Išleidau beveik 900 p. knygą „Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940)“. Tai bene 40-oji mano knyga apie lietuvių tautos raidą ir pirma istoriografijoje, kurioje pateikiama išsami 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, jo priežasčių ir pasekmių tautos ir nepriklausomos Lietuvos socialiniam gyvenimui, ūkiui, švietimui, mokslui, tarptautinei padėčiai ir kt. analizė. Atskira (128 p.) knygute išleista ir šio veikalo santrauka.
Prezidento vaidmuo
Kodėl ryžausi rašyti ir išleisti knygą, skirtą gruodžio 17-osios perversmui ir po jo iki SSRS okupacijos trukusiam šalies prezidentiniam valdymui? Beje, iš dalies prezidentinis valdymas buvo ir nuo 1919 m. balandžio mėnesio, kai Lietuvos valstybės Tarybos Pirmininkas Antanas Smetona buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos prezidentu.
Tuo metu lietuviai savanoriai kovojo su iš bolševikinės Rusijos įsiveržusiomis, o netrukus ir su šovinistinės Lenkijos, bermontininkų ordomis, norėjusiomis pavergti ir sunaikinti nepriklausomą Lietuvą. Tad tais Lietuvai ypač sunkiais metais daugeliu atvejų sprendimus priimdavo tik prezidentas A.Smetona. Kai 1920 m. pavasarį darbą pradėjo visos Lietuvos išrinktas Seimas, daugumą jame turėję krikščionys demokratai prezidentu išrinko savo partijos kolegą Aleksandrą Stulginskį. Jis prezidentu buvo išrinktas ir antrojo bei trečiojo Seimų.
Rinkimus į trečiąjį Seimą laimėjo kairiosios partijos ir tautinės mažumos, kurios prezidentu išsirinko Kazį Grinių. Gruodžio 17 d. perversmininkai – patriotiškos karininkijos, krikščionių demokratų ir tautininkų veikėjai – privertė jį atsistatydinti. Tad SSRS, okupavusi Lietuvą ir norėdama sumenkinti buvusią nepriklausomą valstybę, teigė, kad joje nebuvo demokratijos, kad ją valdė saujelė fašistų ir t. t. Tai daug kartų kartoja nemažai istorikų ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Ar iš tikrųjų buvo taip? Ar smetoninė Lietuva ėjo fašistiniu keliu, ar joje buvo sutrypta demokratija, ar tauta buvo stumiama į pražūtį? Į šiuos bei daug kitų klausimų ir norėjau pateikti atsakymus šioje savo monografijoje.
Su fašizmu nieko bendra neturėjo
Dokumentai patvirtina, kad prezidentinė Lietuva nieko bendra neturėjo nei su itališkuoju, nei lenkiškuoju fašizmu. Ji tada ėjo tik savu – lietuvišku – keliu. Tik prezidentinėje Lietuvoje lietuviai po keletą šimtų metų trukusių lenkinimo ir rusinimo metų pirmą kartą istorijoje buvo sudarytos visos sąlygos stiprėti kaip tautai, išsiugdyti tautinę savimonę, kuri ir lemia tautos ilgaamžiškumą, jos įnašą į civilizacijos pažangą.
Iki tol visuose vadovėliuose vadinamoje seiminėje (nuo 1922 m. iki 1926 m.) demokratinėje Lietuvoje daugiau demokratijos ėmė atsirasti tik paskutiniame pusmetyje, darbą pradėjus trečiajam kairiųjų Seimui – jis panaikino iki tol buvusią karinę padėtį, cenzūrą ir kt., įvestus karų dėl nepriklausomybės metais.
Kairiųjų seimais nesidžiaugta
Priešingai, negu dabar atrodo, tada nesidžiaugta ir seimais. Pirmiausia visus, įpratusius prie komandinio valdymo, baugino partinės rietenos tiek per rinkimų kampanijas, tiek seimuose. Baugino ir tai, kad nė vienai partijai juose neturint pakankamai daugumos, sprendimų priėmimas ar atmetimas priklausė nuo kelių Seime buvusių lenkų ar žydų pasirinkimo, kokiai koalicijai pritarti, kad ji sudarytų daugumą. Ta dauguma lėmė ir tai, ką Seimas išrinks Prezidentu. Tad praktiškai niekaip nesisekė pasiekti, kad tik lietuvių kalba būtų valstybinė, kad būtų įgyvendinta ir tautinės švietimo sistemos reforma, vystoma pirmiausia nepriklausomos Lietuvos interesus atitinkanti ekonomika.
Kiekvienas mėginimas paversti Lietuvą tikrai lietuvių valstybe Seime sulaukdavo kaltinimų antisemitizmu, fašizmu ir pan. Todėl po gruodžio 17 d. perversmo jokių protestų nebuvo ir daug kam atrodė, jog taip ir turėjo būti, kad Antanas Smetona vėl taptų prezidentu.
