Nuo Šv.Jurgio bažnyčios ir V.Kudirkos aikštės sklinda daug šviestakių. Kaip jau minėta, vienas jų skrodžia Arkikatedros centrą, kur kitados Lietuvos valdovai buvo įkurdinę Perkūno šventyklą. Tai nieko nestebintų. Stebina kitkas. Ši apie penkiolikos metrų pločio informacinė energetinė juosta tęsiasi ir tolyn. Sekant ja toliau per Sereikiškes (ar Šereikiškes?), per tą vietą, kur kitados augta galingo ąžuolo, galima atsidurti net Markučių ąžuolyne…
Bet ypač galingas srautas nuo V.Kudirkos aikštės tįsta į rytus. Iš pradžių manėme, kad jis siejasi su Gedimino kalno aštuoniakampiu bokštu. Tačiau virgulės atkakliai rodė, jog jis šauna kažkur pro šalį šiauriau, aplenkdamas Gedimino kalną. Paslaptis paaiškėjo tik tuomet, kai Dainius Dapkevičius, kompiuterinių programų viešpats ir genijus, aptiko, jog daug galingų srautų susikerta ant kalvos, kurią paprastai vadiname Trijų kryžių kalnu, o ateistiniai sovietų funkcionieriai buvo davę nekaltą Kalnų parko vardą.
Apsilankius šioje sankirtoje paaiškėjo, kad čia susieina mažiausiai aštuonetas srautų. Ir ne tik nuo Šv. Jurgio bažnyčios, bet ir nuo Arkikatedros. Dar vienas srautas šią vietą sieja su Gedimino kapo kalnu, kitas – su Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia bei su Saulės kapinėmis, o dar vienas – šiaurės vakarų kryptimi – su kažkada buvusiu akmenų ratu Ozo papėdėje netoli dabartinio Geležinio Vilko tilto ir jo sankryžų.
Keisčiausia, kad vieta ant šių kalvų dabar visiškai niekuo nebeišsiskiria. Nebent ten šiek tiek dažniau galima aptikti daugiakamienių medžių, kurie liudytų, jog šioje vietoje plūsta iš žemės gelmių ypač stiprūs energetiniai srautai..
Šią mįslę, kaip ir daugelį kitų, įspėjo Sigitas Benjaminas Lasavickas. Šis ypatingo jautrumo galiomis apdovanotas architektas ir archeologas paliko mums piešinį, kokia pilis ant šių kalvų senų senovėje buvusi. Mat jis su kitu archeologu Vytautu Daugudžiu atgimstant Lietuvai buvo gavę užduotį surasti, kur pakasti A.Vivulskio projektuotų kryžių, kurie stalinizmo laikais buvo susprogdinti, gelžbetoniniai likučiai.
1991 metais kuklių lėšų entuziazmo kupiniems archeologams pakako ne tik atkasti susprogdintų kryžių liekanoms. Jie ištyrė ir įrodė čia buvus milžinišką medinę pilį, jungusią net keletą kalvų. 1993 metais V. Daugudis išleido brošiūros tipo knygelę „Iš Vilniaus miesto praeities“, kurioje apibendrino kasinėjimų rezultatus ir atskleidė šios nepelnytai visų užmirštos vietos garbingą praeitį.
Sigitas Lasavickas nubraižė bendrą šios seniausios medinės Vilniaus pilies vaizdą, kuriame … mūsų energetinių sankirtų vietoje pačiame pagrindinės piliavietės viduryje pažymėtas kauburys ar aukuras. Tai turėtų būti šventvietės centras.
Be abejo, dabar daug kas šioje kalvotoje vietoje pasikeitę. Mat 1831 metais caro armija čia buvo įkūrusi patrankų bastioną, turėjusį apsaugoti miestą nuo sukilėlių, todėl kai kurie archeologiniai sluoksniai buvo sudarkyti. Bet buvo aptikta ir nemažai vietų, kurių caro kareivių kastuvai palietę nebuvo. Beje, Stalo kalno aikštę jau mūsų laikais lygino ir… buldozeriai.
