Spalio mėnuo – vėlių metas. Tuo metu dažniau lankome kapus, tvarkome juos ir gražiname – ruošiamės svarbioms apeigoms. Lietuvių Vėlinės arba Ilgės yra seniausia mūsų protėvių minėjimo šentė. Praeityje metų bėgyje protėviai buvo paminimi net keletą kartų. Šiandien tai sutraukta tik į lapkričio pirmą ir antrą dienas. Bažnyčia lapkričio 1-ąją yra paskelbusi privaloma švente – Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-oji skirta prisiminti visus mirusiuosius. Tačiau tradicija yra žymiai senesnė ir dažnam lietuviui labiau rūpi paminėti savo mirusiuosius.
Vėlinių prasmę giliai ir prasmingai apsakė G.Beresnevičius: „Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsop. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos dar syk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degindami žvakutes ir jausti – jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame jų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas“.
Šiandien mes savo protėvius dažniausiai suvokiame, kaip artimiausius – tėvus, motinas ir prosenius. O juk ta „didžiulė atodanga“ yra ištikrųjų labai didžiulė. Romuviečiai jau prieš keletą dešimtmečių atgaivino paprotį lankyti pilkapius miškuose.
Švenčionėlius supa pušynai, kuriuose kūpso šimtai pilkapių. Tai tikras milžiniškas kapinynas, gentainių užmirštas jau prieš keletą šimtmečių. Romuviečiai lanko tuos pilkapius, uždega daugybę žvakių, gieda mirusiųjų minėjimo giesmes. Mes žinome tik tiek, kad ten ilsisi senosios Lietuvos kūrėjai, pradininkai.
Bet reikia nepamiršti pagerbti ir senuosius vadus. Pakeliui į Švenčionėlius prie Liūlinės dunkso milžinkapis – didžiulis 30 ar 40 metrų skersmens pilkapis. Jis dar netirtas, bet neabejotinai saugantis svarbų, gal Nalšios valdovo kapą.
O kur mūsų didžiųjų Lietuvos valdovų kapai? Gediminas, Kęstutis ir kiti valdovai tikrai buvo didieji, valdę galingą ir plačią Lietuvą. Pasaulio valdovai visada stengėsi įspūdingai įsiamžinti, statydamiesi sau mauzoliejus ar įspūdingus antkapius. Bet mūsų karalių įamžinimo tarsi nėra. Vilniuje yra Gedimino kapo kalnas, bet tai ko gero tik legenda. Gal būt atsakymą galima rasti mūsų senojoje religijoje? Romuviečiai kiekvieną sekmadieninį 17 valandą renkasi ant kalno ir uždega pagarbos mūsų valdovams ugnį.
1983 m. archeologas Vytautas Urbonavičius Obelių ežero pakraštyje (Ukmergės raj.) aptiko daug degintinių palaidojimų liekanų – papuošalų, kaulų, angliukų. Viskas buvo po vandeniu. Archeologas tuomet iškėlė spėjimą, jog čia buvo laidojami sudeginti mirusieji. Tik neseniai archeologai rado dar panašių palaidojimų vandenyje. Vykintas Vaitkevičius su Laurynu Kurila 2011 m. paskelbė straipsnį „Mirusiųjų deginimo papročio refleksijos: padavimas apie Migonių piliakalnį“. Straipsnyje cituojamas 1888 m. E.Volterio užrašytas padavimas apie Migonių piliakalnį, kuriame sakoma: „Kai kas iš šeimos numirdavo, uždegdavo ant piliakalnio viršūnės laužą ir jo kūną sudegindavo, kūno pelenus, jei mirusysis buvo šaunus, narsus ir naudingas šeimai ar giminei pats vyriausias mesdavo į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo vandenį, kad atmintų jį ir kad mirusiojo narsa pereitų į likusiuosius“.
Vykintas Vaitkevičius eilę metų gilinasi į „vandenų archeologiją“, rengia ekspedicijas Neries pakrantėmis. E.Volterio užrašytą padavimą jis laiko papildomu įrodymu, jog po sudeginimo mirusieji buvo laidojami vandenyje. Visai taip, kaip tai daroma šių dienų Indijoje.
