Žinau, kad Algirdas Patackas buvo ir yra skeptiškas mano straipsnių, laidų atžvilgiu. Taip pat ir aš daug kur esu skeptiškas jo veiklos atžvilgiu. Tačiau po šių prisipažinimų reikia žengti kitą žingsnį. O tą padaryti nelengva, nes tai skamba taip: „Algirdas Patackas yra vienas iš originaliausių mąstytojų, pasiūliusių naują lietuvių tapatybės modelį“.
Kaip ir dera mitologija besidominčiam žmogui – mitologinį modelį. Ne, tai nereiškia, kad besąlygiškai pritariu jo mintims apie mūsų istoriją ar mitologiją. Tai nereiškia, kad pritariu jo politinei veiklai Nepriklausomojoje Lietuvoje, – juk niekas negali paneigti jo disidentinės praeities.
Dar daugiau, puikiai suprantu ir žinau, kad daugelis asmenų iš akademinių sluoksnių jį laiko ne tik keistuoliu, bet dar ir pavojingu asmeniu, skelbiančiu idėjas apie lietuvių išskirtinumą, tautos savastis ir panašius dalykus. Kaip šiandien apie tai galima kalbėti??? Sutinku, negalima.
Tačiau šis straipsnis ne apie tai. Didelė asmenybė yra daugiabriaunė. Keliaudama po įvairias bendruomenes, tarp įvairių kontekstų ji pasirodo įvairiais pavidalais. Nebūtinai visiems priimtinais. Tačiau tuo ir skiriasi nuo tų, kurie yra įkalinti vienos profesijos ar vieno požiūrio rėmuose. Ir tikrai ne man smerkti. Ir vienus, ir kitus.
Antra, šiandien aš matau, kaip akademinėje sferoje siekiama suniekinti tuos, kurie turi nors šiek tiek kitokią nuomonę, nes tai yra galios žaidimai, susiję su projektų patvirtinimais, o kartu ir finansinėmis injekcijomis. Matau absoliutų abuojumą naujoms idėjoms, klaninį užsidarymą ir kas svarbiausia – nenorą geriau pažinti realybę. Ar tai būtų sociologai, kurie nagrinėja dabartį, ar tai būtų istorikai, kurie nagrinėja praeitį. Tai yra pati tikriausia neištikimybė savo disciplinai. Ir savo profesijai. Be jokios abejonės, ne visi mokslininkai tokie yra, bet tendencijos, deja, negeros. Todėl keista kova, susipriešinimas tapo tarp humanitarų normali būsena. Jei Einšteinas pasakė, kad jo sėkmė yra tai, kad jis užlipo ant milžino pečių – omenyje turėjo prieš jį dirbusius fizikus – tai mūsų daugelis humanitarų apskritai visus laiko kvailiais. Ne tik praeities tyrinėtojus.
Tačiau grįžkime prie Algirdo Patacko. Taip, į jį žvelgiau labai skeptiškai, nes jos koncepcijos, švelniai tariant, manęs tikrai neįtikino. Ir pagal dabartinius humanitarinių mokslų pasiekimus tikrai neatitinka standartų. Tiesa pasakius, ir dabar taip manau.
Tačiau kažkodėl įdomu skaityti Algirdą Patacką. Ir po daug metų, perskaitęs žymiai daugiau knygų, nei tuomet, kai pirmą kartą skaičiau jo tekstus, – o tai buvo prieš kokius 25 metus, – man regis, šį bei tą užčiuopiau.
Žinau, kad dabar daugelis manęs nesupras, nes kaip tokie „blėniai“ gali būti įdomūs. A. Patackas kalba apie viską, į vieną katilą sumaišo ir krikščionybę ir pagoniškus dievus, kalba apie kažin kokias savastis, baltų esinijas ir t.t. Kaip toks dalykas gali egzistuoti? Kaip jį priimti rimtai?
