Liepos 10 d. (ketvirtadienį) 17 val. Šiaulių dailės galerijoje vyks Alekso Felikso Steponavičiaus parodos „Negaliu, kad medis tylėtų“ atidarymas. Paroda veiks iki rugpjūčio 9 d.
Aleksas Feliksas Steponavičius (1949 06 04 – 2013 04 01) buvo Lietuvos tautodailininkų sąjungos, meno kūrėjų asociacijos narys. 2004-aisiais metais jam suteiktas Šiaulių miesto metų tautodailininko vardas, apdovanotas kultūros ir meno premija. Aleksas Feliksas Steponavičius dalyvavo daugiau kaip penkiasdešimtyje parodų, surengė šešias personalines parodas.
A. F. Steponavičius gimė Ožkėnų kaime, Šiaulių rajone, kur gyveno kelios Steponavičių kartos: proproseneliai Amilė ir Liudvikas, proseneliai Marijona ir Feliksas, seneliai Teodora ir Kazys, susilaukę 12-kos vaikų.Mokėsi Aleksas Svirbučių aštuonmetėje mokykloje, vidurinę baigė Šiauliuose. Telšių taikomosios dailės technikume įgijo dailiojo medžio apdirbimo, dailininko vykdytojo specialybę. Dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, Elektros tinkluose dailininku, aukščiausios kategorijos staliumi, dažytoju. Išaugino du vaikus dukrą Jolitą, sūnų Ramūną. Džiaugėsi keturiais vaikaičiais.
Aleksas buvo labai darbštus ir geros širdies žmogus, mielai patardavo, padėdavo, kiek tik jėgos leido. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek valandų praleista Dailės galerijoje, „Aušros“ muziejuje eksponuojant parodas, lankantis Šiaulių apskrities rajoninėse parodose, atrenkant darbus.
Kūrybinio kelio pradžioje, Alių kurti skatino draugai, geranoriškai parūpinę patalpas, medienos, kūrybai ir darbui. 1970 metais A.F. Steponavičius pradėjo dalyvauti parodose, o 1973 metais priimtas į Lietuvos liaudies meno draugiją. Beveik keturios dešimtys metų aktyvaus kūrybinio kelio, neskaičiuojant darbo valandų, sukurtų darbų, nes tai teikė džiaugsmą.
„Iš didelio medžio drožėjų būrio A.F.Steponavičius išsiskyrė savita menine mąstysena.Giliai jausdamas lietuvių liaudies meno tradicijų dvasią, jis kurė savojo laikmečio poreikiams. Kūrybos sritis įvairi: medžio plastika, kryžiai, koplytstulpiai, baldai ir kiti taikomieji dekoratyviniai darbai. Meistro kūryboje ypatingos medžiagos, formos, dekoro ir funkcionalumo vienovės pajautimas.Prasmingi puošybiniai motyvai – paukšteliai, saulutės, orginalūs žaidybiniai elementai – padaryti išmoningai ir preciziškai“. (M.Adomavičienė iš jubiliejinės parodos bukleto, 2004 m.)
Sudėjo Aleksas savo dienas, savaites, mėnesius, metus į drožinius: vaikiškus baldelius, žaislus, švilpukus, tarškynes; kūrė drožinius namų jaukumui, patogumui, interjerui. Svajones skraidino kurdamas „Nojaus laivą“, kuriuo ketino apkeliauti pasaulį, pažinti svetimus kraštus, matyti, jausti kitokį gyvenimą.
Nacionalinės tradicijos aiškiai atsispindėjo autoriaus sukurtuose mediniuose kryžiuose, koplytstulpiuose, kurių nemaža dalis stovi Kryžių kalne bei gyvenvietėse : Ožkėnuose, Kužiuose, Kuršėnuose, Kelmės, Joniškio, Utenos rajonuose.
Tautodailininkas dalyvavo medžio meistrų seminaruose, sukūrė vaikams atrakcionų, skulptūrų.
Paskutiniais gyvenimo metais Aleksą „suviliojo“ šaukštai, kuriems drožti užteko ir mažos dirbtuvėlės, gal net virtuvės kampo. Kurdamas šaukštus Aleksas vis prisimindavo šaukštų meistrą Feliksą Vargoną. Aliaus šaukštai – ypatingi, su potekste. Vienas su švilpuku, vaikams prie stalo pakviesti ir košei kabinti, kitas – su dygliais, trečias šaukštas lesykla, kur paukštelis maitina savo mažus paukštukus. Sentencijas, liaudiškus posakius, patarles perkėlė ant šaukštų, medžio drožinių, įprasmindamas jų naudojimą, gyvybingumą, kaip antai „Dieve sotink“, „Vuo rybibi rybibi, jiesk bi bagali“…
Be šaukštų, Aleksas drožė lietuvių buityje plačiai naudotus medinius kaušus, kaušelius, samčius, vandeniui pasisemti, geldas – maistui laikyti, tešlai minkyti.
Visus darbus sunku ir išvardyti, kone kiekviename tūno staigmena, pradžiuginanti ir jauną, ir seną.
A. F.Steponavičius buvo – žmogus kūrėjas, pasakorius, dainininkas, keliautojas, vyras, tėvas, senelis, besistengiantis perduoti savo amato paslaptis, patirtį, žinias, bendraminčiams, vaikams, anūkams. „Medžio kirminas“ drožė taip, kaip širdis sakė, nes tai duota nuo Dievo“…
