A. Juozaitis. Dvigubo kolaboravimo elitas

Politinis elitas yra tikra žmonijos rykštė. „Na ir kas? Juk ne velnio rykštė!“ – šaukia lietuvių Kindziulis. Tačiau ar sutiksi su šia išmintimi žinodamas, kad tas elitas yra sukėlęs mano tėvynėje ne vieną karą ir ne vieną marą?

Politinio elito šaknų reikia ieškoti toli ir giliai. Laikuose, kurie dar neregėjo nei Persijos diktatūros, nei Atėnų demokratijos. Į gatvę išėjęs vyrų būrys, linkęs sukurti valstybę, yra linkęs tą valstybę ir numarinti. Kartais net prieš savo valią. Kodėl? Todėl, kad puikybė iškelia žmones virš valstybės, ir elitas yra linkęs save mylėti labiau už valstybę. Tokį būrį žmonės vedliais vadina? Vargas žmonėms. Vedliai veda, save paprastais žmonėmis atsisakę vadinti. Tampa išrinktaisiais, tai yra – elitu.

Nelengvas elito kelias: reikia būti ir žiauriam, ir apsukriam, ir negailestingam. Negailestingam net saviems. Tačiau tai juokas, palyginus su didžia aistra – begaliniu noru  pakilti virš tėvynės. Ir neduokdie, jeigu stukteli elito žvaigždžių valanda ir žmonės patys jį iškelia. Nutinka tai per revoliucijas. Ir tada lauk nelaimės. Bėda štai kokia: žmogus „raunasi“ į valdžią, o liaudis jį pastebi ir išrenka. Paskiria savo nelaimei.

„Revoliucijų vadus liaudis neša!” – įkiša savo trigrašį Kindziulis. Nejaugi tikrai neša? Tai kur gi nunešė galvažudį Robespjerą? O Dantoną? Ir Leniną su broliuku Hitleriu?  „Bet štai Jelciną teisingai išrinko!“ – kone šaukia Kindziulis. Išrinko. Ir kuo visa baigėsi? Po kelerių metų jau teko tą patį Jelciną ginti nuo savos liaudies kaip kokį imperijos nuosmukio mandariną.

Elitas moka apsimesti geradariu. Ypač didesnių šalių elitas, kuris turi ginklų ir yra apsiginklavęs pinigais. Šis sakosi pasauliui nešąs demokratiją. Bet nekalbėsime apie Ameriką, užteks mums ir saviškių.

Žmogus gimsta savo šalyje, mano tėvynė – ne Amerika. Lietuva – štai mano pasaulis. „Ir kas iš to?! – kone klykia Kindziulis. – Jeigu anas elitas nuspręs, bus pas mus demokratija. O jeigu ne – tai ir ne!“ Ne, aš tikiu, kad savas elitas daugiau reiškia. Turime su juo reikalus ir išsiaiškinti.

Todėl sakau: dabartinis mano šalies elitas – mano Tėvynės bėda. Iš savos tėvynės išniręs žmogus į ją ir grįžta – o ar grįžta elitas? Kiekvienas patriotas turi teisę paklausti savo žemės augintinių: ar manote esą pakilę virš Lietuvos?

Lietuvos elitas – plikbajoriai

Seniai ne paslaptis, kuo lietuvių elitas apvainikavo Žalgirio pergalę. Nepraėjus nė trejiems metams, nutarė nutautėti. 47 didikų giminės pradėjo lenkiškai kalbėti ir apsikaišė lenkiškomis plunksnomis. Ir šimtmečius visą tautą lenkiškai šokdino. Dėkui dievams, tauta visiškai dar nesulenkėjo. Tačiau jeigu 1831 ir 1863 m. sukilimus lietuviai savo žemėse būtų laimėję, visi Pliateriai su Sierakauskais būtų neabejotinai užbaigę lenkinimo darbą. Taigi, pralaimėjimai tautai kartais į sveikatą išeina. Nors elitui ta mūsų laimė – tikra nelaimė.

