Birželio 20–22 d. Alytaus miesto pakraštyje vėl vykdytos 1947 m. rugpjūčio 11 d. Punios šile žuvusių partizanų – Dainavos apygardos vado kpt. Domininko Jėčio-Ąžuolio ir štabo narių Vaclovo Kavaliausko-Juodvarnio, Miko Petrausko-Aro bei Jono Pilinsko-Krūmo palaikų paieškos.
2011 m. pavasarį šių eilučių autorius Lietuvos ypatingajame archyve saugomuose KGB dokumentuose rado MGB Alytaus apskrities skyriaus darbuotojų surašytą ir pasirašytą aktą apie 4-ių žuvusių Dainavos apygardos štabo pareigūnų, tarp jų ir vado D. Jėčio-Ąžuolio, palaikų užkasimo (paslėpimo) vietą.
1947 m. rugpjūčio 11 d. štabo bunkerį Punios šile apsupo MGB darbuotojai. Sunaikinta Dainavos apygardos vadavietė, žuvo apygardos vadas kpt. D. Jėčys-Ąžuolis ir štabo nariai V. Kavaliauskas-Juodvarnis, M. Petrauskas-Aras ir J. Pilinskas-Krūmas, suimti V. Juozaitis-Vyturys, A. Macevičius-Linas, J. Puškorius-Girinis ir Vaidoto grupės vadas J. Petraška-Patrimpas, Lapaitis. Tęsiant akciją Strielčių k. slėptuvėje žuvo PK Margio grupės vadas V. Subačius-Klevas, štabo viršininkas J. Jusas-Pokštas ir skyriaus vadas J. Šarkus-Vaitkus. Sunkiai sužeistas D. Jėčys-Ąžuolis, sunaikinęs štabo dokumentus, nusišovė.
Palaikai niekinti MGB Alytaus skyriaus kieme, o rugpjūčio 14 d. užkasti Alytaus pakraštyje.
2011 m. birželio–rugsėjo mėn. labiausiai tikėtinose vietose (senuose apkasuose, netoli buvusių miško kelių, žemumose, orientuojantis į senuosius medžius) bei atsižvelgiant į KGB dokumente nurodytą informaciją, buvo iškasti 25 šurfai (bandomieji plotai – 2×2 m).
Šiemet žvalgomieji archeologiniai tęstiniai tyrimai vyko 3 dienas. Juos atliko Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Gediminas Petrauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Specialiųjų tyrimų skyriaus darbuotojai (vad. Dalia Belkytė). Šių tyrimų vadovas – archeologas G. Petrauskas, o jam padėjo 10 specialistų.
Papildomai išanalizavus to laikmečio kartografinę medžiagą (1947 m. Alytaus žemėlapį ir kt.) nuspręsta tyrimus vykdyti senųjų apkasų linijoje – kas 3–5 metrai kasami šurfai. Partizanų rėmėjų teigimu, enkavėdistams būdinga partizanų palaikus užkasti apkasuose, žvyrduobėse ir pan.
Buvo iškasta 15 šurfų (60 kv. m) apkasų linijoje. Partizanų palaikų ir jų užkasimą liudijančių radinių neaptikta. Todėl tyrimus planuojama tęsti rugpjūčio mėnesį.
Archeologas G. Petrauskas visos grupės vardu nuoširdžiai dėkojo Alytaus apskr. karininko Antano Juozapavičiaus šaulių rinktinės vadui ats. kpt. Skirmantui Valatkevičiui, kuris pasirūpino tyrinėtojų nakvyne KASP Dainavos apygardos kariškių patalpose.
Amžina šlovė žuvusiems. Pagarba paieškų dalyviams.
Esu 1958-1961 metais gyvenęs Alytuje. Iš dokumentų žinoma, kad partizanai užkasti rugpjūčio viduryje Alytaus pakraštyje. Tad vasaros metu norint paslėpti tiek užkasimo pėdsakus, tiek, kad nebūtų pastebėtas pats užkasimas, galėjo būti pasirinkta užkampi, krūmuokšnėtu mišku apaugusi vieta Alytaus pakraštyje.
Man gyvenant Alytuje, tokia užkampi, mišku ir krūmais apaugusi vieta buvo Lelijų gatvės gale iki nenaudojamo buvusio geležinkelio pylimo ir už jo. Be to, ši vieta kaip miesto pakraštys galėjo būti pasirinktas dar ir todėl, kad būtų sunku išsikasti partizanus ir likti nepastebėtiems, nes ją iš dviejų pusių supo miestas, vienoje pusėje ji ribojosi su Nemunu, toliau buvo kareivių saugomas tiltas per Nemuną ir tankistų karinio dalinio teritorija. Neatmestina, kad jie galėjo būti užkasti kur nors prie ten pat esančio užpelkėjusio ežerėlio.
Būčiau laimingas, jeigu mano patarimai pasitarnautų šventam Lietuvos reikalui – padėtų surati užkastų partizanų palaikus ir juos palaidoti garbingoje vietoje.