Toks lietuvių senovės laidojimo būdas paaiškina, kodėl archeologai Lietuvoje daugelyje vietų neranda jokių palaidojimų, tarsi ten niekas negyventų.
Vanduo – tai gyvybės pradžių pradžia. Mūsų liaudies dainose vanduo minimas dažniau negu ugnis. Vanduo senojoje lietuvių pasaulėjautoje gal buvo dar svarbesnis nei ugnis. Beveik kiekvienoje liaudies dainoje teka upės, upeliai, mirga jūros marios ir pan. Sakmėse viskas prasideda vandenyse, taip ir žmonės gimsta vandenyje, o po mirties vėl turi susiliesti su vandeniu. Vandens pasaulis buvo tarsi kitas pasaulis, bet jis buvo gyvybiškai ir sakrališkai susijęs su žmonėmis.
Laidojimo vandenyje užuominų galima rasti ir liaudies dainose. Aukštaičių dainoje sakoma: „Vai kad aš plaukiau per jūres marias, per jūres, per mareles. Kuo tolyn plaukiau, to gilyn grimzdau, vis drumstus vandenėlis…“ Kitoje dainoje sakoma: „Leidžiau vainikų gilion Dūnelėn; Vainikų ėmė ir pats nuskendo. Buvo mergelė marių kuojelė, buvo pajaunėliai marių ešerėliai, O muzikantėliai sūrūs vėjeliai …“
Vilnius buvo Lietuvos valdovų sostapilė. Čia Šventaragis įkūrė svarbiausią šventvietę.
Lietuvos metraštyje rašoma: „Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų“.
Galima manyti, jog mūsų didžiųjų valdovų kapai Vilniuje yra vandenyje – Neryje ar Vilnelėje. Tad nueikime Vėlinių metu ant upės kranto ir pagerbkime mūsų valdovus mintimis arba tinkama giesme.
Apeiginė folkloro grupė „Kūlgrinda“ – „Rauda Gediminui“:
[mp3 url=”https://alkas.lt/uploads/2012-10-29-j-trinkunas-paminekime-protevius-ilgese-ir-velinese/12-Rauda-Gediminui-Kulgrinda.mp3 ” width=”350″]
O man patinka mintis, kad protėvių pagonių Lietuvoje kapinių praktiškai nebuvo iš viso, nes artimieji buvo laidojami savo giminės sodybose, be jokių antkapių, o visas papuošimas-pažymėjimas buvo virš kapo pasodintas medelis. Anuometinėj Lietuvoj mums šiandien įprastos kapinės-atitarnavusių kūnų sąvartynai- buvo tik labai jau kur nekur, jose buvo laidojami tik visokie benamiai svieto perėjūnai. Savo Žemę visą gyvenimą puoselėję protėviai pasilikdavo savo išpuoselėtoje Žemėje amžinai.
Beje, visai neseniai perskaičiau tokią mintį: sodinant medžius sodybose žmonės prisimindavo, galvodavo, detaliai įsivaizduodavo kokį nors mielą, artimą jau mirusį giminaitį. Mirus žmogui, jo sensorika palaipsniui, bet gana greitai dingsta, o jausmai lieka,- tik įsivaizduokite, kaip gali ilgainiui patapt gūdu. Bet žmogaus siela jaučia artimų žmonių mintis, blogos mintys apie ją tą gūdumą didina, geros- šviesina. Tik apie mirusį žmogų paprastai tegalvoja giminaičiai ir tie tik retsykiais. Nes žmogus apie mirusius negali galvoti nuolat. Tai išmanieji protėviai sugalvojo paprasčiausią triuką,- medžiams perduota gera mintis apie išėjusius savo artimuosius yra daug silpnesnė, nei žmogaus, tačiau jį- nuolatinė. O nuolatinė medžių mintis neišvengiamai prišaukia artimųjų dvasią, jie tuomet nuolat gali būti šalia, saugoti, moraliai palaikyti ir tuo pačiu padėti palikuonių siekiams realizuotis… Man ši mintis- nė ne hipotezė, nes per daug graži. O ją juk iš šiandien nėra neįmanoma iš lėto Lietuvoj atgimstančiose sodybose atgaivinti.