Ir vis dėlto įžvalgiems tyrėjams pakako įtikinamų duomenų atkurti įstabią šios vietovės praeitį. Be abejo, nepasikeitė ir negalėjo išnykti taip pat ir spinduliuojančios senovės šventvietės galios. O svarbiausia – S.Lasavicko ir V.Daugudžio dėka į mūsų sąmonę pagaliau po šešių šimtmečių sugrąžinta ypač svarbi Lietuvos sostinės dalis, kurią dėl įvairių priežasčių amžių eigoje norėta ištrinti iš atminties.
Drįstume teigti, kad net šios pilies vardas buvo iškreiptas. Be jokio tvirtesnio pagrindo ji pavadinta Kreivąja pilimi, nors slaviškame metraštyje ji vadinta Krivyj zamok, Kriw gorod. Tad galėjusi būti ir Krivio pilis, Krivių miestas. Kitaip sakant, senojo lietuvių tikėjimo vyriausiojo žynio buveinė čia galėjo persikelti bent jau nuo tų laikų, kai valdovas Gediminas paprašė žynius pasitraukti nuo kalvyno kyšulio, kur dabar stovi Aukštutinė pilis ir aštuoniakampis žvalgybinis bokštas.
Beje, S.Lasavickas tyrinėjo ir Gedimino kalną. Jis dar suspėjo, tirdamas būsimo funikulieriaus vietą, ant jo aptikti ir apie pusę akmenų rato. Atsistojus to rato centre galima aiškiai nustatyti, kad daugelis Vilniaus bažnyčių atsiduria astronomiškai prasmingose vietose, rodančiose Saulės tekėjimą ir laidą per Lygiadienius, Rasas, Kalėdas ir kitas šventes. Taigi šio kalno smaigalyje senovės žyniai tikriausiai buvo įkūrę stebyklą, o kalvos papėdėje tam tikrais atstumais nuo Gedimino kalno buvę kažkokie ženklai, gal stulpai, proskynos ar griovos, iš kurių kildavusi ar į kurias leisdavosi saulė atitinkamų švenčių metu. Didelis net keleto kilometrų atstumas nuo stebėjimo centro garantuodavo kalendorinių datų tikslumą visai panašiai kaip lygumoje įkurtame angliškajame Stounhendže. Tad dabar vilniškių žynių astronominių stebėtojų ženklų vietose atsidūrė ne viena bažnyčia. Beje, ar atsitiktinai ne vienos jų fasadai atsukti būtent į šį kalną? Tarp kitko, smalsuoliams ir skeptikams pasiūlytume vakarop atsistoti ant Gedimino kalno netoli aštuoniakampio bokšto ir pasigrožėti, kaip Saulė tiksliai nusileidžia tarp Šv. Rapolo bažnyčios bokštų per Pavasario ar Rudens lygiadienius.
Tad galima manyti ir pritarti S.Lasavickui, jog galbūt tikrai čia buvęs dangaus šviesulių stebėjimo centras, originalesnis netgi ir už angliškąjį Stounhendžą.
Bet grįžkime į Plikąjį kalną. Taip jis vadintas, kai čia buvusi Krivio pilis. Pasak V.Daugudžio, „dar I tūkstantmetyje pr. Kr. ant šio kalno buvo įtvirtinta gyvenvietė, priklausiusi vienai baltų genčių šeimyninei bendruomenei“. Vėliau ne kartą gyvenvietė stiprinta. Archeologai aptiko 2 metrų pločio gynybinės sienos pėdsakų. O žiestų puodų šukės padėjo nustatyti, jog čia tikrai gyventa ir X–XIII amžiais.
Tikriausiai šioje pilyje užsidarę gindavosi nuo priešų „ikigedimininio“ Vilniaus miestiečiai. Archeologai spėja, kad čia galėjo buvoti ir karalius Mindaugas, mat yra duomenų, kad apsikrikštijęs jis tuojau pat įkūręs Vilniaus vyskupiją, tad miestas prie Neries ir Vilnios santakos jau turėjęs būti ir Mindaugo laikais. Visa tai patvirtina dar 1973–1976 m. Paminklų restauravimo projektavimo instituto archeologai, aptikę po dabartine Arkikatedra XIII a. kvadratinio mūrinio pastato liekanų, kurias, pasak V.Daugudžio, „dauguma tyrinėtojų laiko kaip tik karaliaus Mindaugo statytu krikščionybės kulto pastatu“.
