Eglės Vertelkaitės darbų paroda ,,Mergaitė su kirviu“

Eglė Vertelkaitė ne tik talentinga grafikė, Vilniaus Dailės Akademijos grafikos katedros dėstytoja bei Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytoja, bet ir rūpestinga dviejų sūnų motina. Tąnakt iki 12h. baigusi rėminti darbą jau kitai ruošiamai parodai, dailininkė atrado laiko nuoširdžiam pokalbiui apie parodą ,,Mergaitė su kirviu“.

 Čia jūsų 20-toji individuali paroda. Nemenkas patirties bagažas…

E.V.: Iš tiesų tai greičiausiai 21-oji. Kaip tik prieš spausdinant informacinį lapą su mano biografija, buvo sugedęs kompiuteris ir dalis dokumentų (pačių naujausių) išsitrynė. Bet jei jau taip visur įvardija kaip 20-tą, tai tebūnie 20-ta.

Kas jus skatina organizuoti tokias parodas?

E.V.: Niekas. Tai toks gyvenimo būdas. Visą laiką kuri, mąstai, net nesiruošdamas jokiai parodai. Taip gimsta darbeliai, tada pabandai kažką naujo. Pamatai, kad jau prisikaupė paveikslų. Tada pradedi ieškoti plotų parodai surengti. Tad paroda užauga natūraliai. Jokie įsipareigojimai manęs nevaržo, ta prasme, nėra nei stipendijos, nei rėmėjų. Yra tik ambicijos. Jei nebūtų jų, nebūtų nei 1-os nei 2-os parodos. Skatina tai, kad noriu parodyti visuomenei, ypač studentams, nes dėstau tai, ką darau.

Šioje parodoje šalia tradicinių grafikos technikų matau ir moderniąsias. Ar jums priimtiniau yra laikytis tradicijų ar mėgstate eksperimentuoti?

E.V.: Viską mėgstu. Štai pavyzdžiui ofortas man kaip saulėgrąžų gliaudymas. Pagauna azartas ir negali sustoti, tačiau tai vargina. Sakai sau, kad daugiau niekada nebesiimsi, bet padarai pertrauką ir po kurio laiko vėl grįžti. Tai neišbaigiamas procesas. Medžio raižinį paskutinį kartą dariau prieš kokius 10 metų Amerikoj. Lietuvoj nėra sąlygų- nėra pakankamai didelių presų, neįmanoma padaryti spalvotą atspaudą, tačiau galvoju sugrįžti prie šios technikos. Taip pat galėčiau save pavadint eksperimentatore. Štai pavyzdžiui metalo plokštės galimybės neribotos, čia galima ,,užsižaist“, bet konsepto prasme metalo raižinio nepadarysi pakankamai realistinio, tam tinkamesnės šiuolaikinės technologijos. Mane domina tik minties raiška. Nesvarbu, kokia media, kokia technika. Kas geriausia atsiskleidžia skaitmenoj, įprasmini tai skaitmenoj, o kas tinka būti atlikta rankom, darai rankom, svarbiausia, kad būtų daroma iš širdies.

Kokią ,,žinutę“ ši paroda siunčia stebėtojui?

E.V.: ,,Žinutė“ dabar labai populiarus žodis… Nevienareikšmišką, amžinai nesibaigiančią. Darbuose kalbama apie begalybę, laiką, pasikartojimą, pasikartojimą, ką daro kitas menininkas, kirtį, kirčiavimą. Apie rutiną, kuri kartais pakerta. Tai dygsniavimas. Ar mergelė, ar bernelis, ar giltinė. Ar kirvis, ar pjautuvėlis. Mirties buvimas. Irracionalumas. Yra- nėra, juda- nejuda, sėdi- nesėdi. Tai polifoninės prasmės. Kartojimai ir pasikartojimai. Pavadinimas neturi atspindėti paslėptosios prasmės. Pavadinimas turi būti skambus kaip knygos. Štai esu vieną parodą pavadinusi ,,Kaskart ir iš naujo“: šitu pavadinimu buvo pasakyta viskas ir nepalikta vietos interpretacijoms. Žinau, kad sulauksiu tokių komentarų kaip ,,Vertelkaitė su kirviu“ ir panašių. Į parodą įeina daug dalykų, o pavadinimas juos apjungia.

Kas jus įkvėpė šiai parodai?