Psichodelika. Diagnozės paprašyk pas psichiatrą. Mano darbo ir draugų aplinkoje nesu sutikusi nė vieno panašiai klejojančio žmogaus, įdomu būtų sužinoti, kiek tokių asabų yra Lietuvoje ir kokiomis profesijomis jie verčiasi. Paplaukęs neturėtų būti ką nors vertingo nuveikusi persona…
Nelabai Jūs, Amelija, įsiskaitote į senojo prigimtinio mąstymo esmę. Kokiam priklausote tikėjimui, ar esat be jo – visgi reikėtų gerbti kitų nuomonę, įsitikinimus. Anksčiau, ar vėliau kiekvienas mes subręstame ir mąstome apie egzistencijos esmę. Ar vien tik materialiniai daiktai patenkina Jūsų poreikius?
Kodėl kiekvienas? Suabejočiau, ar kryžiuočių sektantai kada nors subręsta 😉
tamstai vis knieti pasisakyti apie savo aplinką – jei ne paslatis, kur gi taip pavyko įsimuilinti? 😀
Paprašiau artimųjų, jei numirčiau ar žūčiau, tai mane sudeginti ir pelenus išberti į ežerą… Ir kad man jokių kapų :). Kam žemę teršt… Energetiškai – kapai nepalanki vieta. Vladislovaičio mintys man priimtinos…
Perskaičius Tavąjį Ugnies ir Vandens tandemą, kyla klausimas, o kodėl ne į tekantį vandenį – kai nuneštų į minėtas jūras mareles? Ar dėl to, kad ežere labiau atsispindi dangystė?
Pati, kaip galima suprasti iš tavo komentarų, dirbi įstaigoje, dirbančioje prieš Lietuvą?
Nes viskas, netgi lietuviškos sakmės ir panašūs mintyjimai tau jau atsiduoda blogiu.
Sakmės, legendos ir padavimai yra tautosaka, vertintina kaip žodinė liaudies kūryba, atspindinti TO METO požiūrius į tikrovę, aplinką, anuometinį pasaulio civilizacijos suvokimą. Dalis jų leidžia pažinti primityvios gyvensenos ir to nulemtos mąstysenos būklę, bet negali turėti jokios įtakos šiandienos tikrovėje. Palyginimui: juoda katė perbėgo kelią – nesiseks, niežti kairį delną – gausi pinigų… Kas dar tiki panašiais prietarais? Net vadinamieji oro spėjimai pagal senolių pastebėjimus nustojo vertės, nes industrializacija pakeitė klimato formavimąsi. Taigi gyventi sakmių ir pan. pasaulyje – geriausiu atveju psichologinis bėgimas nuo tikrovės. Blogiau, kai tai virsta sąmoningu savęs (ir kitų) apgaudinėjimu. Taip imama artėti prie mąstymo neadekvatumo.
Amelija:
“Taip imama artėti prie mąstymo neadekvatumo.” “Sakmės, legendos ir padavimai…”
Jei apie mąstymą, tai, manau, nesugebėsite paaiškinti kuo skiriasi ‘legendos’ nuo ‘sakmių’ ar ‘padavimų’.
Neiskabinėju prie žodžių, mūsų kalba yra mąstymo priemonė. Svetimų kalbų žodžių įterpimas gadina jūsų mąstymą.
O kas tau sakė, kad visa tai yra priimama kaip šimtaprocentinė ir neginčyjama tiesa?
To nėra – kalbama apie gamtajausminę kulktūrą, kuri mus išlaikė per amžius ir tapome seniausia Europos, o gal net viso pasaulio tauta.
Ir kas sakė, kad dabar yra nustatinėjama yra šimtaprocentinė ir nei kiek neginčytina tiesa?
To nėra ir dabar.
Taigi tas santykis tarp žinių ir tikrovės tada ir dabar nei kiek nepaneigia anų žinių, nes mokslas to dar nepaneigė.
Pvz., spėjimų dėl orų, nes net meteorologai dažnai juos kartoja kaip galimus variantus – ilgalaikių spėjimų meteorologai dar neturi kuo pagrįsti.
apie seniausią pasaulio tautą gal nesvaik. daug senų tautų. nereikia rasinių teorijų. jau buvo.
