1990 metų pavasarį, praėjus pusantrų metų nuo visuomeninių judėjimų – liaudies frontų – susikūrimo Baltijos respublikose, atėjo eiliniai Lietuvos, Estijos ir Latvijos aukščiausiųjų tarybų rinkimai. Lietuvoje pirmasis rinkimų ratas vyko vasario 24 dieną, Estijoje – pora savaičių vėliau, o Latvijoje – mėnesiu vėliau.
Tai jau nebebuvo įprasti balsavimai, kuriuos liaudžiai periodiškai pateikdavo jos „vairininkas“ – Sovietų Sąjungos komunistų partija. Šį kartą pati kompartija buvo gana sutrikusi, nes Michailo Gorbačiovo paleistas „perestroikos“ „džinas“ jau 1989 metais siautėjo Kremliaus suvažiavimo rūmuose pirmojo Liaudies deputatų suvažiavimo pavidalu.
Nors patekti į Liaudies deputatų suvažiavimą buvo taikytos privilegijos įvairių kūrybinių sąjungų elitui, įvairių kariuomenės rūšių vadovybei, bet buvo išrinkta ir nemaža Rusijos demokratų. Jau vien akademiko Andrejaus Dimitrijevičiaus Sacharovo vardas ką reiškė! Suvažiavimas davė neįkainojamą naudą Baltijos respublikų visuomeniniams judėjimams politiškai bręsti.
Čia susiformavo frakcijos – Baltijos deputatų klubas, Demokratinis centras ir kiti parlamentinės veiklos dariniai. Pagaliau, apgalvotai ir taktiškai veikdami, Lietuvos, Latvijos ir Estijos deputatai pasiekė svarbiausią laimėjimą – Molotovo-Ribentropo paktas suvažiavimo buvo pripažintas niekiniu nuo jo pasirašymo momento.
Lietuva tarp Baltijos šalių pirmoji pradėjo „nepriklausomybių paradą“. Pirmasis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (AT) posėdis vyko 1990 metų kovo 10 dieną, o Nepriklausomybės atstatymo Aktas priimtas kovo 11-ąją. Estijos AT svarbiausieji sprendimai buvo padaryti kovo 30 dieną, Rygoje susirinkusi Latvijos AT išrinko savo vadovus gegužės 3 d., o Nepriklausomybės Deklaraciją priėmė gegužės 4-ają.
Dabar vartau senus užrašus, susikaupusius per dešimtmetį dalyvaujant Baltijos Asamblėjos veikloje, devyniasdešimtųjų metų publikacijas. Nors visi siekėme to paties tikslo, bet padėtis diktavo skirtingus kiekvienos šalies taktinius sprendimus. Pasaulis sekė Baltijos tautų valstybingumo tapsmą, vertino mūsų žingsnius. Pagaliau, pavadino tai nesmurtinio pasipriešinimo pavyzdžiu.
Norėčiau pasveikinti kaimynus ir Lietuvoje gyvenančius latvius su jiems taip svarbia Nepriklausomybės Deklaracijos priėmimo diena, o „Apžvalgos“ skaitytojams priminti to meto politinius įvykius, kurie darė įtaką ir padėčiai Lietuvoje.
„Balsavimams“ virtus „rinkimais“, atsirado antrasis ratas, liudijantis vykstančią įtemptą agitaciją ir atkaklią kandidatų kovą. Antrojo rato neišvengta ir Latvijoje: per pirmąjį ratą buvo išrinkta 170 iš 201 (tokia buvo AT sudėtis). Tiesa, antrajame rate buvo išrinkti likusieji, ir lietuviškas nepilnos AT variantas (133 iš 141) nepasikartojo.
Kaip ir pas mus, Latvijos AT konstituciniams pakeitimams atlikti reikėjo gauti dvi trečiąsias mandatų, tai sudarė 134 deputatų balsus. Liaudies frontas (lat. Latvijas Tautas fronte; LTF) Aukščiausioje Taryboje turėjo131 mandatą, o pagrindiniai nepriklausomybės priešininkai interfrontininkai (mūsų „Jedinstvos“ atmaina) – 60 mandatų. Taigi, lemiamų sprendimų raktas buvo nepriklausomų deputatų rankose.
