Rugpjūčio 15 d. senu papročiu švenčiame Žolines – prinokimo ir brandos šventę.
Gamtininkai šį laiką sieja su vėlyvosios vasaros pradžia. Apie rugpjūčio vidurį į Lietuvą atkeliauja vėlyvoji vasara. Prasideda ji kai prinoksta ankstyvųjų veislių obuoliai. Anksčiausiai rugpjūčio pirmomis dienomis vėlyvoji vasara iš pietų pasiekia Dzūkiją. Iš čia 18 km per parą greičiu ji per dvi savaites pasiekia Lietuvos šiaurę. Vadinasi šiandien, rugpjūčio 15 d. per Žolines vėlyvoji vasara jau yra apėmūsi visą mūsų Lietuvą.
Naktys jau tampa ilgesnės, šaltesnės ir tamsesnės. Rytais pasirodo rūkai. Šviesusis paros laikas palyginti su liepa sutrumpėja maždaug 50-čia minučių. Jaučiasi – rudens artėjimas. Naktimis dangus daug tamsesnis nei trumpomis vidurvasario naktimis. Blausios vasaros žvaigždės užleidžia vietą ryškioms rugpjūčio žvaigždėms, todėl ir sakoma: „Kiek ražienoje skylučių – tiek danguje žvaigždučių“.
Rugpjūtis ne tik svarbiausio ir seniausio mūsų gyvybės šaltinio – javo pjūties mėnuo, tai pirmųjų sodo vaisių brandos laikas, visų gamtos gėrybių rinkties laikas. Jau prinoksta: obuoliai, kriaušės, slyvos…
Prasidėjus javapjūtei pirmiausiai pjaunami žieminiai rugiai, po to vasarojus: kviečiai, miežiai, avižos. Taip pat raunami linai, kasamos ankstyvosios bulvės, skinami agurkai, pomidorai, daržo pupelės. Miške gausu grybų. .
Žolinėms javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Sakoma: „Ant Žolinės javų pilnos šalinės“. Šią dieną šventinami žolynai ir pirmieji vaisiai bei daržovės, bei sėjai skirti grūdai. Pašventinti grūdai sumaišomi su visa sėkla, kad pasėliai gerai derėtų, kad jų ledai neišmuštų. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, kartu su pašaru jos buvo padalinamos ir gyvuliams, tikintis, kad taip jie bus apsaugoti nuo įvairių ligų.
Šventintus žolynus sudžiovinę laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų. Kuomet užeina griaustinis, tais žolynais smilkė namus, o susirgę gerdavo jų antpilą.
Ūkininkai šiai šventei kepdavo duonos iš šviežio derliaus ir darydavo alaus arba giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo tikima, kad šventėje su visais dalyvauja ir giminės mirusieji. Buvo sakoma – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas.
Lietuvoje įvedus krikščionybę, Žolinės šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena.
Žemyna, Žemynėle,
Dėkingume Tau už kiekvieną Žemės žolyną.
Už nesuskaičiuojamas žoles, augusias nuo pat Tavo pradžios lig šiandienos.
Už žoleles, kuriomis naudojęsi mūsieji žydkrikščionybės neišskersti Protėviai.
Kad ateiti į Tave, Žemynėle, su dėkingumu, kad pasirūpini prigimtimi,
Žaliose lankose ir medžiuose priglaust gyvatos gyvastį.
Ateiti į Tave, Žemynėle, kaip Gamtos ilgesys
Gimęs iš tamsos ir iš Žemės į laiko ir erdvės Pasaulį –
Parsinešti Gyvybę, imant pavyzdį iš medžių,
Kaip šieji vargsta šaknimis įsikabinę į Tave.
Į Tave, Žemynėle, su Protėvių ilgesiu Saulėje ir Pasaulyje.