Taip, rimtai, moksliškai negalima priimti. Tokia mano nuomonė. Tačiau yra kitas dėmuo. Manyčiau, be galo svarbus. Praeities tyrinėtojų turime per akis. Tačiau tai, ko mums trūksta – mūsų tapatybės apmąstymo ir tam tikrų modelių pasiūlymo. Būtent tai ir padaro Algirdas Patackas.Tai darė ir a.a. Gintaras Beresnevičius. Jis pasiūlė lietuvių tapatybę kaip „virtualią imperiją“. Jo tekstą galima perskaityti dvejopai. Paviršutiniškai, kaip nesąmonių rinkinėlį (daugelis save gerbiančių akademikų taip ir padarė). Gilioji prasmė, – naujas, plačias perspektyvas atveriantis lietuvių tapatybės modelis. G. Beresnevičius pasinaudojo mitologiniu mąstymu, kurį puikiai aprašė Claude‘as Levi-Straussas, Mircea Eliade. Jis sukūrė naują mitą. Tai buvo LDK mitas.
Manau, kad Algirdas Patackas lygiai taip pat kūrė ir kuria baltų mitą. Tačiau kaip ir kiekvienas mitas jis nėra primityvus. Mitas paima dvi priešingas tezes ir bando jas suderinti. Toks yra mitas apie Edipą. Toks yra ir A. Patacko mitas. Jis derina krikščionybę ir pagonybę. Kaip derina? Aišku, ne moksliniais argumentais. Kadangi studijavau semiotiką, pasakyčiau, figuratyvinėmis priemonėmis. O šiame kontekste tai reiškia mitologinį mąstymą. Ir jis sukuria vaizdinius, kurie gali būti mums tapti mūsų tapatybės elementais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia priimti tiesmukai. Ne, tai tam tikras mąstymo būdas. Norite pavyzdžių?
Prisipažinsiu, man didžiausią įspūdį yra padaręs Algirdo Patacko tekstas apie Lietuvos vardo kilmę. Galbūt todėl, kad domiuosi tapatybe. Puikiai suprantu, kad gausybė teiginių yra, švelniai tariant, dabartinio mokslo požiūriu, abejotini. Tačiau Algirdas Patackas išskleidžia svarbiausią žmogaus ginklą – vaizduotę. Jis iškelia Lietuvą kaip sambūrį, kaip sueigą. Ne nuo upės kilo vardas, bet nuo žmonių santykių. Tai reiškia tautos narių ginčą, pasitarimą, pokalbį ir – nesurandu lietuviško žodžio – dialogą. Tad ir dabartinė Lietuva bus tol Lietuva, kol bus diskusija, pokalbis garbingas ginčas tarp skirtingų koncepcijų. Kol kas Lietuvoje tokios sueigos nėra, nes skirtingų koncepcijų šalininkai nori vienas kitą, nepabijosiu to žodžio, simboliškai „nužudyti“. O dar geriau, jei pakenks – oponentas neteks darbo arba bent jam bus apsunkintas gyvenimas. Kaip aš suprantu, tai patackiškos Lietuvos išniekinimas. Beje, tai tiesioginis Lietuvos išniekinimas. Ir nereikia žiūrėti į Seimą. Manau, kad jei visuomenė būtų kitokia, jei, visų pirma, akademikai būtų kitokie, tai ir Seimas būtų kitoks.
G. Beresnevičiaus ir A. Patackas pasiūlytos Lietuvos tapatybės vizijos yra skirtingos. Tačiau tai labai gerai. Skirtingų mitų egzistavimas rodo, kad mes neišnyksime. Beje, tik tuo atveju, jei nemanysime, kad vienas kitą reikia sunaikinti – simboliškai ar fiziškai. Skirtingi mitai reikalingi tam, kad būtų dialogas. Dialogas tarp lietuvybės. Tarp skirtingų jos supratimų. Nes tik tada ji bus gyva.
Neapžvelgiu A. Patacko darbų, nebandau analizuoti, nors tikrai žinau, kad tam tikri pastebėjimai, tam tikros tezės puikiai atitinka istorijos ar mitologijos disciplinų reikalavimus. Ir tikrai žinau, kad vėliau ar anksčiau jos bus priimtos. Taip pat žinau, kad daugelis A. Patacko tezių niekuomet nebus priimtos mokslo. Bet tai ir gerai. Nes jis kuria mitus. O to mums reikia. Mums reikia susivokti, kur ir kaip gyvename. Aišku, galime atmesti (beje, kaip G. Beresnevičius šiandien yra beveik užmirštas). Tačiau tai mūsų kelias į bedugnę. Ne Algirdo Patacko.Ne Gintaro Beresnevičiaus. Bet mūsų.Ar galimos kitokios tapatybės ir kitokie mitai? Be jokios abejonės, taip! Skirtingumas ir įvairovė reiškia gyvybę. Tačiau tik tuo atveju, jei vienas kitą pripažįsta ir konkuruoja, o ne nori sunaikinti. Ir reikia ne tik mitologų pastangų. Reikia žymiai platesnių pajėgų.
