E.Girskis. Lietuvos ir Lenkijos nacionalistai – ar įmanomas dialogas?

Gegužės 1-oji diena vieniems asocijuojasi su darbininkų švente, kitiems – su sena sovietine atgyvena. Prieš beveik dešimt metų ši data pradėjo būti siejama su mūsų šalies įstojimu į žydrąją Europos sąjungą. Šią nevienareikšmiškai vertinamą dieną, kartu su keliais draugais, teko pakeliauti po kaimyninės Lenkijos sostinę, pabendrauti su įvairiais žmonėmis, pamatyti tos šalies nacionalistų gyvenimą, pajausti nuotaikas, pamatyti viską savomis akimis.

Keletas nacionalistų iš Lietuvos nuvykome į Varšuvą turėdami kontaktų su vietiniais, kurie pakvietė sudalyvauti viename renginyje. Puikiai žinodami vyraujančias nuotaikas, be atitinkamo pasiruošimo ir ryšių, tokiam žingsniui turbūt nebūtumėme ryžęsi, tačiau  turėdami patikimų žmonių garantijas, jog mūsų dalyvavimas renginyje yra sveikintinas,  išsiruošėme į kelionę.

Pirmas įspūdis, kuris įsiminė sostinėje – milžiniškas valstybinių vėliavų kiekis. Dar naktį, vos įvažiavus į Lenkiją, jau pirmame mieste akys raibo nuo tautinių vėliavų gausos. Jos iškabinėtos balkonuose, iškištos per langus,  plazda ant stulpų ir tam paruoštų vietų. Beje, tenka pažymėti, jog pataikėme į „ilgąjį savaitgalį“, jungiantį gegužės pirmąją ir trečiąją dienas. Pastaroji, neseniai pradėta minėti ir Lietuvoje, žymi ATR konstitucijos sukaktį  bei visų pasaulio lenkų vienybės dieną – tos dienos svarbą jiems supratau tik pamatęs viską savomis akimis. Tenka pripažinti, jog patriotinės nuotaikos šioje šalyje yra žymiai stipresnės nei Lietuvoje.

Ir tai galima pasakyti ne vien apie oficialųjį, valstybinį patriotizmą. Ne tik visas Varšuvos senamiestis, tačiau ir kiek „miegamesnis“ rajonas, kuriame teko apsistoti, marginte išmargintas gatvės radikalų susirėmimų atspindžiais. Neįsivaizduojamas kiekis nacionalistinių „grafičių”, plakatų ir lipdukų „puošia“ miestą – iš pradžių dar bandžiau juos fiksuoti, tačiau vėliau supratau jog tai užima per daug laiko. Atributika, ženklai ir simboliai braukomi oponentų, piešiami vieni ant kitų, vyksta nebyli kova dėl kiekvieno sienos centimetro. „Kairės“ ar „dešinės“ terliotojai pribloškia profesionalumu ir menine išmone.

Senamiestis, nors ir nėra visai autentiškas (Antrojo pasaulinio karo metu, Varšuva buvo sulyginta su žeme), visgi yra gyvas istorijos paminklas. Memorialinių lentų galima rasti kone ant kiekvieno namo, miestas pilnas monumentų. Gerą įspūdį paliko Nacionalinio muziejaus karo istorijos sekcija, po atviru dangumi pateikta pakankamai įspūdinga karinės technikos kolekcija.

Sulaukus svarbiausios dienos, judame į renginio vietą. Būtina parašyti apie pačią demonstraciją, nors klausimas kurį paliesiu, vertas ne kelių sakinių, o mažiausiai kelių rimtų studijų. Kalbu apie nacionalistų norą minėti gegužės 1-ąją, darbininkų dieną. Neįprastas reginys atėjo su nauja karta, kairuoliškos orientacijos nacionalistų mada, labai plintančia Lenkijoje – vadinamaisiais „autonomais“. Pirmą kartą šis renginys vyko praėjusiais metais, ir jame dalyvavo apie tūkstantis žmonių. Šiemet demonstracijos idėja plėtojama toliau, savo akimis jį pamatyti nutarėme ir mes.

Susitinkame su vietiniais labai įdomioje vietoje. Nesu klubinio futbolo gerbėjas ar žinovas, tačiau kažkodėl manau, mažai lietuvių laiką leido futbolo klubo „Legia“ bare, apsupti dešimčių vadinamųjų „kibicų“ – pačių aršiausių Lenkijos futbolo chuliganų. Visgi, nuotaika nebuvo labai slogi – buvome priimti pakankamai neutraliai, susirinkusios publikos tikslas buvo ne futbolo varžybos, o politinė demonstracija, todėl visiškai nesukalbamų veikėjų, kokius tenka matyti jų klubui atvykus į Vilnių, nelabai matėsi. Publika ramiai ir blaiviai laukė pradžios, ruošė įrangą demonstracijai. Vėliau gana ramia vora nužygiavome į renginio pradžios vietą.