LTF, kaip ir mūsų „Sąjūdis“, nuosekliai siekė grąžinti Latviją į nepriklausomų valstybių šeimą. Skirtingai nuo „Sąjūdžio“, kur nebuvo narystės, LTF narystė buvo gana griežta.
Tai lėmė keletas veiksnių.Vienas iš jų – Latvijos piliečių kongreso įsikūrimas ir jų užimtoji pozicija. Piliečių kongresas, veikdamas visuomeninės organizacijos teisėmis, ėmė registruoti gyventojus, kurie buvo Latvijos piliečiai iki 1940 metų birželio 16-tosios, arba jų palikuonis. Vien iki 1989 metų pabaigos užsiregistravo daugiau kaip 700000 rinkimų teisę turinčių Latvijos piliečių. Latvijos piliečių kongresas, panašiai kaip ir Estijos piliečių kongresas, abejojo būsimosios Aukščiausiosios Tarybos legitimumu, nes ji išrinkta ne tik Latvijos piliečių, bet ir atvykėlių balsais. Esą tokia AT neturėtų teisės keisti šalies Konstitucijos.
Latvija, kaip ir mūsų šalis, prarado daug savo gyventojų per sovietų vykdytus trėmimus 1941, 1948 ir 1949 metais. Pokario kovose galvas padėjo arba buvo nuteisti ir uždaryti į lagerius daugiau negu 10000 partizanų ir jų rėmėjų. Galinga, karui baigiantis, buvo ir emigracijos į Vakarus banga, nusinešusi daugelį Latvijos kultūros, meno ir mokslo žmonių. Skirtingai nuo lietuvių, daugiausiai pasirinkusių JAV kaip savanoriškos tremties šalį, gausios latvių bendrijos susidarė Švedijoje, Kanadoje ir Australijoje. O iš Rusijos Latvijos žemę masiškai užplūdo Tverės ir Velikije Luki liaudis. Į mano nuostabą, kaip tiek daug svetimšalių priplūdo, latviai ne be humoro atsakydavo: „O kelios geležinkelio šakos jungia Lietuvą su Rusija? Viena? O Latviją – bent trys: į Pskovą, į Smolenską, į Oriolą…“
Dar iki karo Latvija buvo gerokai labiau industrializuota už Lietuvą – gamino geležinkelio lokomotyvus ir vagonus, surinkinėjo automobilius, statė laivus. O kaip išplėtota buvo radiotechnikos pramonės šaka! Tik vieną – Sovietų Sąjungos – adresą pripažįstantiems atėjūnams labai tiko čia gaminami puikios kokybės maisto produktai, gyvenamųjų namų industrija.
Sovietų Sąjungos vadai Pabaltijyje geresnio lango į Europą ir surasti negalėjo. Trys dideli uostamiesčiai vos sutalpino karo laivyno bazes, į neužąlančius Baltijos uostus buvo atvestas naftotiekis. Rygoje įsikūrė sovietinės armijos Pasienio apsaugos dalinių vadavietė, čia buvo ir Pabaltijo karinės apygardos štabas, ir aviacijos aukštoji mokykla, rengusi karo lakūnus, ir nesuskaičiuojama daugybė įvairių karinių mokyklų. Visa tai reikalavo ginkluotos jėgos paramos.
Latvijos teritorijoje buvo dislokuota nepalyginamai daugiau sovietinės kariuomenės negu Lietuvoje. O pagal sovietinius įstatymus „rinkimų teisė“ buvo „užtikrinama“ pagal karių dislokacijos vietą. Todėl nežinomas „uniformuotų rinkėjų“ skaičius galėjo bet kada pasikeisti ne vietos gyventojų naudai. Svarbiausiuose Latvijos miestuose latvių liko mažuma, o negailestinga statistika rodė, kad latvių tautybės gyventojų šalyje teliko 57 procentai.
Latvijos piliečių kongresas tikėjosi, kad pašalinus Molotovo-Ribentropo sandėrio pasekmes, Sovietų Sąjunga išves savo okupacinę armiją. Kaip, beje, to tikėjosi ir mūsiškė Laisvės lyga.
