Paskutinį balandžio savaitgalį Kulionių kaime, šalia Molėtų Astronomijos observatorijos įsikūrusioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje jau aštuonioliktą kartą buvo atšvęsta pirmosios pavasario žalumos šventė – Jorė. Daugiau nei pusė tūkstančio senojo baltų tikėjimo puoselėtojų mūsų protėvių papročiu dvi dienas šventė didįjį gyvybės atsigavimo vyksmą.
Pirmąją šventės dieną visi tvarkė šventimo vietos aplinką, pirmąja pavasario žaluma puošdami šventės šventinius Jorės vartus, šventvietės stulpus ir aukurus. Po Talkos daugelis prakaitą plovė ir savo gyvybines galias stiprino kaimiškoje pirtyje.
Šventės dienomis Etnografinėje sodyboje darbavosi ir visus norinčius žalvarinių papuošalų gamybos paslapčių mokė ilgametis Jorės šventės dalyvis, senovinių papuošalų meistras Rimantas Ordinas. Škudžių avių augintojų asociacija šventės dalyviams pristatė archajišką baltišką avių veislę – škudes. Apie žirgininkystę, žirgus bei jų priežiūrą su šventės dalyviais patirtimi dalinosi NVO Žirgų globos asociacija nariai.
Duris atvėrė naujas amatų kiemelis
Molėtų krašto muziejus šventės dalyviams ir Kulionių kaimo bendruomenei pristatė naująjį Etnografinės sodybos statinį – tradicinę aukštaitišką pirkią. Visi nuoširdžiai dėkojo Molėtų rajono merui Stansilovui Žviniui, UAB „Minduvos statyba“ vadovui Sauliui Venclovui ir Molėtų krašto muziejus direktorei Viktorijai Kazlienei už įspūdingą naujumu šviečiančią dviejų galų aukštaitišką pirkią, kurioje yra numatyta ne tik įkurti tradicinių amatų kiemelį, tačiau, planuojama įrengti ir senosios baltų pasaulėžiūros ekspoziciją. VVG finansinės paramos ir nagingų „Minduvos statybos“ įmonės meistrų dėka, mažiau nei per pusmetį išdygęs statinys nustebino ne vieną Jorės dalyvį.
Tuo pat metu šventės dalyvius džiugino Etnografinės sodybos pirkioje atidarytos dvi parodos: Dalios Stalauskienės nepakartojamų tapybos ant stiklo darbų paroda „Laiko ataudai“ ir Martynos Kašinskaitės iliustracijų paroda „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško Zodiako pėdsakais“.
Šeštadienio vakare visi rinkosi į Lietuvos Romuvos vaidilų šventinę sueigą Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje. Čia buvo prisimintas neseniai į Dausas iškeliavęs Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas, savo mintimis apie svarbius įvykius ir patirtis tarp Jorių dalinosi vaidilos: etnokosmologas Jonas Vaiškūnas, baltiško gyvenimo būdo mokytojas Valdas Rutkūnas, mitologas dr. Dainius Razauskas ir kiti Lietuvos Romuvos atstovai. Po to visų laukė didysis šventinis laužas, linksma vakaronė ir paslaptingas „Gyvo žalio“ naktinis žygis su deglais.
Prisiekė puoselėti protėvių papročius
Sekmadienio rytą Perkūno šventykloje užkūrus didyjį apeiginį viralo katilą, ragų garsai visus šventės dalyvius sukvietė į Senovinę dangaus šviesulių stebyklą. Iš čia Romuvos vaidilų vedama darni apeiginė eisena, mušant bugnams ir skambant giesmėms, nešina vėliavomis, darnia eisena žygiavo į Želvų ežero kyšulyje iškilusį didingą Kulionių piliakalnį.
Aukščiausioje piliakalnio vietoje, susitelkę aplinkui liepsnojantį aukurą, romuviai giesmėmis, aukomis, maldomis ir kalbomis kreipėsi į Šventąją ugnį – Gabiją ir per ją į visų laikų kovotojus už Lietuvos laisvę, kviesdami jų vėles įsijungti į Jorės šventėjų gretas. Prie seniausios piliakalnio pušies ir Amžinosios ugnies aukuro įvyko iškilmingos įšventimo į romuvius apeigos. Nemažas būrys suaugusių bei vaikų bendraminčių ir protėvių vėlių akivaizdoje iškilmingai kartojo: „…Mano dvasioje įspausti protėvių kartų priesakai. Aš trokštu pažinti juos ir perduoti savo vaikams. Stodamas prieš Amžiną Romuvos ugnį skelbiu – senasis baltų tikėjimas, vienijęs gimines ir gentis, ilgus šimtmečius gelbėjęs ir įkvėpęs mūsų Tautą – dabar yra čia – mano širdyje!..“
Vėliau, sustojus į didelį ratą piliakalnio viduryje, ir visiems sugiedojus Tautinę giesmę, Gyvosios istorijos klubo „Varingis“ karžygiai jau nebe žodžiais, o kovos veiksmais, kalavijų dūžiais ir skydų traškėjimu priminė, kad už Tėvynę gyvybes ant laisvės aukuro sudėję pilėnai tikrai nėra užmiršti.
