Skamba gal kiek ciniškai, bet galima teigti, kad pokarinė Vakarų santvarka (arba tiksliau, Vakarų piliečių pritarimas jai) rėmėsi sparčiu ekonominiu augimu. Per šešis dešimtmečius Vakarų šalių ekonomikos beveik pastoviai mušė vis naujus gamybos rekordus, kraudamos didžiulius kalnus vartotojiškų gėrybių. Visa tai tarnavo gyventojų pasigrožėjimui, pasipuikavimui, malonumui, komfortui ir saugumui. Materialiniu požiūriu vakariečiai tuomet buvo geriau aprūpinti ir turbūt labiau patenkinti savo gyvenimu, nei žmonės gyvenantys kitose valstybėse arba bet kuriuo kitu ankstesniu periodu.
Vakarų elitas pateikė šią materialinę gerovę kaip patį stipriausią argumentą, įrodantį laisvos rinkos bei liberalios demokratijos pranašumą kitų politinių ideologijų atžvilgiu. Liberalizmo šalininkai manė, ypač pasibaigus Šaltajam karui, kad jų ideologinė pergalė prieš socialinio solidarumo idėjas yra triuškinanti ir amžina. Tokios triumfo nuotaikos gerai atsispindėjo garsioje Francio Fukujamos (Francis Fukuyama) knygoje „Istorijos Pabaiga ir Paskutinis Žmogus“, kurioje 1992 m. autorius argumentavo, kad Vakarų pasaulio pergalė prieš Sovietų Sąjungą paženklino naujos eros pradžią. Pasak Fukujamos, liberali demokratija parodė, kad ji geriausiai sugeba patenkinti žmonių materialinius poreikius ir todėl nusipelnė būti galutine žmonijos valdžios forma. Liūdna pripažinti, bet visgi yra tikėtina, kad didesnė žmonių dalis daugiau rūpinasi savo asmenine ekonomine gerove nei aukštomis dvasinėmis vertybėmis. Toks dvasinis masių pakilimas, kokį matėmė Sąjūdžio metu, greičiau yra graži išimtis, gyvuojanti gana trumpai, ypač jei pastarasis vėliau nėra susijęs su materialinės gerovės pagerėjimu.
Taip, kaip teigė Fukujama, iš tikrųjų ir galėjo būti. Nacionalizmas, ko gero taip pat ir egalitarinis socializmas bei kitos kolektyvistinės ideologijos, būtų šimtmečiams išnykusios iš europiečių politinės padangės, jei pokarinis malonumų festivalis būtų besitęsiąs dar bent vieną generaciją.
Bet 2008 m. pasaulinė ekonominė recesija, pati giliausia nuo Didžiosios depresijos laikų (1929-39), pirmą kartą kiek rimčiau pakirto plačių gyventojų sluoksnių pasitikėjimą amžinos ekonominės plėtros perspektyva. Šios krizės padariniai – paplitęs skurdas, bankų ir net valstybių nemokumas bei gyventojų nepasitenkinimas, peraugantis į visuotinius streikus ir riaušes, pvz. Graikijoje – parodė, kokie iš tikrųjų pažeidžiami yra globalaus kapitalizmo pamatai. Nors globalistai įrodinėja, kad dabartiniai sunkumai tėra laikini, yra rimto pagrindo manyti, kad globalinė ekonominė sistema grėsmingai artėja prie fizinės augimo ribos, ypač energetinių resursų požiūriu. Nuo šiol yra tikėtina, kad Vakarų pasaulio ekonomikos tolesnė plėtra taps vis sunkiau įgyvendinama.
Ryškiausi pokario pasiekimai glūdi materialiniuose/techniniuose dalykuose, bet ne dvasiniuose. Šimtmečiais plėtoti fiziniai mokslai paruošė dirvą neįsivaizduojamam gamtinių resursų išnaudojimui XIX, o ypač XX amžiaus antroje pusėje. Joks ankstesnis žmonijos istorijos laikotarpis nesuteikė tokio didžiulio fizinės energijos kiekio žmonių poreikiams, kaip pramoninės revoliucijos periodas. Šio laikotarpio pasiekimai, dažnai sukeliantys perdėtą pasididžiavimą savimi, yra susiję su milžinišku fizinės energijos suvartojimu. Tai erdvių užkariavimas, tarpkontinentiniai skrydžiai, neribotas automobilių naudojimas. Globalizuotame pasaulyje dabar eksploatuojama vienas milijardas automobilių, važinėjančių 69 milijonų kilometrų keliais. Ir šis skaičius pastoviai didėja. Vien Kinijoje kas mėnesį automobilių padaugėja vienu milijonu.