1918 m. Lietuvoje ėmė sparčiai kurtis naujas elitas. Bajorai atskilo, su Lenkija nuėjo, liko šlėktelės plikbajoriai. Buvo kelios išimtys, kurių iškiliausias – vienas iš dvidešimties Nepriklausomybės Akto signatarų Stanislovas Narutavičius, kilęs iš tų kitados lenkams pasidavusių 47 didikų giminių. Jo brolis pirmuoju Lenkijos prezidentu tapo. Tik abu baigė tragiškai: prezidentą lenkai nušovė, o mūsų signataras 1930 metais Kaune nusižudė.

Atėjus 1940 m., Antanas Smetona jau buvo subūręs savo kišeninį elitą. Apsistatęs ministrais ir valdininkais, jis pasistatydino net kelis dvarelius. Tauta tai matė ir tūžmingai nušvilpė „tautos vadą“ Kauno halėje, 1939 m. atidarant Europos krepšinio čempionatą.

Dvigubo kolaboravimo elitas

Komunizmo laikais susiformavo nomenklatūrinis elitas. 1988 m. prasidėjęs valstybės atgimimas pareikalavo naujų veidų. Per vienerius metus naujas elitas gimti negalėjo, tad teko pasitenkinti lydiniu: tautininkų poravimosi su komunistais. „Ko norėti? Tauta – ne bedugnė jūra!” – kaip advokatas užgieda Kindziulis. Ir jis teisus, nes trys milijonai negali keisti elitų kaip pirštinių. Be to, TSRS imperijos griuvimas priminė kosminį sprogimą, reikėjo saugoti žmonių gyvybes. Kelią į Lietuvos valstybę (be kraujo!) galėjo užtikrinti tik Kremliuje rankas šildę tautiniai komunistai. Tad naujiems politikos šauktiniams teko eiti kartu su Maskvos kolaborantais. Su tais pačiais lietuviais, kurie buvo prisiekę visą gyvenimą likti  komunistais, tai yra anuo elitu. Bent pusė Sąjūdžio aktyvistų ir vadovų taip pat buvo komunistai, tokių veikėjų buvo ir Vilniaus, ir  Kauno Sąjūdžio centruose. Šis dviejų tipų susitikimas po Sąjūdžio kepure reiškė naujo tipo politikų – „dvigubo kolaboravimo“ elito – gimimą. Ir senieji užkrėtė naujuosius amžina, nedūlančia  išmintimi: „tarnauk svetimų politikai ir savo gerovei“.

1991 m. rudenį reikalai sparčiai komplikavosi: valstybės tikslas pasiektas, dairytis į Maskvą nebeliko prasmės. Politikos moralė visai išdyko, nes visi puolė tarnauti Vakarų  pasaulio centrams. Ir rūpinosi savimi. Labiausiai gaila buvo tautininkų, kurie komunizmo laikais eidavo obuoliauti ir su velniu, kad tik Lietuvai į naudą. Tokie tautininkai kaip A.Terleckas išsyk „rovėsi“ prie naujos valdžios, bet pataikydavo vis ne į tas roges. Gaila. Jie kaip mažvaikiai nesuprato, ką turėtų deginti, o ką kryžiavoti, ką pulti, nuo ko gintis. Nes valdžioje jau buvo (tarpę ir prie komunistų) stankevičiai, abišalos, vagnoriai, o ypač sabučiai. Ir kaip čia sugaudysi visus persidažiusiuosius, visą naująjį „dvigubo kolaboravimo“ elitą? Pasigriebęs „KGB voratinklio“ sietelį? Apsijuoksi, nepagausi. O elitas šiepėsi visiems į akis: lai žino, kad prie valdžios visuomet turi būti tik, pirma,  mokantys tarnauti sau ir, antra, svetimam. Tokia elitinė gyvenimo formulė. Ir kai puola tautininkai, gintis reikia sustojus ratu, kaip kiemų kautynėse. Neduokdie, atsukti pavojui nugaras.