A.Smetonos sugrįžimui daug kas pritarė, nes politinių partijų gausa dar negarantuoja demokratijos ir tautinės valstybės sukūrimo. Politinės partijos – tai tautos dalis ir jokiu būdu negarantuoja jos vienybės. Tik visų gyventojų renkamos valsčių ir miestų tarybos, kurios išrenka ypatinguosius rinkikus ir prezidentui išrinkti, gali garantuoti tikrą demokratiją. Ir prezidentinėje Lietuvoje buvo įdiegta tokia rinkimų sistema, kokia šiandien yra JAV.
Susiję straipsniai:
- A. Liekis. Istorinės atminties reikšmė lietuvių tautai ir jos valstybingumui
- A. Avižienis.Tautos reikšmė individo gyvenime
- Mokslo konferencijoje – tautos istorija ir jos sklaidos paieškos
- Dėl tautos ir valstybės atsisakymo
- Tautininkai kviečia aptarti tautos istoriją ir jos sklaidą (tiesioginė transliacija)
- Be kalbos nėra tautos
- Č. Iškauskas. Lietuviškasis parlamentarizmas: vizijos ir realybė
- Ar bus Seimo nariai Tautos atstovais?
- P. Stonis. Jaunimo dilema: partijai ar Lietuvai?
- Latvijos prezidentas V.Zatleras tautos paprašė paleisti Seimą
- Prof. Z.Zinkevičius apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą
- L.V.Medelis. Mykolas Riomeris Lietuvis (I)
- L.V.Medelis. Mykolas Riomeris Lietuvis (II)
- V. Turčinavičius. Vincas Krėvė – tautininkų sąjungos kūrėjas (I)
- Č. Iškauskas. Vidurio Lietuva: lenkų okupacijos aidai…
- V.Turčinavičius. Drąsiausias Lietuvos politinis-karinis žygis
- J. Trinkūnas. Vasario 25-oji – Pilėnų diena (audio)
- Laiškai iš praeities: Mindaugą menanti pilis Liubčioje
- T. Bakučionis. „Rinkimų“ farsas ant politinės santvarkos puvėsių
- V.Turčinavičius. Gerbkime praeitį, dirbkime ateičiai
- Istorinėje Prezidentūroje Kaune prisiminti Juozo Tūbelio nuopelnai
- V. Rutkūnas. Mokykla pakils, ar palaidos save?
- M. Jučas. Gedimino laiškai
- J.Staliulionis. Atėjęs iš kito laiko
- G. Songaila. Dar šis tas apie kiaules bažnyčioje ir apie ministro eleganciją
- Č. Iškauskas. Lietuva – monarchija? Viltys dar nežlugo…
- Taikomosios dailės muziejuje vyks istoriko Antano Tylos knygos apie LDK iždą pristatymas
- V. Bagdonavičius. Tauta ir globalizacija Vydūno filosofijoje
- V.Bagdonavičius. Ar pavyks išgirsti Vydūno balsą ?
- K. Garšva. Mažaraščiai tvarko raštą
Si knyga – dar vienas A. Smetonos vaidmens sureiksminimas Lietuvos istorijoje. Joje aprasomi seni, taciau klaidingi stereotipai, kaip A. Smetona isgelbejo Lietuva nuo komunizmo, koks nuostabus ir geras buvo autoritarinis valdymas. Visa knyga – kozkoks padriku minciu kratinys, kurioje daug minciu suoliu, pasikatojimu, vienur medziaga destoma teminiu, o kltu – chronologiniu principu. Dar absurdiskiau (toks A. Liekio stilius), jog citatos eina per kelis puslapius. Normaliai rasant, viska buvo galima sudeti i tris kartus mazesne knyga. Beda ta, kad A. Liekis nemoka daryti sintezes, neskiria esminiu dalyku, todel apraso viska, kas tuo metu vyko. Todel si knyga dar vienas nesusipratimas lietuviu istoriografijoje, o pati knyga nesulauks akademines visuomenes demesio. Tai pavyzdys, kaip nereikia rasyti istoriniu darbu.
Sutinku. Pavadinimas – reklama, o esmė – perversmai ir jų aukos.
dėkui, Jonai, už informaciją. Kaip supratau iš jūsų komentaro, tai ne subjetyvus romanas, tai gerai dokumentuota knyga, galinti kiekvienam studentui pasitarnauti kaip vienon krūvon sudėti įvairūs istoriniai šaltiniai. O šito labai trūksta kalbant apie A. Smetoną, kuriuo iki šiol nepatenkinti bolševikai, aplipdė stereotipais, tokiais kaip “fašistas”, “nacis” ir kurie jau tada tikėjosi, kad per “demokratinį” seimą, anksčiau ar vėliau prastums savus bolševikėlius vyriausybėn ir prisijungs prie superdemokratinės, atsiprašant, SSsr.:)
Ano meto patriotai sėkmingai pasinaudojo W.Wilsono “tautų apsisprendimo teise” ne tam kad sugrįžtų Rusijos sudėtin, kad ir nuverus carą. O tokioje margoje ir susipriešinusioje publikoje, kokiu buvo to meto seimas, tarpti priešingiems valstybei elementams buvo labai patogu. Mažoms tautoms TEISINGAI SUPRASTO NACIONALIZMO NIEKADA NEBUS PER DAUG.