Kodėl rasinių?
Jus ten, Rasiejoje, ir toliau blūstate ir tokiom pasenusiom sąvokom, o juk istorikų yra seniai nustatyta, kad mūsų kalba yra beveik identiška indoeuropiečių.
turbūt neskiri žodžio “rasė” nuo žodžio”rusas” ar “Rusija”. o kas dėl indoeuropiečių, tai tokios kalbos nebuvo ir nėra. tai kalbų grupė ir kiekvienas mokinys tai žino.
Amelija, savo mąstymu einate teisinga linkme. Pirma tikrovė, paskui kurią seka papročiai, kažkada tai baigiasi legendomis. Įsivaizduokite akmens amžių, žiemos metą. Miršta žmogus. Kur jį dėti? Šalia gulės, smarvės neapsikęsi, laikysi prie namo – lapės suės. Net ir su šiuolaikiniu kastuvu pabandykite prie -10 laipsnių iškasti jam duobę. Nepavyks. Išeitis buvo rasta. Kai kuriuose ežeruose būdavo neužšalančių vietų (akivarų). Ten ir nuleisdavo mirusius, jei taip žiemą, kodėl to nepratęsti ir vasarą? Taigi, pirmieji palaidojimai būdavo vandeyje. Ilgai žmomių atmintyje išlikdavo prisiminimai – kapų ežeras (mogil’noje), vėlių ežeras (vel’je).
O! Ar ne iš čia kilęs ir BY vietovardis Mogiliovas (miestas)?
Profesija IT, amžius <30 m. Vaidilosvainiui pritariu visiškai.
Na, o kokia gi ta jūsų aplinka, draugai? Kaip atradot alkas.lt?
Protėvių gerbimas, savos giminės vardų atmintis,bendravimas šventiniu Ilgių ir Vėlinių laiku( šventuoju laiku pagal M. Elade) su vėlėmis per pagoniškas apeigas yra mūsų tautos savastis ir įpatinga jausena. Kryžiaus subiaurotai Amelijai to nesuprast.
Kryžius negali nieko subjauroti. Jis – kančios ir prisikėlimo ženklas. Siūlyčiau paskaitinėti ne tik pseudoistorikų kūrinėlius, bet ir Šventąjį Raštą. Žinoma, jei skaitysite kaip “sakmę”, nieko ir ten neatrasite.
Tas “Šventasis raštas”, žydelių nokopijuotas nuo įvairių tautų (dar pridedant savo kūrybos), yra ne daugiau kaip pasakaitė saviems iškelti.
Ir tik.
Biblijoje dėstoma viena, o derinys su kančios atvaizdu ant kryžiaus išugdo pasąmonėje krikščionių nuožmumą. Galėčiau pateikti daug pavyzdžių apie krikščionių piktadarystes. Vien tai, kad tariamas ‘Kristus’ nukentėjo nuo romėnų o Vatikanas yra Romoje, rodo kokiu tikslu buvo sukurtas ‘ideologinis virusas’ vadinamas krikščionybe. Beje, Biblijos ‘skaitytojai’ įsteigė daug krikščioniškų religijų. Kuri iš jų ‘teisinga’?
jeigu Kristų būtų pakorę, ką mes šiandien garbintume? Kartuvių virvę?
Smagu, kad jaunimas vis daugiau buriasi, domisi ir dalyvauja panašiuose renginiuose.
Kiek kažkiek esu pastebėjęs, tai nepasiduodanti baltiškų Dievų dalis – slypi Romuvių sielose, kurios skirtingos, tačiau tobulai vieningos globojant Dievus. Baltiški Dievai ir jų ženklų paveldas šiandienybėje kaip dyvų dyvas tuo gyventi ir žavėtis.
Vilmantai,
nei dievų, nei mirusių sielų nėra ir niekada nebuvo, nes gyvenimas prasideda gimimu, o baigiasi mirtimi.
Iš dulkės į dulkę – kaip sako kyžiokai.
Daug ką jie sako, tačiau mes gyvenkim lietuviškai.