Renginio pradžios vietoje renkasi žmonės, publika atrodo kiek kitaip nei esame pratę matyti Lietuvoje. Pirmiausia į akis krenta visiškas „skinhediško“ stiliaus nebuvimas – daugumoje Europos šalių jis jau „išėjęs iš mados“, dauguma rengiasi įprasta, neišsiskiriančia, sportinio stiliaus elementų turinčia apranga – visgi, susirinkusi minia atrodo labai kovingai. Žmonių susirenka apie 600, iškeliame trispalvę, laukiame dalyvių reakcijos. Mus daug kartų fotografavo, kartais prieidavo ir pakalbindavo, parodydavo pakeltą nykštį. Agresijos ir piktų replikų nepastebėjome, gausioje atributikoje (antsiuvai, ženkliukai, marškinėliai ir t.t.) nesimatė jokių antilietuviškų ženklų ar šūkių.

Išskleidėme atsivežtą transparantą, kuriame lietuvių, anglų ir lenkų kalbomis parašėme „Kovokime kartu, o ne vieni prieš kitus“ – būtent tokios žinios perduoti mes ir vykome pas Lenkijos nacionalistus. Įtemptuose mūsų tautų santykiuose trūksta lygiaverčio dialogo ir supratimo, per daug pykčio ir išankstinių nusistatymų. Būtina užmegzti bent šiokį tokį oficialesnį kontaktą, bandyti vesti dialogą ir taisyti įtemptą situaciją. Padarėme šį nedidelį žingsnį, tačiau apie tai – kiek vėliau.

Eisena suformuoja uždarą ir ilgą bloką, labai daug spalvingų ir patrauklių „banerių“ bei vėliavų. Paminėsiu dar kartą, jog kai kurie elementai eisenoje mums buvo niekada nematyti – sunku įsivaizduoti reakciją, kurią sukeltų Lietuvos nacionalistų renginyje iškeltos Sirijos ir Palestinos vėliavos, keltų kryžius ir t.t. Nauja bei nematyta ir visa „autonomiška“ išvaizda – nemažai žmonių su kaukėmis – gaila jog po nuolat riaušėmis pasibaigiančių Nepriklausomybės maršų, Lenkijoje uždraustas bet koks pirotechnikos naudojimas tokių renginių metu.

Puikiai veikia Lietuvoje nematyta praktika, kolonos priekyje statyti automobilį, ant stogo vežantį didelę garso kolonėlę, kuri leidžia labai garsiai užvedinėti skanduotes, kad jas girdėtų didžioji dauguma eisenos dalyvių. Apskritai, tenka pavydėti skanduočių gausos ir dalyvių ryžto – labai ilgai trukusi eisena (nemeluosiu sakydamas, jog buvo nueitas atstumas, prilygstantis šešioms-septynioms Kovo 11-osios eisenos ilgiams) niekada neužtilo nuo trumpų ir konkrečių, tačiau labai vieningai ir garsiai traukiamų skanduočių. Keiktas euras ir ES, homoseksualistų reklama, skatinta būti aktyviems, sveikiems ir tautiškiems, šlovinta tautinės valstybės idėja, reikalauta darbo sąlygų lenkams gerinimo ir t.t. Žygiuojant pro JAV ambasadą, ypač griausmingai skambėjo šūkis „JAV – blogio imperija“. Žodžiu, daug mūsuose nepopuliarių pozicijų, daug nematytų simbolių ir viso to išraiškos.

Be galo įdomus spektaklis, nuvylęs tik vienu aspektu – taip ir nesulaukiau jokios „antifa“ reakcijos. Be galo norėjau pamatyti tikrus gatvės radikalų susirėmimus, ir tikėjausi jog milijoninis miestas parodys bent šiokį tokį veiksmą. Deja, Lenkijos „antifašistai“ pasirodė taip pat kaip ir Lietuvos internetiniai skundukai – neskaičiuojant vienos negro galvos, išlindusios per langą ir asocialios, greičiausiai psichiškai nesveikos senės, klykusios į eisenos pusę, renginys nesusilaukė jokios opozicijos. Tiesa, policininkų skaičius ir jų susivežtos įrangos kiekis lenkė lietuviškąsias eisenas.