Prieš mažų tautų nacionalizmą kalb tik dar didesni nacionalistai.
O “fašistais” mažų tautų lyderiais paprastai vadina tik dar didesni fašistai, kurie linkę savo tautą kelti virš kitų. O tai nekvepia nė iš tolo jokia demokratija, jei ką.. gerbiamasis:)
Kaip malonu, kaip dar išliko tokie mąstytojai, kaip „etiukas“ ir Liekis. Vienam ir kitam perversmai, diktatūra yra patriotizmas. Įdomu, jeigu tais laikais į dujo kameros pakliūtų…tai irgi demokratijos požiūris? Tiek lietuvių nužudyta…
:)) :)) nė neabejoju, kad jei Nepolitikas būtų gyvenęs “anais laikais”, jo širdį patrauktų link ateistiniės bolševikų demonokratijos su kuriamais gulagais prašviesiejusiems protams:)
beje, branguti, priminsiu, kad karas – ti politikos tasa. O Lietuvos karas prieš nacius prasidėjo 1935 metais kai Kaune pirmieji Europoje buvo nuteisti NACIAI. Tai buvo atkirtis Vokietijois revanšizmui ir ekspancionizmui.
Taip kad primityvus XX amžiaus istorijos interpretavimas, ypač jei tai susiję su Baltijos šalimis, Rusijoje jau ne vakar paėmė viršų. Visa tai galima vadinti sovietinės propagandos raugu, nors, reikia pripažinti, primityvizmas taip pat modernėja.
Net propagandiniai filmai turi vieną bendrą bruožą, kurio Rusijoje kurpiamų filmų autoriai niekada neatsikratys. Tam Rusijos autoriai nesidrovėdami naudoja spekuliacijas holokausto tema.
Ši tema žydams itin skaudi ir nediskutuotina istorijos dalis puikiai atitrauks dėmesį nuo tūkstančių Sibire įkalintų suaugusiųjų ir vaikų, nuo Gulago lagerių ir net medicininių eksperimentų juose. Daktaras Mengelė puikiai pakeis Gulago gydytojus, rašiusius disertacijas apie žmogaus išgyvenimą atšiauraus klimato sąlygomis, Salaspilio lagerio aukos gerai pridengs sovietinio Gulago lageriuose vykdytus eksperimentus su žmonėmis, juos specialiai sekinant.
Ar niekad sau nekėlėt klausimo, kodėl “žydšaudžiais” lietuviai imti pravardžiuoti tik po atsiskyrimo nuo Rusijos?
beje , kiek teko bendrauti su to meto žmonėmis , pergyvenusiais karo baisumus , žmonėmis paprastais ,labai tolimais nuo politikos , tai tikrai jų kalbose jautėsi panieka dalyvavusiems tose žudynėse . Ką rodo ir labai neigiamas “žydšaudžio ” terminas .Pas mus pagrinde sakydavo “žydmušiai”. Nors tai tikrai ne lietuviai pirmi pradėjo.
Arba žydšoviai.
Žydšaudčiai – literatūrinis žodis.
Palaikau dr.A.Liekį. O ,,jono” politinė mąstysena dvelkia naftaliniu požiūriu į prieškarinės Lietuvos istorinius įvykius,deja.
jei vartėte knygą, gal galėtumėte pasakyti – kas ten rašoma apie Tauragės sukilimą?
Šiaip ar taip, autorius pats kilęs iš to rajono. Berods iš garsiųjų Žygaičių?
mūsų dienų argumentai prieš tautiškumą remiasi arba nenuoširdumu, arba nesusipratimu, arba neišmanymu. Nes tautiškumas, nacionalizmas, lygiai kaip ir individualizmas, kosmopolitizmas, internacionalizmas reiškia sąvokas išreiškiančias žmogaus santykio su bendruomene būdus, pagal tai, ką žmogus labiau brangina, į ką didesnį dėmesį sutelkia.
Tas, kas rūpinasi labiau savo asmeniniais reikalais – neoliberalai akcentuoja individualizmą.
Tas, kas rūpinasi visos tautos reikalais – nacionalistas.
Tas, kuris savo tautą laiko auksčiau kitų, jų negerbia, primesdami savo valią pažeidžia jų teisę egzistuoti, – fašizmas.
Kiekvienos idėjos nelaimė – neišlaikomas saikas. Net dorybė pakelta kvadratu- virsta yda, kaip sakė Aristotelis apie “aukso vidurį”. Nacional socializme, tiek Rusijoje, tiek Vokietijoje, savos tautos garbinimas buvo pavirtęs vieno asmens garbinimu – Stalino ir Hitlerio. Vardan jų valios buvo paaukotos kitos tautos. Lietuvoje to niekada nebuvo. Vien todėl, kad kažkokia rasistinė partija pasivadino “nacionalsocialistais”, tai kitų šalių tautiškumas čia niekuo dėtas ir todėl labai kvailai atrodo tie klyksmai, kai perlaidojamas koks Brazaitis.