Latvijos komunistų partija, tiksliau SSKP padalinys Latvijoje, irgi mėgino atrsiskirti nuo Maskvos, bet nesėkmingai. Partijos pirmuoju sekretorium tapo promaskvietiškai nusiteikęs Alfredas Rubikas, daugumą postų partijoje užėmė rusakalbiai komunistai. Tada prolatviškai nusiteikę komunistai 1990 metų balandžio 14 dieną įregistravo Latvijos nepriklausomą komunistų partiją (LNKP), kuri savo siekius siejo su Latvijos Nepriklausomybės atkūrimu. Kompartijos skilimas buvo pozityvus vien dėl to, kad išaiškėjo, kas atvirai priešinsis Nepriklausomybei, o kas ją palaikys. (Palyginkime Lietuvos kompartijos vadų poziciją Kovo 11-osios išvakarėse: „Esame prieš nepriklausomybės paskelbimą, bet balsuosime „už“).
Pagrindiniai LTF oponentai buvo „Interfrontas“ ir A. Rubiko partiečiai ir jų palydovai – Karo veteranų sąjunga, deputatų grupė „Sojuz“, Respublikinis streikų komitetas ir kiti.Vėliau jie virto įvairiais „visuomenės gelbėjimo komitetais“.
Rengdamasis Aukščiausios Tarybos pirmiesiems posėdžiams, LTF organizavo susitikimą Maskvoje su M. Gorbačiovu, Aleksandru Jakovlevu ir kitais aukštais Kremliaus pareigūnais. Į šį susitikimą vyko Dainis Yvanas, Anatolijus Gorbunovas, Ilmaras Bišeris, Mavrikas Vulfsonas, Vilnis Bresis. Latvių delegacija informavo M. Gorbačiovą, kad Latvijos Nepriklausomybės Deklaracija tikrai bus priimta jau pirmuosiuose AT posėdžiuose. Bet mūsų gudrūs kaimynai sutelkė dėmesį į būsimosios SSRS federacijos modelį, kuris kol kas buvo gal tik M. Gorbačiovo galvoje. Liudininkai teigia, kad M. Gorbačiovas tada mestelėjo: „Su jumis tai mes susitarsime, bet ką man su Landsbergiu daryti?“
Rengdamasis gegužės pradžioje vyksiančiai AT sesijai, LT F surengė labai įspūdingą visų Latvijos savivaldybių tarybų atstovų sueigą Rygoje, Daugavos stadione. Šitoje sueigoje dalyvavo daugiau kaip 8000 įvairių miestų ir rajonų tarybų deputatų (iš 13000). Iki visos Latvijos deputatų suvažiavimo beveik visose savivaldybėse buvo apsvarstyti nepriklausomybės atkūrimo būtinumo, santykių su SSRS raidos, tarnybos sovietinėje armijoje, respublikos ekonominio savarankiškumo klausimai, nors paprastai vietinės tarybos tokių klausimų nesvarsto.
Aišku, kad ir viso suvažiavimo priimti sprendimai buvo palankūs ryžtingam AT žingsniui – remiantis Latvijos 1922 metų Konstitucija, kuri niekada nebuvusi atšaukta, atnaujinti Latvijos valstybingumą.Tarp kitų savivaldybių priimtų rezoliucijų noriu pacituoti Smiltynės miesto deputatų ištarmę: „Baltijos likimas tiesiogiai susietas su Lietuvos likimu. Latvijos tautai tėra tik viena išeitis – į savo nepriklausomybę eiti kartu su Lietuvos ir Estijos tautomis.“
Jau pirmąją naujosios AT posėdžio dieną buvo išrinkta Tarybos vadovybė. Daug kam netikėtai LTF lyderis Dainis Yvanas kategoriškai atsisakė kandidatuoti į AT pirmininko postą, nors vėliau kartu su Andrejsu Krastiniu sutiko būti pirmininko pavaduotojais.
Į Aukščiausios Tarybos Pirmininkus LTF iškėlė Anatolijaus Gorbunovo kandidatūrą, o „Interfrontas“ – Anatolijaus Aleksiejevo.
A. Gorbunovas, profesionalus inžinierius-statybininkas, dirbęs gamyboje, projektavimo institute, bet anksti nuėjęs dirbti partinio darbo Rygos miesto partijos komitete, vėliau, jau Gorbačiovo pertvarkos laikais, buvo vienas iš LKP sekretorių. Be to, Gorbunovas tuo metu buvo ir AT prezidiumo pirmininkas. Jis nebuvo LTF narys, tik apimtas Sovietų Sąjungos pertvarkymo į federaciją idėjos, o ypač pasitikėjo M. Gorbačiovo gera valia.
