Dviejų pradų – vyro ir moters žvilgsniai į tarpdisciplininio meno šventę, interpretuojančią pagrindinį pavasario mitą ir apeigas Zarasų rajone, Kirkiliškėse. Šventė yra ciklo SAULĖS RATAS, šiuolaikinio meno kalba perteikiančio senųjų kalendorinių švenčių tradicijas.
I.Šlajus. Menamas menas ir besirutuliojantis ritualas. (Įspūdžiai iš Kiriliškių Jorės)
Paskutinę balandžio mėnesio savaitę Kiriliškėse, Zarasų rajone, vyko įvairių sričių menininkų kūrybinės dirbtuvės, skirtos simbolinio pavasario mito meniniam įgyvendinimui. Jų metu taip pat buvo skaitomos paskaitos, o visą renginį vainikavo Jorės šventė, išskaidyta į dvylika nuosekliai tarpusavyje susijusių meninių projektų. Šiaip jau šventės organizatoriai pasirinko ypač dėkingą derinį – ritualu grįsto mitinio mąstymo ir daugialypio šiandienos meno. O dėkingą todėl, kad meno, kaip tokio, užuominos manomai ir išsirituliojo iš ritualo. Tik pradėjus meną sąmoningai skirti nuo kasdienės žmogaus veiklos jis įgavo tam tikrą savarankiškumą.
Bet savaime meno iš viso nėra. Menas tėra tiek, kiek jis yra menamas, o pirmykščiam žmogui, ypačiai suaugusiam su jį supančia aplinka, visa tai, ką dabar mes vadiname menu, jo menama buvo nuolatos. Dabar mes sakome: estetika. Tuomet gal tai buvo paprasčiausia šventumo pajauta, ir visiškai natūralu, kad stipriausiai išgyvenama dažnų bendruomenės šventinių ritualų metu.
Įdomumo dėlei galima paminėti, jog į dirbtinį meno ir gyvenimo skyrimą savo ruožtu dėmesį atkreipia keleto kitų kalbų žodžių, kuriais jis pavadintas, prasminiai ryšiai. Štai pavyzdžiui rusų искýсство, pagrindine reikšme „menas, dailė“, ir tos pat šaknies искýсственный – „dirbtinis, nenatūralus“. Tipologiškai taip pat plg. anglų art, ta pačia pagrindine reikšme „menas, dailė“, ir artificial, būtent „dirbtinis“. Žinoma, erdvės filosofavimui čia pakanka ir keblu ką nors teigti be išsamesnio tyrinėjimo, bet kaip bežiūrėsime, atskirtis tarp meno ir „įprasto gyvenimo“ rodosi gan paviršutiniška. Pradedant jau kiek nuvalkiotu „kiekvienas mūsų – menininkas“, o baigiant kad ir menu (meistryste) versle, kulinarijoje ir t.t.
Kiriliškių Jorė tapo puikiu pavyzdžiu, kad ritualas – tikėtinos meno ištakos ir gal netgi archetipinis šiandieninės multimedijos provaizdis – puikiai dera su menu, ir vienas papildo kitą. Juolab šventės idėjai pritiko ir kūrybinių dirbtuvių savaitė, nes ritualas nėra meno kūrinys, kuriuo grožimasi iš šalies – jame dalyvaujama. Prisipažinsiu, nors pats įsijungiau į bendrą veiklą tik dieną prieš stovyklos pabaigą, šventei pasibaigus jau gailėjausi, kad neteko būti čia nuo pat pradžių. Bet šio to patirti visgi teko. Pavyzdžiui, vienoje iš dvylikos šventinio ritualo „stotelių“ stovėjo vartai (Žilvino Danio idėja) – gerų keturių metrų aukščio ąžuolas, įkastas į žemę žemyn šakomis, tarsi simboliškas Perkūnas, šaknijantis iš dangaus pavasario žemės rakinti. Žmogui, atvykusiam tik į pačią šventę, šie vartai turbūt paliko įspūdį. Tačiau jis nesulyginamas su potyriu, kai kartu su gera dešimtimi vyrų geni šį nuvirtusį ąžuolą atkampiame šlaite, po to tempi jį įkalnėn ir neši per pievą, leidžiantis saulei. Tikrasis ritualas prasideda čia.
