V. Bagdonavičius. 25 metai Vydūno idejų šviesoje (I)

Nors mūsų nepriklausomybės atstatymo laikrodis tiksi nuo 1990 m. Kovo 11- osios, tačiau laisvai būčiai tauta akivaizdžiai regima forma pabudo 1988-ųjų kovą, Lietuvai švenčiant Vydūno 120-ąsias gimimo metines. Tą sukaktį šventė ne tuometinė valstybė ir jos institucijos, o pati tauta, joje besikuriančios visuomeninės organizacijos, savos iniciatyvos ėmęsi, nors ir po padu laikyti, kultūros ir švietimo židiniai, tokie kaip kultūros namai, bendrojo lavinimo bei aukštosios mokyklos, teatrai, bibliotekos, „Žinija“, radijas, televizija, spauda. Tuometinis plačiai skambėjęs Vydūno prisiminimas buvo pradžia veržlios dvasinio laisvėjimo bangos, panašios į tą, kurią dar prieš gerą šimtmetį regėdamas Maironis pasakė: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“.

Būtume neteisūs nutylėdami Vydūno pagerbimus paskutiniaisiais dviem sovietinių laikų dešimtmečiais. 1968–siais buvo gražiai prisimintas jo šimtmetis, jo gerbėjai surengė ne vieną minėjimą, stengėsi skleisti jo idėjas, jomis patys rėmėsi įsitraukdami į disidentinį judėjimą ar laikydamiesi pasyvios kultūrinės rezistencijos. Vydūnas palaikė prispaustos tautos dvasią, mokė išlaikyti vidinę tvirtybę , neprarasti tautinės savimonės ir dvasingumo bei vilties dėl būsimos laivės. Tačiau Vydūno išmintis taip stiprinančiai veikė tik tuos, kurie nebuvo pasidavę okupanto diegiamai ideologijai, kurie patys buvo gyvos dvasios ir ją stengėsi gyvinti kituose tais būdais, kuriais buvo įmanoma tai daryti. Palankiausia tam buvo kultūrinė veikla.

Tuo tarpu oficialioji opinija Vydūno išminčiai nevaržomai susiliesti su visa tauta buvo gana nepalanki. Tačiau pavykdavo ir jos ledus pralaužti, ir Vydūno vardas kartas nuo karto pasirodydavo spaudos puslapiuose, pasigirsdavo per radiją ar televiziją. Bet su Vydūno kūryba nebuvo supažindinama mokyklose, jam nebuvo atveriamos leidyklų durys, jo dramų nelaukė teatrų scenos. Visaip reikėjo entuziastams gudrauti, norint surengti kokį jam skirtą vakarėlį ar paskaitą apie jį. Bet tokių entuziastų buvo ir jie šį tą padarė, kad Vydūnas nepražūtų visiškoje nežinioje. Po dvidešimties metų nuo jo pusiau slapto grįžimo Lietuvos kultūros padangėn , jo paties žodžiais tariant, „tautos gyvybei atsivėrė kelias, o jo 120-mečio sukaktis suteikė gražią progą garsiai apie jį prabilti ir atvirai pasakyti apie jo palikimo svarbą tautos atgimimui.

Iš esmės tada, prieš ketvirtį amžiaus, atgimė ne tiek pats Vydūnas, o veikiau priespaudos uždusinta tautos gyvybė, kuri mums asocijavosi su vienu iš įstabesniųjų jos puoselėtojų, kurio graži sukaktis kaip tik tada suėjo, vardu. Kam artimiau buvo pažįstamas Vydūno idėjinis palikimas ir žinomas tikrosios jo radimosi intencijos, tam regėjosi gražios tautos atsigavimo perspektyvos, kurios, rodėsi, tiesis tame palikime akumuliuotos išminties spindulių rodoma kryptimi. Tada buvo intuityviai suvokta, vardan ko pakyla tauta, vardan ko ji veržiasi būti „sau tauta“, o žmogus „sau žmogumi“. Toji pakilusioji tauta buvo graži tauriu dvasingumo spindėjimu, kilnia drąsa, širdingu vieningumu, bekompromisiniu tiesos ir teisingumo siekimu. Už kelių mėnesių po Vydūno jubiliejaus gimęs Sąjūdis ėmė rengti tautą nusimesti imperijos pančius. Tai beveik visuotinai asocijavosi ne tik su politinės laisvės iškovojimu, bet ir su visokio įmanomo okupacijos sąlygomis susikaupusio blogio įveikimu. Visus tuometinius tautos veiksmus drąsiai buvo galima tikrinti su vydūniškuoju vertybių kompasu. Jų kryptis būtų nuostabiai sutapusi su to kompaso rodoma kryptimi. Buvo akivaizdu, kad tėvynė gyva, o klausimas „Betgi kaip?“ tada būtų skambėjęs tiesiog kaip nesuprantamas ar netgi absurdiškas.

