Ar teko Jums kada nors patirti gėdą už kitų asmenų atliktą veiksmą? Ko gero, taip. Ypač tuomet, kai tokius protu nesuvokiamus akibrokštus padaro žmonės, kuriuos laikai savo artimais bičiuliais, draugais ar netgi broliais Kristuje. Tačiau, kai tampi liudininku sąmoningo patyčių ir šmeižto akcijos, nukreiptos prieš visą tautą ar valstybę, šis jausmas persipina su apmaudu, garbės ir orumo pažeidimu bei dvasiniu pažeminimu.
Visa ši išgyvenimų paletė užvaldo apsilankius vos 3,5 km nuo Lietuvos sienos Seinų valsčiuje esančiose Berznyko kapinėse, kur ilsisi Lietuvos savanorių, kritusių kovoje už laisvę 1920 metais, palaikai. Bent sykį ten pabuvoję akimirksniu supras mano nerimą ir nusivylimą dėl Lenkijos valstybės toleruojamos veikos, kurios pavadinti kitaip nei nesantaikos tarp mūsų tautų ir valstybių kurstymu, neišeina. Kaip ir nepavadinsi atsitiktinumu obeliskų, ant kurių iškalti lietuvių tautą niekinantys ir žeminantys tekstai, atsiradimo: net neprofesionalui akivaizdi architektūrinė koncepcija nebūtų įmanoma be vietos valdžios palaiminimo. Na, o vietos parapijos klebono iniciatyva kapinių kampe pastatytas kryžius ir piktžolėmis apaugęs paminklinis akmuo, kuriame lietuvių savanoriai pavadinti „raudonosios armijos padaliniu“ parodo ne tik oficialios valdžios, bet ir bažnyčios tarnų požiūrį į katalikus, kuriuos, nepaisant krikščioniško mokymo, skirsto pagal tautybę ne tik gyvuosius, bet ir amžinybėn išėjusius, kurių negerbti galėtų nebent šėtono tarnai.
Tačiau ne mažiau dviprasmis jausmas apima, kuomet šimtametes lietuvybės puoselėjimo šaknis turinti Seinų ir Punsko lietuvių bendruomenė, pirmoji priimanti šią purvo ir patyčių lavinos smūgį, nesulaukia oficialių Lietuvos Respublikos institucijų bent moralinio palaikymo. Atvirkščiai, už nuopelnus Lietuvos ir Lenkijos kaimyninių santykių gerinimui Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas valstybės vardu įteikia oficialią padėką Seinų apskrities viršininkui A. Štrugulevskiui. Nors šis ir piršto nepajudina nei Berznyko kapinių tema, nei dėl „Lietuvių namų“, administruojamų vysk. Antano Baranausko fondo, iš kurio Seinų miesto burmistras Janas Stanislovas Kapas (Jan Stanislaw Kap) reikalauja nesuvokiamo nekilnojamojo turto mokesčio, nuo kurio iki šiol buvo atleistas. Nė vienas šių pareigūnų nepadarė nieko, kad gatvė, kurioje stovi ir „Lietuvių namai“ (juose dirba ir Lietuvos konsulatas), ir lietuviška „Žiburio“ mokykla vadintųsi ne Liepos 22-osios, žyminčios socialistinės Lenkijos Respublikos įkūrimo datą, o buvusio Seinų kunigų seminarijos rektoriaus vysk. Antano Baranausko vardu.
Tuo pat metu kita Lietuvos atstovė – faktinė Konsulato Seinuose vadovė Vida Bagdonavičienė įteikia užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus skirtą apdovanojimą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ poniai Čiževskai, kuri su lietuvybės puoselėjimu yra susijusi tiek, kad ji yra vietinio fondo vadovo „Pogranicze“ sutuoktinė. Pastarojo suvokimas apie dviejų tautų draugystę baigiasi ties lenkiškų elementų įterpimu lietuviškų pamaldų metu Žagarių bažnytėlėje. Tokiu būdu neva yra stabdomas lietuvių kalbos ir kultūros išnykimas…
Tuo tarpu nei Lenkijos lietuvių draugijos, nei Lenkijos lietuvių bendruomenės, nei vysk. Antano Baranausko fondo, nei Lenkijos lietuvių Šv. Kazimiero draugijos ar kitų visuomeninių ir nevyriausybinių organizacijų nariai tokio dėmesio iš Lietuvos valstybės taip ir nesulaukia. Lyg jie nebūtų Lenkijos Respublikos piliečiai ir jiems nerūpėtų geri kaimyniški tarpvalstybiniai santykiai… Žinoma, Lietuvos ir Lenkijos užsienio politika nesibaigia ties tautinių bendrijų ir jų ambicijų sprendimu, tačiau oficialios Lietuvos valdžios labai akivaizdus pataikavimas vietos valdžiai savo tautiečių sąskaita, pirmiausia nedaro garbės pačiai Lietuvos valstybei.