Ir aš sakau – lietuviškai, t.y. su sveiku protu ir neišsigalvojant jokių nesamų dalykų, pvz., dievų.
Na, gerai, pabandysiu nuleisti kartelę žemiau konkrečių lietuviškų Dievų:
Ateis laikas, kai teks tapti ne parazitais ir susigrąžinti simbiotinius santykius su Gamta – kokius palaikė mūsų protėviai senovės Baltai. (Tai ne mano žodžiai). Vadinasi, ateis laikas, kai taps didžiuliu nusikaltimu iš Ąžuolo gaminti kryžių.
Nėra, nebuvo ir nebus jokių dievų.
Nuo to pradėk ir gyvenimas taps aiškesnis.
Norint suvokti Dievą reikia pirmiau suvokti save.
Kai suvoki koks esi nereikšmingas, tai suvoki, kad tavo vertė yra lygi visų kitų gyvybės apraiškų vertei. Nesvarbu ar tai gyvūnas, augalėlis ar vienaląstis – visi mes gavome Dievo dovaną gyvybę.
Na, gerai, Tu, tarkim, iš Dievo gavai, o aš iš Dievų. Tačiau kyla barterinis klausimas, ar todėl reikia lig gyvenimo pabaigos jaustis skolingu?
Džiaugtis 🙂
Skaitau Jūsų visų mintis ir džiaugiuosi nenuilstančios dvasios kuryba…. gerbiamas Kemblys mano,-kaip supratau,-esąs “toks nereikšmingas”. Mano gyvenimo patirtis rodo,kad žmogus -jo būtis,- esąs toks kokį pats priimi pasaulį ir gimdai troškimus (taikiu ar priešišku)pagal supratimą.. Taigi Pasaulį įgalus pakeisti-sukurti-sutverti. Manau žinote apie minties galią?. Jos įtaką fiziniams v”y”ksmams-Kūrėjo galia mumyse. Stebuklavimas,tai ne man,-sakysite. Kas yra stebuklas?
Stebuklas, bet koks statistiškai netikėtas naudingas, teigiamas įvykis (vikipedia) .Ko tai susilaikiau nuo savo ,stebuklo, apibrėžimo! “Stebuklais apkvailintais” tamsias būtybes įkalindavo ambicijaas turinčias būtybės. Jos stodavosi ant jų pečių ne iš reikalo ar butinybės ,bet iš juose atrastos tuštybės;garbės,valdžios,padėties,keršto ir t.t Taip tūrėjo atsitikti,tokia yra nepermaldaujamas pusiausvyros dėsnis,.
Nesumenkinkite savęs! Pasaulyje kriksčionys ir ne tik jie šimtmečiais skiepyjo “draugams” kuriuos aplankė savo religiją. O religija suriša. Mane ir mano šeimą išlaikė dešimtmetį,kol visiškai sužlugdžiusi ją išbarstė po visą pasaulį ką pelenais,ką atskiriant. Bažnyčios uždavinys visais laikais buvo- skaldyti ir valdyti “aklu tikėjimu”. Tuo pačiu modeliu naudojasi ir valdžia. Nepasitikėjimas,nepilnavertiškumas,saviplaka,perdėtas kuklumas,nuožmus nugalėtojas,drovumas,nesantūrumas ir t.t. tokias kraštutines savybes skiepyjamos visą civilizuotą gyvenimą. Būties dovana ne nuo Dievo,o nuo nėra nuo ko,nes būtis negali būti asmeninama. Asmeniname daiktus kuriems galime suteikti dvasinių savybių vardus..Pats žmogus to nesuvokdamas Y-r_a viso jį supančio iliuzorinio pasaulio kūrėjas. . neitikėtinos žinios mus pasiekia kanalais kuriais atiteka savo ribotumo šliuzus atvėrusiems asmenims. Ribotumo pripažinimo pančiai suvaržo labiau nei plieniniai! Tad pažinimas jus išlaisvins. Dalinkimės vieni su kitais dovanomis kurias dykai gauname. Dykai ir atiduokime,nes taip kur kas lengviau eiti per gyvenimą
Mintis, kad būtis negali būti asmeninama – pribloškianti. Labai labai, be asmeninių asmeniškumų pritariu.
