Vilniaus senamiestyje duris atvėrė Senųjų amatų dirbtuvės

Vos prieš kelias savaites Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje, duris atvėrė naujas ir įdomus „gyvasis“ muziejus – Senųjų amatų dirbtuvės. Užėjęs čia, išvysi kiek neįprastą šiems laikams, vaizdą: palinkęs ties rankenos dekoru sėdi peilininkas; susikaupęs ties viduramžiškos stilistikos rankine dirba odininkas; kauladirbio darbo vietoje išeksponuoti laukiniškai ekstravagantiški papuošalai. Kol kas dar taukši plaktukas, mat daromi baldai kitiems čia dirbsiantiems amatininkams. Apie besikuriančias Senųjų amatų dirbtuves kalbėjomės su vienu iš meistrų, senovinių peilių rekonstrukcijas darančiu Vykintu Motuza:

– Kokia idėja subūrė amatininkus į Senųjų amatų dirbtuves?

– Pagrindinė mus vienijanti idėja – įkurti gyvą muziejų apie amatus, susijusius su Vilniumi, Vilniaus istorija. Seniai svajojome įkurti veikiančias mini dirbtuvėles, kuriose meistras galėtų pilnavertiškai dirbti pagal senovines technologijas su senais instrumentais, o besidomintys turėtų galimybę su senaisiais amatais gyvai susipažinti.

– Kiek ir kokių meistrų bus galima pamatyti Senųjų amatų dirbtuvėse, kai jos galutinai įsikurs?

– Jau dabar dirba kauladirbys, odininkas, peilininkas. Kuriasi puodžiai koklininkai, vitražistas, pynėjai, audėjai, siuvėjai, knygrišiai. Taip pat bus pristatomos popieriaus gaminimo ir popieriaus marmuravimo technologijos.

– Visi šie amatininkai nuolat dirbs šiose dirbtuvėse?

– Dalis dirbs ištisai, dalis ateis laiks nuo laiko. Bus galima visada paklausti, pasišnekėti. Dirbtuvėlės turėtų būti įdomios žmogui netgi kai meistro nėra darbo vietoje. Kiekvienas meistras yra įsipareigojęs įkurti savo dirbtuvėles su visais įrankiais, gaminių pavyzdžiais, informacija apie amatą. Užtat daug domėjomės, kaip atrodė viduramžių meistrų dirbtuvės, kaip atrodė patys meistrai. Per kiekvieno iš mūsų rankas perėjo visa informacija apie Vilniaus amatininkų cechus. Labai svarbus informacijos šaltinis – archeologiniai kasinėjimai Vilniaus mieste. Taip pat mums daug pasitarnavo viduramžių graviūros. Vienas svarbiausių šaltinių – „Niurnbergo 12 brolių namų knyga“, kurioje fiksuoti Niurnbergo miesto meistrai nuo XIV a. Pagal mūsų sumanymą, kiekvieno meistro vieta, jo aplinka turėtų būti kuo autentiškesnė, kiek įmanoma labiau atitikti viduramžių graviūras: dauguma įrankių yra viduramžių meistrų naudotų įrankių rekonstrukcijos, baldai taip pat yra tokie, kokiais savo dirbtuvėse naudojosi viduramžių amatininkai. Dirbame be jokių elektrinių įrankių, naudojamės tik rankų darbu.

–Vadinasi, tarp jūsų daug istorikų?

– Knygrišiai yra profesionalūs knygų restauratoriai, dirbantys VU bibliotekoje. Puodžiai – koklininkai – keramikai profesionalai, krosnių restauratoriai. Pynėja audėja – archeologė doktorantė, rašanti disertaciją eksperimentinės archeologijos srityje. Visi turi kelių dešimčių metų patirtį savo amato istorinės rekonstrukcijos srityje.

– Vis gi apšvietimą jūsų dirbtuvėse duoda ne fakelai, o elektros lempos. Galbūt ateity jos bus kaip nors užmaskuotos?

– Namas, kuriame įsikūrėme, yra XVIII a. Visur darytos sovietinės perdangos. Nesistengsim dirbtinai to maskuoti. Reikia žiūrėti į turinį, o ne į sienas. Dėl to baltai ir nudažėm – kad jos mažiau kristų į akis.

– Kaip su puodžių krosnimis? Ar praktiškai įmanoma čia pastatyti puodžiaus amatui reikalingas krosnis ir jomis naudotis?

– Kol kas puodžiaus dirbtuvėlė bus įrengta tik dalinai: žiedimo ratas, koklių gamybos procesą iliustruojantys daiktai, keramikos pavyzdžiai. Tačiau kai susitvarkysim rūsius, bus galima statyti ir degimo krosnį.

– Jūs esate tiesiog bendraminčių būrys, ar Jus vienija kokia nors organizacija?

– Šios idėjos autoriai – amatininkų klubas „Dvaro meistrai“.

– Kiek Jūs išties susiję su dvaru?