Žyniai galėjo persikelti ant Plikojo kalno jau Gedimino laikais didžiojo Lietuvos valdovo paprašyti. Mat Gediminui, ir ne be pagrindo, atrodė, kad kyšulys – tinkamiausia vieta neįveikiamai Aukštutinei piliai. Ir tada žyniai galbūt įsirengę naują stebyklą ant vadinamojo Stalo kalno, t.y. ant pačios aukščiausios šiose apylinkėse aikštelės.
Kodėl pradingo senasis miestas?
Yra žinoma, kad šią pilį 1390 metų rudenį užgrobė kryžiuočiai, atsivesti į Vilnių …Vytauto, kuris tokiu būdu iš Jogailos norėjo išsireikalauti Lietuvos didžiojo kunigaikščio posto. „Be kryžiuočių, žygyje dalyvavo ir paties magistro vadovaujama Livonijos ordino kariuomenė. Talkininkavęs iš Anglijos atkeliavęs Lankasterio kunigaikščio Jono vyriausiasis sūnus Henrikas, vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV, su 300 riterių. Vytautui padėjo ištikimieji žemaičiai. Didžiulė jungtinė kariuomenė buvusi gerai ginkluota“ ir t.t. rašoma jau minėtoje V. Daugudžio knygelėje (p. 38).
Pilis apgulta rugsėjo pradžioje, sudeginta tik rugsėjo 16 d. Be to, vėliau esą Jogaila aiškinęs, jog šią pilį, kryžiuočiams puolant, Vytauto šalininkai padegę iš vidaus. Netgi manoma, kad Vytautą pilionys ne tik atpažinę, bet jam (ir jo kariams?) vartus atkėlę. Vėliau bombardomis iš jos buvo apšaudoma mūrinė Aukštutinė pilis, kurios kryžiuočiai niekados neįveikė.
Po šių įvykių pilis ant Plikojo kalno niekad nebuvo atstatinėjama ir miestas net iki šiol čia nesikuria ir nesiplečia. Turbūt yra nemažai priežasčių, kodėl taip atsitiko. Argi reikia atstatinėti Krivių buveinę, kai jau trejetą metų vilniečiai Jogailos valia apkrikštyti? O ar Vytautui būtų buvę malonu atstatinėti vietą, kurioje jis elgėsi kaip tėvynės išdavikas? O mūšių būta itin žiaurių ir brolžudiškų.
Kaip pažymi „Vilniaus miesto istorijos“ autorius Mykolas Balinskis, tai buvusi baisiausia Lietuvos sostinės diena. Kryžiuočiai, užėmę degančią medinę pilį, daugiau kaip tūkstantį ten besislėpusių žmonių nužudę, net sudeginę šaunius raitelius bei pėstininkus karius, kelis Rusios kunigaikščius, sučiupę iki dviejų tūkstančių įvairaus amžiaus žmonių.
Tad dėl šios ir daugelio kitų priežasčių kalvos buvo pasmerktos užmarščiai. Ir tik, berods, XVI ar XVII a. pradžioje čia esą pagonių nužudyta keletas piligrimų. Gal senojo tikėjimo išpažinėjai taip baudė tuos, kurie išniekino jų šventvietę? O gal tiesiog krikščionys net keletą šimtmečių bijojo šios „nekrikščioniškos“ ar užkeiktos vietos? Tad ir statė kryžius, kurie turį išvaikyti pagonystės dvasias. Todėl ir bedievį, t.y. arijoną, vengrų karį karaliaus Stepono Batoro bendražygį K.Bekešą irgi čia toliau nuo „geriečių“ palaidojo. Žinia, nuo raganių nėra geresnės priemonės už kryžių.
Galbūt senoliai vadovavosi ir labai svarbiu senovės papročiu. Tarsi savotiški draustiniai turi būti paliekamos tokios vietos, kuriose vykę žiaurūs mūšiai. Laikytasi viduramžių tradicijos: laukas, kuriame žuvo daug žmonių, o 1390 metais kryžiuočiai čia išžudė tūkstančius pilyje besislėpusių miestiečių, taigi tokia vieta laikoma užkeikta ir neliečiama. Taip, pavyzdžiui, pasielgta ir su Kulikovo lauku po 1380 metų Dmitrijaus Donskiečio vadovaujamų karių mūšio su Mamajaus kariauna.