Ši sukaktis , galima sakyti Vydūną prikėlė tautos sąmonėje, apie jį tapo  ne siaurai, o plačiai žinoma. Iki tol šis didis kūrėjas buvo lyg užmaršties tremtyje, jo vardas sušmėžuodavo tik gilioje mūsų kultūros paveldo periferijoje, tik retomis progomis, tik nedaugelio gerbėjų teišgirstamas. Tie, kurių dėka prieš dvidešimt penkerius metus, pavasarį, Atgimimo spinduliuose išniro Vydūno paveikslas, suprato, jog negalima leisti to paveikslo iki kitos progos vėl kažkur nukišti. Per daug aktualios, teisingos ir taurios buvo išminčiaus skelbtos idėjos, kad jos galėtų ramiai tūnoti istorijos reliktų lentynose ir tik kaip praeities dvasinio gyvenimo pėdsakas  būtų įdomios kokiam nors tyrinėtojui.

Vienas iš iškilmingiausių tuometinių minėjimų per pačią Vydūno gimimo dieną – kovo 22 d. – įvyko Šilutėje. Po minėjimo pasilikę kartu pavakaroti Vydūno idėjų gerokai paveikti entuziastai iš tos pačios Šilutės, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus sutarė, jog reikia įkurti visą Lietuvą apimančią draugiją, kuri apjungtų jau veikiančius Vydūno klubus Šilutėje, Panevėžyje, besisteigiančius Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje.

Draugijos kūrimo idėja buvo paremta ir dar labiau sustiprėjo tų pačių metų balandžio 26 d. Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijoje, vykusioje jubiliejinėje mokslinėje konferencijoje. Gegužės 8 d. daugybė Vydūno gerbėjų iš visos Lietuvos suplūdo į Kintus (Šilutės r.). Tą dieną buvo iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, pažymintis, jog čionai  pirmoji Vydūno, kaip mokytojo, darbo vieta (Kintų pradžios mokykloje jis mokytojavo 1888-1891 m.). Šalia to akmens buvo pasodintas Vydūno atminimui skirtas ąžuoliukas. Bažnyčioje (joje tada buvo parodų ir koncertų salė) veikė Vydūnui skirta parodėlė, kurios unikalus eksponatas – šilutiškių klubiečių Kazio Budgino, Šarūno Laužiko, Sauliaus Sodonio  Taline neseniai rasta ir iš ten atsivežta Vydūno arfa. Tądien buvo išrinkta iniciatyvinė grupė Vydūno draugijai steigti: vilniečiai filosofas Vacys Bagdonavičius, istorikas Domas Kaunas, poetai Marytė Kontrimaitė ir Virgilijus Gasiliūnas, klaipėdiškis muziejininkas Dionyzas Varkalis,  kintiškis mokytojas Saulius Sodonis, priekuliškis kraštotyrininkas  Kazys Budginas. Draugijos steigiamasis suvažiavimas įvyko Vilniuje tuometiniuose Profsąjungų rūmuose 1988 m. lapkričio 5 d. dalyvaujant keliems šimtams žmonių iš visos Lietuvos. Tie žmonės  Vydūno idėjas apie tautos laisvę kaip apie sąlygą tikrajam žmoniškumui skleistis laikė ir Atgimimo idėjomis. Tų idėjų dvasia pleveno ką tik įvykusio Sąjūdžio suvažiavimo dalyvių kalbose bei jo priimtuose dokumentuose.