A. Liekio knyga niekaip neprilygsta istoriku Alfonso Eidinto knygai “Antanas Smetona ir jo aplinka” ar Liudo Truskos monografijai “Antanas Smetona ir jo aplinka”. Absurdas, kai tokia nesomone pasirodo nepriklausomos Lietuvos 23-aisiais metais.
branguti, Liudas Truska senas, kiaurai sovietinis, politiškai užangažuotas istorikas. Nejau vis dar tiki “melo imperijos” istorikais? 🙂
Vyteni, ką čia tamsta rašote ? Truskos komunistinės knygos tai gal net neminėkit, o Eidinto tai tik 2012 metu jusų minima knyga verta dėmesio. Gi prieš tai , 1990 metais tas pats Eidintas buvo parašes kitokią knygą “Antanas Smetona” – ir pristatydamas antrają, pripažino (atsakydamas i mano užduotą klausimą per Žinių Radiją), kad …”laikas bėga, pildosi informacija ir požiuris keičiasi…”.. (Skaityk atsiprašė už pirmą knygą)
Aš po kelis kartus perskaičiau visas knygas apie Gerbiama Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną, tiek jo rašytas, tiek apie jį. Visos knygos apie šį Prezidentą yra vertingos. Nes tai pats iškiliausias Lietuvos Respublikos istorijos laikotarpis. Prezidentas, valdęs Lietuvos Respubliką tada, kada ji suklestėjo ir galėjo, būdama visai jauna, didžiuotis prieš Europa ir pasaulį, vertas dar daugelio knygų.
Visada Smetonos perversmą vertinau kritiškai, bet jei iš tikrųjų tada seime buvo tokia pat bardakinė “tvarka”, kada ne dirbama, o manipuliuojama mandatais, tai, gali būti, Smetona ir buvo tas asmuo, kuris atvedė nors prie kokios tvarkos, be ko valstybei išlikti yra tiesiog neįmanoma.
Vienžo, ne viskas yra taip paprasta, kad būtų galima vienprasmiškai vertinti.
Blogai, žinoma, kada buvo koks tai smurtas, neįstatyminė veikla.
Bet jei vietoj bardako atsirado tvarka?
Blogai yra dabar, kad ne kurie “patriotai”, kaip matome iš jų kalbelių jų nuosavame tinklapėlyje, kur jie nuo seno bijo įsileisti kitaminčius, yra vis dar neįstatyminių veiksmų, prievartų gerbėjai. Kas žino, gal tai ir yra zurofų ieškomi kadrai? 🙂
Bent iš kai kurių pasisakymų labai į tai panašu – tarybmečiu jie, ko gero, visi buvo katorgininkai. 😉
O dabar ruošia sau pamainą – štai dėl ko vis visokie pacanai į kovo 11 – osios eisenas nešiojo profašistinius – probanditinius daiktelius ir niekaip nenori to atsisakyti iki pat dabar.
O,tu,tikrasai.tai ko gero ir siuntei juos į katorgas ir labai gerai žinai apie neįstatyminius veiksmus ir prievartą,kaip tikram stribui ir dera,gali rasyt “zajavą”zurofui,gal macą duos pagriaužt ir savo tarybmetį šlovinamą prisiminsi-ašarą nubrauksi….
Pasiųsti neteko 🙂 – gimiau jau po to kada Stalinas numirė.
Bet Zurofas puola ne tuos.
Va, tave reikėtų jam priduoti – prisipažink, kad namuose ridinėji žydo kaukolę? 🙂
Pagal pačio tauzyjimus,tai žydu nėra,tai žodis apibūdinti blogą žmogų ir atėjęs nuo ruso,tai kaip čia,pagal tamystos logiką išeina,ar gerai,ar blogai ridenti žydo(anot tavęs blogo žmogaus)kaukolę?
Apskritai, , naująjį istoriko Algimanto Lieko veikalą „Prezidentinė Lietuva…“ turėtų perskaityti ne tik besidomintys mūsų Tautos ir Valstybės praeitimi, bet ir kiekvienas politikas, kiekvienas, kuriam rūpi ir jo, vaikų ir vaikaičių, lietuvių Tautos ir jos Nepriklausomybės likimas ir ilgaamžiškumas.
Na, čia pavartojau žydo pavadinimą pagal tau, tamošiui bekepuriui :), suprantamą sąvoką, nes mano (kitaip filosofinės) tau perkąsti niekada, musiau nepavyks – smagenai apsemti mžlu. 🙂
Khe khe khe,juokiasi peisuotasis iš tikrojo suprantamosios filosofinės sąvokos…
Taip ir neatsakėte į mano klausimą,apie ridenamas kaukoles,o,kaip visada įjungėt durnių,sakydamas,kad ką aš norėjau pasakyti,vistiek durniai nesupras…
P.S.Vis tik,laukiu konkretaus atsakymo…
Ko konkrečiai?
1965 05 11 a ne
Įdėmiai klausom, Krivi. 🙂
Tikrai ne – žymiai anksčiau (jei čia apie gimimo datą).