Todėl šie kalnai išliko pliki bei neliečiami, nors jau M.Balinskis spėjo, jog iš pradžių būtent ši labai sena gyvenvietė ir vadinta Antakalniu, t. y. ant kalnų įsikūrusi. Kai kurie metraštininkai ją vadinę aukščiausiąja pilimi, mat ji išties buvo pastartyta ant 20 metrų aukštesnių kalvų negu Aukštutinė pilis ant Gedimino kalno. Taigi ši labai sena gyvenvietė – juk archeologai čia aptinka žmonių buvimo pėdsakų nuo pirmųjų mūsų eros amžių – ir turėtų visas teises vadintis Antakalniu. Ir tik vėliau šis vardas bus perkeltas Neries slėniu (!) nusitęsusiam priemiesčiui, o toliau išsirikiavusios kalvos gaus didikų Sapiegų vardą – Sapiegynė.
Įžvalgusis S.Lasavickas netgi yra nubraižęs šios ant kalvų išsidėsčiusios pilių ir pilaičių sistemos vaizdą. Ir netgi kauburiu pažymėjęs jos šventvietę ar aukurą, kurį nepriklausomai atradome ir mes, kai kompiuteriniu būdu braižydami jėgos juostas, bandėme aptikti įvairių vietų energoinformacines sąveikas.
Įdomiausia, kad tą pačią vietą apie 1990 metus jau buvo aptikę romuviai. Būtent ten tarsi niekuo neišsiskiriančiame slėnelyje jie sukrovė iš akmenų pirmąjį aukurą ir prie jo atlikinėjo apeigas.
Vėliau jau nuolatinė tokių apeigų vieta taps kita to senojo miesto vieta – Gedimino kapo kalnas, kuriame pastatytas aukuras. Beje, prie jo prieš du dešimtmečius buvo įšventintas Krivis – Jonas Trinkūnas, gavęs sakralinį Jauniaus vardą.
Susiję straipsniai:
- V. Mikailionis. Mitologinis Vilnius (II). Geologiniai lūžiai
- V. Mikailionis. Mitologinis Vilnius (I). Rasos
- V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (III). Ragučio ir Šventaragio paslaptis
- V. Mikailionis. Dar kartą apie Pilėnus
- V. Mikailionis. Lietuvių literatūros pradžios beieškant
- Vilniuje – S.B.Lasavickui skirta konferencija „Vilnius: tarp tikrovės ir vizijų“
- Vilniuje vyks Sigito Lasavicko atminimui skirta konferencija „Vilnius kaip poezija“
- Vyks konferencija „Vilnius kaip poezija“ skirta S.Lasavicko gimimo metinėms
- Ketvirtadienio kultūros istorijos vakaras iš ciklo „Senasis Vilnius: tyrinėjimai ir atradimai“
- M. Jučas. Gedimino laiškai
- I.Baranauskienė. Gedimino politika kitataučių atžvilgiu – sektinas pavyzdys Lietuvai ir LLRA?
Aukštutinė gynybinė pilis ant kalno stovėjo dar iki Mindaugo. Lasavicko piešinys ir jo pramanai apie šventvietę pagal Kraševskį ant Aukštutinė pilies kalno tik klaidina.
Tas “Krivyj zamok, Kriw gorod” gali būti atsiradęs per lenkiškus (slaviškus) tekstus, kurie kurti naudojantis lotyniškai rašytais šaltiniais. Pvz., 1414 metų bažnytiniame Konstancos suvažiavime Jogailos lotyniškai sakytame skundimesi dėl 1390 metų įvykių yra minimas kryžiuočių įvykytas pilies vardu CURVUM sunaikinimas. Jogaila pažymi, kad tuokart buvo sunaikintas apie 15 tūkst. gyventojų turėjęs miestas. Labai galimas daiktas, kad šis pilies (miesto) pavadinimas lenkiškų raštininkų palaikytas lotynišku žodžiu curvus- “kreivas” (kryvyj). Taigi, taip gali būti atsiradęs Kreivosios pilies pavadinimas. Tačiau akivaizdu, kad tai greičiau ne bendrinis lotyniškas žodis, o pilies lietuviškas (prūsiškas) pavadinimas, pasidarytas iš žodžio pr. kūrvis, liet. karvis (karvė) reiškusio “jautis”, “tauras”, “veršis”,”bulius” ir t.t.
