Pasakoja, kada tai senų senovėj buvo žmogus, jis turėjo sūnų. Tą sūnų apipačiau, pavedė namus. Kada jau tas tėvas visai paseno, apkurto, pradėjo neremt nė kojos, nė rankos. Kaip, būdavo, sėda prie sūnaus valgyt, prie marčios, jo rankos dreba, būdavo, lieja an stalo. Tada sūnus nupirko už porą skatikų molinį bliūdelį ir senį pasodino pas pečių valgyt. Tas senis, būdavo, nieko nesako, tik dūsauja. Sykį rankos sudrebėjo – išmetė tą bliūdelį ir sumušė. Kaip jau tą sumušė, sūnus pramanė jam medinį bliūdą. Ką darys senelis – valgo iš medinio ir dūsauja.
Ale buvo jau sūnaus sūnus. Vaikutis sėdėjo an žemės ir dirbo tokią skrynelę. Klausia jo tėvas:
– Kas čia bus iš tos skrynelės?
Sako tas vaiks:
– Darau judviem su mama tokią skrynelę. Kaip judu būsit seni, tai judu iš tos skrynutės pašersiu pas pečių.
Tada tėvai apsimislijo, kad jiem ir teip nepatektų pas pečių valgyt. Tada jie savo tėvą pasodino visados prie stalo, nežiūrė, ką jis lieja an stalo. No to sykio visi vaikai su savo tėvais sutikdavo, iki lenkmečiui. O po lenkmečiui vėl pradė nesutiktie ir dabar jau visai nesuteikia. Kaip tik sūnui ar dukteriai paveda, tai tuo tėvai in kitą stubą an peno, o kiti nenor viens kito ne patiktie.
(Užr. Vincas Basanavičius Ožkabaliuose 1905m. Iš „Ožkabalių pasakos ir sakmės“ [surinko Jonas Basanavičius] 8 tomas, Vilnius, 2001 m.)
Pagarba savo artimiesiems, jaunų – seniems, vaikų – tėvams, tėvų – protėviams, šeimininkų – svečiui, sutarimas, dora ir darna tarp mūsų nusistovėję per amžius.
Dar neatsitiesėme nuo sovietmečio ir nuo lenkmečio, o jau girdime – pamirškite savo tautos istoriją, sudarykite palankias sąlygas mums jūsų namuose ir mes pamokysime jus kaip turite gyventi ir kokie turite būti, kad mums čia patiktų.
Jei nenorime būti rogutėmis išvežti į mišką savo pačių vaikų, mokykime juos pagarbos ir meilės ne perėjūnams, o savo tėvų žemei ir papročiams. Ir liudykime tai ne vien žodžiu, bet ir savo pačių gyvenimu. Tebūnie Darna!
Nežinau kaip kitiems, bet Man, išmintingam Žemės šliužui pasijautė trūkstant Darnos tarp senos Pasakos ir politizuoto komentaro. Šiandieniniam Žmogui labai svarbu parodyti realių Darnios šeimos pavyzdžių. Esu pastebėjęs kad visuomenės informavimo priemonės kažkaip tarsi reklamuoja pakrikusias šeimas, nesveikus tarpusavio santykius, iškreiptus patriotizmo ir politikos reiškimo būdus. Kodėl gi neaprašius kokios nors Darnios šeimos, kurioje kartu gyvena taip vadinami seneliai, Tradicijas palaikantys tėvai ir laimingi Jų vaikučiai? Kažkaip įtariu kad net geriausių patriotiškai nusiteikusių asmenų šeimos yra pakrikusios. Iš tiesų ničnieko nežinau ar Darnoje gyvena mūsų Tautos Autoritetų šeimos? Nes šitoje užrašytoje Pasakoje būtent vaikas PAMATĖ savo akimis tam tikrą neteisybės faktą ir ėmėsi konkrečios veiklos. Esu tikras kad iš Kilmingųjų niekas neišdrįs viešai paskelbti asmeninių Darnios šeimos pavyzdžių. Ko gero rašyti apie Darnias šeimas net finansiškai neapsimoka?
Kai tas žmogus gyveno, tai, matyt, dar pinigų nebuvo. Dabar lenkmečiui pačiam ateiti nebereikia, ateina jo pinigai į Kauną, Vilnių, kitur ir lenkmetis Lietuvoje garantuotas – darnai joje nelieka vietos nei pas pečių pasodinti. Nesiranda Lietuvoje ir tokių paprotinimo sūnelių lenkmetininkams paakinti…