Naujas leidinys „Tautotyros metraštis“

Dienos šviesą išvydo naujas, įdomus savo turiniu leidinys „Tautotyros metraštis“. Jis pasirodė Tėvynės pažinimo draugijos ir ypač šios draugijos pirmininko daktaro Kazio Račkausko pastangomis. Tai pirmasis ir gana svarus žingsnis, kurį žengė ši draugija, vykdydama naują, tik 2010 metais pradėtą, pažintinę veiklą „Į savasties aruodą – brandūs paveldo grūdai“.

Tėvynės pažinimo draugija jau yra daug nuveikusi žadinant gyvąją istorinę ir kultūrinę lietuvių tautos atmintį. 1989-2009 m. ji leido K.Račkausko redaguojamą laikraštį „Gimtinė“, kuriame savo nuveiktus darbus tautotyros srityje, įvairias kultūrines ir istorines įžvalgas spausdino šios draugijos nariai. Laikraštis ne tik būrė ir vienijo visus įvairiuose miestuose išsibarsčiusius draugijos narius, bet ir skatino ieškoti, nenurimti ir kurti.

„Ne vieną šimtmetį Lietuvos šviesuoliai kaip išmanydami po kruopelytę kaupė žinias apie tautos praeitį ir lyg brangiausias senolių relikvijas paliko ateities kartoms unikalų savasties lobyną“, –  rašo K.Račkauskas metraščio pratarmėje.

Šis metraštis – tai draugijos narių vienerių metų nuveiktų darbų rezultatas, tapęs solidžia, per 300 puslapių turinčia knyga, kurioje 33 autoriai pateikė beveik pusšimtį straipsnių. Keletą iš jų norėtųsi aptarti plačiau.

Teisingai ir argumentuotai mąsto daktaras Mindaugas Tamošiūnas savo išsamiame straipsnyje „Ar galime būti ramūs dėl lietuvių kalbos?“ Jau pats straipsnio pavadinimas kelia tam tikrą nerimą, juolab vis dažniau ir garsiau pasigirsta kalbos apie lietuvių kalbai gręsiantį pavojų. O blogiausia tai, kad visa tai prasidėjo kartu su nepriklausomybės atgavimu ir noru kuo greičiau jei ne susilieti, bent jau mėgdžioti Vakarų Europą. Atsirado karštagalvių, kurie labai jau įsijautė į „europintojų“ vaidmenį. Deja, jiems kol kas talkina ir Lietuvių kalbos komisija, 1997 m. nutarimu nusprendusi, kad mokslinėje informacinėje literatūroje tam tikrus terminus ir pavardes lietuviškai rašyti netinka. Pastangos įtikinti Lietuvių kalbos komisiją ir mūsų valdžią, kad tai yra absurdas, nedavė rezultatų. O juk Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba“.

Visuomeninis sambūris „Patirtis“ neseniai priėmė viešą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę „Dėl visiems priimtino sprendimo tikrinių svetimybių vartosenos klausimo“. Jame prašoma, kad Seimui atskaitinga Lietuvių kalbos komisija kuo greičiau pašalintų antikonstitucinės lietuviškų tikrinių svetimybių vartoseną ribojančias 1997 m. nutarimo nuostatas. Džiugu, kad Kreipimosi tekstą paskelbė gegužės 7 d. „Lietuvos Aidas“. Kiti laikraščiai, deja, pabijojo tai daryti.

Druskininkietė pedagogė ir publicistė Izabelė Navarackienė pateikė įdomių faktų apie kunigo ir Vasario 16-osios Akto signataro Vlado Mirono gyvenimą. V.Mironas 1910 metais pradėjo kunigauti Vilniaus krašte. Jis daug nuveikė lietuvindamas šį kraštą. Jo iniciatyva buvo įsteigta per šimtas lietuviškų mokyklų, pradėjo veikti bendrovė lietuviškoms knygoms ir laikraščiams leisti, lietuvišką Šv. Kazimiero draugija.

Žinoma publicistė ir aktyvi „Lietuvos Aido“ autorė Irena Tumavičiūtė jautriai parašė apie žinomą istorikę daktarę Anastaziją Kairiūkštytę. Ji kaip istorikė brendo Lietuvos istorijos institute, kuriame pradėjo dirbti dar 1973 metais. Mano nuomone, ypač jos kaip mokslininkės istorikės talentas atskleidė per Nepriklausomybės metus. Negalima nepabrėžti ir N.Kairiūkštytės patriotinių nuostatų. Kai skaitai jos tekstus, matai, kad juos rašė tikra Lietuvos patriotė. O tai dabar labai svarbu, nes tarp Lietuvos istorikų atsiranda vis daugiau žmonių, kurie gatavi pataikauti lenkiškai, vokiškai ar rusiškai rašantiems istorikams, keliaklupsčiauti jiems.

Įdomus ir panevėžietės lituanistės Dainoros Urbonienės straipsnis „Tautiškumas Šatrijos Raganos veikloje ir kūryboje“. Autorė subtiliai atskleidžia Šatrijos Raganos kelią į lietuvybę, į prasmingą tautinę veiklą. Pradėjusi nuo nedrąsių laiškų Povilui Višinskiui, nuo trumpučių vertimų, Šatrijos Ragana išauga iki žinomos rašytojos, suteikusios lietuvių prozai naują skambesį.

Metraštyje daug puslapių yra skirta mokytojams, lietuviškoms mokykloms. Kazys Račkauskas rašo apie Trakų apskrities mokytojus tremtinius, Julius Norkevičius – apie mokytojus, baigusius Telšių mokytojų seminariją, Janina Ivoškaitė apie Palomenės pradinės mokyklą, Jonas Dautartas – apie Paparčių mokyklą.

Šis metraštis pažymėtas I numeriu. Vadinasi, jo rengėjai, vedami entuziastingai dirbančio K.Račkausko, nemano sustoti, planuoja iš jo padaryti serijinį leidinį. Manu, kad tai geras sumanymas, juo labiau, kad ir pirmas bandymas yra pavykęs, atrandantis kelią į skaitytojų širdis. Metraštis vertas ne tik visuomenės, bet ir mokslininkų dėmesio.