Autorius, remdamasis gausiais archyviniais dokumentais, literatūriniais šaltiniais įrodo, kad po to perversmo, sugrąžinusio A.Smetoną į Respublikos Prezidento postą ir įvedusio prezidentinį valdymą, nebuvo nei demokratija sutrypta, nei pasukta fašistiniu keliu, o tik pirmą kartą istorijoje ji ėmė eiti tik savu, lietuvių Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą stiprinančiu – lietuviškuoju – tautiniu keliu.
Tai buvo lietuvių Tautai atgaivos ir stiprybės kelias – po keletos šimtų metų trukusių lenkinimo, rusinimo metų pirmą kartą istorijoje buvo sudarytos visos sąlygos stiprėti lietuvių Tautai, išsiugdyti tautinę savimonę, kuri ir lemia Tautos ilgaamžiškumą, jos įnašą civilizacijos pažangai.
Beje, iš dalies „prezidentinis valdymas“ buvo ir A.Smetonos pirmojo prezidentavimo 1919 – 1920 metais. Tuo metu lietuviai savanoriai kovojo žūtbūtines kovas su įsiveržusiomis iš bolševikinės Rusijos, o netrukus ir su imperialistinės Lenkijos, bermontininkų ordomis, norėjusiomis pavergti, sunaikinti nepriklausomą Lietuvą.
Tad tais ypač Lietuvai sunkiais metais, daugeliu atveju sprendimus priimdavo tik Prezidentas A. Smetona. Tik kai 1920 m. pavasarį savo darbą pradėjo visos Lietuvos išrinktasis Steigiamasis Seimas, daugumą jame turėję krikščionys demokratai Prezidentu išsirinko savo partietį Aleksandrą Stulginskį.
Jis Prezidentu buvo dar išrinktas Antrojo seimo krikščionių demokratų daugumos. Bet Trečiajame Seimo rinkimus laimėjusios kairiosios partijos ir tautinės mažumos, Prezidentu išsirinko K.Grinių, kuris buvo paverstas kairiųjų, keletos buvusiųjų Seime tautinių mažumų atstovų valios vykdytoju.
Daug kas nesidžiaugė seimais ir dėl juose vykusių nesibaigiančių partinių rietenų. Baugino, kad nė vienai partijai seimuose neturint sprendžiamos daugumos, sprendimų priėmimas ar atmetimas priklausė nuo atsitiktinai sudarytos koalicinės „daugumos“, kuri lėmė ir tai, kas bus išrinktas ir Respublikos Prezidentu.
Tad praktiškai niekaip nesisekė pasiekti, kad valstybinė kalba būtų tikrai lietuvių, kad būtų įgyvendinta ir tautinė švietimo sistema, ugdoma pirmiausia nepriklausomos Lietuvos interesus tenkinanti ekonomika ir t.t.
Kiekvienas mėginimas paversti Lietuvą tikrai lietuvių valstybe, susilaukdavo ir Seime kaltinimų, kad tai antisemitizmas, fašizmas ir pan. Tad, esant tokiai padėčiai, ir jokių protestų nebuvo po Gruodžio 17 d. perversmo. Daug kam atrodė, kad taip ir turėjo būti, kad „Smetonėlė“ vėl atsisėstų Prezidento kėdėje. „Dabar mes Nepriklausomybės neparasime… “ – daug kas tada džiaugėsi.
A.Smetonos sugrįžimui daug kas pritarė ir dėl jo, dar prieš atkuriant Nepriklausomybę ir po jos, skelbtų minčių ir idėjų, ypač, kad politinės partijos, jų gausa dar nereiškia demokratijos, kaip ir negarantuoja jos tautinės valstybės sukūrimo.
Prezidento A. Smetonos nuomone, Tautai vienybę ir gerovę gali garantuoti tik visų gyventojų renkamos valsčių ir miestų tarybos, kurios išrenktų ypatinguosius rinkikus, o jie jau ir Prezidentą rinktų. Ir tai prezidentinėje Lietuvoje buvo įgyvendinta.
Bet demokratija – ne tik Seimo ar Prezidento rinkimai, o ir dalyvavimas ekonomikos valdyme. O tam Prezidentas ir visaip skatino kooperatyvinę ekonomikos valdymo sistemą, kaip labiausiai tinkančią „tautiniam ūkiui“. Ir .t.t.
Visos tos nuostatos prezidentinėje Lietuvoje buvo įgyvendintos. Ir SSRS okupacijos išvakarėse nepriklausoma Lietuva pagal daugelį rodiklių prilygo labiausiai išvystytoms Europos valstybėms, o svarbiausia lietuvis pasijuto Lietuviu, savo žemės, savos valstybės šeimininku, tvirtų tautinių nuostatų, kurių nepajėgė ištrinti ir beveik 50 metų trukusi SSRS, nacių Vokietijos ir vėl SSRS okupacijos, ir dėka tos Lietuvio tautinės savimonės, šiandieną turime Kovo 11 – osios Lietuvą, kuriai atrama irgi turėtų būti Vasario 16 – osios Lietuva.
