kištis ir keisti vyksmus. Gal mums nesuprantamais įvykiais ir veiksmais jis nori pagerinti, patobulinti savo gyvą visuminį kūrinį? Kad pasaulis būtų gražesnis, darnesnis? Iš kur mums žinoti, kai matome aplink save žiaurumą ir blogį, kada veikia darnos link kreipianti Dievo ranka, o kada nelabojo galvažudžiai?

Atsakyti į šį klausimą nelengva.

Tačiau yra atvejų kai tai būna akivaizdu. Vienas toks įvyko visai neseniai.

Vieną gruodžio popietę mano pažįstama kaunietė išėjusi iš parduotuvės prie savo automobilio pamatė jauną žmogų, kuris priekaištingai į ją žiūrėdamas tarė: „Kur jūs taip ilgai buvote, laukiu jūsų jau visą valandą. Bandydamas išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės aš netyčia kliudžiau jūsų automobilį ir likau čia Jūsų laukti, kad išsiaiškintumėme viską iki galo…“

Apžiūrėjusi automobilį ir įsitikinusi, kad nubrozdinimas yra netoks ir žymus, moteris pasigailėjo sąžiningo jaunuolio ir pasakė, kad jis jai nieko neskolingas. Jaunuolis labai apsidžiaugė ir padėkojęs išvažiavo.

Po kelių dienų mano pažįstama važiuodama slidžiu keliu Vilniaus priemiestyje užsikalbėjo su vežamu pakeleiviu, ir pavėlavusi nuspausti stabdžius, slysdama prilietė prieš tai sustojusio automobilio taukšą (buferį). Nors tas automobilis nė kiek nenukentėjo, tačiau jį vairavusi moteris buvo labai pikta ir neperkalbama. Ji nenorėjo klausyti jokių paaiškinimų. Policininkai dėl tokios smulkmenos važiuoti atsisakė. Tuomet „nukentėjusioji“ išsikvietė pažįstamus policininkus. Buvo surašytas protokolas ir sugaišta labai daug laiko…

Mano pažįstama ilgai negalėjo suvokti šio likimo akibrokšto, kuomet jai visiškai prikišamai buvo parodyta, kad už gerą gali būti tuoj pat atsilyginta blogiu. Kai išgirdau šį pasakojimą, iškarto prisiminiau sakmes apie Dievą senelį. Tuomet mes kartu susimąstėme, kad šis įvykis priemiestyje galėjo padėti išvengti daug rimtesnės nelaimės, kuri laukė slidžiame kelyje įsijautusiųjų į pokalbį, o ne į vairavimo aplinkybes, mieste.