Erdviomis Varšuvos gatvėmis ir aikštėmis, pagaliau pasiekėme galutinį tikslą, kuriame buvo pasakytos kelios kalbos. Po kiek laiko, visi išsiskirstė. Nors renginys buvo organizuotas „autonomų“, jame dalyvavo ir keletas oficialesnių nacionalistinių organizacijų: Jaunalenkiai (Młodzież Wszechpolska) ir ONR (Obóz Narodowo Radykalny) bei keletas kitų. Paminėtosios organizacijos gyvos sena tarpukario šovinizmo dvasia ir nors neparodė absoliučiai jokių negatyvių veiksmų, visgi su jais bendros kalbos, greičiausiai, mes nerastume. Tą jie pasakė ir iš kažkur išdygusiam „Lietuvos ryto“ korespondentui Varšuvoje, prisistačiusiam prie mūsų.

Tuo tarpu nauja nacionalistų karta, stengiasi atsiriboti nuo įsisenėjusių etninių konfliktų, ieško kontaktų užsienyje, stengiasi atsiriboti nuo šovinizmo. Savo veiksmais, parodytais mums dalyvaujant eisenoje, jiems tai įrodžius, susitariame susitikti privačiam pokalbiui. Kitą dieną, pora judėjimo lyderių susitinka su mumis, apturime ilgą pokalbį apie sudėtingus lietuvių ir lenkų santykius, bendrą praeitį ir miglotą ateitį.

Pokalbis parodo vieną akivaizdų dalyką – Lenkija yra žymiai didesnė šalis nei Lietuva ir nacionalistinis katilas joje daug didesnis, bei, kas svarbiausia – margesnis. Įvairiausios grupuotės, organizacijos, nuotaikos ir mados judėjimą daro įvairiaspalviu ir nevienalyčiu, didelė klaida yra visiems lipdyti vieną etiketę. Su kiekviena iš tokių grupelių galima (ne)kalbėti tik gerai suvokus jų specifiką ir veiklos aplinkybes. Autonomai – labiausiai auganti ir progresyviausia nacionalistų grupė, teikianti daugiausiai vilčių, jog lenkiškas nacionalizmas gali egzistuoti ir be imperinio šovinizmo.

Visgi net ir šis draugiškas pokalbis atskleidė keletą įdomių dalykų. Pirmiausia – supratome koks kiekis dezinformacijos apie Lietuvą pasiekia kiekvieną Lenkijos gyventoją. Mus priėmę šeimininkai yra įsitikinę, jog Lietuvos valdžia skriaudžia ir nutautina Vilniaus lenkus, kad neegzistuoja lenkiškos mokyklos, o svarbiausia – manoma jog Lietuvoje yra pakeičiamos pavardės taip, jog jos atrodytų esančios lietuviškos – pavyzdžiui „Iwaszkiewicz“ yra pakeičiama „Ivaškevičius“. Įdomu tai, jog Lenkijoje taip pat neleidžiama laisva pavardžių rašyba dokumentuose, tačiau jie įsitikinę, jog jų šalyje pavardės paliekamos tokios, jog skambėtų originaliai, draudžiami tik nelotyniški simboliai (tai yra tokia tvarka, kokia esti ir Lietuvoje), tačiau, kaip jau minėjau, jie tiki dezinformacija, jog mes iš Iwaszkiewicz padarome ne Ivaškevič, o Ivaškevičius ar Ivaškevičienė.

Žodžiu, milžiniškas kiekis klausimų, kuriuose reikia aptarti ir išdiskutuoti, tačiau erdvės tam nėra. Iš patirties žinau, jog bandymas užmegzti ryšius baigiasi pasišiaušusiais abiejų pusių aktyvistais, kaltinančiais bet kokius dialogo ieškotojus parsidavimu, nuolaidžiavimu ir „žemių atsisakymu“. Visgi, miglota ir neapibrėžta vienybės idėja žavi kiekvieną, žvelgiantį kiek toliau savojo daržo. Būtent dėl to, įkūrėme bendrą svetainę, kuri turėtų būti ta erdvė, kurioje galėtų susitikti Lietuvos ir Lenkijos nacionalistai, kurioje neturėtų būti šovinizmo, problemos sprendžiamos diskusijų pagalba.

Kviečiame visus apsilankyti anglų kalba plėtojamoje svetainėje Coetus.wordpress.com. Lotyniškas žodis Coetus reiškia sueigą, svetainėje bus talpinama informacija susijusi su dialogu tarp dviejų šalių nacionalistinių judėjimų, dalinamasi informacija, sprendžiami klausimai, polemizuojama ir diskutuojama.

Iniciatyva gali pasirodyti naivia ir neįgyvendinama svajone, tačiau dar nebuvo didingo dalyko, kuris prasidėjo kaip nors kitaip. Mūsų tautos, turinčios ilgus šimtmečius bendros istorijos, šiandien yra stipriai susipykusios, ir aš esu įsitikinęs, jog tik dialogas gali padėti rasti kelią iš šios situacijos. Būtent tokią žinią mes vežėme į Lenkiją, o radę šiokį tokį atsaką ten, parvežame ir į Lietuvą. Laikas parodys, kiek tokios pastangos duos naudos.