Jau šią savaitę gali būti nutarta panaikinti Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centrą. Vyriausybės nutarimo projektą šiuo klausimu parengusi Kultūros ministerija teigia, kad pagrindinę šio centro vykdomą darbuotojų kvalifikacijos kėlimo funkciją labiau apsimokėtų pirkti kaip paslaugą. Manoma, jog panaikinus centrą, bus optimizuotas kultūros valdymo srities biudžetinių įstaigų skaičius ir veiksmingiau naudojamos valstybės biudžeto lėšos. Šiuo metu centre dirba 38 darbuotojai, per metus kvalifikaciją čia tobulina apie 3000 kultūros darbuotojų. Panaikinus centrą numatoma išmokėti apie 410 000 litų išeitinių kompensacijų jo darbuotojams, o kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo paslaugas bus pavesta pirkti Kultūros ministerijai.
Alkas.lt gavo šio centro lektorės, Vilniaus Universiteto, Kauno humanitarinio fakulteto sociologės Rasos Bartkutės atvirą laišką kuriame reišikiamas susirūpinimas dėl numatomų priimti sprendimų nepasitarus su pačia kultūros darbuotojų bendruomene.
Alkas.lt informacija
ATVIRAS LAIŠKAS
Kaip žinote, jau oficialiai yra skelbiama apie tai, kad jau šią ar kitą savaitę bus naikinamas Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centras.
Vyriausybės posėdis šiuo klausimu vyks šių metų rugpjūčio 17 d. Su pateiktu svarstyti dokumentu galite susipažinti ČIA. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Finansų viceministras abejoja tuo, kad likvidavus Centrą bus taupomos biudžeto lėšos.
Taigi, laiko lyg ir nebėra. Naikinama įstaiga, turėjusi aiškias funkcijas, nieko kompleksiško nepasiūlant.
Deja, paskutiniu metu jau tendencija tapo tai, kad svarbios žinios Kultūros ministerijos yra išplatinamos per šventes. Per Jonines buvo paskelbta, kad dalis Valdovų rūmams skirtų lėšų nukreipiamos Žydų bibliotekai, na o per pačias Žolines, kad naikinamas šis Centras. Gal tai tik sutapimas?
Kelis metus rengiau projektus ir padėjau juos administruoti šiame Centre. Taip pat vedžiau daug seminarų. Todėl negaliu ramiai stebėti šiuo metu vykstančio proceso. Vadovauju Vilniaus kolegijoje vykdomai Kultūrinės veiklos vadybos studijų programai, tad nuolat stebiu ir gilinuosi į kultūros politikos, vadybos procesus bei jų valdymą Lietuvoje.
Seminarų metu teko bendrauti ir kalbėti ne su daugeliu kultūros darbuotojų. Todėl puikiai žinau tiek bibliotekų, tiek kultūros centrų, tiek muziejų skaudulius. Pradedant nuo darbuotojų atlyginimų, baigiant menku renginių, fondų finansavimu. Taip pat gerai žinau, kad visų, dirbančių kultūros srityje, laukia atestacijos, kuriose numatoma vertinti ir kvalifikacijos kėlimą. Žinau ir tai, kad Centrą reiktų pertvarkyti, galbūt modernizuoti ir optimizuoti atliekamas veiklas, plėsti veiklų ratą, pradedant administruoti atliekamus kultūros lauko tyrimus, tiriant lankytojų poreikius, išleidžiant specialius, jums skirtus leidinius. Tačiau taip pat manau, kad tik jūs, savo srities profesionalai, galite aiškiai atsakyti į tai, ko iš tokio centro tikitės, ko jums trūksta jūsų veikloje. Tik jūsų turite kompetencijų tai padaryti.
Todėl iš principo nesutinku su tuo, kad Centras, vienintelis visus kultūros darbuotojus vienijantis darinys, būtų naikinamas Saulėlydžio komisijos, ar remiantis Audito išvadomis, remiantis abejotinu teiginiu, jog tokiu būdu bus taupomos biudžeto lėšos. Teiginiu, be jokių tyrimų ar skaičiavimų. Teiginiu, dėl kurio teisingumo ar klaidingumo niekas nediskutavo su pačiais kultūros darbuotojais, šio Centro paslaugų vartotojais.