Jau maždaug 12 metų esančios aukštos žaliavų kainos byloja, kad globalioje ekonomikoje kylanti paklausa jau pradeda pralenkti objektyvias galimybes ją patenkinti.
Iškalbingiausias pavyzdys – nafta. Jos vidutinė kaina 2000-2012 m. pašoko 6 kartus – nuo maždaug 20 JAV dol už barelį iki 120 JAV dol. Lietuvoje šis reiškinys yra susijęs su skausminga 5 Lt. už litrą benzino kaina.
Paradoksalu, bet globalizacijos tariami privalumai kaip tik ir virsta jai gresiančio nuopolio priežastimi. Laisva prekyba, užsienio investicijos, atviros rinkos – tai tie veiksniai, įtraukiantys šimtus milijonų naujų gamintojų bei vartotojų į pasaulinę ekonominę sistemą. Anksčiau apgailėtinai nuskurdę kinai, indai, brazilai ir kiti, dabar masiškai perka automobilius, madingai rengiasi, renkasi erdvesnius butus ir keliauja po pasaulį. Išaugęs vartojimas padidino poreikį žaliavoms (o ypač naftai) ir iškėlė jų kainas tiek, kad tolesnis augimas tampa vis sunkiau įgyvendinamas.
Vis įkyriau peršasi mintis, kad globalistų svajonė įtraukti 2,5 milijardus kinų ir indų į globalizacijos procesus buvo didžiulė klaida. Iš kur gauti žaliavų tokiam grandioziniam projektui? Vien pirmasis rimtesnis bandymas motorizuoti kinus jau sukėlė visuotinį energijos kainų šuolį. O procesas vos tik prasidėjo. Šiuo metu tik kas 17-tas kinas važinėja nuosavu automobiliu, kai tuo tarpu kas antras statistinis lietuvis yra motorizuotas. Visi požymiai rodo, kad Kinijos vyriausybė ir jai talkinančios užsienio korporacijos ruošiasi tęsti šalies motorizacijos programą. Beje, kai kurie ekonomistai pastebėjo, jog siekis pakelti 2,5 milijardų kinų ir indų pragyvenimo lygį iki Šiaurės amerikiečių vidurinės klasės standarto, reikalautų papildomų keturių žemės rutulių ir jų gamtinių išteklių (naftos, dujų, metalų, gėlo vandens bei dirbamos žemės). Nežiūrint to, Kinija, Indija ir be to dar nemenkas kitų besivystančių šalių pulkas bei multi-nacionalinės korporacijos ir bankai yra toliau pasiryžę tęsti pramonės plėtros kursą.
Kaip pažymėjo žinomas naftos rinkų analitikas, Džefas Rubinas (Jeff Rubin), knygos „Kodėl Jūsų Pasaulis Pasidarys Žymiai Mažesnis: Nafta ir Globalizacijos Pabaiga“ autorius, šėlstanti pasaulinė naftos paklausa sparčiai sekina lengvai pasiekiamus naftos išteklius, ir tokiu būdu didina jos kainą. Naftos dramatiškas pabrangimas 2008 m., kai buvo pasiekta rekordinė 147 JAV dol. už barelį kaina, tai buvo smūgis, stumtelėjęs pasaulio ekonomiką į dabartinę gilią krizę. Rubin teigia, kad ne finansinė spekuliacija, bet būtent naftos kainos šuolis buvo lemiamas veiksnys. Pagal šios knygos autorių, keturios iš penkių paskutinių recesijų atsirado dėl staigiai pabrangusio „juodojo aukso“. Dabartinė recesija buvo pati sunkiausia pokariniame laikotarpyje, nes naftos kainos pakilimas buvo pats žiauriausias. Pažymėtina taip pat, kad nusmukusi ūkinė veikla tuojau pat nutempė naftos kainą iki 36 JAV dol. lygio, bet neilgam. Kuklus globalios ekonomikos atsigavimas jau po metų vėl pradėjo grąžinti naftos kainą į ankstesnes aukštumas. Nuo šiol kainų šuolių ir recesijų ciklas taps vis aštresniu reiškiniu, nes pigios naftos ištekliai nuolat mažėja. Rubinas yra įsitikinęs, kad vis labiau brangstanti nafta sustabdys globalizacijos procesą ir privers žmoniją perorientuoti gamybą ir prekybą į vietines rinkas.