1993 m. sumanyta konservatorių partija buvo suburta tarsi naujajam elitui kalti. Bet išėjo, kaip liaudis sako: koks kalvis, tokia ir kalvė. Konservatoriai tapo tobula dvigubo kolaboravimo partija. Kuri, beje, ir šiandien mano esanti aukščiau Lietuvos įstatymų.

2004 metų šaukimo elitas

Dvigubas kolaboravimas sužydėjo 2004 m., Lietuvai įsiliejus į NATO ir Europos Sąjungą. Elitas, pasidarbavęs naujos integracijos labui, nutarė, kad laikas pasiimti didžiausius kosmopolitizmo dividendus. Tada ir išvydo liaudis, ką išsirinko paradui. Kas ko vertas. Lietuvos atstovybei NATO ėmė vadovauti vienas iš TSRS komunistinio jaunimo Lietuvoje vadovų L.Linkevičius, o vienu iš Europos Parlamento narių tapo J.Paleckis. Pastarojo „išplaukimas“ į naująjį elitinį lydinį įstabus, nors į politologijos vadovėlį įrašyk. Tai tobulas „dvigubo kolaboravimo dėsnis“. Kas nežino, kad J. Paleckis yra savo tėvo, atvežusio „Stalino saulę“, sūnus. Betgi sūnus neatsako už tėvą! Tačiau ir Kindziuliui aišku, kad tik tėvo dėka dabartinis Justas gavo TSRS komunistinės nomenklatūros vaikui pritinkamą išsilavinimą, baigė elitinius diplomato mokslus Maskvoje. Ir net jau spėjo padirbėti imperijos labui Šveicarijoje bei komunistinėje Vokietijoje (VDR). Komunizmo viršūnėse jaunojo Paleckio laukė puiki karjera. Ir štai – imperijos griūtis, gyvenimo formulės lūžis. Tačiau diplomatą nešąs karjeros žirgas tik kluptelėjo, pritūpė ir vėl šoko. Sparčiai šastelėjęs į šalį nuo A.Brazausko, jis netruko įšokti į Europos Parlamento gardą.  O kaipgi: žmonės turi žinoti, kokia yra tikrojo elito moralė.

Beje, Justas Paleckis toli gražu ne vienintelis. Labai įdomi LKP ideologo ir, pasirodo, švento Lietuvos nepriklausomybės signataro draugo Liongino Šepečio karjera. Ypač smagūs jo nūdieniai atsiminimų raštai, verti komiškosios operos. Net atminties narvelyje elito lakštingala gieda kaip laisvėje.

Gali būti ir blogiau

„Ar tau galvoj negerai?! – jau šaukia Kindziulis. – Ko tu nori? Kitaip nebus!“ Ir gerai, kad nebus. Nes tai vis geriau negu iš gatvės atėjęs „elitas“, tai yra Kauno meru tapęs Vytautas Šustauskas. Naujajame lydinyje vis žmonės savi, kolaboravimo mokslus išėję. Pagaliau ar geisi, kad Europos Parlamente Lietuvai  atstovautų vien tik mūsų kalbą niekinantis V. Tomaševskis arba visai žalias bemokslis elito šauktinis V.Uspaskichas?

„Valdžia keičiasi, tačiau be manęs – nė žingsnio!“ – sakė Taleiranas, Prancūzų revoliucijos, Napoleono ir Burbonų pagalbininkas, jų užsienio, o ir visų kitų reikalų ministras. Tas tai bent pagyveno: sugebėjo tapti ir legendiniu intrigantu, kyšininku, ir kraugeriu, ir meilužiu-rekordininku. O kad priešams nepasirodytų maža, dar buvo ir Romos katalikų bažnyčios vyskupas. Štai kokių užmojų esama šventojoje Europoje.

Ką jau čia mūsų paleckiams ir landsbergiams. Nusilenkime jiems, mūsiškiam dvigubo kolaboravimo elitui. Nes jie, kad ir besipuikuodami savo plikbajoriškomis manieromis, vis dar lietuviškai kalbėdami Lietuvai atstovauja. Ir netgi Lietuvos žemių pardavimą trejiems metams maloniai atidėjo.

2011 m. rugsėjo 3 d.