Tačiau atvykus į stovyklą neapleido mintis, jog jos užmojo mastas – tarsi pasakų herojaus turimas atlikti neįmanomas žygdarbis. Buvo telikusi viena diena iki pagrindinės šventės, iki svečių atvažiavimo, o darbai dar vyko pačiame įkarštyje. Kas tebestatė didžiulį medinį kiaušinį, vėliau turėsiantį degti, kas tuo tarpu kažką toliau meistravo prie pelkės, muzikinės kompozicijos dar buvo kuriamos, o išalkdavo galų gale – visi. Bet žmonės buvo linksmi, gyvybingi ir judrūs. Todėl kažkaip užteko ir laiko paskaitoms, ir jėgų vakarinėms pirtims. Paskaitas stovykloje skaitė mitinio pasaulėvaizdžio tyrinėtojas Dainius Razauskas, etnologas Vytautas Tumėnas, bei folkloro dainininkas Vytautas Lukšas. Patirtimi dalinosi grupių „Atalyja“ ir „Skylė“ narys Gediminas Žilys, garso menininkas Andrius Rugys, Kriaunių ragana ir kraštotyrininkė Algimanta Riaugienė, bioenergetikas Domas Čiapas. Folkloro, papročių ir apeigų žinias gilino grupių Kaukoras, Sen Svaja nariai ir trumpai svečiavęsis Zarasų folkloro ansamblis, vadovaujamas Rimos Vitaitės. Taip bėgo laikas ir galbūt pati mitinė stovyklos nuotaika, artima pasakoms, šį „neįmanomą žygdarbį“ padėjo atlikti ir spėti laiku.
Prisiminti ir papasakoti visą šventės eigą būtų pernelyg platu, tad pamėginsiu trumpai ir vaizdžiai apibūdinti keletą „stotelių“, palikusių man didžiausią įspūdį. Pirmiausia – Mantvydo Vilio „Žuvų karalystė“. Būgnijimas specialiai paruoštomis medinėmis lentomis, iškviečiant apsiaustu apsigobusią pelkės dvasią, atžirgliojančią iš už medžių per pačią pelkę (!) mediniais kojūkais – ko vertas vien jau reginys! Antra – „Paukščių karalystė“. Didžiulė eglė vidury lauko, ant kalvos, su jos šakose šokančiu „paukščiu“ (Eglė Kalibataitė) ir kitais jos papėdėje, mėgdžiojančiais kuo įvairiausių paukščių balsus (Kaukoro ir Sen Svajos dainininkai). Nuostabus įsijautimas, o vienu metu mažne ekstazės slenkstis. Trečia – „Pekla“ (Vilmos Magelinskaitės idėja). Pamėginkite įsivaizduoti – einate įkalnėn, kepina saulė, o iš už kalno girdite šauksmus, vaitojimus ir fleitos garsus, permušamus padriko būgno. Vien tai jau įveda į tam tikrą būseną. Štai užkopiate į kalvą, sukatės link krūmų juostos brėžiamos nuokalnės ir staiga pamatote… keturias baltas dvasias pelkėje. Nuogas iki pusės, dumbluotas. Viena muša būgną (Simonas Nekrošius), antra pučia didžeridu į pelkę (Tadas Šlajus), trečia daužo pagaliu medį (Mikalojus Smulskis), o ketvirta tranko ir lanksto pelkėn įmerktą skardą (Jokūbas Bateika), ir rėkia, įkvėpdama atsirėkti likusį trejetą. O priešais tupi baltai apsirengusi mergina (Gintarė Jakutytė) ir groja fleita. Savotiškai primena pasaką „Muzikantas pragare“. Žodžiu – tikra „tautosakinė“ pekla. Simboliškai pamaitinus vėles einama į kitą stotelę, po jos vėl toliau, sukamas didelis ratas, kol galiausiai akyse iškyla šventės mito kulminacija – didžiulis degantis kiaušinis (Domino Puloko kūrinys). Nuostabiausia čia gal tai, kad improvizacinis muzikinis fonas tarsi fiziškai įkrovė orą jėga. Neapsakomai gera ir gražu, betarpiškai menama taip sėdėti ir žiūrėti į degančią ugnį, juoba leidžiantis saulei.
