Ar Lietuva yra pajėgi atsilaikyti informaciniame kare?

„Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimas, trims mėnesiams Lietuvos teritorijoje draudžiama rodyti „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ tas produkcijos dalis, kurios pagamintos Rusijos Federacijoje panašus į norą parodyti, jog kažkas yra daroma“, – teigia informacinių technologijų ekspertas Aidas Jarušaitis.

Pasak A. Jarušaičio, toks sprendimas panašus į norą pasirodyti, nesrealiai jisai galioja tik vienai informacinių komunikacinių technologijų daliai – klasikinei televizijai. Šis sprendimas būtų reikšmingas prieš penkis metus, bet ne dabar. Pareigūnai spręsdami informacinės erdvės saugumo problemas turėtų suvokti, kad dabar televizija nėra tik antena ant stogo ir dėžė kambaryje.

Statistika rodo, kad sparčiai auga išmaniųjų televizorių pardavimai. Lietuva jau ne bananų respublika – mes puikiai naudojame išmaniuosius  televizorius (SmartTV), kompiuterius, planšetinius kompiuterius ar mobiliuosius telefonus televizijos žiūrėjimui. Naudodami šiuos prietaisus Lietuvos gyventojai turėjo galimybes matyti draudžiamas laidas. Jas galima buvo žiūrėti ir per palydovinę televiziją. Kaip sakoma: „šunys loja, o karavanas eina“. „Lietuvos radijo ir televizijos komisija viešai parodė jog dirba, o kas toliau?“, – retoriškai klausia informacinių technologijų ekspertas.

Lietuvos gyventojai naudojantys SmartTV televizorius, kompiuterius ar telefonus turi galimybę žiūrėti  kitų valstybių transliuotojų ar retransliuotojų televizijos kanalus be jokių apribojimų. Naujos televizijos transliavimo mobiliuose įrenginiuose ar išmaniuose televizoriuose platformos atsiranda beveik kiekvieną dieną, ir jų plėtra yra labai sparti. A. Jarušaitis retoriškai klausia, „ar Lietuva yra pajėgi atsilaikyti informaciniame kare, jei toks kiltų? Pastaroji situacija, dėl „NTV Mir Lithuania“ ir „RTR Planeta“ rodo, kad me esame labai silpni, galbūt net visiškai bejėgiai“.

A. Jarušaičio vadovaujama bendrovė „ES4B“, kuria internetinės televizijos platformas, mobilias programėles bei SmartTV programas, todėl nuolat stebėdamas televizijos rinką, jis teigia, kad „plėtros perspektyvos yra būtent interneto erdvėje. O Lietuvoje internetinėms televizijos platformoms yra šiltnamio sąlygos, nes mes turime vieną sparčiausių internetą visame pasaulyje. Jos dygsta, kaip grybai po lietaus, vien mūsų įmonė šiuo metu vykdo keturis televizijos projektus – kuriamos SmartTV programėlės išmaniesiems televizoriams, mobilių įrenginių programėlės skirtos televizijos žiūrėjimui. Tuo tarpu nesnaudžia ir kiti, augimas yra milžiniškas. Kyla klausimas, kas kontroliuoja kokį turinį transliuoja šios, t.y. ne Lietuvoje registruotos televizijos?“

Kaip pavyzdį, A. Jarušaitis pamini, vieną iš sparčiai augančių televizijos žiūrėjimo platformų Vintera.TV. Šioje platformoje galima nemokamai žiūrėti 130 rusiškų, bei kitų kanalų. Šios sistemos naudotojų skaičius auga ir Lietuvoje. Reikia džiaugtis, kad tokios platformos atsiranda, tačiau reikėtų susirūpinti, kad jei Lietuvoje būtų pradėtas informacinis karas, ar mes būtume pasirengę pasipriešinti?

Lietuva jau gavo daugybę ženklų, kad reikėtų susirūpinti savo informacinės erdvės saugumu, turi būti parengti aiškūs mechanizmai, bendra sistema saugios informacinės erdvės užtikrinimui. Pašnekovo teigimu, Lietuva neturi ir teisinės bazės kaip kontroliuoti užsienyje registruotus televizijos transliuotojus.

Kuo ydingas sprendimas drausti rusiškus kanalus?

Ekspertas mano, kad pastarasis Lietuvos radijo ir televizijos komisijos  sprendimas dalinai drausti rusiškus kanalus yra daugiau ydingas, nei duoda naudos. Kas galėtų paneigti, kad dėl šio sprendimo kabelinės televizijos praranda klientus, nes žmonės negalėdami žiūrėti šių kanalų ieško kitų alternatyvų. Palydovinės įrangos prekeiviai patvirtina šiuos teiginius, kad po šio sprendimo padaugėjo užklausų dėl rusiškų kanalų žiūrėjimo galimybės, įrangos pardavimai auga.

Taigi, šis Lietuvos radijo ir televizijos komisijos  sprendimas „uždaro langą, bet atidaro duris“, nes kabelinių televizijų tinkluose rodomą turinį kontroliuoja pastaroji komisija, o jei šis turinys pasiekiamas per palydovinę televiziją ar internetu, sukontroliouti tampa beveik neįmanomą. Situacija tampa labai įdomi, nes problema numetama į niekieno zoną – jos niekas nesprendžia ir už galimas pasekmes niekas neatsakingas. Kartais labai keistai atrodo, kai valstybės saugumo problemos sprendžiamos remiantis Čarlzo Šulco žodžiais: „Jokia problema nėra tiek rimta, kad negalėtum nuo jos pabėgti“.