L.N.Rasimas. Lenkija neigia istorines ir teisines tiesas

Atsirado realios šios šalies galimybės tapti regioniniu lyderiu, juo labiau, kad vengrai, čekai, slovakai, lietuviai pamiršo nuoskaudas ir bendrauja tarpusavyje pagarbiai. Deja, to nepasakysi apie visus. Net viešumoje nesislepiant pabrėžiama, kad lyderystę tarp sąjungininkų norima įtvirtinti kaip „didesnio ir mažesnio“ santykius, kaip vasalinius santykius, visiškai nesusimąstant, kad tie lyderio menkinami „vasalai“ turi galimybes jį ignoruoti ar net nuo jo gintis.

Deja, Lenkijos vyriausybės „sikorskinė“ užsienio politika naudojasi kitose šalyse lenkais save laikančiais žmonėmis. Ten, kur tokių yra ar bus, jie pagal minėtos vyriausybės strategiją būtinai turi politiškai organizuotis ir siekti Lenkijai palankių tikslų. Suprantama, kad Čekija, Slovakija, Vengrija ar net Ukraina tokiai ar kitokiai Lenkijos „lyderystei“ jau vis atviriau priešinasi. Lietuva, matydama Europos Sąjungos šalių žemėlapį, gerai mato, kokia siaura linija jungia ją su Lenkija bei koks siauras koridorius paliktas susisiekti su kontinentine ES ir kokia ilga Baltijos valstybių siena su buvusio okupanto teisių perėmėju, vis labiau militarizuojančiu tą pasienį.

Vis dėlto reikia patiems pradėti rūpintis savais reikalais. Juk tas pats Europos Sąjungos žemėlapis rodo, jog ir skandinavai gyvena Europoje, o į Vokietiją galima patekti ir per jūrą. Be to, visiškai galimi Baltijos valstybėse kitokie, ne GOST‘o ar slaviška tradicija, o skandinaviški techniniai ir socialiniai standartai. Skandobaltiškas elektros linijų tinklas – irgi visiškai realus darinys. Šio Skandobaltiško regiono gynyba kritiniu atveju taip pat gali turėti daugiau šansų laimėti laiko NATO partnerių pajėgoms permesti, lyginant su lenkiškomis pajėgomis ar kitomis ES šalių pajėgomis, juo labiau nežinant, ko už tai gali paprašyti kaimynas – strateginis partneris. Tad, ko gi nori Lenkija iš Lietuvos jau šiandien ir kokiu teisiniu pagrindu?

Prancūzų revoliucija dar XVIII amžiuje pagimdė daug nacionalinių judėjimų, siekusių įgyvendinti tautų teises savo etninėse žemėse, įkurti valstybes ir nustatyti jose savą viešąją tvarką, bet tik bolševikinė Rusija Lenino dekrete dėl taikos pabandė tai paversti visuotinai priimtina teisės norma. JAV prezidentas, Prinstono universiteto profesorius Tomas Vudro Vilsonas (Thomas Woodrow Wilson) savo 1918 metų „Keturiolikos punktų“ pareiškimu Kongresui jau rišliai išdėstė tautų apsisprendimo principus, kurių esmė buvo ta, kad tauta savo etninėse žemėse gali sukurti valstybę ir jose nustatyti savą tvarką. Turbūt ne be Ignacijaus Pederevskio, tuometinio Baltųjų rūmų muzikinių vakarų vadovo, įtakos, tuose punktuose iškeltas ir Lenkijos nepriklausomybės klausimas, bet nurodyta labai svarbi sąlyga, kad Lenkijos valstybė neturi kėsintis į lietuvių ir ukrainiečių etnines žemes.

Iš prie tų keturiolikos punktų pridėtų žemėlapių ir kitų dokumentų matosi, kad tautų apsisprendimo deklaracija buvo visų pirma skirta pirmąjį pasaulinį karą baigusiai Europai ir etninėse savo žemėse gyvenusios tautos iš anksto buvo pripažintos tarptautinės teisės dalyviais. Tą patvirtino ir Versalio sutartis, po kurios Centrinės ir Rytų Europos tautos savo etninėse žemėse sukūrė porą dešimčių valstybių. Lenkija greitai pradėjo nepaisyti pagrindinio tautų apsisprendimo principo, pagal kurį ji turėjo kurti valstybę tik savo, o ne kitos tautos etninėse žemėse. Būtent šio principo nepaisymas ir tapo kaimyninių valstybių nesutarimų priežastimi – prasidėjo tarpusavio karai.

