Aleksandras Fromas-Gužutis – mūsų tautinės dramaturgijos pradininkas

Gruodžio 12 d. sukako 189 m. nuo prozininko, vieno pirmųjų lietuvių dramaturgų Aleksandro Fromo, savo raštus daugiausia pasirašinėjusio Gužučio slapyvardžiu  gimimo dienos. A. Fromas-Gužutis gimė 1822 m. gruodžio 12 d. Raseiniuose. Kai būsimajam rašytojui tebuvo septyneri metai, mirė tėvas, smulkus įvairių administracijos įstaigų tarnautojas, tad Aleksandras su motina, kuri vertėsi privačiomis pamokomis, gyveno gana skurdžiai.

Nepaisant to, 1835 m. berniukas įstojo į Kražių gimnaziją, kurią baigęs ir neturėdamas lėšų tolesniam mokslui, ėjo raštininkauti. Dirbo Raseinių žemės teisme, Kauno gubernatoriaus raštinėje ir kitur. Susitaupęs kiek pinigų ir žmonos giminių padedamas, apie 1853 m. nusipirko Gongailiškių (Aleksandravo) viensėdį Girkalnio valsčiuje (dab. Aušgirio k. Jurbarko r.). Ten ir gyveno, ūkininkaudamas, padėdamas kaimynams juridiniais patarimais, iki pat mirties 1900 m. rugpjūčio 21 dieną.

Jau vaikystėje A.Fromas susipažino su tautiškai susipratusia bajorija. Viena reikšmingiausių pažinčių buvo gana artimas bendravimas su 1834 – 1835 m. tame pačiame name Raseiniuose gyvenusiu Simonu Stanevičiumi, kuris dėl fanatiško domėjimosi lietuvių kalba tarp Raseinių bajorų buvo įgijęs nesveiko proto žmogaus reputaciją. S.Stanevičius bene bus ruošęs A.Fromą gimnazijai. Be to, jaunajam mokiniui skaitydavo savo eilėraščius ir tuo pačiu žadino jo širdyje lietuvybės meilę.

Kitas žmogus, paskatinęs A.Fromą rašyti, buvo netolimas jo kaimynas, tautosakininkas, poetas, publicistas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, su kuriuo rašytojas gana artimai bendravo 1882 – 1883 metais. M.Davainis-Silvestraitis, susižavėjęs A. Fromo pasakotojo gabumais, paragino jį rašyti ir net padėjo taisyti pirmuosius rašinius. Be to, per Davainį rašytojas susipažino su lietuviškosios spaudos darbuotojais aušrininkais J. Mikšu, M. Jankumi, V. Bruožiu, J. Šliūpu ir kitais. Vėliau jau ir pats Fromas važinėjo į Tilžę lietuviškosios spaudos reikalais. Rašytojas niekad labai neslėpė savo lietuviško nusistatymo, todėl valdžios buvo laikomas nepatikimu, dažnai kratomas žandarų, bet rimčiau nė karto neįkliuvo – greičiausiai buvo neblogas konspiratorius.

Nors lietuviškojoje spaudoje A.Fromas pradėjo bendradarbiauti 1884 m., gana sunku tiksliai nustatyti, kada jis pradėjo rašyti. Pats laiške J.Šliūpui, rašytame 1892 m. sausio (13)25 d., prisipažįsta: „Apdrąsintas Tamstų, 1883 m. pradėjau lietuviškai rašyti.” Bet kai kurie tyrinėtojai (B.Pranskus), turėdami omenyje A.Fromo raštų gausumą ir tai, kad tuo metu jis jau buvo gana garbaus amžiaus, mano, jog A.Fromas kūrė ar bent jau medžiagą savo kūriniams kaupė gerokai anksčiau ir tik atsiradus progai juos pradėjo skelbti. Tai patvirtina ir jo sūnaus prisiminimai, liudijantys A.Fromą visą gyvenimą laisvalaikį skyrus literatūriniam darbui. Šiaip ar taip, jis buvo vienas produktyviausių Aušros laikotarpio lietuvių prozininkų ir dramaturgų, spausdinusių savo kūrybą tiek Mažojoje Lietuvoje, tiek Amerikoje leistoje lietuvių periodikoje: Vienybėje lietuvninkų, Lietuvių politiškame laikraštyje, Unijoje, Nemuno sarge, Aušroje, Lietuviškajame balse, Apšvietoje, Mužikėlyje, Ūkininke, įvairiuose kalendoriuose. Čia jis spausdino savo apysakas, apsakymus, publicistiką, poeziją ir didžiausią kūrybinio palikimo dalį sudarančią dramaturgiją. Nemaža dalis Fromo raštų buvo išspausdinta tik po jo mirties, o kai kas ir iki šiol tebelikę rankraščiais.