Vilniaus vietos pavadinimų (vardų) siejimąsi su “raguočiais, raguotumu” patvirtina legendoje minimas Šventaragio slėnio pavadinimas, Ragučio šventykla, šioje vietovėje Gedimino sumedžiotas tauras, dabar gyvuojantis Tauro kalno, Turniškių, Viršuliškių vietų pavadinimai, Antakalnio gale tekėjęs upelis Veršupis, pagaliau ir pr. žodžio kūrvis, liet. karvis šaknies žodžių galimą buvimą Vilniaus vietovėje patvirtina Karvio ežero, vietovės Karveliškės pavadinimai, be to, čia – neatmestini yra ir pačios Kernavės, Pa-jautos slėnio, netgi Sereikiškių (S<K – gali būti prūsišumas ar sėliškumas) pavadinimai.
Iš to galima manyti, kad 1390 metais Vytautui su kryžiuočiais vartus keliui į Vilnių atidarė Kernavė, tačiau Vilnių, kaip "aukštutinę" (centrinę) Lietuvos pilį, jiems paiimti nepavyko. Kad tai galėtų būti Kernavė, patvirtintų ir archeologų duomenys, bylojantys Kernavės miesto buvimą ir jo sunaikinimą, taip pat tai patvirtintų ir Jogailos skundimosi dėl kryžiuočių Konstancoje pagrįstumą, jog kryžiuočiai sunaikino apie 15 tūkst. gyventojų miestą.
Taigi tais metraštiniais – Krivyj zamok, Kriw gorod – laikyčiau Kernavę.
“Taigi tais metraštiniais – Krivyj zamok, Kriw gorod – laikyčiau Kernavę. o pilies lietuviškas (prūsiškas) pavadinimas, pasidarytas iš žodžio pr. kūrvis, liet. karvis (karvė) reiškusio “jautis”, “tauras”, “veršis”,”bulius” ir t.t.” Niekaip nesueina GURVUM su Kernave. lyvis
CURVUM su Kernave “nesueiti” gerai įsigilinus, kas pasakyta, negalėtų. Tą jų galimą “suėjimą” pagrindžiau kalbiniais, istoriniais, archeologiniais ir kitais faktais.
Esmė ta, kad CURVUM nėra pagrindo laikyti lotynišku “kreivas” reiškiančiu.žodžiu. Jis, kaip paties Jogailos pasakytas vardas, laikytinas lotynizuotai užrašytu pr. kurvis “jautis(jautė)” žodžiu. Tokiu atveju nebelieka svaresnio patvirtinimo apie Kreivosios ar Krivio pilies egistavimą ir sunaikinimą Vilniuje dar per 1390 metų užpuolimą. Kernavė greičiausiai buvo sunaikinta kariuomenei grįžtant nepaėmus Vilniaus.
Kita – Kernavės vardas su “kurvio, karvio” žodžiais giminiuojasi per jame esančią šaknį Ker-, kuri randama pvz., lot. cervus “elnias”, cerva “elnė” ir kalbos mokslo laikoma su , taip pat Kernavės vardo karviškumą patvirtina yra Pa-jautos slėnis. Akivaizdu, kad slėnio vardas yra sudarytas iš priešdėlio “pa” ir “jauta, jautos (daugiskaitinė forma)”.
Prie to kas pasakyta dar galima pridurti joje esantį žemės paviršaus gumbuotumą, raguotumą, t.y. karviškumą.
Patinka paties tokie nagrinėjimai tiktai tai reikia patikslinti paties teiginius. Elnias priklauso pirmam luomui, o karvė yra antro luomo sakykim taip totemas. taigi vistik tai nėra tas pats, o šiaip labai vertingi pamąstymai. lyvis
Pažiūrėkit į KREIVOSIOS PILIES kalvų aukščių skirtumą ir suprasite, kodėl žmonės tą pilį taip pavadino.
Kai pilis išdėstyta ant skirtingo aukščio šlaitų ir kalvų – nori nenori ji yra KREIVA//KRIVA.