O gal tai yra paprasčiausios nekompetencijos ar asmeniškumo problema? Ar ne keista, kuomet LR Seimo valdybos pritarimu į Seinus atvykęs Seimo narys susitinka su visų be išimties lietuvių kultūrinių – švietimo bendruomenių vadovais, taip pat su Punsko valsčiaus viršaičiu, tačiau Lietuvos Respublikos konsulato duris randa užrakintas? Ir nė vienas konsulato atstovas nepasirodo nė viename viešame renginyje, kuriuose gausiai dalyvavo vietos lietuvių bendruomenės nariai.
Žinoma, Sekminių sekmadienį švęsti turi teisę ir diplomatai. Ir, matyt, jie neprivalo rodyti dėmesio kiekvienam Seimo nariui… Kita vertus, toks požiūris į savo pareigas ir atsakomybę tikrai neskatina nei kaimynų geranoriškumo, nei mūsų pačių savigarbos, be kurios siekti tarptautinio pripažinimo yra praktiškai neįmanoma.
Tad grįždamas prie to gėdos už kitą asmenį jausmą, kreipiuosi į visus tautiečius, su reikalais ar tyčia važiuosiančius Europos link: nepamirškite užsukti į Berznyko kapines ir uždegti žvakutės, kad niekada neužgestų ten besiilsinčių didvyrių atminimas, o mūsų tautiečiai, būdami užsieniečiais, ir toliau neprarastų dvasios stiprybės saugant mūsų tautinės savimonės pamatus.
Na, o mūsų didžiosios diplomatijos vadams ir vykdytojams linkiu nepamiršti ne tik savo pareiginių instrukcijų ir protokolo nurodymų, bet prisiminti, kad šalia globalių interesų egzistuoja ir paprasti žmonės, kuriems skauda, nes turi širdį, jausmus ir atmintį, kurios nepaisyti nevalia niekam. Kaip ir nevalia niekam tyčiotis iš kapuose besiilsinčių… Tad palinkėkime vieni kitiems ramybės…
Autorius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Švietimo mokslo ir kultūros komiteto narys, profesorius
Apie Berznyko problemą su „Aušros“ vyr. redaktore Irena Gasperavičiūte kalbasi Sigitas Birgelis (2012 m., punskas.pl video):
Pagarba gerb. Vytautui Juozapaičiui. Tai ,ką jis parašė, yra tiesa, tik deja, tos tiesos nesugeba ar nenori suprasti daugelis Lietuvos politikų, kuriems tokie paprasti žmonės, kaip kad mes, Seinų- Punsko krašto lietuviai, tik trukdome ‘draugystei su lenkais
Laikas suprasti, kad esant žodžio laisvei, rašymai nėra valdymo veiksmai, jie nieko nereiškia, o yra tik vieno iš žmonių nuomonė tarp kitų nuomonių. Rašyk kiek nori – dėl to valdžioms nei šilta, nei šalta.
Vytautui dėkotume tada, jeigu jis kaip valdžios žmogus būtų atlikęs kokį konkretų valdymo veiksmą, tarkim, būtų suorganizavęs dėl Berznyko kapinių niekinimo Lietuvos valdžios notą Lenkijai.
Taigi šis ir apskritai kitų panašūs rašymai yra tik vergiško nuolankumo, o ne savigarbos rodymas… arba tik tarpusaviai partiniai pasibaksnojimai… Beje, tokiu atveju gali būti rašyta visiškai ne dėl parūpusių Tautos, o dėl partinių reikalų.
Galiu tik pasakyti, kad per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį mūsų visos valdžios(socialdemokratų ar konservatorių) nepadarė nieko garbingo dėl Seinų krašto lietuvių. Bet, Dievulėliau, ką jie padarys dėl tų mūsų tautiečių, esančių “už sienos”, jeigu jau čia, Lietuvoje viskas padėta ant lėkštutės vietos lenkams ir, aišku, Lenkijai – kad tik įsiteikus, žemiau nusilenkus, kad neužgavus strateginio partnerio. Tai tokia amorali, negarbinga, šlykšti Lietuvos politika, kad galiu jos vykdytojus išvadinti tik pačiais bjauriausiais epitetais.
Siūlau perlaidoti Seinų kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių kapines vietoj Pilsutskio širdies kapo. Prieš tai aišku skerslenkiams pasiūlyti išsivežti sau reikšmingus palaikus pasiimti. Ir manau labai greit išsispręstų klausimas… Tada Seinų kapinėse galės sau statyti kokius nori kryžius niekam tas nebus įdomu.