Todėl noriu paklausti kultūros darbuotojų, ar nors vienas iš jūsų žino, iš ko ir už kokius pinigus bus perkamos mokymo ir kvalifikacijos kėlimo paslaugos? Kas spręs ko reikia jus mokyti? Kur tai bus vykdoma? Tai tik keli klausimai, į kuriuos atsakymo net neabejoju, nei vienas iš jūsų nežinote.
Neseniai Centre buvome parengę modulinės mokymo struktūros modelį, pagal kurį būtų vykdomi kultūros darbuotojų mokymai bei kvalifikacijos kėlimas. Taip pat būtų apskaitomas laikas, skiriamas mokymams. Tokiu būdu be naujos mokymo sistemos, būtų kaupiami duomenys ir kultūros darbuotojų atestacijoms. Taip pat į šią struktūrą įtraukėme ir socialinius kultūros srities tyrimus, pagal kuriuos būtų galima spręsti ne tik apie kvalifikacijos kėlimo poreikius, bet ir sukaupti duomenis apie tai, į ką kultūros darbuotojai turėtų orientuotis savo darbinėje veikloje. Apmaudu, kad ir šis modulis ministerijos nebuvo vertinamas.
Šis laiškas tik mano asmeninė nuomonė. Viliuosi, kad nors taip iššauksiu diskusiją apie tai, kas šiuo metu vyksta.
Mano argumentai yra tokie:
- Perkant kvalifikacijos kėlimo paslaugas, nebus paisoma tam tikro kryptingumo, kadangi visų pirma Centras likviduojamas, tačiau visiškai neaišku, kas perims jo funkcijas;
- Kas koordinuos perkamas paslaugas? Tiek turinio, kokybės, tiek ir dažnumo, kiekybės aspektais? Kiek kainuoja vienos dienos seminaras juos organizuojančiose kompanijose? Paprastai sumos vienam žmogui už 8 valandų seminarą siekia 800 litų, o kartais ir daugiau. Ir šios sumos neapima jokių kokybės parametrų, kadangi iš šių pinigų tik menka dalis atitenka lektoriams, o didžioji – paskirstoma administravimui ir koordinavimui. Taigi, iš šių pinigų tarpsta konsultacinės bendrovės, kurios visiškai nesuinteresuotos imtis vienos siauros srities, o tiesiog siekia organizuoti kuo daugiau šabloniškų seminarų ir mokymų.
- Neaišku, kas atliks kultūros lauko tyrimus. Šiuo metu padėtis šioje srityje yra apgalėtina. Kultūros ministerija neužsako jokių socialinių ar sociologinių tyrimų, kurie visame pasaulyje tampa pagrindu naujai vertinti savo atliekamas veiklas, kryptingai vykdyti edukacines, kultūrines veiklas. Žinomi atvejai, kuomet organizacijos atlieka tokius tyrimus, kainuojančius šimtus tūkstančių, tačiau rezultatas apgailėtinas, kadangi tyrimai atliekami mechaniškai, nesigilinant į tiriamą kultūros lauką ir jo aktualijas (Jeigu kam įdomu, galiu atsiųsti Lietuvoje atliktą Kūrybinių industrijų tyrimą, kurį iš tiesų gėda net studentams parodyti, nebent norint pateikti pavyzdį, kaip negalima tirti kultūros lauko).
- Galiausiai – ar mokymai ir seminarai tikrai bus prieinami visiems kultūros darbuotojams? Apimant kultūros centrų padalinius, kuriuose dirba tik keli darbuotojai? Apimant pačių kultūros darbuotojų poreikius ir patenkinant jų lūkesčius? Ne vieno seminaro metu teko išgirsti seminarų dalyvių nuomonę, kad seminarai suteikia galimybę ne tik diskutuoti, bet ir susitikti su kolegomis iš įvairių Lietuvos kampelių. Ar kas nors organizuos seminarus, kuriuose ši jūsų galimybė būtų išlaikoma ir palaikoma?