Taip, kad mažiau mistikos…
Mistiniai paties teiginiai arba prieštaravimai, kurie nieko nepagrįsti. lyvis
Landšaftas ir vieta pilims senovėje buvo žynių parenkama tokia, kad ji atitiktų pasaulėžiūrą arba būtų nesunku pasirinktą vietą pagal jos vaizdinius prisitaikyti. Pilių ir apskritai vardų parinkimas nebuvo ir nėta nereglamentuotas ar koks nekvalifikuotas veiksmas, kaip galima spręsti manant iš paties samprotavimų. Be to, Kreivosios pilies vardas nėra užrašytas iš žmonių, o jis, kaip minėta, atsirado iš raštų darant juos iš vieno kalbos kitomis kalbomis (konkrečiai šiuo atveju iš lotynų slavų kalba).
Beje, mistika gyvenime buvo reali, tad nepaisyti, nusispjauti į ją yra mažų mažiausiai lengvabūdiška. Dalykas tas, kad mitologizuotą sąmonę reikalinga skaityti pasitelkus to meto pasaulėžiūrą. Akivaizdu, kad negebančiam sistemiškai, kvalifikuotai nusileisti į tą “senovės šulinį”, tai padaryti neįmanoma.
Pvz., man ji panaši ne į kreivą, o į voratinklinę, t.y. kvartaluotą lyg miestai arba laiptuotą šakomis lyg lapuotis medis.
Taigi, nebūkime primityvai – mūsų protėviai tokie nebuvo…
Reikia, kad pagonys paimtų valdžią ir viską atstatytų – tuomet galbūt nuo Lietuvos pasitrauks prakeiksmas ir sugrįš Galios.
Sugrįžkite pagoniškos Galios, ir nuteiskite visus kryžiais susmaigstytus įsitikinimus.
Šventvietė Šventaragio slėnyje neatsiejama nuo Vilniaus praeities, nuo šventyklos buvusios dabartinės katedros vietoje. Vilniuje karaliaus Mindaugo tėvas Ringaudas ėmė valdyti Lietuvą vietoje mažamečio Šventaragio (matomai žynio sūnaus), kurio vardas sietinas su rago kaip trimito, kaip midaus taurės įvaizdžiu. Estijoje išlikęs rago raha kaip pinigų pavadinimas t. p. rodo buvusį rago vertinimą.
Klodo pamąstymas taip pat yra iš tų pačių dėsnių pinigai yra pirmo luomo išraiška kaip rytų pasakoje gizelė ar kaip ten kuri artima elniui kanopomis skeldavo pinigus, o ragas yra jaučio, karvės išraiška tai jau antras luomas. lyvis
Toks lyvio požiūris tinka Gedimino miesto, kuriame jau buvo šaligatviai, rūmai, katedra „įkūrimo“ legendai.
Pagal ką visą tai nustatei. lyvis
Esa tekę keletą kartų apsilankyti ant Gedimino Kapo Kalno Vilniuje, kur sekmadieniais Pagonys užkuria apeiginę Ugnį. Ten mačiau ir šįjį rašytoją Vacį Mikailionį.
—-
Gal kas nors žinot, ar dabar irgi ten Ugnis sekmadieniais tebeužkuriama? Ir kelintą valandą?
Dažnai savęs paklausiu, kam man to reikia? Ar to galbūt reikia anai anapusybei?…..
net įdomu pasidarė, kokį kaulinį 1979 m. radinį su piešiniu mini S.Lasavickas savo piešinyje? Ar tai jo fantazijos vaisius, ar iš tiesų yra rastas koks nors subraižytas kaulas – gal kas žino? Jei būtų omenyje turėtas raginis kirvukas, kur linijų (ar tik sutrūkinėjimų?) raizgalynėje kalno kontūrus labai norint gal ir galima įžvelgti (sprendžiant iš jo perpaišymo, jei jis tikslus), tai jis rastas 1982 m., ir ne prie S.Arsenalo, o Aukštutinės pilies grindinyje.