Apskritai, manytume, naująjį istoriko Algimanto Lieko veikalą „Prezidentinė Lietuva…“ turėtų perskaityti ne tik besidomintys mūsų Tautos ir Valstybės praeitimi, bet ir kiekvienas politikas, kiekvienas, kuriam rūpi ir jo, vaikų ir vaikaičių, lietuvių Tautos ir jos Nepriklausomybės likimas ir ilgaamžiškumas.(slaptai)
Kiekvienais metais gruodžio 17 dieną iškeliu prie savo namo trispalvę vėliavą. Iš pagarbos savo seneliui, Lietuvos Savanoriui – kovojusiam su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Buvusiam lenkų nelaisvėj 1920 metais, apie ką skaitau išsaugotame jo “Atsargos liudijime” Nr 7203. Jei ne 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmas, raudonasis maras butų atėjęs į Lietuvą kur kas anksčiau. Šlovė Lietuvos Kariuomenės karininkams, garbė Prezidentui, padariusiems tą naktį tai, ką ir reikėjo padaryti Tėvynės labui.
V.Bražėnas papasakojo, kaip 1974 m. Chicago Tribune, didžiulis laikraštis, paskelbė Stalino receptą, kaip galima sunaikinti tautą. Stalinas komunistams yra sakęs: norint sukurti pasaulinę valdžią, reikia naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta. Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, mes ją būsime nužudę. Paprastas receptas. Bet kardas dviašmenis. Pažvelkime į Stalino receptą iš kitos pusės – ir mes jau žinome, kaip galima išgelbėti tautą. Kelkime patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta!. Galime būti pavyzdys kitoms Europos tautoms, Europa, savo ruožtu, gali būti pavyzdžiu kitų kontinentų tautoms. Mes turime misiją įkvėpti kitas tautas kovoti su tautų naikintojais. Kodėl mes? Todėl, kad nėra kitos tautos, kuri būtų buvusi taip trypiama, naikinama, kaip lietuvių tauta. Bet ji išliko! Nes turėjo giliai įleistas kario ir valstybės kūrėjo šaknis. Jūs esate deimantiniai vaikai, nes daimantai susidaro milžiniškoms jėgoms slegiant anglį, – Šviesiosios salėje-vidiniame kiemelyje
Tai JAV saugumo organuose dirbusio ir su besiskverbiančiu į JAV komunizmu/trockizmu kovojusiu antiglobalisto V.Bražėno knyga ” Kova dar nebaigta”, išleista jau po iklgaamžio politologo, kurio mūsų medija nedrįso įsileisti, mirties.
. Antikomunisto ir antiglobalisto 100-mečio minėjime apie pavojus tautai, apie niekingą Vyriausybės Globalios Lietuvos programą, kuria siekiama, kad mes greičiau ištirptume, kalbėjo prof. Romualdas Grigas. Nė viena tauta nesielgia taip neatsakingai. Mes šiandien gyvename su iškrypusiu stuburu. Nuo Mindaugo laikų, deja, pasigendame reikiamo dėmesio etniniams lietuviams. V.Bražėnas tarsi koks apaštalas sugrįžo į Lietuvą ir bandė atverti mums akis, – kalbėjo R.Grigas, prieš tai įvertinęs jo asmenį ir visą jo raštiją.
“Varpo” redaktorius Algimantas Zolubas V.Bražėną pavadino Kolumbu Lietuvai. Jis parodė mums dvi Amerikas – komunistinę ir demokratinę. Ir dvi mūsų išeivijos puses. Santara -šviesa buvo veidu atsisukusi į Lietuvą, bet nugarą rodė Lietuvos nepriklausomybei. V.Bražėnas laikėsi kitokių nuostatų. Grįžęs į Lietuvą, jis skatino bendruomenių kūrimą, savivaldą. Vienu pirštu galima tik parodyti, dviem purštais net špygos neišlankstysi, o penki pirštai – jau kumštis. Reikia eiti į rinkimus ir atsivesti bent kelis abejinguosius, pasyviuosius, nes būtent jie, nebalsuojantieji, išrenka mums valdžią, kuri ir skandina Lietuvą. Priimkim V.Bražėno nuostatas ir su jomis eikim į priekį,
kad “”sveiki durniai “”, du dešimtmečius žaloję Lietuvą, ypač jos jaunimą, padarę sunkiai bepataisomos žalos, į V.Bražėną atsigręš tik tada, kai jau bus sunku ką nors pakeisti. Jie labai panašūs į tuos, kurie daugiausia dėl durnumo važiavo parvežti Stalino saulės, o paskui, sugrįžę iš motinos Rusijos, toliau klimpo į savo niekšybes iki pat Atgimimo, iki šiol. Dabar jie rašo memuarus, bandydami nusiplauti tautos kraują ir ašaras, klastodami istoriją, žalodami vaikų sielas.
Rašykit, nes jūsų komentarai kaip deimantai , kurie susidaro iš milžiniškos meilės LIETUVAI.Besiblaškantiems alko skaitytojams jie labai reikalingi.Ačiū.
Krivi, tai jau pakeitei pavadinimą ir pradedi atgailauti? 🙂
Nesupratau, ką straipsnio pavadinimas turi bendro su straipsniu? Tauta ir valstybė yra skirtingi dalykai.
