A. Vaicekauskas. Apeiginis Velykų kontekstas

Netrukus po to, kai dangaus skliautu judanti saulė kerta astronominį pavasario lygiadienio tašką, krikščioniškasis pasaulis švenčia vieną svarbiausių švenčių, žyminčių Jėzaus Kristaus stebuklingo prisikėlimo iš mirusiųjų dieną. Tačiau krikščioniškos Velykų šventės ištakos siekia kur kas senesnius laikus. Pirmąjį senovės žydų kalendoriaus mėnesį, kai naktiniame danguje sužibėdavo pilnatis (keturioliktą nizano mėnesio dieną), judėjai švęsdavo Pesachą – išėjimo iš Egipto nelaisvės šventę. (Iš jos slavų Pascha.) Ankstyvosios krikščionių bendruomenės perėmė šią šventę. Bet Mėnulio kalendorius, pagal kurį laiką skaičiavo senovės žydai, nesutampa su vėliau įsigalėjusiu Saulės kalendoriumi. Pagal Mėnulio kalendorių skaičiuojamas Velykų šventės laikas pasitaikydavo skirtingomis Saulės kalendoriaus savaitės dienomis. O Kristus prisikėlė sekmadienį. Mažosios Azijos krikščionių bendruomenės toleravo šį neatitikimą. Krikščionybei išplitus vakarinėje Romos imperijos dalyje šį nesuderinamumą buvo mėginama spręsti.

325 metais sušauktame Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime Nikėjoje buvo sutarta Velykas švęsti pirmąjį sekmadienį po pavasario lygiadienio. Tačiau nesutarimai tuo nesibaigė. Romoje pavasario lygiadienio data buvo laikoma kovo 18-oji. Rytuose astronominiai stebėjimai buvo tikslesni, ten pavasario lygiadienis sietas su kovo 21-ąja. Ginčai dėl lygiadienio datos tęsėsi iki VIII a., kai buvo galutinai sutarta dėl kovo 21-osios. Šios datos laikomasi ir dabar, todėl anksčiausiai Velykos gali būti švenčiamos kovo 22 dieną, vėliausiai – balandžio 25-ąją. Kartu keičiasi ir Šeštinių, Sekminių bei Devintinių laikas, nes šios šventės švenčiamos praėjus tam tikram laiko tarpui nuo Velykų dienos. Nuo Velykų priklauso ir Užgavėnių data. Nepaisant minėto sprendimo, viduramžių Europoje Velykų šventimo laiką ir toliau mėginta derinti su įvairiomis Saulės kalendoriaus datomis. X–XIII a. šaltiniuose Dievo kančios diena neretai laikoma kovo 25-oji. (Žemdirbiškajame kalendoriuje Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventė (Blovieščiai, Gandrinės) žymėjo pavasario lygiadienio datą.) Atitinkamai Prisikėlimas sietas su kovo 27-ąja. Įdomu tai, kad kovo 25-oji krikščioniškoje tradicijoje laikyta ir Pasaulio sukūrimo diena.

Velykos į Lietuvą atėjo kartu su krikščionybe. Tam tikra prasme šią šventę galima laikyti kosminę pasaulio egzistenciją nulėmusios svarbiausios metų šventės krikščioniškuoju atitikmeniu. Krikščioniškos kilmės šventė nesunkiai rado vietą tarp kitų žemdirbiškojo kalendoriaus švenčių. Dar daugiau, ilgainiui Velykos įgijo žemdirbiškajam ritualui būdingas archajiškas apeigines struktūras, kurių tyrimai ikikrikščioniškąją mūsų protėvių pasaulėjautą atskleidžia nė kiek ne prasčiau nei „pagoniškas šaknis“ turinčių kaimo bendruomenės švenčių apeigos. Ne kartą esu pabrėžęs, kad kalbant apie XIX–-XX a. žemdirbių kultūros santykį su ikikrikščioniška lietuvių etnoso patirtimi labai svarbu suvokti, jog žemdirbiškojo ritualo archajiškumą vėlyvojoje tradicijoje lėmė ne vienos ar kitos šventės atsiradimo laikas ar kilmės pobūdis, o vidinės kaimo gyventojų sąmonės ypatybės. Bet kuri žemdirbio suvokiama šventė įgydavo tiek reikšmingumo, kiek ji atitikdavo tradicijos išsaugotus ritualinės elgsenos stereotipus. Žemdirbiškojo kalendoriaus švenčių apeigos retai apsiribodavo bažnytiniame Grigaliaus kalendoriuje nurodyta data. Dar visai neseniai metinės šventės buvo švenčiamos 3–4 dienas, o svarbiausios iš jų sudarydavo savaitėmis besitęsiančių šventinių dienų ciklus. Velykų apeigos prasideda Verbų sekmadienį ir baigiasi tik kitą sekmadienį po Velykų.