Savo inauguracinėje kalboje jis pabrėžė, kad svarbiausiu naujosios AT uždaviniu laiko Latvijos valstybingumo atkūrimą. Deputatai interfrontininkai taip ilgai kamantinėjoA. Gorbunovą, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas G. Blūmas beviltiškai numojo ranka į reglamentą. Ir tada į pretendentą kreipėsi Juris Cibulis, pedagogas iš Latgalijos. „Mano rinkėjus domina klausimas – ar būsimasis AT pirmininkas yra už Latvijos gyvenimą Rusijos (arba SSRS) viduje, ar nepriklausant Sąjungai ar Rusijai? Taip ar ne?“ Į tai A. Gorbunovas atsakė: „Žinote, aš savo rinkėjams į tokį tiesų klausimą atsakau šitaip: ‚Šiandien nė viena visuomeninė organizacija nekelia klausimo tuoj pat išeiti iš Sąjungos. Šiandien reikia atnaujinti valstybingumą. Šis, atnaujintas kelias, kaip jau sakiau, veda į vertybių Sajungą.“
Antrasis kandidatas, inžinierius A. Aleksiejevas deputatus mažai domino. Teisybės dėlei, jis kalbėjo latviškai – maloni išimtis tarp jo rinkėjų.
Aukščiausiosios Tarybos balsai pasiskirstė taip: už A. Gorbunovą – 153 , prieš – 43, už A. Aleksiejevą – 20, prieš – 176 balsai.
Kitą dieną, gegužės 4-ąją, svarbiausias darbotvarkės klausimas, žinoma, buvo Deklaracijos dėl Latvijos Respublikos Nepriklausomybės atnaujinimo priėmimas.
Deklaracijos priėmimo oponentai darė viską, kad Deklaracija nebūtų priimta, arba mėgino bent užvilkinti procedūras. „Interfronto“ lyderiai tikėjosi per streikus ar net grubiausiu karinės jėgos demonstravimu įbauginti LTF ir Latvijos žmones atsisakyti nepriklausomybės. Maskvos paskelbtoji ekonominė blokada Lietuvai anaiptol nenuteikė Latvijos žmonių raminamai.
Savo Deklaracijoje Latvijos Aukščiausioji Taryba sumini svarbiausius Latvijos istorijos momentus – 1918 metų lapkričio 18 dieną paskelbtą nepriklausomybę, 1922 m. Steigiamojo – „Satversmes“ – susirinkimo priimtą šalies Konstituciją, vėliau – svetimos okupacinės kariuomenės padiktuotomis sąlygomis įvykdytą valstybingumo panaikinimą ir šalies aneksiją.
Nurodoma, kad Latvijos 1922 m. Konstitucija nuo jos priėmimo nebuvo keičiama ir iki šiol tebegalioja. Esminis Deklaracijoje yra 5-asis punktas: „Nustatyti Latvijos Respublikos valstybinės valdžios atnaujinimui „de facto“ pereinamąjį laikotarpį, kuris baigiasi Latvijos Respublikos Seimo sušaukimu. Pereinamuoju laikotarpiu aukščiausiąją valdžią Latvijoje realizuoja Latvijos Respublikos Aukščiausioji Taryba.“
Balsavimas dėl Deklaracijos buvo vardinis ir užtruko ilgokai. Balsų skaičiavimo komisijos pirmininkui skaitant ilgą deputatų sąrašą, už AT rūmų Jekabo aikštėje susirinkę žmonės įsitempę laukė lemiamo balsavimo rezultatų. Pro atvirus Seimo langus susirinkusiems aikštėje gerai girdėjosi skaitančiojo balsas, o salėje – pritarimo šūksniai ir nusivylimo atodūsiai. Už Deklaracijos priėmimą balsavo 138 deputatai, susilaikė vienas – stačiatikių šventikas A. Zotovas. 57 deputatai – daugiausia kariškiai ir kompartijos pareigūnai, išrinkti Rygos ir Daugpilio miestuose – balsavime nedalyvavo.