Pabaigoje norisi paminėti, kad vieta, kurioje vyko ir turbūt nuo šiol vyks Kiriliškių Jorė, – erdvi ir vaizdinga, išties tinkama tokio pobūdžio stovykloms. Todėl dvylika pavasarinio mito „stotelių“ buvo išdėstytos pakankamai dideliu ir spalvingu ratu, kurį apeiti – nemaža simbolinė apeiga. Belieka tik palinkėti, kad bendromis pastangomis sukurta Kiriliškių aura ateityje neišblėstų, o priešingai – augtų ir, vaizdžiai tariant, kad menamas menas tekinio ratu kasmet nors trumpam atsiristų prie savo ištakų – amžinai besirutuliojančio ritualo.
A.Zdanavičiūtė. Kirkiliškių Jorės stovykla
Visa savaitė gamtoje, kai savomis akimis regi vėl atgimstančią ir į dangų besistiebiančią žalumą. Lietus, saulė, vėjas, rytinis rūkas, o galiausiai ir žvaigždėtas dangus naktį. Tokioje aplinkoje betarpstančioje tarpdisciplininio meno stovykloje buvo pristatyti jaunųjų menininkų projektai, instaliacijos, jie įkūnijo Jorės mitą, simbolizuojantį gamtos atgimimą, išsivadavimą iš blogio pančių, iš įšalo, lyg iš kiaušinio kevalo – dalyvavusieji jį kartu suskaldė ir tarsi atgimė nauja gamtos gyvastimi.
Projekto organizatoriai Žilvinas Danys ir Vytautas Lukšas – Vilniaus dailės akademijos studentai. Jaunuoliai subūrė įvairių sričių studentus (ir ne tik), kurie ryžosi savaitę (balandžio 23–28 d.) sutapti su gamta Kirkiliškėse (Zarasų r.), ją pajusti ir įgyvendinti projektą. Pirmąją dieną suvažiavo dvylika dalyvių, vėliau juos papildė kiti, o šeštadienį buvo sukviesti visi, kas norėjo pamatyti visą savaitę brandintą vaisių – Jorės šventę. Kad rezultatas nenuviltų ne tik stebėtojų, bet ir pačių dalyvių, reikėjo gerai suvokti lietuvių mitologijos esmę, išmokti šiam metų tarpsniui tinkamų liaudies dainų. Pakviesti lektoriai: menotyrininkas-etnologas Vytautas Tumėnas, mitologas Dainius Razauskas, muzikos grupių „Atalyja“ ir „Skylė“ narys Gediminas Žilys, garso menininkas Andrius Rugys, Kriaunų ragana ir kraštotyrininkė Algimanta Raugienė ir bioenergetikas Domas Čiapas – dalyvius supažindino su atitinkamomis dvasinės raiškos sritimis. Projekto siekis buvo Jorės mitą pristatyti ir pritaikyti gyvoje aplinkoje. Remdamiesi stebuklinių pasakų kataloguose esančiais pasakos variantais, projekto organizatoriai rekonstravo Jorės mitą. Jis buvo suskirstytas į dvylika pagrindinių stotelių: „Seserų pagrobimas“, „Žvėrių karalystė“, „Paukščių karalystė“, „Žuvų karalystė“, „Požemių, šalčio, pelkių, tamsybių ir mirusiųjų karalystė“, „Kūdikio čiūčiavimas“, „Pavasario dievo sukapojimas“, „Pabudimas“, „Kopimas į mirusiųjų kalną“, „Slibino nugalėjimas“, „Šventosios vestuvės“. Dalyviai išsiskirstė po stoteles ir jose kūrė menines instaliacijas ar performansus, o visa tai buvo apibendrinta lietuvių liaudies dainomis ir sutartinėmis, atliekamomis grupių „Kaukoras“ ir „Sen Svaja“.