Šiandien vyrauja noras sunaikinti. Todėl tokia ir apgailėtina situacija. Ir dėl to tikrai ne politikai kalti. Patys akademikai bei profesoriai. Docentai su pataikaujančiais lektoriais taip pat.
Algirdo Patacko tekstų nereikia skaityti paviršutiniškai. Tai mitologiniai tekstai. Nežinau, ar jis to siekė. Bet tai formuojantys mūsų tapatybę tekstai. Kas nereikalauja jokių intelektualinių pastangų, tai jų paneigimas. Žymiai sudėtingiau su jais susirungti vienoje lygoje. Mano nuomone, ten yra G. Beresnevičius ir A. Patackas. Skirtingi, bet daug kuo ir panašūs. Ir abu įdomūs.
Su A. Patacku tikriausiai esame susitikę keletą kartų. Kaip ir jokios draugystės nėra. Tačiau džiaugiuosi, kad man kažkada atėjo mintis atidžiau perskaityti jo darbus. Žinau, kad pasidalindamas šiomis įžvalgomis rizikuoju susilaukti didžiulės kritikos iš akademinių veikėjų (juolab, jiems čia prisakiau daug karčių žodžių). Žinau, kad ištikimiems A. Patacko gerbėjams – ir ne tik jiems – mano istorijos vizija ypatingai nepatinka. Todėl nei iš vienos pusės nesulauksiu palaikymo. Bet šį kartą ne apie tai. O apie Algirdą Patcką, kuris mums siūlo tai, ko mums labiausiai reikia – tapatybės sampratą ir mitus.
Labiau knygas paskaitęs asmuo, atpažins šio straipsnio pavadinimo originalą. Taip Tomas Venclova (kadangi po ranka neturiu jo knygos, tai negaliu tiksliai pasakyti) pavadino savo straipsnį „Laimei, Maironis“.
Sekdamas juo sakau: „laimei, Patackas. Skamba kontraversiškai. Bet jis mums duoda tekstus, skatinančius vaizduotę. Ir tik nuo mūsų priklauso, kiek iš jo pasiimsime. Kaip ir Maironis. Jis jau viską atidavė mums. Dabar nuo mūsų priklauso, kiek jį priimsime.
tam , kad komentuoti A.Patacko veikalus , staipsnius , reikia turėti pakankamai gilų supratimą apie istoriją, mitologiją, etnologiją , religiją ir t.t. Kas iš oponentų turi tokią gyvenimo patirtį , kaip gerbiamas A.Patackas ? Išmintis ateina su metais , ir , deja, ne pas visus. O protingiausi ir išmintingiausi , kurie sugebėjo suvokti A.Patacko išmintį , tik didžiuojasi , kad tai mūsų tautietis. Deja , bet didžiavyrių pas mus nevertina tol , kol jie gyvi …
Gerai, gerb. Savukynai, kad kažką užčiuopėte, tai jau duoda vilties, kad iki esmės prisikasite. Negalima nesutikti su jūsų nuomone apie dabartinę nihilistinę akademinę visuomenę, kuri atsibudo kažkuriame Europos šunkelyje ir pasimetė, nes, atrodo, nežino nei kas jie, nei iš kur, o prisipažinti, kad yra lietuviai iš Lietuvos, jau gėdijasi. Būtų gerai, kad ir jūs savo istorijos detektyvuose pamatytumėte Lietuvos istorijos savastį. O tai dabar matote tik kuokas ir suskaldytas kaukoles, lyg turėtumėte kokį slaptą pavedimą išmušti lietuviams praeities garbę iš po kojų. A.Patackas už savo darbus neprašo nei pripažinimo, nei laurų vainikų, nors ateis laikas, kai tauta jį tikrai supras ir tinkamai įvertins. Ateis toks laikas. Ir labai gaila, kad tikrai dalis dabartinės akademinės visuomenės, kuri save laiko kaip modernioji europizuota – polinizuota “intelektualinė grietinėlė”, tuo metu bus po seniai perpuvusiais lapais.