E.V.: Menas gimsta rutinoj. Kaip ir tikra meilė trunka ne 1 dieną, o 20 ir daugiau. Viskas, kaip ir gyvenime, mene suskaičiuota. Menas – gryna matematika. Nereikia minčių ieškot kažkur, kur jų nėra. Tereikia stebėt aplinką, o idėjos natūraliai ,,prilimpa“. Menas reikalauja daug mąstymo – galvoti yra kasdieninis darbas. Viena mokinė paklausė manęs, ar turiu su kuo pasitart. Atsakiau, kad ne. Tai va taip savigraužoj ir gyvenu.

Ar neprisirišate prie darbų? Ar visus darbus norisi afišuoti? Ar neliūdna skirtis su perkamais darbais?

E.V.: Nieko sau nepasilieku. Labai branginu savo darbus, todėl manau, kad jie turi gyventi, keliauti, puikuotis kolekcijose. Tai, kas padaryta, jau išmokta. Kiti menininkai laiko, saugo. O aš džiaugiuosi, kai mano darbai patenka į kolekcijas. Dažnai apsikeičiam su jais koordinatėm, galiu aplankyti savo darbus, nes kiekvienas periodas kitoks ir tai atsispindi darbuose. Įdomu būna pamatyti ir prisiminti, ką tuo metu išgyvenau.

 O koks gyvenimo tarpsnis šie 3 metai, per kuriuos sukaupti darbai ir yra čia eksponuojami, jei ne per daug asmeniška?

E.V.: Negali būt per daug asmeniška. Jau vien mano kūriniai pasakoja apie mano gyvenimą. Koks tarpsnis?..Virsmo. Kita vertus, kiekviena paroda yra virsmas. Auga vaikai, tampa paaugliais, būna ,,čiuožia stogas“, aplanko depresija. Kartais teko ir dantis sukandus dirbti, suerzinta vyresnėlio sūnaus negrįžimų, ,,nušuoliavimų“ Per kūrybą išsitransliavau ir dabar judu toliau – ieškau kažko daugiau. O gal ir iš vis nieko neieškau… Nors ne, man taip nebūna.

Ar šios parodos darbai charakterizuoja jus?

E.V.: Nustebau pastebėjus, kad mano pirmas ir paskutinis pagal sukūrimo datą darbai labai panašūs. Tai grįžimas ir pažvelgimas kitu kampu. Prie pirmojo darbo, pavadinto ,,Metraštis“ dirbau visus metus po truputį. Paveiksle naudotos juoda ir raudona spalvos- kokia diena, tokia ir spalva. Kaip gyveni, taip ir atrodo. Nors ir ne tiesmukai. Kiekvieną darbą išgyveni, skiri jam mentalinės, psichinės energijos. Kūryba parodo, kuo domiesi, ką darai gyvenime. Blogiausia yra bėgimas nuo savęs. Kūryba parodo, kas tu esi ir tai neturi būti portretas, tai tavo esybės atskleidimas su tam tikra savianalize, kuri tėra formalumas.

Ar jūsų darbai gali būti analizuojami vien estetiniu aspektu?

E.V.: Aš nieko prieš, jei mano darbą pasikabins tik ,,dėl grožio“. Net ir tos giltinės paveiksluose gražios ir nebaisios. Aš nesu viena iš tų palaikančių spekuliatyvų antiestetizmą. Tačiau nematau nieko blogo, jei šalia to, kad yra gražūs, dar kažką ir sako. Gražūs ne saldumo prasme, žinoma. Bet estetinė, interjerinė funkcija tikrai galima.

Kokios charakterio savybės yra pageidautinos grafikui bei grafikei? Koks/kokia jis/ji turėtų būti?

E.V.: Toks, kaip ir kiekvienas menininkas. Turi būti fanatizmas iki manijakiškumo. Neturi būti jokių priebėgų. Dirbti reikia labai daug. Kartais ir sukandus dantis. Ne per kančią, bet tiesiog apimta nuovargio. Kartais atrodo darbas labai lengvai padarytas, net jei taip nėra. Bet gal ir gerai. Tai padeda ne specialistams žvelgti į darbus objektyviai, neatmiežiant kritikos gailesčiu. O šiaip neverta triūsti, jei nepasieki norimo rezultato, jei darbas neatspindi tavo norimos idėjos.

Dideli masteliai. Ar juos pasirinkote sąmoningai, siekdama kokretaus poveikio parodos lankytojams?