Jorė – gyvulių išginimo į laukus šventė. Į Kirkiliškių kalvas susirinko žmonės, ištrūkę iš miesto dūmų karalystės: išėjo į laukus, basomis pėdomis vėl pajuto žemės vėsumą ir švelnų dygstančios žolės kutenimą, o gal ir pernykštės ražienos dūrimą. Paskutinę balandžio savaitę atvykusiuosius gamta dar šventino lietumi ir apgaubiančiu ryto rūku, bet vėliau linksmino saule ir giedromis žvaigždėtomis naktimis. Rytą prie stalo visi bendra daina pagerbdavo maistą, o pavalgę išsiskirstydavo prie darbų. Vėl visi susirinkdavo į paskaitas ir, alkio vedami, per pietus ir vakarienę. Vakarais, kad nupraustų darbo pažymėtą kūną, susiburdavo pirtyje – ji net linguodavo nuo vingrių lietuvių liaudies dainų melodijų, – vėliau naktinėdavo sugužėję į vigvamus ar naktišokius kluone. Tokią jaukią atmosferą susikūrė patys stovyklos ir šventės dalyviai.
Šventės metu, šeštadienį, atvyko stebėtojų, norinčių patirti šiuolaikinę Jorės šventės interpretaciją. Jie buvo tarytum pats pagrindinis mito herojus Joris, kuris eidamas iš vieno svetimo pasaulio į kitą lyg pasakoje turėjo įveikti nepaprastas kliūtis. Pirmoje stotelėje trys Jorio seserys obelyje giedojo sutartines, vėliau viena po kitos buvo pagrobtos. Keliaudamas pas seseris Joris atsidurdavo vis kitoje karalystėje. Girdėjosi įspūdingi žvėrių karalystės garsų žaidimai, po jų – kariavimas su žuvų valdovu, kuris pakrantėje lentomis mušant ritmą anapus pelkės išniro ant kojūkų, apsigobęs ilga skraiste. Žiūrovai stebėjo akrobatišką atlikėjos šokį eglės viršūnėje, leidimąsi į pragarą, kur riaumojo velniai ir cypavo raganos. Išgyvenę pragaro siaubą, visi vėl kilo viršun, vėliau žengė kalnu pro sargybinius, kuriems nevalia pažvelgti į akis, kad pasiektų kiaušinį, kuriame paslėpta slibino siela. Norint sulaukti pavasario žalumos, reikia nugalėti slibiną – sunaikinti jo sielą. Kiaušinis (10 m aukščio medinė skulptūra) buvo uždegtas, slibinas žuvo, o jo slėpta karalaitė, pavasario nešėja, išlaisvinta… Jorės mitą vainikavo vestuvių apeigos. Taip žemė buvo atrakinta ir ėmė džiuginti nauja gyvastimi.
Kiekviena stovyklos diena, kūrybiniai procesai, paskaitos ir visi renginiai buvo fiksuojami vaizdo kamera – bus sukurtas dokumentinis filmas. Organizatoriai ketina tęsti švenčių ciklą. Artimiausias renginys numatomas rugpjūčio mėnesį – Rugiapjūtės šventė bus rengiama bendradarbiaujant su latviais.
Nuotraukos: Arūno Lomonosovo, Gintarės Dusevičiūtės, Agotos Zdanavičiūtės:
Kodėl šioje rašliavoje taip niekinama Lietuvių kalba..??
Ar reiktu iš šios rašliavos spęsti apie ne pagarbą papročiams,kuriuos vadinote prieš atvaizduotojus..??
Paaiškinkit broliai ir sesės 😉
Kalbos ir rašybos klaidos tai mokyklos ir dabarties įtakų pasėka, tačiau turinys, žinios skleidimas atperka šias bėdas
Gaila, nebuvau, bet perskaitęs pajutau džiugesį širdyje-tas senosios religijos sąryšis su dabartimi, teikia viltį platesnei
baltiškos jausenos sklaidai. Kol jaunimas švęs Jorę ir kitas šventes, galima kryžininkams pasakyti : jums nepasisekė,
lietuvių tautos dvasia gyva. Tebūnie darna.