Šitame Latvijos AT posėdyje dalyvavo ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Po posėdžio į žurnalistų klausimą, ko, jo nuomone, pritrūko Latvijos parlamentarams, profesorius šypsodamasis atsakė: „Drąsos.“ Mat Lietuvos priimtas Nepriklausomybės Aktas užsienio žiniasklaidos priemonėse sukėlė sprogusios bombos įspūdį, nes valstybės „suverenių galių atstatymas“ pradėtas nedelsiant. O Estijos ir Latvijos parlamentų priimtos išlygos – neapibrėžti pereinamieji laikotarpiai – jau buvo traktuojami kaip liaudies frontų atsitraukimas. Visi suprato, kad „išsišokėlę“ Lietuvą Maskva dabar galės spausti daug labiau. Nuoseklūs ir ryžtingi kaimynų žingsniai būtų palengvinę ir Lietuvos, kenčiančios nuo blokados, padėtį.
Praėjo jau du dešimtmečiai, ir bendro likimo Baltijos tautos gali pasidžiaugti palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis, nors, atrodytų, bendradarbiavimas ekonomikos srityje pernelyg užgožia bendrus kultūros dalykus. Ypač dėl to, kad kartu su „broliukais“ esame atsakingi už tinkamą baltų kultūros pristatymą Europoje. Mums derėtų daugiau bendrauti kultūros, švietimo srityse, bent fakultatyviai mokytis vieniems kitų kalbą. Yra nemažai sričių, kur mes nuo kaimynų atsiliekame, bet „šlėktiškas“ pasipūtimas mums neleidžia to pripažinti.
Nuotraukų šaltinis – leidinys “The Baltic way to freedom (Non violent struggle of the Baltic States in globalcontext)” / Latvijos Inteligentų Asociacija. Ryga, 2005.
Svētvakars
Mūzika – R. Pauls, vārdi – I. Ziedonis
Šī Dieva zeme* ar Gaujas lejām**, (Ši Dievo žemė su Gaujos slėniais)
Ar stārķa ligzdām un kurmju ejām. (Su gandralizdžiais ir kurmių landom)
Ar Cēsīm, Talsiem*** un jaunām sejām, (Su Cėsimis, Talsais ir jaunais veidais)
Ar ļaužu balsiem un Raiņa dzejām****. (Su žmonių balsais ir Rainio eilėm)
Par verga algu es tajā sirgšu, (Už vergo algą aš joje vargsiu)
Par indes malku es viņu pirkšu. (Už nuodų gurkšnį aš ją pirksiu)
Ar zelta atslēgām es slēgšu, slēpšu, (Aukso raktais rakinsiu, slėpsiu)
Kā puskauts āzis par viņu brēkšu. (Kaip nepribaigtas ožys dėl jos bliausiu)
Šo liktens zemi šais svētvakaros, (Šią likimo žemę šiais šventvakariais)
No manas dvēseles kāds noņem nost. (Nuo mano sielos kažkas nuima)
Ak, svētā brīve, kā tad es jūtu, (O šventoji laisve, kaip tada pajuntu)
Cik, esmu nesis to smago grūtu. (kiek esu nešęs tą sunkią naštą)
Kad tā vairs nav tik cik melns aiz naga, (kai jos nebėr nė per nago juodymą)
Tad es tik jaušu, cik bija smaga. (tik tada pajuntu, kokia buvo sunki)
__________________________
* Aliuzija į Latvijos himno žodžius Dievs, svētī Latviju ‘Dieve, laimink Latviją’.