Globalizacija yra glaudžiai susijusi su žmonių, prekių ir kapitalo hiper-mobilumu. Kad globali sistema gyvuotų, prekės ir žmonės turi laisvai ir nuolat keliauti po visą pasaulį. Globalios ekonomikos funkcionavimui reikalingi vis didesni kiekiai pigios energijos. Kai transporto kaina išauga per daug, gamintojai bei vartotojai yra priversti ieškoti resursų ir klientų arčiau namų. Rubinas nurodo, kad kai kur šis atbulinis procesas jau įsibėgėjo. Anksčiau, Šiaurės Amerikos vartotojai buvo pripratę pirkti nebrangius stambius plieno gaminius iš Kinijos. Geležies rūda buvo plukdoma iš tolimos Brazilijos į Kinijos plieno kombinatus, pastatytus netoli šalies pakrantės laisvųjų ekonominių zonų. Ten toji geležies rūda buvo perdirbama į plieną, o plienas į stambias konstrukcijas. Iš Kinijos šie gaminiai vėl buvo plukdomi į JAV vakarinės pakrantės uostus ir toliau sausumos keliais transportuojami tūkstančius kilometrų po Šiaurės Ameriką. Dabar, pasak Rubino, vis daugiau stambesnių plieno gaminių yra gaminami JAV, nes per didelė transporto kaina neutralizuoja kinų ankstesnius privalumus (ypač pigią darbo jėgą).
Iš tiesų galima pastebėti sąsajas tarp intensyvėjančios globalizacijos ir augančio naftos vartojimo bei pabrangimo. Globali integracija, t.y., užsienio investicijų ir prekybos augimas, pradėjo itin intensyvią plėtrą prieš 30 metų. Per šį laikotarpį naftos gavyba praktiškai padvigubėjo nuo 44 mln. barelių per dieną iki 89 mln. barelių per dieną 2012 m.
Jau 2007 m. Tarptautinė energetikos agentūra (TEA), konsultuojanti Vakarų šalių vyriausybes energetikos klausimais, savo metiniame pranešime apie naftos rinką, įspėjo, kad padėtis tampa grėsminga. Pasak TEA, nepaisant vyraujančių aukštų kainų, jau 2012 m. gali pritrūkti naftos. Tuomet (2007 m.) TEA neprognozavo naftos produkcijos kritimo. Ji tik perspėjo, kad investicijos į naujų telkinių paieškas atsilieka nuo šuoliuojančios paklausos, ir kad tai gali baigtis naftos resursų trūkumu. 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė sumažino pasaulio energijos paklausą. Kainos trumpam smuko, ir jau 2009 m. TEA pranešime nebuvo tokių grėsmingų prognozių, kaip buvo skelbiama 2007 m.
