
Svečius pasitinkantys „smetoniniai“ muzikantai, laikinosios sostinės atmosfera, saldainiai ir netikėta teatralizuota iškilaus Lietuvos mokslininko gyvenimo istorija. Taip netradiciškai buvo paminėtos pirmojo KPI (dabar – KTU) rektoriaus Kazimiero Baršausko 110-osios gimimo metinės.
KTU III rūmuose gegužės 13 d. susirinkę minėjimo dalyviai stebėjo šiuolaikišką, energingą ir neformalų režisieriaus, muzikanto Vido Bareikio ir jo vadovaujamo teatro „No Theatre“ spektaklį apie vieną šviesiausių sovietų okupuotos Lietuvos mokslo žmonių K. Baršauską.
Profesorių spektaklyje suvaidino aktorius Rokas Petrauskas, jam talkino kolegos Eglė Špokaitė, Dovydas Stončius ir garsi dainininkė Jurga Šeduikytė-Bareikienė.
Režisieriaus sumanymu, scena buvo pastatyta vidury salės, kad aktorių vaidybą žiūrovai galėtų stebėti iš visų pusių. Veiksmo erdvę praplėtė netradiciniai sprendimai – kosmoso, fizikos simbolių, K. Baršausko kalbų vaizdo projekcijos ant salės lubų.
Po įsimintino teatralizuoto minėjimo, gyvais atsiminimais apie profesorių dalijosi šiemet 100 metų jubiliejų šventusi jo sesuo Viktorija Baršauskaitė-Karčiauskienė, mokiniai, sūnus, dabartinis Universiteto rektorius Petras Baršauskas. Prieš renginį akademikai, draugai, artimieji ant K. Baršausko kapo Petrašiūnų kapinėse padėjo gėlių.
Nelengva vaikystė
„Tai pasakojimas apie žmogų, kuris vaišino ne alkoholiu, o saldainiais, kuris bendravo su visais, kuris mylėjo net tuos, kurie jo nemylėjo“, – valandą trukusį spektaklį pradėjo „No Theatre“ aktoriai.
K. Baršausko, turėjusio aštuonis brolius ir seserį, vaikystė kaime nebuvo lengva, jam teko daug dirbti ūkyje, todėl ir į pirmąją klasę atėjo pavėlavęs kelis mėnesius, „kai javai jau buvo nuimti, o malkų priskaldė visai žiemai“.
Nors pirmaisiais mokslo metais būsimasis mokslininkas daug ko nesuprato ir nežinojo, netrukus jo imlus protus pradėjo siurbte siurbti žinias. Vasaromis sode prie stalo, kurį atstodavo ant dviejų kelmų užmestos kelios lentos, jis padirbėdavo korepetitoriumi.
Taip prasidėjo vieno žymiausių Lietuvos fizikų, Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) kūrėjo, aktyvaus visuomenės veikėjo K. Baršausko mokslinis kelias.
Sudėliojo gyvenimo mozaiką
„Kuo giliau nėriau į Kazimiero Baršausko biografiją, tuo man buvo įdomiau. Norėjosi sudėlioti viso jo gyvenimo mozaiką, tiek pasitinkant lauke žiūrovus su automobilyje grojančiais muzikantais, tiek profesoriaus nuotraukomis fojė, tiek trumpute teatralizuota jo gyvenimo istorija. Man pačiam buvo įdomus sprendimas, kai renginio pabaigoje atsiminimais apie profesorių dalinęsi jo amžininkai, sesuo, sūnus tapo viso (ne)vaidinimo dalimi“, – sakė V. Bareikis.
Menininko teigimu, turiningas ir įdomus K. Baršausko gyvenimas vertas ne tik teatralizuoto minėjimo, bet ir ilgo spektaklio.
V. Bareikis prisipažino pasisėmęs neįkainojamos patirties, susitikęs su netradicine „No Theatre“ teatrui publika.
„Savo spektakliais aprėpiame mūsų bendraamžių ratą, todėl visada įdomu susitikti su tokia auditorija, kurioje susipina skirtingos žmonių kartos. Prisiliesti prie visai kitos kartos žmonių man yra nepakartojama patirtis – tai ne knygą pavartyti“, – įspūdžiais dalinosi žinomas režisierius.
