M. Jonaitis. Ekonominis karas arba pirkim prekę lietuvišką!

Kaip jau žinome, nuo rugpjūčio 6 dienos maisto pramonės eksportas į Rusiją buvo sustabdytas sankcijomis. Bet kaip rodo kitos naujienos, tuo gali būti neapsiribota (Rusijos vyriausybės puslapyje paskelbtas naujas dokumentas, kuriuo apribojama galimybė į šalį įvežti audinius, viršutinius bei apatinius drabužius, o taip pat – odos ir kailio gaminius, remdamasis Rusijos vyriausybės dokumentu, praneša Ukrainos „5 kanalas“.). Nors gandai sklinda labai prieštaringi ir dažnai raminama, jog Lietuvai nieko blogo nenutiks, tai kelia abejonių žinant, kad maisto produktų ir gėrimų eksportas iš Lietuvos į Rusiją 2013 metais siekė 1,8 mlrd. dolerių (4,5 mlrd. litų) ir sudarė 28,2 proc. viso eksporto į Rusiją. Lietuvos eksporto struktūroje Rusija sudaro iš viso 19,1 proc.Pasak SEB banko analitiko G. Nausėdos, labiausiai nuo šių sankcijų turėtų nukentėti Baltijos šalys, tame tarpe ir Lietuva, kuri yra gan stipriai susieta prekybos ryšiais su Rusija. Bendras maisto produktų eksportas į Rusiją sudaro bemaž 5 mlrd. litų, tačiau lietuviškos kilmės maisto produktų eksportas sudaro šiek tiek daugiau nei 1 mlrd. litų. Tai gana didelės sumos ir joks verslas nepersiorientuos akimirksniu kaip tą siūlo Dalia Grybauskaitė. Jos pasiūlymas verslui rinktis Vakarų Europos rinkas skamba kiek keistokai, lyg ji nesuvoktų, jog sankcijas patiria visos ES šalys, tad perprodukcija gresia visoms šalims, kurios turėjo bent kokį maisto produktų eksportą į Rusiją. Tad natūralu, jog kiekviena šalis labiausiai puls rūpintis kaip gelbėti savo maisto pramonę bei ūkininkus ir labiau pasuks protekcionizmo keliu.

Ką kalba įmonės, kurios susiduria su sankcijomis tiesiogiai? Jos kalba labai atsargiai, nes gi supranta kokia yra Lietuvos politinė padėtis, bet skaičiai kalba patys už save. Vien 4 pieno perdirbimo bendrovės – „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“, „Rokiškio sūris“ ir Vilkyškių pieninė – dėl sankcijų kas mėnesį praras apie 20 mln. litų pajamų, dar 15 mln. litų neteks morkų augintojai. Asociacijos „Vaisiai ir daržovės“ asociacijos pirmininkės pasisakymas. Bendrovės „Pieno Žvaigždės“ pareiškimas, bendrovės pardavimai tuo metu į Rusijos federaciją sudarė nuo 30 iki 35 proc. visų pardavimų. Vilkyškių pieninės pareiškimas, pastaraisiais mėnesiais AB „Vilkyškių pieninės“ pardavimai į Rusijos rinką sudarė 20-25 proc. nuo visų įmonės pardavimų. Rokiškio sūrio pranešimas, pastaraisiais mėnesiais AB „Rokiškio sūris“ pardavimai į Rusijos rinką sudarė 10-15% nuo visų įmonės pardavimų.

Nuostoliai tuo nesibaigia, detalesnę analizę paruošė ir Versli Lietuva, kurią galite perskaityti čia. Kaip žinome, ekonomika yra labai sudėtingas reiškinys, tad jei paliečia vieną sektorių (gamintojus ir perpardavėjus), dažnai seka domino efektas link kitų sektorių. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos prezidentas A. Kondrusevičius sako, kad tik su Rusijos rinka dirba maždaug 3 tūkst. vilkikų-šaldytuvų.

„Gali būti, kad iki 50 proc. šių pajėgumų gali prarasti rinką. Taigi 1-1,5 tūkst. automobilių gali netekti darbo…“. Kai kurios įmonės, kurios specializuojasi gabendamos produktus šaldytuvuose, pranešė, kad anuliuota iki 50 proc. visų užsakymų“, – sakė jis.

Toliau seka Lietuvos ūkininkai, kurių yra 170 000 ir kurie daugiau ar mažiau patirs nuostolius, nes pieno ir mėsos supirkimai gali kristi arba mažėti supirkimo kainos. Kas, beje, jau vyksta.