Pats tik kartoji ir kartoji, kad nėra Dievo ar dievų, bet nepateiki jokių argumentų. Įrodyk savo teiginį (tikėjimą).
Įrodyti,kad nėra dievų?!Pats prašymas yra labai geras,nes protas reikalauja fizines kategorija atitinkačių dalykų-tai yra suprantamų. Kaip galima aiškinti žmogui tai kas nėra jam prieinama,pagal supratimą. Vaikystėje sakydavo- Užauk,o tada matysime….. pasakysiu tik tiek,kad subrendęs pats juoksitės iš savo klausymo. Nėra kur skubėti. Viskam savo laikas,vieta ir saikas.
Gal ir taip, bet.. Iš kur taip tiksliai ir užtikrintai žinai?!
Paslaptis. 🙂
Kaip sakytų Artūras Gotautas, greičiau ne paSlaptis, o paTirtis.
Gerai kai Amelija pasako savo nuomonę: racionalią, sumaterelėjusią ir sustabarėjusią, 19-20a. išvystytą mintį – tai sukelia diskusiją. Tačiau norėčiau Tavęs paklausti, kaip suvoki virpesių ir masės dvilypumą, kuriuo užpildytas visas eteris ir kosmosas. Iš viso ar gali suvokti elektromagnetinius virpesius ir elementares daleles, būnančias šioje būsenoje tame pačiame sekundės milijardiniame laike?
Krėvė rašo “Pratjekbudoje”, parašytoje ir išspausdintoje 1913 m. Vilniuje: “Kas aš esu, kad išdrįsau amžinos jaunatvės panorėti, amžino gyvenimo? -Saulės vėmalas esu, dangaus atmata, žemės mėšlas!…” Aš norėčiau būti “saulės vėmalu” ir “dangaus atmata” – elementarių dalelių substancija -siela, kuri ir grįžta į beribį kosmosą po žemiškos mirties. Nejaugi tu nori ir likti tik “žemės mėšlu”?
Žmogus turi nemirtingą sielą ir trumpaamžį kūną. Dievas jam davė laisvą valią rinktis gėrį arba blogį. Mąstyti 19-20 amžiaus kategorijomis būtų seklu ir neišsamu. Perskaitykit šv. Benedikto regulą, Tomą Kempietį, šv. Teresę Akvilietę. Iš dvidešimtojo amžiaus – Editą Štein. Labai praverstų ir dabartinio Popiežiaus mąstymai, kol jis dar buvo J. Razingeris. Užsidaryti nuo 2000 metų filosofinio lobyno ir svaičioti apie elementarEs(!) daleles, remtis V. Krėvės jaunystės ieškojimais – tai kurti savo pasaulį iš padrikų fragmentų, neigiančių vienas kitą, pritemptų norimai koncepcijai pagrįsti. Dovanokit, atsiduoda horoskopais ir lošimu su antpirščiu prie geležinkelio stoties. Jau geriau nevaidinti vandens užkalbėtojo, o pasieškoti rimtesnių užsiėmimų. Neįsižeiskite, gal Jūs geras statybininkas ar transportininkas, bet filosofas nekoks.
Deja, “Amelija”, būtent tradicinė, dogmatinė krikščionybė, kurią jūs taip uoliai ginate ir propaguojate labiausiai ir atsiduoda naftalinu. Tačiau net ir krikščionybė nėra tokia siaura, kokią jūs pristatote – pasiskaitykitt bent jau Teilhardą de Chardiną. Tada gal suprasit, kad holistinis pasaulėvaizdis, su kuriuo jūs taip uoliai kovojate, nėra svetimas net ir krikščioniškajai minčiai: materijos ir dvasios, sielos ir kūno, dangaus ir pragaro dualizmai, kurie apibrėžia tradicinę krikščionybę (katalikybę), jau nueina į praeitį. Dar labiau tai akivaizdu fizikos, chmijos, biologijos, kosmologijos mokslų baruose. Visi naujausi pasiekimai remiasi holistine pasaulėžiūra. Negi nieko nežinote apie Šeldreiką, Caprą, Bohmą, Prigoginą ir daugybę kitų mokslininkų?