Tai, ką sakau, galiu pagrįsti ir faktais.
Kas perims ketinamo panaikinti Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centro funkcijas? Kas užtikrins Lietuvos kultūros srities profesionalų mokymo ir kvalifikacijos kėlimo vykdymą?
Ir pabaigai. Vienas žymus socialinių tinklų tyrėjas Hanifan yra pasakęs, kad socialiniai tinklai yra klijai, suklijuojantys bendruomenę. Norėtųsi tikėti, kad iš pačių kultūros darbuotojų tarpo rasis tų, kurie pamėgins mus visus sutelkti, kad mes, priklausantys kultūros sričiai galėtume pasakyti savo poziciją, ar mums reikia turėti Kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo centrą, ar ne? Beje, šiais metais, latviai tokį centrą atkūrė, analogiškas centras sėkmingai veikia ir Estijoje. Ne visi pavyzdžiai iš kitų Europos Sąjungos šalių yra tinkami mums. Tad jei mūsų kaimynai mato tokių centrų perspektyvą, kodėl nematome ar nenorime matyti mes?
Rasa Bartkutė,
jūsų sunkaus ir prasmingo darbo vertintoja, jūsų gerbėja ir galiausiai – jūsų lektorė. Jeigu neteks susitikti su jumis seminaruose, gal gyvenimas suves jūsų įstaigose…
Laiku atsibudo – jau kurį laiką kalbama apie tai, kad naikins, tai tik finišo tiesiojoje suskubo centras savo reikalingumą vardinti, o tai reikėjo daryti mažų mažiausiai tada, kai dar tik buvo kalbama apie planus įvertinti visų KM pavaldžių įstaigų funkcionalumą.
Ir šiaip, Gelūnas pirmas iš ministrų, kuris turi košės galvoj ir ėmėsi drąsos daryti seniai reikalingas pertvarkas, dar be to – kviesdamas gausiai išsakyti komentarus, kad būtų priimti kuo optimalesni sprendimai (tiek viešų aptarimų iki šiol nemačiau nė vienoj ministerijoj), o vis dėlto netrūksta pasipiktinusių balsų – daugiausia tų, kurių kėdės braška.
Toks visų kultūros darbuotojų kvalifikacijos sutelkimas po vienu nuskurdusiu stogu išties yra ydingas, nes tuomet vienui vieno tokio centro darbo trūkumai atsiliepia visos sistemos kvalifikacijai. Jei darbuotojų švietimas atsivers laisvesnei rinkai – (žymų lektorių pasamdyti paskaitai ar tyrimui yra pigiau nei tokį specialistą įdarbinti visam laikui) – atsiras ir sveika konkurencija – vieni gebės tobulintis gudriau, o kiti gaus vytis labiau vykusius kolegų pavyzdžius. Kai visi tobulinasi vienoje vietoje – nėra į ką lygiuotis.
3000 darbuotojų per metus – pakatų visą šio centro metinį biudžetą padalinti iš 3000 ir pamatysim, kiek vieno darbuotojo tobulinimui išleidžiama dabar. Tiesa, dar reiktų paskaičiuoti tyrimų skaičių ir jų daliai tenkantį biudžetą. Aš labai bijau, kad net brangiausiose personalo mokymo kompanijose kursai vienam žmogui kainuoja pigiau…
TIKTAI TIESIOGINIS VALDYMAS SUVALDYS POLONIZACIJOS AGRESIJA. pareigunus nevykdancius teismo isakymo atleisti is darbo.LENKIJA IR LENKAI TYCIOJASI IS LIETUVOS TERITORINIO VIENTISUMO IR VALSTYBINES KALBOS, KONSTITUCIJOS. Lenku bendruomene (padedama finansiskai ir politiskai Lenkijos politiku ir antilietuviskai nusiteikusiu asmenu) aktyviai veikia pries Lietuvos valstybe. Lenku bendruomene Lietuvoje turi visas teises: kalbeti lenkiskai, leisti lenku kalba spauda, lenku radija, lenku TV, lenkiskas mokyklas – Lietuvoje ju virs 100!, KARTA POLAKA, lenku organizacijas, lenku institucijas, lenkiska universiteta, lenku atstova Europarlamente, lenku atstovus savivaldybese, ir t.t. Taciau – LENKAI REKIA APIE DISKRIMINACIJA:)
Todel galim drasiai teigti, kad tai yra tiesioginis Lietuvos valstybes puolimas su tikslu POLONIZUOTI VILNIAUS KRASTA IR JI VEL OKUPUOTI. Lenkijos tikslas:
1. Iteisinti lenkiskus gatviu pavadinimus – kas iteisintu pripazinima, kad tos vietoves tarsi priklauso lenku bendruomenei ir kartu ITEISINTU LENKIJOS IVYKDYTA 1920 METU VILNIAUS OKUPACIJA
2. Sekantis zingsnis lenku kalba Lietuvos valstybinese institucijose ir oficialiuose dokumentuose – kas atvertu kelia atvirai POLONIZACIJAI. Lietuviai nebegautu paslaugu lietuviskai ir butu engiami, prasidetu jau ir taip vykdoma ju DISKRIMINACIJA.