Perkūno šventovei aukojo akmenis
Sugrįžę nuo piliakalnio, visi nusiprausę šaltinio vandeniu ir apsišluostę drobiniu rankšluoščiu, pro šventinius Jorės vartus žengė į Dangaus šviesulių stebyklą. Čia nuo piliakalnio atsinešta ugnimi buvo įkurtas šventinis aukuras. Virš aukuro liepsnų vaidiloms iškilmingai sudaužus du joriukus (taip vadinami marginti kiaušiniai per šventę) ir perlaužus apeiginę duoną, buvo aukojama ir dėkojama Deivei Žemynai. Atskira apeiga buvo palabinti šventės dalyviai turintys vardus susijusius su pavasarine gyvybės prisikėlimo galia – Jore: Jorės, Joriai, Jorigės, Jorūnai, Jorūnės, Jurgiai, Jurgitos…
Toliau apeigos persikėlė į Dievui Perkūnui skirtą akmeninę šventovę. Kiekvienas apeigų dalyvis į šventę atsivežęs akmenį, tardamas linkėjimo žodžius, iškilmingai jį dėjo į Perkūno šventovės aukurą. Šventovė buvo sustiprinta akmenimis iš daugelio Lietuvos vietų, o šventėjų širdys pripildytos iškilmingus ir gražius linkėjimus išpildančio viltingo džiugesio. „Tebūnie Darna!“, „Skalsos!“, „Gyvo žalio!“, nuolat skambėjo džiūgūs pasveikinimai. Na, o pasveikintieji „Gyvo žalio!“ turėjo pamojuoti pirmąja pavasario žaluma pasidabinusia šakele, kitaip po Jorės ateinantis metas būtų netoks sėkmingas…
Visus sujungė apeiginės vaišės
Kai visi drauge susikibę už rankų ir giedodami „Dijūto kalnalis“ devynis kartus apėjo Perkūno šventovę, buvo iškilmingai užbaigtas virti gardus šventinis viralas. Tuomet prasidėjo, pasak romuvių, seniausia ir svarbiausia Jorės šventės apeiga – bendros vaišės kartu su neregimomis protėvių vėlėmis ir Dievais.
„Apeiginės vaišės iš bendro katilo stiprina ne tik patį valgytoją, bet ir bendruomenės narių tarpusavio ryšius. Iš vieno katilo valgantys žmonės apeiginiu būdu sujungiami į vieną stiprią bendruomenę, į vieną didelę giminę, kurios nariais esame ne tik mes, bet ir mūsų Dievai, mūsų protėvių vėlės. Kad ir jie būtų su mumis juos būtina prisiminti, pakviesti, todėl šventėje turi būti daug vėliavų“, – sako pagrindinis Jorės šventės rengėjas etnokosmologas J. Vaiškūnas.
Kaip ir visuomet šventė baigėsi linksmybėmis: vaikai varžėsi tarpusavyje ridendami joručius, jaunimas supavosi apeiginėmis supuoklėmis, sukosi šokio sukūryje… Kai vieni tarp akmenų kepė apeiginę kiaušinienę, kiti ant gležnos pirmosios pavasarinės žolės gardžiai užkandžiavo gurkšnodami beržų sulą, girą, treti pamiršę valgius dalinosi žiniomis ir patirtimis, kažkur Labanoro girios prieigose gegutė skaičiavo kaip greitai sprogstatntys dieviški pumpurai ir žiedadulkių migla įsikūnys į naujos gyvybės gemalus.
Lietuvos Romuva ir Molėtų krašto muziejus Jorės šventę Kulionyse kartu rengia jau nuo 1996-tųjų metų, kuomet vaizdingoje Lenktinio ežero pakrantėje esančioje senoje sodybvietėje buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla. Nuo to laiko čia kasmet, paskutinį balandžio savaitgalį, renkasi senojo baltų tikėjimo tęsėjai ir visi norintys nepraleisti progos pasisemti galių iš atbundančios pavasarinės gamtos, sprogstančių pumpurų, skaisčiau sušvitusios Saulės ir atgyjančios Žemės.