“Kilstelėjimas” Patacko lig Beresnevičiaus, o bene labiausiai paties savęs, jei ne sulig vieno, tai kito…
Tai, kad Patackas suplaka mūsų Pagonystę su žydteologine, žydmitine krikščionybe, tai tik rodo, kad Patacko garbinama prookupacinė krikščionybė Lietuvoje išsisėmė. Matyt, per dažnai vartojo Amen.
CHA
Na bet Jūs ir primityvas, pone Rutkauskai. Labai norėčiau sužinoti, koks Tamstos išsilavinimas reiškiant tokią drastišką nuomonę.
Rutkausko išsilavinimas okupacinis.
Šis Savukyno tekstas tik mandagus žestas, tik pripažinimas, kad Patacko neįmanoma apeiti. O pats Savukynas yra sąmoningai (savo apsisprendimu) savo tekstais, televizijos laidomis ir kt. griauna lietuvių kalba pagrįstą lietuvių tapatybę, visaip siedamas įtvirtinti litvinišką savimonę.
Analogija tokiems kaip Savukynas ir Bumblauskas galėtų būti Burokevičius: šis yra susovietėjęs (surusėjęs) tipas, o Savukynasir Bumblauskas – polonofilai (dvasiškai sulenkėję?).
“Litviniška” savimonė, tai prolenkizmo Baltarusijoje strateginė pozicija, ji skirta lietuvių ir baltarusių skaldymui, kad nesusidarytų vieninga antilenkiška jėga – tipo LDK.
Beje, Patackas turi susišaukimo su pilsudskizmu (litvinizmu), katalikybe, o per tai ir su lenkizmu. Ar ne dėl to ir šis “prolenkisto” Savukyno palankumo, jo pakylėjimo prie lietuviškojo Beresnevičiaus gestas, kaip, beje, ir užsiminimas T. Venclovos straipsnio “Laimei, Maironis”, skirto Maironio lietuviškumui. Taigi abiem atvejais strategija būtų ta pati – žespospolitiška – kabinkime prolenkiškumus prie lietuviškumų, kad taip lenkintųsi Lietuva.
kazin
Liublino unijos galios,
abiejų teisėtai veikiančių
šalių vadovybių galiomis
nutrauktos n i e k a d a nebuvo.
kaip elgtis, su Liublino unija;
jos galia bei…
O kaipgi nebuvo… – visos valstybinės unijos su kitomis tautomis, tarp jų ir Liublino unija buvo Lietuvos Tarybos teisėtai nutrauktos 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausmybės deklaracija.
Lietuvių tapatybė yra siejama su zodiaku vandeniu ir tai FUTARKO runa -L-. Tai pašnibždėjimas Savukynui ir papildymas šiam tekstui. lyvis
Cituoti delfius – tas pats kaip ir skaityti komsomolkę su minutėmis. Čia visiškas savo portalo skaitytojų negerbimas. Meh.
vaikai nesipykit!!!
Patacka reikia gerbti jau vien uz tai kad dave i snuki Rimvydui Valkatai ir ne bet kur o LR Seime
Kiek žinau, ne “davė”, o pasakė,kad “už tokius žodžius ir į snukį galima”.
Ir dar kaip davė iš dešinės. lyvis
A, jo, paskaičiau. “. Patackas prisiminė: „Per vieną tokį mitingą aš su megafonu išėjau raminti minios. Grįžęs matau – vestibiulyje sėdi galvą susiėmęs R. Valatka. Klausiu jo, kas atsitiko? Pasirodo, jis buvo apspjaudytas, aš gi nežinojau. O jis, nesupratęs, kad kalbinu jį užjausdamas, draugiškai, atrėžė maždaug taip, eik lauk iš čia, fašiste! Nustėrau, pamaniau neteisingai supratęs, dar kartą paklausiau. Jis vėl mane pavadino fašistu. Tada nesusilaukiau, pasidavęs korpusu į priekį dėjau smūgį. Jis nebuvo labai stiprus, bet R. Valatka pargriuvo. Jam sudužo akiniai, man – laikrodis.“
Pašnekovas sakė, jog su R. Valatka greitai išsiaiškino nesusipratimą, susitaikė. Po incidento A. Patackas savo poelgį pavadino „vyrišku, bet nemoraliu“.