Bet pačios TEA autoritetą sudrebino jos aukšto rango vadybininkų anoniminiai informacijos nutekinimai, kuriuos paviešino anglų dienraštis „Guardian“, o po to perspausdino ir kiti leidiniai. 2009 m. pabaigoje šie TEA „disidentai“ teigė, kad jų agentūra, pasiduodama JAV spaudimui, sąmoningai klastoja savo pranešimų apie naftos išteklius duomenis. Pagal 2009 m. lapkričio 9 d. „Guardian“, šie TEA pareigūnai nesutiko su savo agentūros teiginiais, kad naftos produkcija gali būti padidinta iki 105 mln. bar/d. Jie ir kiti specialistai buvo įsitikinę, kad neįmanoma pasiekti tokių produkcijos rezultatų, nes per greitai senka naftos ištekliai iš jau esamų gręžinių. „Guardian“ skelbė, kad „Naftos gavybos viršūnės teorija dabar randa pritarėjų ir globalios energetikos elito tarpe.“ TEA dar 2005 m. ramino, kad ateityje pasaulinė naftos gavyba gali pasiekti maksimalų 120 mln. bar/d lygį. Bet agentūra buvo priversta sumažinti šį optimistinį skaičių iki 116 mln. bar/d, o dar vėliau iki 105 mln. bar/d. TEA šaltinis, nenorintis atskleisti savo tapatybės dėl galimų atsakomųjų veiksmų iš naftos pramonės atstovų, teigė, kad pirminis 120 mln. bar/d skaičius buvo „nesąmonė.“ Bet net ir pakoreguotas skaičius [105 mln. bar/d] yra žymiai didesnis, nei galima tiketis “ir TEA tai žino.“
Cituojant „Guardian“ dienraštį toliau: „Daugelis šioje organizacijoje tiki, kad išlaikyti naftos gavybą net 90-95 mln. bar/d lygyje būtų neįmanoma, bet baiminamasi, jog po finansines rinkas galėtų pasklisti panika, jei skaičiai būtų dar daugiau sumažinti… Kitas aukšto rango TEA šaltinis, neseniai išėjęs iš šios organizacijos, … sakė, kad pasaulyje naftos nėra tiek, kiek skelbiama. Mes jau pasiekėmė naftos gavybos viršūnės zoną. Jis teigė: manau, kad padėtis yra tikrai bloga. Jau 2004 m. atsirado žmonių, kurie pateikdavo panašius įspėjimus. Kolinas Kmebelas (Colin Campbell), buvęs „Total of France“ vadybininkas, pareiškė: „Jei tikri naftos rezervų skaičiai būtų paskelbti, biržose būtų panika… o tai galiausiai niekam nėra paranku.“
Prancūzijos dienraščio „Le Monde“ naftos tinklaraštininkas 2010 m. kovo 25 d. skelbė, kad pagrindinis JAV Energijos departamento naftos rinkos ekspertas Glenas Svitnamas (Glen Sweetnam) prisipažino, jog „yra galimybė, kad mes patirsime globalų skysto kuro gamybos kritimą 2011-15 metais, jei nebus pakankamai investicijų“ į naujų telkinių paieškas bei eksploataciją. Kol kas, pasak Svitnamo, reikiamų investicijų nesimato. Svitnamo prognozė kertasi su JAV Energijos departamento oficialiąja pozicija, teigiančia, kad šiuo metu naftos yra pakankamai. Svitnamo žodžiai, išsakyti prieš 2 metus Vašingtone per pusiau oficialią konferenciją, iki šiol buvo ignoruojami didžiosios JAV spaudos. 2010 m., naftos kainoms vėl pradėjus sparčiai kilti, „Le Monde“ pateikė šią informaciją kaip labai reikšmingą. Pasak šio JAV energetikos eksperto, jei naujų investicijų greitai neatsiras, tai 2015 m., kai naftos paklausa turėtų išaugti iki 90 mln. bar/d, skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos bus padidėjęs iki 10 mln. bar/d. „Le Monde“ baigia straipsnį primindamas, kad ir kiti žymūs ekspertai vis dažniau įspėja apie netolimoje ateityje gresiantį naftos trūkumą. Tarp tokių yra Brazilijos ir Saudo Arabijos nacionalinių naftos kompanijų esami ir buvę vadovai, TEA vyriausias ekonomistas bei naftos turtuolis T. Bionas Pikensas (T. Boone Pickens).