Į pirmąją Draugijos tarybą buvo išrinkti: Vacys Bagdonavičius, Birutė Baltrušaitytė , Petras Bielskis, Kazys Budginas,  Leonas  Ciunis, Silvestras Gaižiūnas, Virgilijus Gasiliūnas, Bronislavas Genzelis, Gediminas Jankus, Vytautas Kaltenis, Domas Kaunas, Jonas Kilius, Marytė Kontrimaitė, Česlovas Kudaba, Ieva Labutytė, Jonas Lankutis, Jurgis Mališauskas, R.Mildažis, Jonas Nerkrašius,  Stefa Nosevičiūtė, Algirdas Patackas, Šarūnas Reikalas, Isakas Rutmanas, Bonifacas Ruželė, Irena Seliukaitė, Virgilijus Skirkevičius, Saulius  Sodonis, Tomas Stanikas, Donata Stukaitė, Virgis Šatas, Vytautas Šilas, Jonas Trinkūnas, Aldona Vaitiekūnienė, V.Vingras, Vincentas Žemaitis.

Į draugijos valdybą išrinkti: V.Bagdonavičius (pirmininkas), K.Budginas (pirmininko pavaduotojas), S.Gaižiūnas ( pirmininko pavaduotojas), D.Kaunas, Š.Reikalas, B.Ruželė, T.Stanikas, J.Trinkūnas, A.Vaitiekūnienė.

Pirmaisiais draugijos Garbės nariais steigiamasis susirinkimas išrinko Bernardą Aleknavičių, Lidiją Bajoraitę, Gerhardą Bauerį, Moniką Bitlieriuvienę, Joaną Daunienę, Juozą Ivanauską,  Bronių Kviklį, Ramintą Lampsatytę, Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, Ansą Lymantą, Hansą Masalskį, Algimantą Masiulį, Aleksandrą Merkelį, P.Mikalauską, Vytautą  Mikūną, Antaną Pošką, Rapolą Serapiną, Kazimierą Skebėrą, Fricą Skėrį, Igną Skripkų, Rūtą Staliliūnaitę, Leoną Stepanauską, Jurgeną Storostą, Rapolą Šaltenį,  Petrą Venslovą, Vandą Zaborskaitę, Mykolą Žilinską, Vladą Žuklį.

Draugiją sudarė bet kurioje Lietuvos vietoje jau buvę ar naujai beisteigią skyriai, klubai arba kitokie dariniai, veikią kaip savarankiški juridiniai asmenys, įsipareigoję vykdyti bendruosius tikslus, užfiksuotus draugijos įstatuose. Jokio vadovavimo iš viršaus nebuvo ir nėra – yra tik bendradarbiavimas. Draugijos įsisteigimo metu tokie skyriai veikė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šilutėje. Skyriai (ar klubai) paprastai nebuvo identiški, kiekvienas turėjo savo veiklos specifinius barus. Šilutiškiams rūpėjo sutvarkyti ir įamžinti Vydūno gimtinę ir kitas su juo susijusias vietas. Klaipėdiškiai bandė ieškoti Vydūno kultūrinės veiklos Mažojoje Lietuvoje pėdsakų. Kauniečiai stengėsi puoselėti vydūnišką dvasią visuomenės gyvenime. Šiauliečiai (jie įsikūrė kiek vėliau) didesnį dėmesį kreipė į vydūniškus sveikos gyvensenos principus. Panevėžiečiai, remdamiesi Vydūnu, siekė savo mieste ir regione ugdyti visuomenės filosofinę kultūrą. Vilniečiai ėmėsi leidybos, kitų Vydūno palikimo skleidimo darbų. Vilniuje veikianti organizacija, būdama viena iš asocijuotų draugijos narių, kartu tapo ir jos „skėčiu“, atliekančiu jos veiklos koordinacinę funkciją.

Draugijos būstinė Vilniuje šiuo metu yra Basanavičiaus g. 29. Dabar kiekvieno skyriaus ar klubo veiklos specifika nebėra tokia ryški ir yra orientuota į tai, kas labiau aktualu tuo ar kitu gyvenimo momentu. Kai kurių skyrių veikla gerokai apsilpo (pvz., Klaipėdos), kai kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių nustojo veikę. Toks likimas ištiko  pradžioje bene aktyviausiai veikusius Šilutės ir Kauno klubus. Juos Vydūno idėjų sklaidos ir atminimo pagerbimo baruose pakeitė kiti šiuose vietovėse veikiantys kultūros židiniai: Kaune – Etninės kultūros centras , Maironio Lietuvių literatūros muziejus, Šilutėje – F.Bajoraičio viešoji biblioteka, Kintų Vydūno kultūros centras, Pagėgių Viešoji biblioteka. Ypač įdomi Šilutėje įsisteigusio pirmojo klubo evoliucija. Jo vadovai ir aktyviausi nariai tapo Šilutės krašto Sąjūdžio branduoliu, o po 1990-jų kovo 11-sios – pirmąja rajono savivaldybės valdžia.