Šventės rengėjai yra dėkingi už šventei suteiktą paramą Lietuvos Kultūros Tarybai ir Molėtų rajono savivaldybės administracijai.
Alkas.lt, Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos:
Alkas.lt, Arūno Sartanavičiaus nuotraukos:
,,Nemažas būrys suaugusių bei vaikų bendraminčių ir protėvių vėlių akivaizdoje iškilmingai kartojo: „…Mano dvasioje įspausti protėvių kartų priesakai. Aš trokštu pažinti juos ir perduoti savo vaikams. Stodamas prieš Amžiną Romuvos ugnį skelbiu – senasis baltų tikėjimas, vienijęs gimines ir gentis, ilgus šimtmečius gelbėjęs ir įkvėpęs mūsų Tautą – dabar yra čia – mano širdyje!..“ “.
Kodėl ,,dvasioje”, o ne Sieloje ,,įspausti protėvių kartų priesakai”?
Ar Vėlės žinojo apie tokį ,,baltų” tikėjimą?
(Baltų terminą pirmąkart pavartojo vokiečių kalbininkas Georg Nesselmann knygoje Die Sprache der alten Preußen an ihren Überresten erläutert (Berlin, 1845). )
Ar buvo bendra ,,ilgus šimtmečius” vienijanti visas Gentis pasaulėžiūra, kurią kažkodėl vadinate TIKĖJIMU?
Manau, kad protėviai netikėjo, o gyveno toms Gamtos sąlygoms sukurta pasaulėžiūra. Žyniai sąmoningai kūrė kiekvienos Genties pasaulėžiūrą skirtingą nuo kitų ir savo gentainiams pateikė tokią, kokią jie buvo pajėgūs suvokti tuo laiku. ,,Mokslininkai”, t.y. TYRINĖTOJAI ,padarė klaidą ieškodami bendrumų, o romuviai dar apibendrino tyrinėtojų darbus.
Buvau, dalyvavau, savo akimis mačiau. Toji šventės bendrystė, vienijanti mus romuvius, sustiprino mano dvasią. Apeigos Dievams ir Deivėms palietė pačius giliausius religinius jausmus. Ypač nudžiugino jaunimas, trys merginos, dainos taktan sudauždamos baltiškomis apyrankėmis, dainavo gyvenimo grožį ir esmines prasmes atskleidžiančią dainą, maždaug : eisime į mišką mudu du, pjausime lentas mudu du, mudu du dirbsime lovą, …paskui dirbs vygę, stalą visiems bendrai susėsti. Buvo labai gražu, net iki graudulio.
Neabejoju, kad sustiprino Tavo ,,dvasią”. Kodėl nesustiprino Sielos?
kaip tai nesustiprino?taigi, Dvasia yra Sielos dalis.
O ,,siela” ,,vėlės” dalis, o ,,vėlė” ,,dvasios” dalis – prisigalvojo tie protėvių Žyniai visokių žodžiūų… 😀 😀
taigi Siela gali buti dvasinga ir bedvase)
o ,,vėle” ,,sielinga” ir ,,besielė” 🙂
Beje, aš nežinau koks reiškinys įvardintas žodžiu ,,siela”.
Kažkada susidomėjau asmens sąranga ir suvokiau devynias atskiras dalis. Tada pasidarė įdomu kokias dalis galėjo įvardinti žodžiais:
dvasia – dvėsti, dvasna, dvėsuoti, išleisti dvasią…
siela – sieti, siūlai; rus. ‘sila’ – jėga, rus. ‘silki’ – rezginėlis…
vėlė – vėl, Velnias, velykos, vėlinės, velti, vėliava; rus. ‘vėlykii’ – didis…
Yra dar vienas žodis, kuris viską laaabai gerai atskleidžia 🙂
Skaitykite knygas ir sužinosite. Pavyzdžiui G.Beresnevičių.
Tą ,,mokslininką”, kuris mirė girtas? Kuris ne iš to galo sutrumpino ,,religijos žodyną” – nerašė apie žynius?
Kas čia per TIKĖJIMAS, jei ,,vaidila” siūlo skaityti ,,mokslinius” darbus???
G.Beresnevičius mokslininkas ne kabutėse. O jūs neaiškus asmuo.
Jei būtų buvęs mokslininkas, būtų supratę, kad tautosakoje atsispindi tik Žynių paskleista savo genčiai tokia pasaulėžiūra, kokią jo gentainiai buvo pajėgūs suvokti tuo metu. Palyginčiau, kad ir su mokinių sąsiuviniais – sužinosi mokinio lygį, bet ne mokytojo.