Beje tas pats „Le Monde“ tinklaraštininkas kitame savo straipsnyje pranešė, kad ir JAV Pentagonas mąsto panašiai kaip ir Glenas Svitnamas. Matju Ozenauas (Matthieu Auzanneau), Le Monde tinklaraščio autorius, rašė, kad 2010 m. kovo 15 d. JAV Jungtinių pajėgų komanda paskelbė, kad 2015 m. pasaulio naftos gavyba gali būti 10 mln. bar/d mažesnė nei paklausa. JAV karininkų pranešime skelbiama, kad „2012 m. pertekliniai naftos gamybos pajėgumai baigsis ir jau 2015 m. deficitas gali siekti 10 mln. bar/d.“ Toks kiekis prilygsta Saudo Arabijos dienos produkcijai, ir tai sudaro daugiau nei 10 proc. viso pasaulio naftos poreikio. Įtaka naftos ir kitų energijos šaltiniu kainoms turėtų būti labai jaučiama.
Analogišką požiūrį į šį klausimą pateikė ir jau minėtas Džefas Rubinas, buvęs CIBC World Markets vyriausias ekonomistas. Rubinas jau 2000 m. pranašavo, kad pigios naftos era baigiasi, nors naftos gigantų atstovai tuomet šaipėsi iš tokių prognozių. Savo aukščiau minėtoje knygoje, Rubinas nurodo, kad smarkiai kylantis naftos vartojimas ištuština lengvai pasiekiamus naftos telkinius. To pasekoje, atsirado didžiulis kainų šuolis, kuris labai prisidėjo prie dabartinio ekonominio nuosmukio. Išteklių sekimo tempai siekia 6 proc. kasmet, nes nemenka išgaunamos naftos dalis ateina iš senų telkinių. Tam, kad išlaikytume stabilią naftos gavybą, Rubinas nurodo, turėsime surasti 20 mln. bar/d naujų šaltinių per ateinančius 5 metus. Rubinas yra įsitikinęs, kad tai labai sunkiai įvykdoma užduotis; toks kiekis yra dukart didesnis nei Saudo Arabijos produkcijos lygis. Net jeigu užduotis bus įvykdyta, šių naujų telkinių nafta gali būti per brangi.
Dar ne taip seniai tautininkai šiek tiek galėjo būti demoralizuoti dėl plačiai paplitusios nuomonės, kad pasaulinė integracija, tautų suartėjimas, ar net susiliejimas, yra nesustabdomas procesas, panašus į saulės tekėjimą. Ideologiniai priešai dažnai pasinaudodavo pigiais lozungais, neva tautininkai yra praeities reliktas, kad nacionalinė valstybė neturi ateities. Ratas apsisuko, ir dabar tampa realu, kad globalizacija pradeda eiti savo saulėlydžio link. Kada pasaulinės integracijos procesas pradės akivaizdžiai griūti yra labai sunku prognozuoti. Energijos ištekliai per vienerius metus neišnyks. Naftos bendrovės pritaikys naujas technologijas intensyviau išnaudoti senus telkinius ir atras būdus kaip išgauti daugiau naftos iš skalūnų ir dervingųjų smėlynų. Bet jau dabar yra aišku, kad visa tai labai brangiai kainuos. Nafta bus eksploatuojama dar dešimtmečius į priekį, bet jos kaina vis dažniau taps neprieinama mažiau uždirbantiems vartotojams ir neturtingoms šalims. Gali būti, kad sekantis kainos proveržis į rekordines aukštumas suduos lemiamą smūgį pasaulio finansinei sistemai, nuo kurio ji neatsigaus. Dar prieš 5 metus niekas nebūtų rimtai svarstęs tokio atvejo, kad Graikija arba Vengrija gali išsiskirti su euru. 2012 m. apie tai buvo plačiai diskutuojama.
Kokiu būdu globalizacija pasitrauks iš tautų gyvenimo – ar staigiai per vieną, ar du metus, ar palaipsniui per ateinantį dešimtmetį – niekas gerai nežino. Bet istorijos vėjai, ilgai pūtę nepalankia kryptimi tautiškai nusiteikusiems lietuviams, pamažu krypsta į palankią nacionalinėms idėjoms pusę. Laikas pakelti bures!
