Liepos 23 d. Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas dr. Raimundas Kaminskas ir Laisvės kovų dalyvis, disidentas Antanas Kalanta raštu kreipėsi į Kauno m. savivaldybės merą Andrių Kupčinską bei Vilijampolės seniūnijos seniūną Algimantą Mickevičių su siūlymu įsteigti Romo Kalantos (1953-1972) muziejų Kaune, Vilijampolės seniūnijos teritorijoje ir tikisi palankaus sprendimo šiuo klausimu.
Šiemet sukako 60–osios Romo Kalantos gimimo metinės. Romo Kalantos muziejų Vilijampolės seniūnijos teritorijoje siūloma steigti atsižvelgiant į pilietinio pasipriešinimo istorinę, švietėjišką reikšmę šiandieninėje visuomenėje ir į tinkamą R.Kalantos pasiaukojimo įamžinimą Vilijampolėje, Kaune – kur jis gyveno, mokėsi, dirbo. Muziejus galėtų kaupti, saugoti istorijos, kultūros, meno vertybes, susijusias su R.Kalantos ir kitų Lietuvos jaunuolių neginkluotu pasipriešinimu SSRS bei nacistinės Vokietijos okupacinėms valdžioms, populiarinti jas ir padaryti labiau prieinamas visuomenei. Tai būtų visuomenei tarnaujanti ir Lietuvos jaunimo pilietinio pasipriešinimo raidą atspindinti vieša, nuolatinė kultūros įstaiga.
R. Kaminskas ir A. Kalanta aplankė muziejaus galimas vietas Vilijampolės seniūnijoje: R.Kalantos buvusią gyvenamąją vietą Panerių g. Nr. 34, buvusią senąją mokyklą Raudondvario pl. 81, buvusio žydų geto (1941-1944) vartų vietą ir šalia esantį pastatą.
![Romas Kalanta. [1970–1972 m.] | Kauno regionininio valstybės archyvo nuotr.](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2022/05/resize_1920x1080_08_krva_r-1724_1_33_40-e1652483346263-120x86.jpg)
Man tai įdomu kodėl jis nebuvo kariuomenėje?
Pagal amžių jau metus turėjo tarnauti kariuomenėje ir po šiaidien būtų buvęs gyvas.
O gal buvo su sveikatos trūkumais?
Tuomet suprantamas ir jo poelgis, kada nei iš šio, nei iš to ima ir pasidega.
Daug neaiškumų (ne)tikriems lietuviams kyla kai pagalvoja kodėl Lukša Daumantas grįžo iš laisvo vakarų pasaulio ir mylimosios glėbio į bunkerį žūti.
Nenuvedinėk, Jonai, kalbos į šoną.
Ar gali atsakyti kodėl jis tuo metu nebuvo kariuomenėje?
Jei negali, tada geriau jau patylėk.
Aš irgi nebuvau kariuomenėje, tai kas?
O tas, kad, kaip jau buvo minėta, tas vaikinukas, niekur nesimokęs, turėjo būti kariuomenėje.
O jei jo neėmė, tai tik dėl sveikatos.
Jei susidegino su šūkiu Laisvė Lietuvai būdamas silpnos sveikatos, tai Jums bus lengviau ant širdies? Ar bandote tiesiog sumenkinti poelgį, ar pateisinti savo bailumą?
Vis vedi į šoną (beje, dėl to šūkio tai dar klausimas, nes greta buvo tik du rusų kareivėliai, kurie jį gesino ir nei vieno lietuvio): jei buvo ne kariuomenėje dėl to, kad buvo prastos sveikatos – greičiausiai psichinės, tai kur čia didvyriškumas, kada ligonis ką nors padaro?
Komentaruose (lryte – seniau vis apie jį rašinėdavo straipsnius ir atsirasdavo komentatorių, kurie jį pažinojo) apie jį esu skaitęs, kad vaikščiodavo amžinai be nuotaikos, kasdien būdavo vis su tais pat rūbais – matyt, gyveno neturtingai (kaip rašė straipsniuose ir matosi nuotraukoje, tai buvo tikrai prastas gyventi namelis, be jokių patogumų), net nesportavo, kas tais laikais buvo labai būdinga sveikam jaunimui.
Visa tai rodo, kad sveikata, matyt, nebuvo gera.
O nesveikas žmogus nėra drąsus žmogus, nes jis nėra adekvatus.
Argi šito nežinojai, Jonai? 🙂
Beje, dėl drąsumo. 🙂
Ko pats, Jonai, neini degintis – ar šioje Lietuvoje ne daugiau lietuvių tautą smaugiančių dalykų, jei per 23 “nepriklausomybės” metus Lietuva jau prarado ketvirtį tautos – apie milijoną lietuvių (kada tarybmečiu lietuvių skaičius buvo pasiekęs apie 1987m. rekordinį lygį – apie 4 mln.)?
Neini, nes tai nepadės.
Tai kodėl sakai apie tai ko net iš tikrųjų nežinai nei kas ten buvo, nei kaip ten buvo, kad tai – didvyriškumas?
Buvo komentaruose ir tokia versija, kad jis buvo šaikoje, kurioje buvo ir žydų, ir visokių kitokių, ir jie traukė burtus kam tai daryti.
Kas paneigs, kad jo tiesiog neapmovė – pakišo kaip kvailesnį?
Kad tai kvailystė – pasakys kiekvienas tėvas ir jo, tame tarpe, tėvai taip pat, nes jie, garantuotai, augino vaiką sau, o ne tam, kad jo netektų ir senatvėje nebūtų ramsčio.
Tuo labiau, kad tokiais veiksmais nieko nepasieksi.
Ir nepasiekė.
Lietuviai patikėjo, kad jie kažką gali tik tada, kada Žalgiris, vedamas Sabonio, sumušė CASK. Po ko žvaliai balsavo už sąjūdininkus, kurie JAU buvo nebe tie, kuriems būtų rūpėję Lietuvą pakelti į aukštesnį lygį – jau tada buvo landsberginiai paėmę valdžią, o tautos autoritetai nustumti į šoną.
Štai dėl ko esame pelkėje.
ai šitas kur nuotrukoj kur kalba, bėgioja su sąjūdžio vėliava, nieko nerado išskyrus savikreklamą
Pasižiūrėkit į jų varganus rūbelius.
Visai nepanašūs į rimtus, solidžius žmones.
Labai, labai greit visa Lietuva bus vienas didelis muziejus… lietuviams. Prima reikia išsaugoti gyvuosius.
Aukso žodžiai ir laiku pasakyti: reikia dirbti gyviesiems!
Pritariu. Būtinai įsteigti
Demokratija- tai kasdienis darbas. Mes už laisvę turim kovot kasdien, ką bedarytume. Demokratija- sunkus procesas, mes kiekvienas už tai atsakingas, niekas už mus nepadarys.
Pagarba žmonėms, kurie nenuleidžia rankų. Ne viskas prarasta. Svarbu, kad lietuvių sąmonė atsibudo