Minima tautų apsisprendimo teisė neprarado savo reikšmės ir šiandieninėje Europos Sąjungoje. Europos teisė, reguliuojanti tautinių mažumų padėtį iš esmės remiasi etninių žemių principu (baskai, katalonai, sorbai ir t.t.), o tautinių bendrijų padėtį – žmogaus teisėmis. Kad ir kokios senos būtų kitataučių kolonijos pvz., Vokietijoje ar Prancūzijoje, jų teisės ribojamos kultūros, švietimo, labdaros, savitarpio pagalbos ir kitokiomis žmogaus teisėmis, bet išskirtinės politinės teisės nesuteikiamos. Šiandien Lenkija savo tautiečiams Lietuvoje ir kitur reikalauja suteikti politinį tautinės mažumos statusą ir pavyzdžiu nurodo lietuvių padėtį Lenkijoje, slėpdami, kad lietuviai, kaip ir ukrainiečiai ar baltarusiai Lenkijoje kompaktiškai gyvena savo etninėse žemėse atitekusiose Lenkijos valstybei, o Lietuvoje lenkai gyvena lietuvių etninėse žemėse. Tai ir yra esminis skirtumas.

Šiandien Lenkijos atstovų, per lenkiškų kortų turėtojus ar Lenkų partiją Lietuvoje, reikalavimai turi daug gilesnę teisinę prasmę, nei pavardžių ar dvigubų gatvių pavadinimų rašybos reikalavimai. Tai reikalavimai tam tikrą kolonizuotą Lietuvos teritorijos dalį paversti kitokia, lyg ji būtų Lenkijos dalis, su kitokiu švietimu, su gyventojų įsipareigojimais būti lojaliais Lenkijai, su baltiškų vietovardžių pakeitimu lenkiškais, su kitokiu valstybinės lietuvių kalbos statusu. Ir to siekiama pasitelkus galingą valstybinę Lenkijos propagandos mašiną, kurios tikslas, pasiremiant tautinių mažumų Europoje teisėmis, sukurti Lietuvoje tik Lenkijai naudingą netiesą.

Ar supranta Vokietijos, Italijos ar Prancūzijos politikai, kad šiandien Lenkija Lietuvoje nori sukurti precedentą, kuriuo pasirėmę trečios ar ketvirtos kartos kolonistai galėtų oficialiai Paryžių ar Berlyną vadinti taip, kaip vadino jų seneliai ar proseneliai, o tuos savo reikalavimus grįsti turkiškais ar persiškais užrašais ant jų kapų?

Neabejojame, kad ir lenkų kolonistai galėjo savaip vadinti vienas ar kitas Lietuvos vietoves, bet reikalauti, kad tai lietuviams būtų būtinai priimtina ir įteisinta – jau visuotinai pripažintos tautų apsisprendimo teisės savo žemėse nustatyti viešąją tvarką neigimas. Kas gali abejoti vietovardžių svarba tautų istorijai? Vietovardžiai dažnai praskleidžia praeities uždangalus tada, kai net proistorijos ar istorijos šaltinių trūksta. Iš vietovardžių formos ir žodinės reikšmės galima matyti baltiškus pėdsakus vakaruose net už Vyslos (Karwen, Labun, Persante ir pan.), jau nekalbant apie Lenkijai atitekusią Suvalkijos dalį.

Neabejoju, kad tomaševskininkų tikslai Lietuvoje yra visai kiti, negu skelbiasi. Lenkijos diplomatinė „post factum“ įteisinimo maniera, lenkiškos tvarkos faktiškas įvedimas svetimose teritorijose, kitų valstybių vidaus reikalų pavertimas Lenkijos reikalais šiandien ypač gerai matomas, o tai liečia ne tik Lietuvos – Lenkijos, bet ir visos Europos Sąjungos valstybių santykius.