Valstybė yra tautos išlikimo įrankis: jei valstybės nebus, tai tauta bus išblaškyta, asimiliuota, išžudyta ir t.t., ir pan.
Man, mano asmeniniu supratimu, tauta yra labiausiai išplėstinė šeimos ( giminės) sąvoka . O valstybė jos namai . O žmogus be namų , mano supratimu ,anksšiau ar vėliau tampa valkata.
Yra taip: iš šeimų susidarė gentys, o iš genčių – tauta.
Na tą, reikia manyti , aš ir taip žinau .Čia aš ne apie tai. Būtent taip aš suprantu ŠIUOLAIKINĘ lietuvių tautą .Ne gentį , kurių beje jau nebėra -likę tik kalbiniai ypatumai tarmėse , ir ne gimines siaurąją prasme .
Gentis šiais laikais yra plati giminė.
Tik toks skirtumas, kad kadaise gentis gyveno kompaktiškai, turėjo skirtingą nuo kitų genčių kalbą, su kitomis gentimis kovojo ginklu (kas kartais pasitaiko ir dabar, tik labai retai) ir pan..
‘tikras lietuvi’, kai paprašiau parašyti sąvokos gentis apibrėžimą, tu, įžeidinėdamas mane, išsisukai nuo atsakymo. Moki įjungti durnių, kai nori 🙂 Dabar jau pradedi dėstyti savo ‘išmintį’ kitiems. Aiškinimuose, vartodamas žodį ‘susidarė’, patvirtinai mano spėjimą, kad nieko nesupranti apie gentis. Susidarė – savaiminis virsmas. Deja, visuomenės raidoje veikia tam tikri dėsniai. Jei neatsižvelgsime į dėsnius, SAVAIME išnyks ir tautos – vėžiniai augliai savaime neauga.
Nusišneki tu, kaip Žygeivis sakė, sovietinis špike. 🙂
Dėsniai nuo atskiro žmogaus nepriklauso, nes tai – objektyvu.
Todėl tauta – istorinio žmonių bendrumo išsivystymo fazė, kuri išliks visada.
Nebus taip kaip jūs, sovietiniai, šnekat, kad tautos atmirs ir bus pasaulinė betautė bei amorfinė masė.
Giriam Smetoną, o kaip dėl to, kad pabėgo, užpuolus priešui?
Ar neprivalėjo, vien už tai, kad dermais ėdė lietuvių duoną tiek metų, išjoti ant balto žirgo ir kautis?
Pabėgti galima ir nebūnant Prezidentu, nes Prezidentas turi būti kaip laivo Kapitonas, kuris skęstantį laivą palieka paskutinis.
Koks čia, atsiprašant prezidentas?
Štai 1899m. , galingiausiai to meto valstybei Anglijai užpuolus Transvalio būrų valstybę, būrų Prezidentas Kriugeris iš posto nepasitraukė ir dirbo toliau.
Valstybė ,kurios negina ją sukūrusi tauta (os), pasmerkta ankščiau ar vėliau išnykti . Lietuva , kaip valstybė, xx a. trys kartus buvo neginama . Manau , kad tai labai pavojingos ligos požymis . O žmonės prieš stodami Valstybės priešaky turėtų aiškiai suprasi , kad tai ne vien garbė,šlovė ,valdžia ir geras uždarbis , bet ir didelė atsakomybė , bei didžiulė rizika . Čia kaip , bijai vilko -neik į mišką,o jei nuėjai – būk pasiruošęs garbingai numirti , jei reikės.
To meto politinė Lietuvos situacija buvo visai kitokia nei, pvz., Suomijos. Ar Čekija, Lenkija, kitos valstybės galėjo gintis? Ar Prancūzija gynėsi? Siūlau paskaityti V.Krėvės pasakojimą apie jo susitikimą su Molotovu aidai.lt. Molotovas ten be didelių ceremonijų ir gana atvirai atskleidžia savo planą dėl Europos ir JAV.
O ir aplamai ar gali šiandien žmonės gintis nuo išorės priešų? Negali. Žmonės palikti sau ir tiems keliems išsišokėliamas iš jų tarpo, kurie silpninami partijų kivirčų dėl valdžios, o aplink skleidžiama neokairiųjų, neoliberalų ideologija brukte bruka egoistinį individualizmą kur nei sąžinei nei altruizmui nepalikta vietos. Tokioje suskaldytoje į daugybę galvų visuomenėje neįmanoma vykdyti jokio bendro plano.
Todėl geriausias valdymo būdas – vieno asmens valdžia, prieš kurią taip iniršusiai ir kovoja neoliberalai, visas valstybes padalinę į “demokratines” su suskaldyta silpna valdžia ir “autoritarines” , į kurias jie pasilaiko sau teisę kištis… prisidengus “žmogaus teisių” gynimu, bombarduoti ir nepalikti akmens ant almens… o po to pelningai “investuoti” į sugriautąją infrastruktūrą. Tikroji valdžia, kuri naudojasi neoliberalais ir neokairiaisiais išliks nematoma, kol “demokratizuosis” visos tautos.