Siūlau perlaidoti Seinų kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių palaikus ir palaidoti Pilsutskio širdies kape. Prieš tai aišku skerslenkiams pasiūlyti išsivežti sau reikšmingus ir palaikus pasiimti. Ir manau labai greit išsispręstų klausimas… Tada Seinų kapinėse galės sau statyti kokius nori kryžius niekam tas nebus įdomu.
Ramybės, Tau, Vytautai…
Straipsnio autorius, būdamas ne Pagoniu, o kitatikiu krikščioniu, turi atleisti aniems lenkų krikščioniams (kitatikėjimo broliams).
Eina jis tegul… Labai ramiai. Vytautas…
Vytautas Juozapaitis:
,,akcijos, toleruojamos, obeliskų, tekstai, neprofesionalui, architektūrinė koncepcija, iniciatyva, oficialių, moralinio, lavinos, administruojamų, elementų, faktinė, ambicijų , nekompetencijos, problema, globalių interesų egzistuoja (3 svetimžodžiai iš eilės!!!)……….’.
Manau, Vytautas Juozapaitis, rašydamas svetimžodžiais, pats sau prieštarauja. Svetimžodžiai nedera rašant apie ,, mūsų tautinės savimonės pamatų saugojimą”. 🙁
O pamatai, tai tai, ką pamatai ?
CHA
jeigu gerai(ir geranoriškai) supratote gerb.Juozapaičio komentarą, kuris beje, teisingai atpasakoja esamą padėtį Berznyko kapinėse ir bendrai, Seinijos krašte, tai problema ne vien , kaip jūs teigiate, dėl lenkų krikščionių akibrokštų, bet ir dėl lietuvių nekrikščionių , tokių kaip Kirkilas ir jam panašūs, gėdingo elgesio, neginančio nei Lenkijos lietuvių interesų, nei savo valstybės ir Tautos didvyrių garbės
Leiskit paprieštarauti.
Statyti Pagoniškosios Tautos didvyriams svetimtatikių prookupacinius kryžius, tai ir reiškia – negerbti.
———–
Beje. Nežinau kaip ten Seinuose, tačiau keletoje renginių lankiausi Punske. Žinote, ten tik gardžiai valgoma, šokama, dainuojama ir linksminamasi. Na, tik vienas toks Petras iš Prūsų Jotvingių gyvenvietės dar bando kažkaip kelti dvasią.
Konservatoriai žlugdo referendumą, bet tautins alkas.lt nebe pirmą sykį publikuoja šio konservatoriaus straipsnius. Įdomiai čia…
Pamiršai susiprasti, kad krikščioniams demokratams Kristaus dangus svarbiau už LT Žemę.
Ačiū Gerb.Seimo nariui prof.V.Juozapaičiui už pagarbą žuvusiems lietuvių savanoriams kovose Seinų krašte kovose su lenkų kariais dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir palaidotiems Berznyko kapinėse /netoli Seinų miesto/ bei išreikštą kritiką Lietuvos diplomatijos adresu.Vis dėlto čia jau būtini konkretūs Lietuvos diplomatijos ir politikų veiksmai,kurie galutinai išspręstų lietuvių žuvusių karių ir lietuvių tautos pažeminimo atvejus Seinijoje.Kolkas Lietuvos politiniai žingsniai yra apgailėtini ir nesuprantami,deja.
Reikia pirmiau nuimti kryžius ir iš žemių supilti gražią kalvelę – pilkapyną. Va tada, ir minėtieji nesusipratėliai pradės gerbti, atsiras pagarba lietuvybei.
Perkūno Paukšti, neieškoki priešų kur jų nėra, geriau susirūpinki ką daro nekatalikas Kirkilas,su nekatalike Šiauliene, stumdami Tautinių mažumų įstatymą, ir de facto dvikalbystę Lietuvoje,
Daugiau pagarbos žuvusiems už Tevynės laisvę kovose su lenkais- jie buvo katalikai ir kryžius jų ženklas.
O dėl pasilinksminimų pas Petrą- na tai čia skonio reikalas,koks maistas kam patinka, bet labai gražiai ten su lenkais pagonimis lietuviai pagonys sutariia, net ir lenkiškai dainuoja kartu
Bet koks vaikščiojimas po sukrikščionintas kapines kelia šiurpulius ir žaloja sąmonę (prisimink vaikystę). Jose gali tik dantis sukandus padėti kokių tai gėlių ir kuo greičiau sprukti. Krikščionių kančios garbinimo kryžių dizainą pabandykite pakeisti lietuviškąja aura – ir pamatysite, viskas savaime pasikeis į gera, tiesiog SAVAIME.
Sugrįžkite į savastį iš tos savo “amžinos nuodėmės”, ir grąžinkite kitus, ir mirusiuosius.
Čia labai skaudi jūsų bėdų priežastis.