Stambiausi Fromo prozos kūriniai, paties autoriaus pavadinti apysakomis, yra Vargdieniai (išspausdinta 1893), Patėviai (išsspausdinta 1895) ir Mūsų praeities ir dabarties paslaptys (1894).

Vargdieniai – didžiausia ir bene labiausiai vykusi A.Fromo apysaka. Jos pradžioje vaizduojamas Kalnėnų ponas Gubertas Randalskis. Kitas Vargdienių epizodas – kelionė į Šiluvos atlaidus bei pačių atlaidų aprašymas. A.Fromas puikiai pagauna mugės atmosferą, išraiškingai pasakoja apie ubagų gyvenimą, jų suktybes, nedorus darbus. Šių blogų darbų priežastimi rašytojas laiko tamsumą, švietimo trūkumą ir ragina šviestis.

Kita A.Fromo apysaka Patėviai pasižymi vientisesniu siužetu. Joje pasakojama Juozo Galbogio ir jo nemėgstamo posūnio Jurgio Rugučio istorija. Galbogis sugalvoja atsikratyti posūniu atiduodamas jį į rekrutus, nors šiam, kaip vieninteliam sūnui, į kariuomenę eiti nepriklausytų. Jurgį imasi gelbėti jo mokytojas Galbogių bernas Eliziejus Stumbrys – kaimo šviesuolis. Jurgį išvadavus iš rekrutų, Galbogis palieka jam valdyti ūkį ir iškelia vestuves su mylima mergina Rozalija Danielike. Fromas gana smulkiai aprašo vestuvių apeigas nuo pat jų išvakarių iki piršlio korimo, vestuvių šokius ir žaidimus, duodamas nemažai vertingos etnografinės medžiagos.

Mūsų praeities ir dabarties paslaptyse yra įdomus 1863 m. sukilimo ir jo malšinimo aprašymas, kuriame atskleidžiamas malšintojų nežmoniškumas.

Be stambesnių prozos kūrinių, A.Fromas spausdino ir apsakymus, dažniausiai su paantrašte „Tikras atsitikimas Lietuvoje”. Iš tokių apsakymų vertingiausias yra „Seną pečių velnias kuria”, kuriame vaizduojama šeimyninė buitinė drama.

Fromo-Gužučio proza – pereinamasis etapas nuo etnografinių aprašymų, didaktinių apysakų prie XIX a. pabaigos realistinių apsakymų ir apysakų.

Didžiausią ir reikšmingiausią A.Fromo kūrybos dalį sudaro jo dramaturgija – daugiau kaip dešimt pjesių. A.Fromas pirmas tokio vaisingumo ir reikšmingumo lietuvių dramaturgas, teisėtai laikytinas vienu šio žanro pradininkų. Visus A.Fromo dramos kūrinius galima suskirstyti į tris grupes: 1) istorinės tematikos pjeses; 2) pjeses tautosakos bei mitologijos siužetais ir 3) buitines pjeses apie rašytojo gyvenamąjį laiką.

Pirmajai grupei priklauso Gedimino sapnas (1910), Išgriovimas Kauno pilies 1362 m. (išspausdinta 1893), Eglė Naujapilės kunigaikštaitė (1955), Vytautas Krėvoje (rankraštis), Vaidilutė, arba Žemaičių krikštas (1910) ir kt. Šiose pjesėse vaizduojamas kunigaikščių Lietuvos gyvenimas, romantizuota karžygiška tautos praeitis. Iš esmės tai romantinė dramaturgija. Pagrindiniai jos veikėjai – karžygiai, bajorai, kunigaikščiai, vaidilos ir vaidilutės.

Senosios Lietuvos visuomenė Fromui – laisvų žmonių, laisvų asmenybių visuomenė, kurios pranašai-vaidilos dar tik nujaučia artėjančią baudžiavą, griausiančią pakankamai darnius visuomenės narių santykius, įnešiančią į juos nesantaiką ir neteisybę. Veikia šiose pjesėse ir realūs istoriniai asmenys – kunigaikščiai Algirdas, Kęstutis, Vytautas, bet pjesių centre ne jų, o eilinių bajorų siekimai ir aistros.