,,Todėl geriausias valdymo būdas – vieno asmens valdžia,..” – neįmanoma, jei valstybė turi slaptas tarnybas. Valstybę valdo tas, kas valdo slaptas tatrnybas. Tikrasis ‘valdovas’ gali net nesiskelbti viešai, o visi valdininkai bus jo statytiniai.
Būna ir taip.
Jei Smetonos prezidentavimą vertinsime tik juoda arba balta, tai vargiai ar sutarsime. Bet jei vertinsime platesniu masteliu, tai paskutinės prezidentavimo dienos neturėtu nusverti vertinimo svarstyklių į blogąją pusę. Smetonos valdymą ir apskritai jo nuopelnus Lietuvai, reikėtų vertinti labiau teigiamai. O jei pamėginsime palyginti “mūsų” dabartinius vadovus su Smetoną… Nepalyginami dalykai. Jei tarpukario Lietuva pakilo iš nebūties ir priartėjo prie bendraeuropinio lygio, tai dabartinė Lietuva ir bankrutuojančio Kipro ar Graikijos nebepaveja… Ir tikrai čia ne aplinkybės kaltos, o kalti vadovai – kieti ekonomistai, išvertus – turginiai, kurie matė tik savo kišenę ir asmeninę naudą…
ekspertai.eu/pralosta-sachmatu-partija-ii/
Deja deja – kitas, virtoj Smetionos, užuolimo laike, gal, būtų skelbęs karą, o ne bėgęs.
Jei būtume kariavę, būtume po karo turėję valstybę.
jei neišdryso paskelbti karo , būtų bent nusišovęs . Tada , asmeniškai , neturėčiau jokių priekaištų , ir laikyčiau vertu Tautos Didvyrio vardo, būtent kaip prezidentas. O čia vardijami nuopelnai tiktu daugiau premjero lygiui.
būtent taip , mano manymu, jį ir reikėtų vertinti : kaip neblogą vadovą, ekonomistą….. bet ne didvyris , ir matomai bailokas .
Tikrai, kaltos ne aplinkybės, bet ir ne ekonomistai, o sovietiniai nomenklatūrininkai, kadaise surankioti iš pačių žemiausių socialinių sluoksnių ir 1991 m. klasta užgrobę daugumą Aukščiausioje Taryboje išsiskirstę po visas partijas ir įsitvirtinę provincijoje, niekada nebepaleidę valdžios iš savo rankų.
Nieko panašaus – jei patas būsi švarus, rtai prie savęs šūdu smirdinčiu neprisileisi: akivaizdu, kad landsbergininkai mokėjo TIK geriauti, kada revoliucijų reikšmė yra tik ta, jei jos pakelia į aukštesnį lygį.
Deja, neįvyko – pritrūko sąžinės, supratimo kaip reikia dirbti valstybės labui, dėl ko ir baigiame išputėti.
Štai dėl ko, neturint plano ką toliau darysi, landsberginiams reikėjo ne kovo 11 mesti šalį pliką į dilgėles, o toliau vykdyti vasario 7d. AMB vadovautos AT nutarimą, kad įstojimas į TSRS panaikintas, paskelbtos su TSRS derybos dėl Lietuvos išėjimo iš TSRS – reikėjo kautis derybose, kuo vistiek viskas pavirto ir tik JAV grasinimų ekonominiu embargu TSRS ir pan. dėka Gorbačiovas nusileido.
Jei jis būtų norėjęs užgniaušti landsberginius, tai tai būtų laisvai padaręs.
Tik JAV ir kitų valstybių palaikymas Lietuvai Gorbačiui neleido to padaryti.
Pats, tai, griauti.
Prie 10 28.
Paties Smetonos kaip Prezidento veikla vertintina pagal svarbiausius politinius valstybės sprendimus. Ūkiniai kultūriniai Lietuvos laimėjimai yra Tautos veiklos ir atskirų sričių, vietinių valdžių veiklumo ir sumanumo rezultatai. Svarbiausiais Prezidento politiniais sprendimais laikytini – 1926 metų perversmas, 1938 m. Lenkijos ultimatumo priėmimas, 1939 m. atsisakymas Vokietijos siūlymo atsiimti Vilnių, 1940 m. Sovietų ultimatumo priėmimas.
Tik nuosekliai išanalizavus sprendimų priėmimo išvardintais atvejais tikslus ir aplinkybes galima įvertinti Smetonos kaip prezidento veiklą. Kol kas tai lieka nuodugniau ir visapusiškiau neišanalizuota, to nedaro ir A. Liekis. Todėl Smetonos veiklos vertinime ir toliau lieka daug povandeninių rifų… Vienas iš jų – galimi slapti Smetonos ir Lenkijos valdžių santykiai, kurie ir sąlygojo Vilniaus ir jo krašto likimą Lenkijos valstybės valdomu – tautininkų neišvaduotu. Netgi, gali būti, kad 1926 metų perversmu kaip tik ir buvo Prezidento lygyje galutinai palaidota tautininkų užsibrėžta Vilniaus išvadavimo jėga politika.