Pagal krikščioniškąją tradiciją Verbų sekmadienį bažnyčioje šventinamos verbos simbolizuoja palmės lapus, kuriuos tikintieji klojo po kojomis Kristui įžengiant į Jeruzalę. Lietuvis žemdirbys verbų puokštėse vyraujančių augalų šakelėse pirmiausiai matė gyvybines galias, pasireiškiančias kadagio gebėjimu žaliuoti žiemą ir blindės (žilvičio) gyvybingumu. Šios galios buvo itin aktualios ką tik prasidėjusio ar tuoj pat prasidėsiančio naujo lauko darbų sezono kontekste. Juolab kad kontaktinės magijos būdu minėtas galias tariamai buvo galima perduoti žmogui, gyvuliams ar pasėlių laukui. Bažnyčioje šventinamos verbos įgydavo dar ir apsauginės galios, tad kaimo gyventojai jas naudodavo siekdami apsaugoti namus nuo žaibo, pasėlius nuo audrų, gyvulius nuo pakrikimo ir kitais panašiais atvejais.

Lietuvoje yra daug su Didžiąja savaite susijusių papročių ir tikėjimų. Visomis Didžiosios savaitės dienomis drausdavo dirbti įprastus buities darbus – negalima buvo austi, malti, velėti, sėti ir kt. Esą pažeidus draudimą vėjas stogus nuplėšytų, trenktų griaustinis ar ledai pasėlius išmuštų. Tverečiaus (Ignalinos r.) apylinkėse Didžiosios savaitės dienomis nedegdavo lempos, nes Jėzus tuo metu kalėjime (tamsiojoje) sėdėjo. Tikėta, kad veiksmo, atlikto sakraliuoju laiku, pasekmės bus jaučiamos visus metus. Pavyzdžiui, išsimaudęs Didįjį ketvirtadienį švarus būsi visus metus. Jei Didįjį šeštadienį barsiesi, tai barsies visus metus. Visoje Lietuvoje tą dieną nieko neskolindavo, kad nepaskolintų savo laimės (ūkinės sėkmės).

Didysis ketvirtadienis liaudies žmonių buvo vadinamas švariuoju (čystuoju), mat šią dieną buvo valomi ir vėdinami namai, krečiami kaminai, prausiamasi, kastruojami gyvuliai. Nė viena reikšmingesnė žemdirbiškojo kalendoriaus šventė neapsieidavo be tokio ritualinio švarinimosi. Tikėta, kad tą dieną iššukavus plaukus galima atsikratyti utėlių, o iššlavus namus ir šiukšles permetus kaimynui per tvorą visam laikui galima išnaikinti blusas, utėles ir kitus parazitus. Tokiais pačiais būdais kenkėjai naikinti ir Didįjį šeštadienį. Didįjį ketvirtadienį, saulei nepatekėjus, maudydavosi šaltame vandenyje (sniege) tikėdami, kad taip galima išsigydyti odos niežulius ir votis. Siekdami svetimos naudos aukštaičiai saulei nepatekėjus jodavo ant žarsteklio aplink kaimą arba pas kaimyną eidavo vogti malkų (skiedrų), kad vasarą rastų daug paukščių lizdų su kiaušiniais.

Didysis penktadienis kaimo žmonių tikėjimuose siejosi su Jėzaus kančios diena. Tą dieną laikydavosi rimties – tyliau kalbėdavo, vengdavo sukelti nereikalingą triukšmą, kad „nepažadintų“ mirusio Dievo. Nešluostydvo dulkių, kad Jėzui akių neprikrėstų. Tikėdavo, kad Didįjį penktadienį išpažinties eina tik burtininkai (čėrauninkai).

