Šios dienos pavadinimas yra kildintinas iš gudiško žodžio gromnica, pažodžiui tai būtų – perkūninė. Senieji šios dienos lietuvių ir kitų Europos tautų papročiai taip pat patvirtina šios dienos ryšį su Perkūnu.
Žmonės šią dieną vadina Gramnyčiomis arba Grabnyčiomis. Dažnas dabar galvoja, kad tai kažkokiu būdu turi sietis su žodžiu grabas, tai yra karstas. Tačiau tai klaidinga garsinė sąsaja, nes šią dieną jokių reikalų su karstais niekas neturi ir niekada neturėjo, nebent tik kam mirus.
Tądien šventinama namų ugnis, aukojamos aukos dievaičiui Perkūnui, kad saugotų nuo gaisrų, ligų, piktos akies. Šventinamos ir graudulinės (nuo žodžio – griaudėti – t.y. Perkūno) žvakės. Jos degamos prie mirštančiojo, per šermenis, mirties metines.
Kaimo žmonės tikėdavę, kad graudulinė žvakė atginanti ir perkūnijos grėsmę, todėl ją užžiebdavo ir statydavo ant lango arba krosnies prieždos, užslinkus audros debesims. Pradedant statyti trobą, gabaliuką žvakės paslėpdavo pirmojo vainiko sankirtoje kartu su šventomis žolelėmis. Bitininkai į naują avilį įdėdavo sukryžiavę du graudulinės gabaliukus – „kad velnias spiečiaus neišvestų“.
Suvalkiečiai grauduline net aitvarą, visokią naudą klėtin nešantį, mokėjo prisivilioti. Aitvaras nutupia ant puodynės, po kuria dega žvakė, – belieka lininę skepetą užmesti. Burtai su grauduline pasako, kas žmogaus laukia tais metais.
Būsimuosius metus, jų orus bei derlių atspėdavo ir pagal šios dienos orą. Jei diena saulėta, manydavo, kad užderės geras linų, bet prastas javų derlius. Pavasaris tada būsiąs ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Jei dar daug sniego ant stogų, vasarą būsiančios vešlios pievos ir daug gero šieno. Vėjuota Perkūno diena suvėlina pavasarį, ūkininkams gali pritrūkti pašaro. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais geriau sėti ankstyvuosius miežius.
Tik vaikams šiukštu varveklius daužyti – antraip linai suguls. Grabnyčia – antrasis po Pusiaužiemio laiptelis pavasario link. Kaimo žmonių pasakymu: ir „gaidys po lašais nuo stogo jau gali atsigerti“, ir „gryčių nebereikia šildyti“, ir „duona po rėčiu nesušąla“.
***
Vasario 2 d., Perkūno dieną, 14 val. Daugėliškėje, Kelmės raj. Valdo Šniaukštos sodyboje, Kelmės Romuva kartu su folkloro ansambliu „Knituva“ švęs Perkūno dieną ir gamins šventines graudulines žvakes.
„Maloniai kviečiame drauge atšvęsti Perkūno dieną, sustiprinti vienas kitą Žiemos siautulyje, pasigaminti šventinių žvakių iš natūralaus bičių vaško. Uždegsime ugnį Perkūnkalnyje, palydėsime Saulę nuo Daugėliškės alkos, susirinkę menėje gaminsime žvakes, pašventinsime jas linkėjimais ir lietuviškomis giesmėmis, kepsime bulvių plokštainį, vaišinsimės blaiviosiomis suneštinėmis vaišėmis, dainuosime, šoksime ir draugausime“, – kviečia Kelmės Romuvos vaidila Valdas Rutkūnas.
Šventės vieta ČIA.
Teirautis: 868 793385
Turbūt, kad pavadinimas Grabnyčios atsirado pasikeitus fonetikai, nes senovėje tokio negalėjo būti, ‘grabas’ gi ne lietuviškas žodis. Tai kaip dabar siūloma vadinti? Griaudulinė? Kada liejamos apsaugos nuo griausmo žvakės?
Kur dingo tarmiškas močiutės pasakojimas apie žvakių liejimą?
Būkit geri, įdėkit – norėjau savo ansambliokams nuorodą persiųst, kad pasiskaitytų…
Močiutės pasakojimas yra šiame tekste https://alkas.lt/2013/02/02/grabnycios-perkuno-diena-ir-vasko-zvakele/
Labai Jums dėkui 🙂
Būtų malonu,jei atsakytumėte kur Vilniuje galima būtų pašventinti graudulines žvakeles .
Ale senis tai sarmats netur. Seni kelk , boba žvakes dara, o tai uždegs žvakela i būsi, kap nabašniks. Kelk tinginy, padėk, ar samanės prisprogai užu plytas.
Hmmm, straipsnis pusę dvyliktos parašytas, o šventė – antrą po pietų. Tai kaip man į tą Kelmę per 2,5 val. nulekt dabar?
Matyt, pagal senovės lietuvių laiko skaičiavimus Grabnyčios ir buvo pusiaužiemis.
Kodėl jo simboliu pasirinkta žvakė, o gal teisingiau sakyti žvakių liejimas. Kadangi jau esant pusiaužiemį rodo varveklių susidarymas, o žvakė pavidalu ir atsiradimo liejant būdu panaši į varveklį ir jo susidarymą, todėl žvakių liejimas laikytinas maginiu veiksmu, skatinančiu, prisidedančiu prie varvelių susidarymo vyksmo gamtoje.
Pusiaužiemis pagal pirmykščius vaizdinius gali būti įsivaizduojamas kaip žiemos laiko persiritimas per kokį gūbrį. Iš šitokio pusiaužiemio įsivaizdavimo iš žodžių gūbrys, gubti galėjo rastis ir grabnyčios pavadinimas, kuris, beje, gretintinas su dievo Pergrubriaus vardu, turinčiu savyje tą pačią žodžių gūbrys, gubti šaknį. Beje, gali būti, kad Pergrubrius yra pirmesnis Perkūno vardas ir kad Perkūnas yra tik eptetiškas Pergrubriaus vardas, bet gali būti ir vienalaikis tarmiškumas.
Beje, žvakė yra apvalaus pavidalo liejinys ir pagal tai tiko būti ir žiemos laiko persiritimo per gūbrį simboliu, be to, žvakių vaško parengime žvakėms gaminti buvo naudojamas kočėlas, o liejant jos buvo sukabinamos ant lanko, tai irgi yra būtini pusiaužiemio persiritimui į kitą fazę talkinantys apvalumo simboliai.
Taigi, grabnyčia yra persiritimui iš vieno į kita talkinantis simbolis, magiškai padedantis šiems gamtos veiksmams įvykti. Konkrečiai degančios žvakės pastatymu ant lango ar prie krosnies angos geravališkai padedama ateinančiai perkūnijai toje vietoje persiristi, išsikvėpti į kitą neperkūninę būklę.
Tokios yra grabnyčių, žvakių radimosi ir gyvavimo senovės lietuvių pasaulėžiūroje ir gyvenime paslaptys.