Koks galutinis variantas, jei nebus imtasi priemonių? Didžiosios supirkimo ir perpardavimo bendrovės patirs nuostolius, todėl juos stengsis kompensuoti mažindami gamybą iki kol ras naujas rinkas (jei ras). Mažėjanti gamyba reikš, jog mažins darbuotojų skaičių (augs bedarbystė), algas, nutrauks kontraktus su ūkininkais ir/arba mažins supirkimo įkainius, kas prismaugs smulkesnius ūkininkus galutinai. Šis procesas vyksta jau dabar. Nors ir kai kas pasidžiaugs pradžioje kritusiomis produktų kainomis, bet juk visi suvokiame, jog tai yra laikina, mūsų ūkis ir jį aptarnaujantis sektorius turės didelius nuostolius. Savaime suprantama, jog tai atsilieps ir visai Lietuvos ekonomikai, bus mažiau surinkta mokesčių ir elementaru, jog reikės daugiau skolintis. Ką galima ir reikia daryti?

Suomijos premjeras skelbiasi, jog bus reikalaujama solidarumo iš Europos sąjungos ir nuostolių kompensavimo. „Be abejo aišku, jog jeigu sankcijos neproporcingai smogs Suomijai, mes prašysime palaikymo iš savo partnerių Europoje“, – A. Stubas sakė per spaudos konferenciją. – „Turime laikytis ekonominio solidarumo principo. Praktiškai tai reiškia, kad labiausiai paveiktos šalys narės taip pat turėtų gauti tam tikros formos kompensaciją.“

Na, o Suomijos prezidentas išvyko susitikti su V. Putinu.

Norvegija ieško tarpinių kelių, per kuriuos galėtų parduoti savo produkciją Rusijos rinkai. Jie pasirinko Čilės variantą.

Mūsų šalyje sklando idėjos vykdyti valstybinį intervencinį pirkimą, mažinti PVM maisto produktams bei naudoti įvairias subsidijų formas.

Tikėtis kažkokios didesnės paramos ir solidarumo iš ES yra kiek naivu. Jo nebuvo kai Lietuva viena buvo palikta per „Pieno karus“ ankstesniais metais, nebus ir dabar, kai dauguma ES šalių mąsto kaip ginti savų ūkininkų ir verslininkų interesus.

Ieškoti tarpinio varianto būtų logiška, tuo labiau, jog šalia turime Baltarusiją. Tiesiog reikėtų steigti įmones, a la Baltarusiškas, pirkti produkciją iš Lietuvos ir perparduoti Rusijai. Savaime supratama, reikėtų spręsti ir pervežėjų problemą, jog jie neiškristų iš žaidimo (autotechnikos ir vairuotojų paslaugų nuoma?). Šiuo reikalu galėtų užsiimti Ūkio ministerija su Lietuvos vyriausybės palaiminimu.

Intervenciniai pirkimai būtų prasta išeitis, nes gi neaišku kaip tą produkciją Lietuvos vyriausybė išnaudotų, be to iš kur paimtų pinigus? Iš biudžeto? Negi ir vėl visi susimokėsim už krizę? Na, o sumažinti PVM būtų protinga, nes kitaip ir toliau bus sudėtinga konkuruoti su lenkiškais maisto gaminiais.

Aišku, visada reikia prisiminti istoriją ir kaip seniau lietuviai spręsdavo ekonominių sankcijų problemas. Turbūt visi žino kaip Smetonos vyriausybė sprendė žąsų boikotą 1934 metais, na o kas nežino – gali pasiskaityti čia. Kodėl biudžetiniai darbuotojai dabar negali būti skatinami vartoti lietuvišką produkciją? Manau, pats laikas atsigręžti į savus gamintojus ir labiau juos remti. Savo ūkininkus, savo pramonę. Gana žaisti laisvą rinką, kurios niekada nebuvo ir nebus. Visais laikais visos šalys pirmiausia žiūrėjo savų interesų ir savo rinkų apsaugos, laikas ir mums pamąstyti apie tai ir pradėti reikiamus žingsnius.

Na, o kol mūsų butaforiniai politikėliai panikuoja ir kaip visada blaškosi, mes – Lietuvos piliečiai – galime susiorganizuoti ir pirkti tik lietuvišką prekę. Perki prekę lietuvišką – remi Lietuvos gamintojus, kurie čia kuria darbo vietas ir moka mokesčius. Tad, mielieji, lai šūkis „Pirkim prekę lietuvišką“ nusibraukia dulkes ir grįžta į mūsų viešąjį gyvenimą!

Prisijunkime prie akcijos Facebook socialiniame tinkle ir draugus paraginkime tą padaryti.