Kemblys, ma rods, nenuilstamai ieško priekabių, kaip pašiepti, suskaidyti, sumenkinti mūsų vienijimąsi. Užtenka, jog valdžia būdama savanaudiška ir trumparegė suskaldė tautą, o dabartinių grėsmių akivaizdoje bando joje ieškoti paramos, nes tik dabar pajuto, kad ji reikalinga, nes jėga vienybėje.
Va tai tau, vienas kažkoks ‘kemblys’ kelia grėsmę jūsų vienijimuisi… Ko jūs verti? Džiaukitės, kad kažkas skaito visas tas nesąmones ir jums pameta klausimus. Jei norite kažką sukurti, jums aukso vertės bet kokie puolamieji klausimai – aš, kaip išorės priešas, verčiu jus susitelkti tarpusavyje ir išgryninti savo pamatines nuostatas. Ar aš kaltas, kad jūs nesugebate atsikirsti – turėkite garbės nutraukti savo veiklą.
Je-e-e-e,
išsiplaukite muilą iš akių; jūs vienijate tautą?
Jūs ją skaldote pačiu aršiausiu būdu – religiniu pagrindu. Lojinatės su krikščionimis, įžeidinėdami jų tautinius jausmus ir vadindami ne lietuviais. Vadinate tai vienijimu?
Jei valdžia jus palaiko, tai gal kaip tik dėl šio “Vienijimo”?
Esate trumparegiai, nes tarp Darnos ir Meilės matote priešpriešą.
Tokie trumparegiai labai parankūs valdantiesiems.
Nekalbėsiu apie jūsų propaguojamą politeizmą.
kritika yra gerai, bet tu neteisi
Manyti, kad nėra vieno Dievo, tai tas pat, kas manyti, kad neturi vieno tėvo. Tai yra dvasinis aklumas. Visiškas.
Koks skirtumas į kokį Dievą tikėti, į vieną ar į pasireiškiantį daugiskaitoje? Tikėkite į sveikatą.
Suvokti nepavyks nei vieno, nei daug – viskas yra kitaip.
Nenorėjau sutikti, kad panašumas į Dievą būdingas tik žmogui. Man netgi rodėsi, jog aukšti kalnai, upės, ežerai, gražūs medžiai, gėlės ir gyvūnai daug labiau atskleidžia Dievo esmę nei žmonės savo juokingais drabužiais, savo niekšybėmis, kvailystėmis, tuštybe, melagystėmis ir savo bjauria savimeile. Visas šias savybes pažinojau per daug gerai, jos glūdėjo manyje, asmenybėje nr. 1, mokinyje, gyvenančiame 1890 m. Vis dėlto greta egzistavo kita sritis tarytum šventykla. Kiekvienas į ją įžengęs neatpažįstamai pasikeisdavo, sustodavo apstulbęs regėdamas visatą ir pamiršęs save galėdavo tik stebėtis ir grožėtis. Štai čia gyveno tas “kitas”, pažįstantis Dievą kaip nematomą, asmeninę ir kartu antasmeninę paslaptį. Čia niekas žmogaus nebeskyrė nuo Dievo. Čia iš tiesų atrodė, lyg žmogaus dvasia kartu su Dievu žvelgtų į kūriniją … Kai likdavau vienas, galėdavau pasinerti į šią būseną. Tuomet jausdavausi esąs tikru žmogumi. Aš ieškodavau ramybės ir vienatvės, būdingos savo asmeniui nr. 2.
(K.G. Jung)
čia jūs akli, jei daugiau vieno neįžiūrite 🙂
Ar regėdama daugybę, įžiūrite tą Vieną, kuris yra jumyse?
Ka nusprende apie nauja Krivi?
Dažniau bymbly čia apsireikšk , Tokie tavo išvedžiojimai mus daro stipresniais ir vieningesniais!
Atėjau čia iš Tautininkų Facebook puslapio, kur jie peikė, jog Vilniaus atributika pateikiame baisiųjų Lenkų spalvomis (raudona, balta). Ir ką gi matau čia… Puse šitų pseudo Lietuvių nešioja kažkokias tai Lenkiškas raudonai baltas vėliavas su raiteliu.
idimu kas ta (Kemblys:) uzkabino ar kas nepatiko gamtos pabudiumas ar nemokmas apsilankymas jei kazkas blogai neik nevaziuok ir virk savo sultye namuose o jeigu ateini i gamta tai ir bendrauk su ja ir neliek savosulciu tai tiek tau palinkejimu…:(
Aš palinkėsiu daugiau – ačiū, Kembly, kad esate ir kad mąstote savo galva ir jaučiate savo širdimi, neprarasdamas humoro jausmo 🙂
Stiprybės jums ):