Tautosakos bei mitologijos siužetais sukurtų pjesių grupę sudaro Eglė žalčių karalienė (išspausdinta 1893), Palocius ežero dugnuose (1911) ir Jūratė marių karalienė (išspausdinta 1955). Šiuose kūriniuose pirmą kartą lietuvių tautosaka, mitologija ne tik pateikiama, bet ir plėtojama, žymiai daugiau dėmesio skiriama lietuvių mitiniams dievams, jų valiai ir veiksmams, tuo priartinant dramas prie antikinės tragedijos. Be to, dramatizmui sustiprinti įvedami visai nauji veikėjai. Štai dramoje Jūratė marių karalienė, kurios siužetą sudaro legenda apie Jūratę ir Kastytį viena pagrindinių veikėjų yra Augelė, įsimylėjusi Kastytį…

Daug dėmesio tiek istorinėse, tiek mitologinėse pjesėse skiriama senovės lietuvių tikėjimui – vaidiloms, vaidilutėms, įvairiems dievams, dvasioms, undinėms. Jų lūpomis autorius dažnai išsako humanistines savo paties mintis. Štai kaip Jūratėje marių karalienėje kalba Praamžis: „žmogžudystės ir sumišimo taku žengimas niekuomet nedovanos pasauliui tikros laimės ir liuosybės, kurios žmonės gali įgyti apžadų, dorybės ir broliškos meilės pildymu, o taipgi rėdos ir sutarties užlaikymu tarp savęs”. Taip pat dievai patys smerkia tikybinius karus ir nesutarimus. A.Fromui apskritai artima visuotinės artimo meilės dvasia. Vargu ar jį galima įtarti antipatija kokiai nors tautai: Naujapilės kunigaikštaitės Eglės tėvas kunigaikštis Erdvilis draudžia karo žygyje skriausti lenkes, nes vienos jų atminimas jam brangus; Eglei peršamas patrauklus rusų kunigaikštis Ivanas, o ji pati pamilsta lenką Venclovą; Išgriovime Kauno pilies net kryžiuočių stovykloje matome tikrų riterių ir garbingų žmonių (grafas Spanheimas), o dramoje Baisioji gadynė, pasakojančioje apie 1863 m. sukilimą, tarp sukilimo malšintojų yra rusų kapitonas Davidovas, padedantis pabėgti į nelaisvę patekusiam sukilėliui.

A.Fromas poetizuoja mitologinę lietuvių senovę daug dėmesio kreipdamas į išorinius pagoniškojo tikėjimo dalykus, pateikia ilgiausius maldų ir apeigų aprašymus.  Jo pjesėse veikia tiek žinomi iš istorinių šaltinių tiek ir kūrėjo vaizduotės sukurti lietuvių dievai (vandenų dievas Audrimpas, kelių dievas Gužas, Gulbė-dievaitis ir kiti). Perimdamas kai ką iš vestuvinės rėdos, A.Fromas bando sukurti pagoniškųjų vestuvių ritualą, o aprašydamas kitų švenčių apeigas kliaujasi daugiausia savo vaizduote.

Trečiąją A.Fromo dramų grupę sudaro Ponas ir mužikai (1893), Baisioji gadynė (išspausdinta 1895) ir vienintelė rašytojo komedija Gudri našlė (1908). Šios pjesės, paremtos rašytojo gerai pažįstama savo laiko medžiaga, artimiausios buitinei gyvenimiškai dramaturgijai.

A.Fromas būdamas lietuvių dramaturgijos pradininkas pats kūrė ir dramos terminus. Kai kuriuose jo veikaluose scenos vadinamos „regyklomis”, veiksmai – „permainomis” arba „apreiškimais”.

A.Fromo dramaturgija, nors ir stokodama sceniškumo, nors daugeliu atžvilgių ir labai netobula, vis dėlto buvo daugelio temų ir vaizdavimo būdų pradininkė. Prasidėjus lietuviškųjų vakarų sąjūdžiui, būtent iš jos mokėsi rašytojai kurti veikalus teatrui, jo veikiama brendo ir gausėjo ir XX a. pradžios lietuvių dramaturgija.

A.Fromas savo kūryboje pavaizdavo platų XIX a. Lietuvos gyvenimo akiratį. Platus jo kūrinių veikėjų socialinis spektras, ryški pakraipa į bendražmogiškus, humanistinius idealus, siekimas kiek galima pilniau atskleisti savo meto visuomenės gyvenimą iškelia A.Fromą į ryškiausių XIX a. lietuvių rašytojų gretas.

A.Fromas taip pat rašė ir eilėraščius bei publicistinius straipsnius, išvertė A. Mickevičiaus poemos I, II ir IV dalis. Lietuvių literatūros institutas išleido rinkinį „Žemaičių bajorų teatro dramaturgija: Aleksandro Fromo-Gužučio kūryba“ (Vilnius, 2007).

1934 m. Kaune, Vilijampolėje F.Gužučio vardu pavadinta gatvė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1991 m. Vilijampolės mikrorajone, Paneryje esanti gatvė pavadinta A.Fromo-Gužučio vardu.