Vis dėl to labiausiai tikėtina, kad S. Lasavicko pabraižyta kaip Kreivoji pilis, buvusi ant Plikosios ir kitų kalvų, iš tikrųjų gali būti laikoma Mindaugo Voruta, juolab, kad pilies kreivosios vardu apskritai nei Vilniuje, nei kitose Lietuvos vietose nebūta, kaip jau čia minėjau, pilis, miestas Kreivosios vardu atsirado dėl slavų metraštininkų padarytos klaidos naudojantis lotynų kalbos šaltiniu.
Voruta greičiausiai buvo sudeginta Vaišvilko su Volynės kariuomene atstatant valdžią Lietuvoje užgrobtą po Mindaugo ir Treniotos nužudymų.
Traidenis valdė iš Kernavės, Vytenis manytina iš Barbakano, Liepkalnio, Markučių vietose turėtos pilies, kuri galėjo būti sunaikinta apie 1316-17 metus Vokiečių ordino ir mozūrų kariuomenių.
Taip Vilniuje nebelikus pilių Gediminas kalne ir aplink jį atkūrė pilį ir miestą gavusį Vilniaus vardą ir dėl to Gedimino kalno ir jo papėdės oficiali pagoniška paskirtis baigėsi.
Taigi, vadinamos Plikosios kalvos teritoriją tiktų vadinti ne Antakalniu, o Vorutos kalvos vardu arba Vorutkalniu.
Su Voruta tai[p pat nepataikita. Žodis Voruta skaidosi į Vo + ruta. Vo+ reiška moteriška giminė pagal anglų kalbos dėsnius pvz vomen, kur +men vyras, o ruta tai dainose, mitologijoje antro luomo gėlė ir tai yra miestas Kaunas bet tai jau ilga melodija. lyvis
Negali būti, kad “nepataikiau”, greičiau, kad man šaunant savo taikinio nebuvote “iškabinęs”…
O gal kur savo kieme laikote, kad “kiti luomai” į jį “nešaudytų”!…
Tai teisingai bet nesinaudoji luomų dėsniai todėl ir nematote taikinio, šauta Dievui į langus. lyvis
Voruta – galingoji pilis nuo „varas“. Latvių varens, prūsų warri(e)n – galingas, kildinama iš labai seno iranietiško prototipo paiti-vara, aiškinama kaip „degantis, švytintis varas (galia).
Atsakymas būtų ir taip ir ne. Pirmiausia tai Vo- virtimas į va- atsakymas būtų ne. O apibūdinamai tai galima ir taip bet su išlyga. lyvis
Patikslinu Vo- virtimas į va- galimas bet tam turi sutapti aplinkybės. lyvis
Varūna – indų vediškasis dangaus dievas greta Indros. Maironis iš indų „Rigvedos” išvertė „Šarvu Varūnas, aukso kaltu, / Krūtinę apsidengęs spindi; / Žvalgai aplinkui jo sargybai. // Jam niekur niekas kenkt negali, / Nei priešai tarp žmonių nedori, / Nei tie, kas piktnaudžiauti drįstų“.
Elniai ne visur buvo ir išliko. Todėl jų paskirtį gali būti perėmusi panašiausia į juos karvė.
Kažkurio laiko ir vietų luominio susiskirstymo absoliutinimas paprasčiausiai yra metodologinė klaida.
Negalima šių dviejų gyvūnų suplakti į vieną, jie netgi gamtoje nesikryžmina. Negalima teigti tai klaidomis viską reikia priimti už tikrą todėl kad šiandien mes dar neviską žinome apie praeities paslapčius. lyvis
Teta VILNA, pamiršote KRĖVOS pilį.
Ji tik 80 km nuo Vilniaus ir etninėse lietuvių žemėse.
Jau XIII a. ten buvo įtvirtinta medinė pilis ir gyventvietė.
Ne Krėvos pilies nepamiršau, aš norėjau ją nurodyti, – bet neminėjau dėl to, kad šis dabar priimtas jos vardas gali būti suslavinto žodžio šaknies. Pvz., lenk. krova “karvė”. Todėl reikalingi nuoseklesni istoriniai ir kalbiniai tyrinėjimai pagrįstesnei lietuviškai vardo formai atstatyti. Be to, turiu ir gilesnių kalbinių įžvalgų dėl šaknių kar-, kor-, ker-, Kr-. prasmės.