3. Galutinis tikslas, kaip suprantama, butu Vilniaus krasto ir galu gale Vilniaus atplesimas nuo Lietuvos. Neturekite kitu iliuziju, Lenkija nera mum draugiska valstybe. Visos ju kalbos, pareiskimai ir veiksmai liudija apie Lenkijos ir lenku priesiska nusiteikima Lietuvos atzvilgiu ir ju sieki atplesti nuo Lietuvos teritorijos etnines ir istorines lietuviu zemes.
TODEL REIKIA UZKIRSTI KELIA BET KOKIAM LENKU SPAUDIMUI DABAR. GATVIU LENTELES – TAI TIK PLYSYS LIETUVOS GINYBINEJE UZTVANKOJE IR JO NEUZBETONAVUS PRASIVERS VISOS POLONIZACIJOS SRUTOS IR JAU NEBESUSTABDYSIM. TODEL LAIKAS REIKALAUTI IS MUSU APATISKOS VALDZIOS ATSAKOMYBES UZ LIETUVOS VALSTYBES IR LIETUVIU TAUTOS BEI KALBOS ISSAUGOJIMA.
KREIPKITES I KULTUROS MINISTERIJA,ATSKIRUS POLITIKUS, RINKIM PARASUS PO PETICIJA, KAD UZKIRSTI KELIA POLONIZACIJAI DABAR – NES PAVOJUS VALSTYBEI PATS RIMCIAUSIAS KOKS TIK GALI BUTI. Lietuva ne tam issivadavo is rusu okupacijos ir rusifikacijos, kad ateitu lenkai ir polonizacija. STABDYKIM POLONIZACIJA DABAR IR CIA – JOKIU KOMPROMISU. TAUTA – VIENYKIMES
Gydik galvą
Ar lietuvių kultūrai bus geriau, jei vadovausimės šūkiu: “rinka viską išspręs”, tai po keleto metų būsime visiški kosmopolitai. Tad, kodėl Estija ir Latvija vėl atstato Kultūros darbuotojų kvalifikacijos centrus”?
Kaip matome ES greitu laiku pereis prie konfederacinių struktūrų ir valdymo finansinėje ir ekonominėje srityse, todėl belieka ypač rūpintis valstybėms jų tautų kultūros išsaugojimu, o tai reiškia, kad mažos valstybės privalo kultūrai skirti didesnes subsidijas. Prie to eina Danija ir Norvegija. Mums pavyzdžiu gali būti tik Skandinavijos valstybės. Mes negalime orientuotis į buvusias kolonijines valstybes: D.Britaniją ir Prancūzija, vadinamas daugekultūriškumas jiems tipiškas, nes jos yra kolonijų metropolijos ir dabar joms reikia kentėti nuo atvykėlių. Lietuva tautinė valstybė ir mums nereikia prisiimti metropolijų vaidmens ir klaidų. Savo kultūrą puoselėti visais būdais.