„Mes abu pasirodėme per televiziją, paaiškinome, kad susitaikėme. Gaila, šio epizodo niekas nenori prisiminti. Ir nuo to laiko mūsų santykiai buvo normalūs, žmoniški“, – teigė A. Patackas”
….”, skelbiančiu idėjas apie lietuvių išskirtinumą, tautos savastis ir panašius dalykus. Kaip šiandien apie tai galima kalbėti??? Sutinku, negalima.”…..na tikrai lenkams galima, rusams galima , kitoms ” didžioms ” tautoms galima , tai kaip ir tie kai kurie lietuviai leidžia sau tą patį. Gi nepatogu prieš kaimynus . Gali įsižeisti ir blizgių nebeduoti.
Pasiremiant pačiu Savukinu į jo paties rašinį galima žiūrėti paviršutiniškai, kaip nesąmonių rinkinėlį (daugelis save gerbiančių skaitytojų taip ir daro). O gilioji prasmė yra ta, kad Savukinas paprasčiausias grafomanas, vaidinantis istoriką ir pasinaudojantis (kokis žodis) kultūrfilosofo mąstymu. Savukinas kuria mitą apie save ir kuo daugiau mitų,tuo geriau. Pasak savukino, skirtingų mitų egzistavimas reiškia, kad mes neišnyksime. Manau, kad Savukinui iki Patacko kaip iki žvaigždžių. Todėl jis yra mulkis, o kiek prasilavinęs, tai dar didesnis mulkis, vaizduojantis kažką suprantąs ir besišaipąs iš dalykų dėstomų Patacko. Tai nepagydoma. Eitum tu, Savukinai kiaulių melžt. Todėl gana keistas alko redakcijos pasirinkimas. Ar toliau bus patriotiniai Bumblausk ir kokio Nikžentaičio rašiniai?.
intelektualizmas yra V.Savukyno liga – pilstymas iš tuščio i kiaurą ir kad skambėtų; nrežino žmogus ką daryti su savo protu – tai jį iškelia (aukščiau Patacko), tai nukelia žemiau; vargas…
Na ir sugebėk tu man taip graibyti vėją už papų, taip kas antrą žodį “tapatybintis”, kad gautųsi toks vinigretas. Neturi žmogus ką pasakyti, tad kam virpina eterį. Viena aišku, kad mokslininkai sėdi gilioje krizėje patys nesuvokdami, kad mato pasaulį XXa. žmogaus akimis, kai už lango jau antras XXI a. dešimtmetis ir laikai pasikeitę. Ieško kažkokios mistinės tapatybės (suprask, neturi ką veikti), knaisiojasi iliuzijose, įrodinėja vienas kitam kažkokias savo susigalvotas teorijas, galvodami, kad jos yra vienintelės teisingos. Veidai rimti, povyzos solidžios, o taip norisi juos visus pasiųsti: Tapsėkit, jūs ponai, tapatybėn (čia keiksmažodis), ir nesukit jūs visuomenei galvos kvestionavimais, savastimis, taptybėmis ar dar kokiais liberastiniais biesais :). Teks matyt, mesti skaityti straipsnius ties pirma “tapatybe”, nes aišku, kad bus apie nieką.
pliauškia ir tiek tas savukyniokas… Gal galėtų bent paaiškinti, kas yra tie „standartai“, jei rašo, kad „pagal dabartinius humanitarinių mokslų pasiekimus tikrai neatitinka standartų“? Ir apskritai dabartiniai humanitariniai mokslai nusirito tiek, kad elementari ir primityvoka publicistika jau laikoma „humanitariniais mokslais“ (viena iš dabartinių Seimo narių net „habilituota daktare“ patapo už publicistikos rašinėlius…).