Didįjį šeštadienį bažnyčioje šventindavo ugnį ir vandenį. Į namus parnešta ugnimi iš naujo įkurdavo krosnį. Velykų valgiai būtinai turėjo būti gaminami ant šventintos ugnies. Tikėta, kad pašventinta ugnis turi didelės apsauginės galios. Siekiant išnaikinti kenkėjus ja pasėlių laukuose būdavo įkuriamas laužas. Velykų rytą ją nešdavo aplink gyvenamąjį namą, kad apsaugotų nuo gaisro. Dūkšto (Ignalinos r.) apylinkėse tikėdavo, kad jei ugnį į namus parneš neužgesusią, tai šeimininko arkliai kaip ugnis degs – bus riebūs ir greiti. Didįjį šeštadienį pašventintu vandeniu šlakstydavo trobesius, kad Perkūnas netrenktų ir nepadegtų, dirvą, kad piktžolės išnyktų, ar sėjamus grūdus, kad amarai nepultų. Dar jį naudodavo kaip vaistą nuo išgąsčio ar kitų ligų. Mirštant namiškiui šlakstydavo šventintu vandeniu, kad nuvytų piktąsias jėgas. Visoje Lietuvoje tikėta, kad tas, kuris pirmas pasisems švęsto vandens, pirmas nudirbs visus darbus.

Velykų nakties ir ryto sakralinį reikšmingumą pabrėždavo įvairūs tikėjimai. Antai Liškiavos apylinkių žmonės tikėdavo, kad 12 valandą nakties upelio vanduo pavirsta vynu. Visoje Lietuvoje tikėta, kad tą rytą kylanti saulė maino spalvas ar šoka (supasi) dangaus skliaute. Ypatingas sakralumo atspalvis būdavo suteikiamas Velykų procesijos laikui. Tikėta, kad tai esąs palankus laikas maginėms apeigoms, kuriomis buvo siekiama gauti sau naudos, apsisaugoti pačiam, apsaugoti savo turtą ar, priešingai, norint kam nors pakenkti. Išskirtiniu šventinio laiko sakralumu pagrįsta ir šventės metu atlikto veiksmo pirmumo magija. Jau minėjome, kad kiekvienas stengdavosi pirmas pasisemti švęsto vandens ar gauti naujos ugnies. Taip pat būdavo tikima, kad kas pirmas ryte atsikels ar pirmas užkurs ugnį, tas pirmas nudirbs visus lauko darbus. Tą patį rezultatą buvo galima pasiekti pirmam sugrįžus iš bažnyčios namo.

Kai kurie pirmosios Velykų dienos tikėjimai dubliuodavo Didžiosios savaitės dienomis galiojusius tikėjimus. Visoje Lietuvoje tikėta, kad Velykų rytą dar prieš saulės patekėjimą išsimaudžius galima išsigydyti votis ir kitokias odos ligas. Sugrįžę iš bažnyčios namiškių klausdavo: „Kur blusos?“ Kas nors iš jų atsakydavęs, kad išėjo pas kaimyną. Tikėdavo, kad taip ir atsitiks. Panašiai būdavo „išvaromi“ ir kiti namų kenkėjai.

Būtina žemdirbiškųjų švenčių ritualinės struktūros dalis – didesnės ar mažesnės apeiginės vaišės. Tradiciškai Velykų pusryčių valgiai būdavo nešami bažnyčion ir šventinami. Velykinių vaišių maisto likučiai būdavo panaudojami agrarinėje magijoje. Pavyzdžiui, kaulai būdavo užkasami laukuose tikint, kad tuomet pasėlių nenusiaubs gamtos stichijos arba jie bus apsaugoti nuo įvairių kenkėjų.