E.V.: Ne, dydžius pasirinkau automatiškai. Vienos idėjos įkūnyjimas reikalauja milžiniškų mastelių, kitos- kūdikinių.Kad darbas būtų paveikus reikia atitinkamo mastelio. Kai kurie menininkai jau kurdami paveikslą yra numatę, kurioje erdvėje jis bus eksponuojamas. Aš taip pat planavau ir norėjau šitos erdvės. Paveiksluose ,,Lengvu rankos mostu“ ir ,,Sugniuždyta širdis“ norėjau, kad giltinės būtų natūralaus žmogaus ūgio. Pavyko. Jos truputį aukštesnės už mane. Odarbas ,,2 n-tuoju laipsniu” pats padiktavo aukštį ir plotį.

Kalbant apie šį paveikslą, ar tie stipinkaulio ir alkūnkaulio kontūrai sąmoningai sukurta aliuzija į Turino drobulę?

E.V.:Ne, tai tik vaizdinys, keliantis asocijacijas. Pavadinčiau tai fatalizmu, kas yra didžioji gyvenimo jėga.

Triptikas apie Sindy Šerman (Cindy Sherman). Kodėl būtent ji?

E.V.: Nes ji įdomi. Buvau JAV pieš 13 metų. Lietuvos piliečiai nedaug žinojo apie meną. Buvo potarybiniai laikai. Tada studijavau senojoj Vilniaus Dailės Akademijoj. Taigi Amerikoje pamačiau knygą apie Sindy Šerman ir nusipirkau. Čia kaip visiem žmonėm būna, kad skaito knygą ir atrodo tavo žodžius atkartoja. Taip ir man. Ji mato taip kaip aš. Jau nemažai metų ją ,,cituoju“ savo darbuose. Žinau apie ją turbūt tiek, kiek ne kiekvienas menotyrininkas žino. Aš tikrai ne vienintelė darau darbus pagal jos menines fotografijas. Aš nusifotografavau pati save pagal jos kompozicijas, su panašiais rūbais, panašiose pozose, panašus judesys. Ant jos darbo dėjau savo darbą. Taip darbai tapo vizualiai panašūs, o mintis pakito. ,,Kristi ir kilti kartu su Cindy“ – tai jau antroje parodoje eksponuojamas darbas, praeitoje pateiktas žemyn kojom, šioje apverstas. Norėjau dar darbą su atspindžiu veidrodyje padaryti, bet pritrūko laiko.

O ar kopijavimas yra sveikintinas mene?

E.V.: Citavimo išvengti neįmanoma. Viskas jau seniai atrasta, padaryta.

Dabar pereisiu prie bendrinių klausimų. Kokią vietą menas užima Lietuvos gyventojams?

E.V.: Tai gana sudėtinga situacija, nes Lietuva – posovietinė šalis. Karai neleido domėtis kultūra. Vadovėliuose mokytojoms buvo liepiama praverst kultūrą ir išsamiai dėstyti apie karus. Dabar brandaus amžiaus karta bijo lankytis parodose, nes nesupranta. Visada sunku prisiversti užpildyti spragas. Jaunesnioji karta jau kitokia. Verslesnieji taip pat gajesni- nebebijo įsigyti darbų. Ta pati taisyklė galioja ir muzikoje. Jaunimas imlesnis, tolerantiškesnis, priima platesnį asortimentą. Jiems viskas paprasčiau.

O kaip naujoves dailėje priima menininkai?

E.V.: Vyresnieji nepersilaužę. Jie kaip meną supranta tik realizmą. Kiti, kurie važinėja po pasaulį, mato užsieniečių veiklą, nebijo naujumo. Vienu metu šviežiausia meno šaka buvo instaliacija, bet dabar jau yra ,,jaunesnių“ ta pati media – šiuolaikinė grafika. Tradicinėj grafikos menininkas turi išmanyti amatą iš tikrųjų, moderniojoj šiek tiek paprasčiau, bet kartu ir švariau, nereikia dirbti su pavojingom medžiagom. Bet koks menas yra gerai.

O kokia, jūsų nuomone tradicinės grafikos technikos ateitis: ar šiuolaikinės technologijos išstums ją iš rinkos?

E.V.: Niekada neišstums. Nes senovinės technikos gali kalbėti apie labai modernius dalykus. Buvo toks laikotarpis, kai jos jau buvo ,,nurašytos“, bet dabar vėl ,,ant bangos“. Jose- pačios šiuolaikiškiausios aktualijos. Tai perspektyvu. Dažnai greitai, dideliais kiekiais ir be didelių pastangų štampuojami egzemplioriai yra trumpalaikiai: greitai sensta, atgyvena, tampa istorizmu.