Neįveikiai viso šio straipsnelio – tiek daug iš tuščio į kiaurą pilstymo ir savęs susireikšminimo, kad net koktu…
Vakar turėjau nelaimės netyčia pamatyti per televiziją Savukyno vedamos laidos fragmentą – ir užteko: antilietuviški “istorikai” (pvz. Baronas, aiškinęs, kokie Pilėnų gynėjai buvo bailiai – Savukynas juos vadina “geriausiais Lietuvos istorikais”) vėl iš kailio nėrėsi, lietuvius žemindami — pvz. aiškino, kad Butautas pas Karolį IV ne prieglobsčio ieškojo po nepavykusio sąmokslo – ne, apie tai net neužsiminta. Pasirodo, jis ten buvo “tiesiog kunigaikščiu ir nieko daugiau neveikė”, o “tą svarbią rolę” jam teko atlikti dėl to, kad Vakarų Europoje buvo madinga prie dvaro turėti “egzotikos” – arabų, negrų, lietuvių…
Kas yra Savukynys per šarlatanas galima spręsti iš jo UAB “Idėjos ir komunikacija” gaminamos ir per LRT programą rodomos laidos “Istorijos detektyvai”, kurioje su “buldozeriu” niekininant ir tyčiojantis “pervažiuojama” per istorijos šaltiniuose minimus su lietuvių kovomis, elgesiu, gyvenimu susijusius faktus.
Antai, užuot bandžius paanalizuoti tai, kaip baltų paprotį, kai po lietuvių susidūrimo su žiemgaliais šie nukirto sužeistam lietuvių kunigaiščiui Žvelgaičiui galvą ir kartu su kitų lietuvių karių į roges susikrautomis galvomis nusivežė į Žiemgalą, laidoje apsiribota keliais Razausko žodžiais, kad maždaug, atseit, galva yra nuo galvoti, taigi lietuvių galvas pasiėmė, kad jie negalėtų aname pasaulyje galvoti… Taigi,tuo sakoma, – va kokie primityvai buvo baltai – lietuviai, žiemgaliai ir kiti, kaip baltai barbariškai elgėsi netgi tarpusavyje, tai užverčiam tą savo istoriją, paveldą, “buldozeriais” ir baigta – nėra čia ko daugiau lietuviams ja domėtis, o juo labiau didžiuotis… Būtent, taip nuskamba Savukyno laidos .
Gi besidominčiam senąja pasaulėžiūra akivaizdu, kad pagal baltų pasaulėžiūrą šiuo atveju turėjo būti kalba, ne apie galvas, o apie vėles…, nes lietuviams (baltams) vėlė yra nemirtinga, o ne galva…
Kokį šarlatavimą, vulgarumą gamina Savukynas iš mūsų istorijos, dvasinio pasaulio, sukūrusio tokią lietuvių kalbą, tokį dainų lyrizmą, visos buities šviesumą, savitumą ir t.t.
Kokią ir kieno (kad ne Lietuvos, – akivaizdu) misiją vykdo LRT, pirkdama iš UAB’o tokią lietuvius ir apskritai baltus niekinantį TV kurpinį. Kam tada yra LRT Taryba, jeigu tokie dalykai vyksta, kai pirktomis už Lietuvos pinigus programomis niekinama lietuvių istorija, pati tauta.
Pagaliau į LRT taryba asmenis skyrė ir Grybauskaitė, tai gal laikas pareikalauti paaišknimo dėl to kas darosi LRT televizijos programose. Sakytute, čia detektyvas – “egzotika”, tačiau tai tik pavadinime, laidos formoje ir turinyje detektyvo nė kvapo – gryniausia lietuvius, jų istoriją niekinamai, menkinamai vertinanti laida.
Ir kodėl LRT retransliuoja lenkų televizijos kanalą visą parą. Kieno tai nuopelnas? Neauginkime Lietuvoje gagaūzų.. Ar ne geriau būtų suartėjimui retransliuoti Latvijos kanalą. Tai būtų užduoti Pankai išspręsti tą reikalą..lyvis
labai teisinga mintis. Jau senai laikas tikram suartėjimui.Po viena tikrai vargu išliksime . O kartu , manau atsirastu galimybė .Be to ir lenkinimuisi mažiau laiko liktu.
Gerbiu, Algirdą Patacką, bet ne tuos, kurie jį bando sumenkinti ir apžmeišti.