Dar ir dabar Velykų šventė neįsivaizduojama be kiaušinių dažymo. Kiaušinio apeiginė simbolika kyla iš to, kad, priklausydamas negyvų daiktų kategorijai, kartu jis „pats iš savęs“ sugeba teikti gyvybę. Kiaušinio marginimas (dažymas), matyt, turėjo sustiprinti (arba dar labiau pabrėžti) gyvybę teikiančios galios simboliką. Nors teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad tyrinėtojų mėginimai „perskaityti“ margučių raštuose slypinčią simbolinę informaciją iš esmės tėra labai menkai pagrįstos spekuliacijos. Margučius valgydavo. Su jais žaisdavo: mušdavo tikrindami, kieno kiaušinio lukštas tvirtesnis, arba raičiodavo. Kiaušinius dovanodavo vaikams (juos „palikdavo Velykė“) arba vaikai patys eidavo kiaušiniauti pas kaimynus (ypač pas krikštatėvius). Kiaušiniais būdavo apdovanojamas Pietų Lietuvoje po kaimus vaikščiojęs lalauninkų būrys. Šis paprotys turėjo beveik tą pačią apeiginę struktūrą kaip ir persirengėlių būrio vaikštynės per Užgavėnes: susidėjo iš prašymo leisti pagiedoti religinę giesmę, paties giedojimo, dar būdavo dainuojamos tam tikros aukštinamojo pobūdžio dainos arba sakomos oracijos, paskui jaunuoliai būdavo apdovanojami. Neįleisti arba dovanų negavę jaunuoliai, panašiai kaip žiemos kalendorinių švenčių persirengėliai, pasakydavo užkeikimo galią turinčius neigiamus linkėjimus (pvz.: “Kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų” ir pan). O Batakių, Skaudvilės apylinkėse (Tauragės r.) po kaimus kiaušiniaudavo tikras persirengėlių būrys.

Daugumos kalendorinių švenčių struktūroje vienu ar kitu pavidalu galima aptikti paprotį laistytis vandeniu. Dažniausiai ši apeiga turėdavo vasaros metu garantuoti pakankamą drėgmės kiekį pasėliams. Rečiau siekta specifinių tikslų: užtikrinti karvių pieningumą arba sėkmingą bičių spietimąsi. Per Velykas vandeniu laistydavosi dvi dienas. Vieną šventės dieną vaikinai laistydavo merginas, kitą dieną merginos – vyrus. Nuo Velykų antros dienos didesnėje Lietuvos dalyje prasidėdavo supimosi sezonas. (Užgavėnių sūpuoklės XX a. pirmoje pusėje žinotos palyginti nedaug kur.) Supantis būdavo stengiamasi kiek galima aukščiau pakilti nuo žemės. Žmonės tikėdavo, kad tuomet bus aukštesni pasėliai.

Apeiginės Velykų struktūros buvo užpildytos tais pačiais papročiais, kaip ir kitos reikšmingos žemdirbiškojo kalendoriaus šventės. Per Velykas matome tą patį šventinio laiko akcentavimą, skatinusį vienokį ir draudusį kitokį žmogaus elgesį. Šventės metu tinkamai atliktas apeiginis veiksmas tariamai turėjo užtikrinti sėkmę ateityje, o netinkamas elgesys galėjo užtraukti nelaimę. Per Velykas aptinkame būdingus kalendorinių švenčių papročius: laistymąsi vandeniu, supimąsi sūpuoklėmis, iškilmingas ir gausias vaišes, asmeninės laimės ir ūkinės sėkmės būrimus.

Archajišką semantiką turintis kiaušinių marginimas į Velykų šventę galėjo ateiti iš Jurginių, per kurias toks paprotys taip pat buvo žinomas. Velykos ir Jurginės švenčiamos gana panašiu laiku, kartais abiejų švenčių data visiškai sutampa. Dzūkijos lalauninkų kiaušiniavimas artimas žiemos kalendorinių švenčių persirengėlių vaikštynėms. Kai kuriose Lietuvos bažnyčiose žinotas paprotys Velykų naktį persirengti Kristaus karstą saugančiais „romėnų kareiviais“ ir neigiamą įvaizdį turinčiais „žydais“”. Pastarieji išvaizda ir veiksmais buvo visiškai tokie patys kaip ir taip pat vadinami Užgavėnių personažai. Nepaisant akivaizdaus gavėnios pasninko pabaigos konteksto, vadinamajame „silkės vilkimo“ paprotyje (vaikai tampydavo ant lentos nupieštą silkės atvaizdą) galima nesunkiai įžvelgti trinkos (blukio) tampymo atgarsius. Kita vertus, tai bene labiausiai su krikščioniškąja tradicija susieta liaudiškojo kalendoriaus šventė. Šventiniame Velykų rituale dominuoja verbų, ugnies, vandens, maisto šventinimas bažnyčioje. Nors ir pastarųjų apeigų esmę sudarė žemdirbių pastangos užsitikrinti asmeninę ir ūkinę sėkmę.

Šiaurės Atėnai. 2004-04-10, Nr. 696