Buvome viena iš pirmųjų (tegul ir ne pačių pirmučiausių) Atgimimo metais atsiradusių draugijų, sutraukusių didžiulį dvasiškai gyviausių šviesuomenės žmonių skaičių. Šiandien tokiu didžiuliu būriu girtis nebegalime. Tačiau ar verta dėl to nusiminti? Juk tie aktyviausieji žmonės pasklido po visokius kitus besikuriančius sambūrius, tapo įžymiais valstybės, politikos, visuomenės veikėjais, verslininkais, sėkmingai ar ne taip sėkmingai besidarbuojančiais Tėvynės labui. Džiugu, kad postūmį veikti, kryptį ir šviesą jie gavo iš Vydūno. Tai – viena. O antra, ar mes, kurie likome jau daug mažesniu būriu, tapome tokie silpni, kad beveik nieko nuveikti nebepajėgiame? Lyg ir nekuklu girtis, bet kai žvilgteri, kas padaryta, pamatai, kad nuveikta ne taip jau maža. Tarsi nejučiomis tas nemažai atsirado dėl to, kad triūsta be didesnio triukšmo, nesireklamuojant, jaučiant vidinę būtinybę, kukliai atliekamo darbo, o ne puikavimosi juo prasmingumą. Mūsų renginių svečiai dažniausiai dėkoja už patirtą dvasinę atgaivą, ramumą ir sutelktį – už tai, ko labiausiai pasigenda kitų susibūrimų renginiuose. Vadinasi, dirbdami jaučiame Vydūno dvasią, esame jos veikiami ir vedami, ir tai atsispindi mūsų darbo pobūdyje, santykyje su tais, į kurios orientuojame savo veikimą.

Svarbiausias draugijos pasiekimas yra tas, kad Vydūnas didžiajai tautos šviesuomenės  daliai tapo ne tik žinomas, bet ir kad tautos sąmonėje pradeda užimti vieną iš garbingiausių vietų tarp jos didžiųjų asmenybių. O kad taip atsitiktų tos vietos išryškinimą reikėjo gerai argumentuoti. Tą aktyviausieji draugijos nariai ir darė

Mūsų veikimas nuosekliai vyksta  pagal Draugijos įstatuose konkrečiai numatytus labai paprastai suformuluotus tikslus – rūpintis Vydūno „atminimo įamžinimu, palikimo studijavimu,  propagavimu bei idėjų įgyvendinimu  tautos gyvenime“.

Didžiąja dalimi draugijos veiklos dėka Vydūnas ne tik prikeltas iš užmaršties ir dabar plačiai žinomas, bet ir pakankamai sureikšminta jo kūryba kaip itin svarbi ir šiandien ypač aktuali tautos paveldo vertybė. Taip jam atiduota ir derama pagarba, kurios jis nusipelnė ir kurios patyrė toli gražu ne tiek, kiek priklausytų. Tos pagarbos viršūnės – paminklinės lentos su skulptūriniu portretu atidengimas Tilžėje (dabar Sovetskas) 1989 m., palaikų perlaidojimas iš Detmoldo į Bitėnus 1991 m. spalį , iškilmingai pažymėta 125-jų metų gimimo sukaktis 1993 m. pavasarį, Bitėnų kapinių sutvarkymas,  jo vardu pavadinto kultūros centro bei muziejinės ekspozicijos jame atidarymas restauruotame  buvusios Kintų pradinės mokyklos pastate 1994 m., atminimo lentos bei paminklinio biusto atidengimas Detmolde (Vokietija) Vydūno pagerbimą suprantame, kaip jo dvasinio palikimo sureikšminimo ir suaktualinimo vieną iš būdų. Nenorime iš Vydūno padaryti stabo, prieš kurį reikėtų lenktis nežinant, ko jis vertas. Mūsų veiklos prasmė: tirpdyti tą nežmoniškumą ir stiprinti žmoniškumo dvasią, vadinasi, tęsti paties Vydūno misiją – remiantis jo išmintimi tautoje „ugdyti tauresnį žmoniškumą“.

Rašinys skelbtas Draugijos veiklą pristatančioje knygoje „Skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu. Vydūno draugijai – 25“

Bus daugiau