Geri rasiniai:) Sakinys apie kinijos ir indijos resursu poreiki labai geras modelis savivokai. Vienok, cia reiketu pridurti, kad vakaru produktas vis dar lenkia kinu ir indu sunkiai suvokiamu dydziu. Vien bvp amerikonu yra didesnis uz kinijos daugiau nei du kartus.Todel globalistu pozicija yra kitokiu kampu – jeigu rytu rinka yra fiziskai neuzpildoma, tai tas kas ja pildys, laimes aukso puoda.Nafta jiems Tera dar viena lobimo tema, dar viena pelninga preke. Jiems nerupi kad ji baigsis ir kada, jie tik nori ja ta paskutine NAFTA pelningai parduoti. O paskui, Kai ji baigsis, parduosim kazka kita
Pelnymasis yra manija, jis savitikslis ir jam nera ribu. Nesvarbu kas bus, svarbu ka gausi dabar. O paskui matysim. Taip masto visi dideli verslai. Lietuviski taip pat. Gresmes jie nemato niekur – godulys valdo zmonija viena ranka nuo priesistores, atseit pasikeis per desimtmeti? Be sansu….
Vengrijai dar reikia įsivesti eurą, prieš atsiskiriant
Ta “peak oil” teorija pernelyg daug spekuliuojama jau ne pirmą dešimtmetį, bet faktas vienas – data vis atidedama, o ir naujų telkinių vis atrandama. Naftos pabaigos siaubas yra naudingiausias naftos pardavėjams ir jie puikiai tai išnaudoja. Juodojo aukso kaina tiek banguoja ne dėl paklausos svyravimų, bet dėl spekuliacijų! Nauji pinigai juk spausdinami, o žaliavos juk viena iš patikimiausių investicijų. 2008 m. naftos kaina pasiekė viršūnes būtent dėl dėl pasikeitusių pinigų srautų krypčių, nes pradėjus kristi akcijų kainoms pinigai ieškojo saugios užuovėjos. Aišku, oficialiai viskas buvo pateisinama milžinišku Kinijos apetitu. Tačiau juk nafta vėliau gerokai atpigo, tada vėl brango, o Kinija kaip augo vos ne dviženkliais skaičiais, taip ir tebeauga.
Nereikia iš naftos daryti šventos karvės, ji iki šiol masiškai naudojama ne todėl, kad nepakeičiama, bet todėl, kad iš visų variantų yra prieinamiausia. Tegu jos kaina ilgiau pasilaiko ties ekonomikai nepakeliamu lygiu, investicijos į alternatyvas augs geometrine progresija. Pvz., išsivysčiusiose šalyse automobilių nors ir daugėja, naftos suvartojimas mažėja, nes automobiliai sparčiai tobulėja. Šiandieninis automobilis ekonomiškumo požiūriu kaip diena nuo nakties skiriasi palyginus su 7-o dešimtmečio JAV rajūnais. Ta pati Kinija daug investuoja į ekologiškumą, ekonomiškumą, naujas technologijas ir t. t. Galbūt po poros dešimtmečių tos naftos bus pakankamai, bet jos nelabai kam reikės. Įsivyraus požiūris, kad 21-ame amžiuje siurbti iš Žemės naftą yra tiesiog primityvu. Yra juk ir teorijų, kad spartesnę elektromobilių plėtrą blokuoja tie patys naftininkai. Skirtų vyriausybės tam reikalui daugiau dėmesio ir lėšų, elektromobiliai iš karto atpigtų. Jau dabar yra akumuliatorių, leidžiančių įveikti padorius atstumus. Ir jie nuolat tobulinami. Tik trūksta infrastruktūros ir masiškumo. Tada prasidėtų naujos technologijos pigimas ir augtų prieinamumas. Naftos paklausa imtų mažėti, vadinasi, pradėtų pigti ir nafta. Atsirastų reali konkurencija ir vartotojas galėtų rinktis. O dabar pasirinkimas tik 5 Lt už litrą.
ne visai taip. Cia kalbama apie energijos gavyba apskritai. Nafta yra pigiausia energija siai dienai – ty is tiesu ji gaunama uz dyka – imama is ten kur jinai paslepta ir tiek. Baterijos irgi nepakrausi nesunaudojes energijos, ir niekada baterija nesukurs energijos pati, teisingai? Klausimas ka tu deginsi kad jas visas pakrauti…Perejima i elektra blokuoja ne naftininkai, o pati naujojo pasaulio tvarka. Jos inertska natura.
That kind of thnnikig shows you’re on top of your game