Nepritariu Kultūros darbuotojų centro naikinimui. Dėl efektyvesnio darbo paskatinimo galima surasti kitų būdų
Prie ko čia laisva rinka ir neigiamas daugiakultūriškumas? Ministerija, bent kaip skelbia, šiuo metu siekia suefektyvinti visą LT kultūros sistemos darbą (dėl ko tiek daug pačios ministerijos aktyviai skatinamų diskusijų apie Meno tarybą ir kt.), o kadangi tam Finansų ministerija papildomų pinigų skirti kol kas nežada, tai Gelūnas pažadėjo surasti, kaip optimizuoti šiuo metu naudojamas lėšas – kur sutaupyti, kad galima būtų skirti ten, kur matyt labiau reikia. Šis centras šiuo atveju ir atsidūrė mažiausiai skausmingo optimizavimo gretose. Žinoma, efektyvinti veiklą galima ir kitais būdais – pavyzdžiui skiriant centrui daugiau lėšų ir pan. Taip pasakyti visada galima. Kur kas sunkiau yra efektyvinti veiklą su turimom lėšom. Todėl kol kas gal pigiau centrą naikinti ir pirkti mokymus išoriškai, o kai jau tų lėšų bus daugiau – steigti naują, efektyvesnį centrą.
Įdomumo dėlei, kiek teko stebėti sunkmečiu dirbančių verslo kompanijų veiklą, tai pirmiausia visi sutaupė bent laikinai išbraukdami per didele prabanga tapusius darbuotojų mokymus, dalyvavimus seminaruose ir pan., tada mažino ir pačių darbuotojų skaičių, taip kad tokia praktika yra normali. Tik kažkodėl kai tai bando padaryti valstybinės įstaigos, kyla pasipiktinimas.
Aš, tiesą sakant, tikiu Gelūno noru pajudinti sistemą į gerą pusę, tik nežinia, kiek tai išvis yra įmanoma ir ar gerų jo norų nesugadins netikę kolegos. Būtų lengviau, jei ir pati sistema norėtų pasijudinti, o ne vien užsitikrinti savo kėdžių nepajudinamumą…
kam reikalingas centras, jei uždarinėja kultūros namus? Tuoj kiaulių respublika virsim, nes klestės kiaulių kultūra.
praėjus keleriems meteliams po tylaus ir skubaus kultūros darbuotojų kvalifikacijos centro ištrynimo matome, kad niekam iš šio atlikto juodo darbo veikėjų neberūpi, koks yra tas kultūros darbuotojas, kokias kompetencija ir žinias jis sukaupęs, kiek patobulėjo. Seminarų, kursų, kitų mokymų sumažėjo, jog vienos rankos pirštų užteks juos suskaičiuoti. Laukinis kapitalizmas (o gal valdančiųjų klano užmačios praryti dar vieną sotų kasnelį sostinės centre) ir čia parodė savo veidą. Ir ko dabar stebėtis, kad televizijos laidos tokio “aukšto” intelekto ir meninio lygio. Toli ieškoti pavyzdžių nereikia, “Duokim garo”, “Auksinis balsas” , “Mėnulio fazė” ir daugelis kitų, kurios žiūrovą auklėja antikultūra, nešvankiais išsireiškimais, “makaronų” kabinimais ir kitais beverčiais reginiais. Čia kažkas komentavo, kad Latvija ir Estija jau suprato, jog pražūtinga naikinti kultūrą puoselėjančias institucijas ir jas atkūria. Lietuva gi, – į dilgėles šauna pirma, bet išlenda iš jų – paskutinė. Kultūros centras, tarnavęs tokiai gausiai kultūrininkų daliai panaikintas, tik įdomu, kiek biurokratinių sraigtelių suskaičiuotume Kultūros ministerijoje. Kažkaip nutilusi ji snaudžia palaimingu snauduliu kone nuo pat Atgimimo. Karts nuo karto prabunda, kai koks ministerijos klerkas neatsargiai sužaidžia “į savo vartus” finansiniuose ar kituose vertybiniuose žaidimuose.
R.Bartkutė. Atviras laiškas kultūros darbuotojams dėl Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centro naikinamo