Pažintis su JAV universitetais – prieš 50 metų
KTU rektorius P. Baršauskas dėkojo jauniems kūrėjams už įdomų, šiuolaikišką teatralizuotą renginį ir pasidalino atsiminimais apie tėvą, kurio neteko būdamas 11-os metų.
„Labai miela ir malonu, kad prisimenamas mano tėvas, kuris buvo šviesus tų laikų žmogus. Jis turėjo labai aukštai pakylėtus savo idealus – tarnauti Lietuvai ir žmogui. Visąlaik sugebėjo išlikti laisvas ir nepriklausomas nuo materialių dalykų, blogio, savų siaurų interesų“, – sakė P. Baršauskas.
Nors K. Baršauskas KPI vadovavo daugiau nei pusę amžiaus, kai kurios jo idėjos ir norai tebėra aktualūs ir šiandien.
„Kai peržiūrėjau tėvo atsiminimus apie išvyką į JAV per vadinamą „atšilimą“, net pats aiktelėjau: jis jau buvo pradėjęs dirbti su universitetais, su kuriais mes dabar glaudžiai bendradarbiaujame. Daugiausia Kalifornijos regione įsikūrę universitetai – vadinamas CalTech‘as (Kalifornijos technologijos institutas, – red. past.), Stanfordas, Berklis. Tai simboliška ir įdomu, nes viskas vyko 1958 m., t.y. daugiau nei prieš pusę amžiaus“, – pabrėžė KTU rektorius.
Su naujomis studijų, institutų veikimo idėjomis iš Amerikos grįžęs K. Baršauskas buvo pradėjęs apie tai dėstyti paskaitose, tačiau sovietinis rėžimas greitai jį „nugesino“.
Visada rūpinosi ateitimi
K. Baršausko seseriai Viktorijai iki šiol įstrigęs brolio gebėjimas žvelgti į tolimą ateitį, rūpinantis Lietuvos išlikimu ir gerove.
„Žmonės kalbėdavo: „Kam reikia tiek daug aukštosios mokyklos filialų mūsų provincijos miestuose?“ Vaikščiodama su broliu po tuo metu statomą Studentų miestelį, aš jo ir paklausiau šito klausimo. Jis man atsakė: „Kad mokslas priartėtų prie žmonių. Kai bus daugiau išsilavinusių žmonių, Lietuva nenutautės“.
Nusistebėjau: „Negi tu taip toli į ateitį žvelgi?“. Jis atsakė: „O kaip gali gyventi tik šia diena? Aišku, kad žiūriu į ateitį“, – atsimena pokalbį V. Baršauskaitė-Karčiauskienė.
K. Baršausko amžininkai ir šeimos nariai taip pat išskiria neeilinį jo sugebėjimą labai paprastai ir nuoširdžiai bendrauti su visais – mokslininkais, studentais, eiliniais gyventojais, net su politiniais priešais ir jo nemėgstančiais žmonėmis.
Profesoriaus veikla – virtualioje parodoje
Minint 110-ąsias K. Baršausko gimimo metines, KTU muziejus surengė virtualią parodą, kurią aplankyti galite ČIA.
Prof. Kazimieras Baršauskas (1904–1964) – Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedros vedėjas, Technologijos, vėliau – Elektrotechnikos fakulteto dekanas, pirmasis Kauno politechnikos instituto rektorius.
K. Baršausko vadovaujamas KPI tapo viena reikšmingiausių aukštųjų mokyklų SSRS okupuotose Baltijos šalyse. Per 13 jo vadovavimo metų institutas labai išaugo, padidėjo studentų skaičius, užmegzti glaudūs ryšiai su gamybos įmonėmis, įsteigti vakarinis ir neakivaizdinis skyriai, pradėtas statyti studentų miestelis.
Akademikas buvo ne tik puikus organizatorius ir gabus mokslininkas, bet ir drąsus, humaniškas vadovas, subrendęs Nepriklausomoje Lietuvoje ir sovietinės okupacijos metais išsaugojęs patriotizmą, tautiškumą, pagarbą ir atjautą žmonėms.
Kaip malonu prisiminti ŽMOGŲ, kuris dar 1956 metais, per mandatinę komisiją, 41-jų tremtiniui, išdrįso padėti ranką ant buvusio termtinio peties ir duoti ne vieną bet net keletą nuoširdžiausių patarimų, kurie suvaidino nemažą vaidmenį mano gyvenime!!!
Kur šis paprastumas ir nuoširdumas bendravime akademinėje visuomenėje mūsų laikais?!