Gamta – vienintelė knyga,kurios kiekvienas puslapis prasmingas.
Visos kitos knygos bevertės,jau vien,kad jos yra knygos..
” Bažnyčia pagarbiai vertina įvairių tautų kultūrinį ir etninį paveldą. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas, iš kiekvienos tautos papročių ir tradicijų, išminties ir mokymo, meno ir įvairių mokslo šakų Bažnyčia perima visa, kas gali padėti skelbti Kūrėjo garbę, nušviesti Išganytojo malonę ir deramai tvarkyti krikščioniškąjį gyvenimą (plg. Dekretas dėl Bažnyčios misijų veiklos „Ad gentes“, § 22). Šį procesą Bažnyčia vadina įkultūrinimu ”
Tad Lietuvą toliau “įkultūrina” Vatikanas ir visi jo pakalikai 🙂
” Atkūrus Nepriklausomybę, 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. Mergelei Marijai. Čia saugomas ir paaukojimo aktas. Šis aktas reiškė, jog į Šiluvos Dievo Motinos, nuolat savo užtarimu lydėjusios tautos kelią į laisvę, rankas atiduodamos ir Nepriklausomybės viltys bei lūkesčiai. ”
Kol nebus anuliuotas paaukojimo aktas,arba pakeistas į “Lietuvišką aktą”,tol Lietuvoje bažnyčios veiks Vatikano,o ne Lietuvos labui..
Ar Amelija knygos taip užprogramavo,viska matuoti kitų mintimis?
Amelija:
“Žmogus turi nemirtingą sielą ir trumpaamžį kūną.”
Kodėl ‘Sielą’? Gal ‘Vėlę’ ar ‘Dvasią’? Yra ir dar vienas žodis lietuvių kalboje, kuris su paminėtais sudaro asmens sąrangą. Tų, kurie rašė Bibliją, turbūt kalba buvo skurdesnė, jei teigė apie nemirtingą ‘Sielą’.
Pasmalsausiu, kokia kalba skaitėte Bibliją, ar jos vertalą?
Nėra įrodyta, kad, žmogui mirštant, iš jo kažkas ypatingo išeina, palieką kūną. Viskas, apie ką kalbama,įsikalbama, yra siekiamybė, pramanai, kliedėjimai.Tūkstantį kartų pakartotas melas tampa teisybe, juk jūs tą žinote. Dailininkai piešdavo Kristų. Jei kažkas suabejodavo, iš kur dailininkas žino, kaip Kristus atrodė prieš tūkstantį metų, tokiam duodavo per galvą:neabejok, iš aukštybių be žodžių perdavė. Viskas persunkta ir šiandien fantazijomis.
Pr. a. 2-je pusėje fotografas iš ?UA išgarsėjo savo nuotraukomis, kuriose matėsi žmogaus galvą juosiantis šviesos ratilas. Abejoju, ar iki Perestrojkos apie tai viešai kalbėta. O neviešai, per ,,balsus”, bei įv. grupelėse – pasakojo.
To meto fotografai geriau žino, ar įmanoma buvo su jų turėta technika ką nors tokio sufalsifikuoti. Iš fizikos pusės toks ratilas neturėtų būti neįmanomas, turint galvoje, jog žmogus yra energijos ,,puodynė”, ir jos laukas, tartum apsiaustas, supa jo kūną, ją fiksuoja įv. sveikatą tikrinanti aparatūra. Tik reikia, kad susidarytų šviesos ratilui užfiksuoti reikiamos sąlygos. Akimis kito žmogaus energijos nematome, bet dažnai ją jaučiame, ir mums arba jauku, arba nemalonu šalia būti.
Kiek pamenu, tas f-grafas aiškino, jog kažkas jį pamokė, kaip juostelę jautresnę padaryti. Ji, berods, net nespalvota buvusi.
Kitas reiškinys – po žmogaus mirties kambaryje atsirandantis malonus kvapas. Ne tik Šv. Marijos mirties vietoje jis buvo. Ir dabartinių paprastų žmonių kambaryje, kur buvo slaugomas ir mirė, atsiranda.