– Na, dvaro nereikėtų įsivaizduoti kaip pono Edmundo su botagu. Tai nebūtinai konkretus dvaras su karietom ir baltom kolonom. Dvaras yra kur kas platesnė sąvoka. Tai ekonominis ir politinis vienetas, aplink kurį būrėsi amatininkai, kūrėsi gyvenvietės, formavosi ekonominiai ryšiai – čia amatininkas visada turėjo darbo, galėjo parduoti savo produkciją ir jaustis saugus. Dvarai dvareliai kaip tam tikras simbolis minimi dainose. Dėl to ir „Dvaro meistrai“. Beje, šis klubas formavosi su idėja rekonstruoti Valdovų rūmų archeologinius dirbinius, aplinką. Knygrišiai, puodžiai, koklininkai toj srity dirbs ir Senųjų amatų dirbtuvėse. Kiti meistrai nesistengia koncentruotis tik ties Valdovų rūmų archeologiniais radiniais, tačiau visi čia užsiims tik archeologinėm, istorinėm rekonstrukcijom. Čia nebus daromi iš piršto laužti liaudies meno dirbiniai. Kiekvienas dirbinys bus specialiai ženklintas, aprašyta jo atkūrimo istorija.

– Kaip matau iš jau dabar veikiančios parduotuvėlės, jūsų darbų visada čia bus galima ir įsigyti?

– Taip, tai ko gero pirmoji rekonstrukcijų parduotuvė Lietuvoje. Iki šiol Vilniuje galėjai rasti nebent juvelyrikos rekonstrukcijų.

– XV a. pabaigoje Vilniuje pradėję kurtis amatų cechai buvo svarbi ekonominė jėga, amatininkai savo darbu kūrė miesto gerovę. Šiandien, visiškai pasikeitus situacijai, amatininkų, naudojančių rankų darbą, indėlis į miesto ekonomiką tikriausiai yra labai nedidelis. Tačiau galbūt šiandien į savotiškus cechus besiburiantys amatininkai atlieka visai kitokią misiją?

– Viduramžiais amatininkai ne tik kūrė miesto gerovę, bet kiekvienas cechas privalėjo turėti ir ginklinę. Jei  kažkas puolė miestą, amatininkai turėjo ginti sienas. Mes nesiekiame rekonstruoti  visko.  Tikslas yra atkurti tam tikrus senosios meistrystės kultūros aspektus. O tai, kad senamiestyje atsirado įdomus taškas, kur galima atsivesti svečią, parodyti, kad štai ir mes kažką turime – kuria pridėtinę vertę miestui. Na, ir šiaip – žmonėms, kurie domisi panašiais dalykais, dabar yra kur užeiti, pabendrauti. Galbūt kažkas jau labai seniai nešiojasi mintį užsiimti panašiais dalykais.  Pas mus bus galimybė tokiems žmonėms burtis, pradėti savo svajones realizuoti.

– Kokias dar senosios meistrystės kultūros detales norėtumėte atgaivinti?

– Svarbu ne tik technologijos, bet ir kai kurios amatininkų bendruomeninės tradicijos. Pavyzdžiui, viduramžių amatininkai turėjo midaus brolijas. Tokios brolijos nariai turėjo rūsį, kuriame bendrai kaupdavo midų ir karts nuo karto susirinkdavo to midaus išgerti. Priklausyti tokiai brolijai buvo prestižo reikalas, o be to ir naudinga – brolijos susitikimuose būdavo sudaromi svarbūs sandoriai. Brolijos  turėjo bendrą iždą, iš kurio galėjo paremti bėdon patekusį savo narį. Turėti bendraminčių bendruomenę yra puikus dalykas ir šiandieniniam žmogui. Apskritai labai norisi dirbti ne kokiam nors balkone ar  perdirbtame sandėliuke, kaip dauguma panašių meistrelių, bet socialinėje aplinkoje, dalintis patirtimi su kitais meistrais, kažko mokytis pačiam, perduoti savo patirtį kitiems.

– Kas Jus įkvėpė atidaryti Senųjų amatų dirbtuves?

– Tokių pavyzdžių Europoje pilna. Vaikystėje esu buvęs Bulgarijoje. Prie Gavrovo miesto – visas viduramžių amatininkų miestelis išlikęs. Kaip Rumšiškės, bet namai nestovi tušti, o viskas knibžda, dirba – kepyklos, vandens malūnai, lentpjūvės, tekinimo įrenginiai, kalvė.

– Gal ir jūsų vizija yra plėstis, peraugti į miestelį?

– Ko gero. Bet reikia pirmiau išgyventi čia, pažiūrėti, kaip sekasi. Tad bus matyti. Dabar mus parėmė Vilniaus miesto savivaldybė – pagal Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros kuruojamą Dailiųjų amatų, tradicinių verslų ir mugių programą skyrė patalpas. Ši programa labai šauni: pagal ją Vilniaus senamiestyje įsikūrė ir veikia daug amatininkų dirbtuvių, studijų, galerijų. Savičiaus g. patalpose amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ kuruojamo projekto dirbtuvės  kuriasi kartu su Vilniaus dailiųjų amatų asociacija, kurios nariai esame ir mes.

– Pagal šią programą reikalaujama, kad amatininkai skleistų žinias apie savo amatą, turėtų mokinių. Ar ruošiatės tai daryti?

– Taip, mūsų meistrai jau dabar tai mielai daro. Mokymas yra geriausia priemonė mokytis pačiam. Labai norisi kuo rimtesnių mokinių, ne tokių, kurie pusantros valandos kažką pamakaluotų ir išeitų. Žinoma, bus užsiėmimų ir vaikams –  kiekvienas meistras turi paruošęs programėlę. Tačiau darysim ir rimtus mokymus, kur žmogus išmoks pasigaminti tikrą daiktą.

Kalbino Audra Daraškevičienė