Bet, matyt, Krėvos pilies nenurodžiau labiausiai dėl to, kad mažai tikėtina, kad Vytauto 1390 metų žygis kartu su kryžiuočių karuomene Vilniaus paimti galėjęs būti ne per Kernavę, o iš Krėvos krypties.
Tiek istorine, tiek kalbine prasme Krėvos tyrinėjimai yra labai svarbūs mūsų praeičiai sužinoti.
Malonu, kad domitės.
Būtų malonų kad pats plačiau pateiktumėt “Be to, turiu ir gilesnių kalbinių įžvalgų dėl šaknių kar-, kor-, ker-, Kr-. prasmės.” lyvis
Tai ilga “litanija”, be to, ji siejasi su substratu (ugrofinų, o gal ne tik jų), ir labai senų laikų mitais – su medžio įvaizdžiu, “kabinimu ant medžio” – “ant kryžiaus” (ta pati šaknis kr(y)-). Taigi, platesniam dėstymui internetas nėra tam tinkama priemonė.
Galiu tik pasakyti, kad iš čia galimai yra ir Trijų kryžių kalnas ir tai gali būti susiję su trijų krikščionių – Mindaugo ir jo dviejų sūnų nužudymu būtent jų Vorutos pilyje (pagal tradiciją kryžiai statomi būtent mirties vietoje).
Visa tai imta užglaistyti jau nuo Gedimino laikų. Gedimino atėjimas – dinastijų pasikeitimas neabejotinas.
Vaizdinis(fizinis) “kreivumas” šiuo atveju jau buvo tapęs išvestiniu būtinu požymiu.
Viengubas kryžius ir yra priskirtas pirmam karalių luomui. todėl paties ir sutampa teiginys “ir labai senų laikų mitais – su medžio įvaizdžiu, “kabinimu ant medžio” – “ant kryžiaus” (ta pati šaknis kr(y)-)”. Sutinku kad tai ne internetinis aiškinimas. Ko geriausios sekmės pačiam. lyvis
Vaclovas Mikailionis:
,,Tad galėjusi būti ir Krivio pilis, Krivių miestas. Kitaip sakant, senojo lietuvių tikėjimo vyriausiojo žynio buveinė čia galėjo persikelti bent jau nuo tų laikų, kai valdovas Gediminas paprašė žynius pasitraukti…”.
Mikailioniui viskas laaabai aišku: Krivis tai vyriausias žynys, o VALDOVAS viršesnis už visus 😀 😀 😀
Žodžiu, reikėtų mažiau Hollywood’o filmų žiūrėti……………..
Čia jau Kembly, pats maišai vyresnis dvasinis valdovas t y šiuo metu yra krivis, o vadovas, karalius Gediminas vadovauja žemiškiems reikalams, kaip dviskaitoje Jogaila yra dvasinis valdovas meldžiasi Žalgirio mušyje ir yra viršesnis už karalių Vytautą. lyvis
Išdėsčiau Mikailionio netiesiogiai peršamą nuomonę. Jei moki skaityti, tai skaityk dar kartą.
Beje, ką reiškia ,,dvasinis valdovas t y šiuo metu yra krivis”? Ar Mikailionis su virgulėmis vaikščiojo norėdamas nustatyti kas šiuo metu DVASINIS VADOVAS? Žynys, mielasis lyvi, ne pareigybė. Mano manymu, Žynys galėjo numarinti bet kurį krivį ar ‘vadovą’.
Mielas, Kembly, aš tik norėjau pastebėti tavo klaidinga teiginį kad žynys nėra aukščiau krivio ir karaliaus remiuosi prūsais, kur Brutenis buvo dvasinis valdovas ir jis aukščiau karaliaus, vadovo Vaidevučio. Kuo remiesi kad žyniai aukščiau visko? lyvis
Remiuosi savo suvokimu apie ‘šamanizmą’.
DNR tyrimais nustatyta Gedimino ir Ukrainos pirmosios valdovų dinastijos Riurikų giminystė.
Jie nurodo kad apie 5-tą m.e. šimtmetį jie turėjo bendrą protėvį.
Vilniaus Krivių miestas ant kalno yra identiškas aukštutiniam Kijevui, kuriame įsikūrę visi vienuolynai.
Tokios pat balto smėlio kalvos.
Skirtumas tik, kad mongolai puldami neliesdavo šventovių todėl jis ir išliko.