** Gaujos upės slėniai yra statūs ir gilūs; gamtovaizdžio grožiu jie lyginami su Šveicarija.
*** Latvijos miestai
**** Janis Rainis (1865-1929) – latvių poetas, Maironio amžininkas ir jo tam tikras atitikmuo latvių literatūroje.
Sveikinam Latviją
Ta proga siūlau paklausyti Youtube.com dainos surenkam: Svetvakars
Dainos vertimas
Svētvakars
Mūzika – R. Pauls, vārdi – I. Ziedonis
Šī Dieva zeme* ar Gaujas lejām**, (Ši Dievo žemė su Gaujos slėniais)
Ar stārķa ligzdām un kurmju ejām. (Su gandralizdžiais ir kurmių landom)
Ar Cēsīm, Talsiem*** un jaunām sejām, (Su Cėsimis, Talsais ir jaunais veidais)
Ar ļaužu balsiem un Raiņa dzejām****. (Su žmonių balsais ir Rainio eilėm)
Par verga algu es tajā sirgšu, (Už vergo algą aš joje vargsiu)
Par indes malku es viņu pirkšu. (Už nuodų gurkšnį aš ją pirksiu)
Ar zelta atslēgām es slēgšu, slēpšu, (Aukso raktais rakinsiu, slėpsiu)
Kā puskauts āzis par viņu brēkšu. (Kaip nepribaigtas ožys dėl jos bliausiu)
Šo liktens zemi šais svētvakaros, (Šią likimo žemę šiais šventvakariais)
No manas dvēseles kāds noņem nost. (Nuo mano sielos kažkas nuima)
Ak, svētā brīve, kā tad es jūtu, (O šventoji laisve, kaip tada pajuntu)
Cik, esmu nesis to smago grūtu. (kiek esu nešęs tą sunkią naštą)
Kad tā vairs nav tik cik melns aiz naga, (kai jos nebėr nė per nago juodymą)
Tad es tik jaušu, cik bija smaga. (tik tada pajuntu, kokia buvo sunki)
__________________________
* Aliuzija į Latvijos himno žodžius Dievs, svētī Latviju ‘Dieve, laimink Latviją’.
** Gaujos upės slėniai yra statūs ir gilūs; gamtovaizdžio grožiu jie lyginami su Šveicarija.
*** Latvijos miestai
**** Janis Rainis (1865-1929) – latvių poetas, Maironio amžininkas ir jo tam tikras atitikmuo latvių literatūroje.
http://www.youtube.com/watch?v=NVGtzQvmVW4&feature=related
Manai tautai
Mūzika – B. Ritmane, vārdi – A. Ritmanis
Manas domas, tās naktīs skrien visādus ceļus. (Mano mintys tomis naktimis laksto visokiais keliais)
Uz priekšu, uz sāniem, nereti riņķos. (Pirmyn, į šonus, neretai ratais)
Manas saknes, es jūtu, tās neaug kā nākas, (Mano šaknys, jaučiu, neauga kaip reikiant)
Pat auglīgā zemē tās liecas un nīkst. (Net derlingoje žemėj jos linksta ir nyksta)
Mana tauta, tā nīkst visās pasaules malās. (Mano tauta, ji nyksta visuos pasaulio pakraščiuos)
Bez zemes savas tā cīnās un dalās. (Be žemės savos ji kovoja ir dalos)
Mana tauta, tā nīkst visās pasaules malās, (Mano tauta, ji nyksta visuos pasaulio pakraščiuos)
Pat savā zemē tā neaug kā nākas. (Net savoj žemėj ji neauga kaip reikiant)
Palīdzi, Dievs, palīdzi, Dievs, (Padėk, Dieve)
Visai latviešu tautai,
Saved to mājās pie Daugavas krastiem, (Suvesk ją namo prie Dauguvos krantų)
Saved to mājās.
Palīdzi, Dievs, palīdzi, Dievs,
Mūsu latviešu tautai
Dzīt saknes drīz brīvas Latvijas zemē! (Leisti šaknis į netrukus laisvos Latvijos žemę)
Dzīt saknes drīz brīvas Latvijas zemē!
Katra diena, tā sāp visai latviešu tautai, (Kiekviena diena skauda visai latvių tautai)
Dalītai, šķirtai tik skumji skan dziesma. (Padalytai, perskirtai taip liūdnai skamba ši daina)
Katra diena, tā sāp visai latviešu tautai,
Dalītai, šķirtai dziest lēnām mums liesma. (Padalytai, perskirtai gęsta lėtai mums liepsna)
Palīdzi, Dievs, palīdzi, Dievs,
Visai latviešu tautai,
Saved to mājās pie Daugavas krastiem,
Saved to mājās.
Palīdzi, Dievs, palīdzi, Dievs,
Mūsu latviešu tautai
Dzīt saknes drīz brīvas Latvijas zemē!
Dzīt saknes drīz brīvas Latvijas zemē!
Didinga giesmė : “Manai dzemtenei”
http://www.youtube.com/watch?v=erEGJepc2fo
Ance Krauze “RASA”
http://www.youtube.com/watch?v=45rAPepm0zY&feature=relmfu