Linas V. Medelis, www.alkas.lt
Gegužės 19 d. „Respublikos“ dienraštyje išspausdintas mano straipsnis sukėlė gerų ir blogų vertinimų bangelę. Čia, maloniai sutikus redakcijai, pateikiu platesnį – gal labiau motyvuotą ir aiškesnį – problemos vystymo internetinį variantą, nes operatyviam dienraščiui jis per platus.
Viename užsienio internetiniame leidinyje teko skaityti nustebusio skaitytojo samprotavimus: „Didelė dalis lenkų ir žydų chuliganų-teroristų, būsimų premjerų ir kitų pirmųjų asmenų gimė 50 kilometrų spinduliu apie Vilnių. Ten toks klimatas, ar ką? Kas man, pavyzdžiui galėtų paaiškinti lenkišką paprotį, apie kurį visi žino – laidoti širdį atskirai nuo kūno (Šopenas, Pilsudskis)? Suprantu motyvus, bet atrodo kraupokai…“
Žymių asmenybių etnografinė rytų Lietuva pasauliui tikrai davė daug. Gal jų derėtų ieškoti kiek didesniu nei 50 kilometrų spinduliu, tačiau Vilniaus žemės fenomenas egzistuoja. Tų asmenybių diapazonas labai platus – nuo Izraelio valstybės kūrėjų iki pamatus bolševikiniam KGB, vienai kruviniausių pasaulio organizacijų, dėjusio F.Dzeržinskio arba iš žemaičių bajorų Giniotų ir Bilevičių (Biliūnų) kilusio Juozo Klemenso Pilsudskio. Apie jį, gimusį netoli Pabradės, yra proga pakalbėti ne tik dėl to, kad jo širdis Vilniaus Rasose, smegenys (dar „kraupiau“) taip pat mirusiojo valia perduotos tirti Vilniaus, tada Batoro, universitetui, o Vavelyje buvo palaidotas kūnas – to meto opozicija šaipėsi: „be širdies ir be smegenų, koks buvo ir jo gyvenimas“. Gal kaip tik toks „klimatas“, tas dviejų tautų ribos skausmingas pojūtis, kai jau nebesi lietuvis, kai net su didžiausia aistra, net gyvybės kaina demonstruojamas lenkiškumas neleidžia tapti visaverčiu lenku lenkiškoje terpėje, toje Vilniaus žemėje pagimdė tiek palaimintų didvyrių ir niekšų.
Praėjusią savaitę (gegužės 12 d.) sukako 76 metai nuo Juozo (Juzefo) Pilsudskio mirties. Jei prisimintume dar ir Jogailą, kito taip garbinamo lietuvio Lenkijoje nėra. Pripažįstama: J.Pilsudskis prikėlė Lenkiją iš pelenų ir atstatė jos valstybingumą, prarastą daugiau nei prieš 120 metų. Jis – žmogus-simbolis. Jis – moralinis idealas, valstybės komendantas, nepriklausomos Lenkijos viršininkas, maršalas, žymiausias šiuolaikinis ir vienas didžiausių, o gal net pats didžiausias lenkas istorijoje. Taip kalba Pilsudskio gerbėjai, taip rašoma jo biografijose.
Kritikai teigia, kad „stebuklą prie Varšuvos“, kur buvo sumušta M. Tuchačevskio raudonoji armija, padarė visai ne jis, o kiti karo vadai; kad tikru valstybės viršininku jis tapo organizuodamas perversmą, kai pergalė prieš „prostitučių seimą“ (jo žodžiai) per tris pilietinio karo dienas nusinešė mažiausiai 1300 gyvybių; kad tapęs diktatoriumi maršalo lazdą pasiėmė pats, kaip ir pats sau susikūrė valstybę…
Taip, jis pridarė beprotiškų klaidų, patyrė triuškinamų pralaimėjimų, tačiau žingsnis po žingsnio stiprino savo autoritetą, įgydamas vis naujų, karštai, tiesiog beprotiškai jį mylinčių pasekėjų.
Ir jo užmačių būta didingų. Vos susikūrusi valstybė buvo apginkluota santarvininkų ir įsivėlė į karus su visais kaimynais: su čekais dėl Tešino, su vokiečiais dėl Poznanės ir Aukštutinės Silezijos, ukrainiečiais – dėl Lvovo ir Rytų Galicijos, su bolševikais – dėl Volynės ir Baltarusijos, lietuviais – dėl Vilniaus… Juzefas Pilsudskis, verždamasis į Vilnių, naudojosi visomis, net negarbingiausiomis, karininko vardo nevertomis priemonėmis. Nėra reikalo kalbėti apie kito tautos didvyrio generolo L.Želigovskio (gimusio, beje, taip pat netoli sostonės, Ašmenoje) žygį į Vilniaus sritį J.Pilsudskio įsakymu. Laimėti, vadovaujant daliniams keturiskart gausesniems nei visa to meto Lietuvos kariuomenė, nebuvo sunku.
Argi įmanoma atkurti Lenkiją 1772 metų sienomis, kaip svajojo J. Pilsudskis, kurioje nebūtų vietos Lietuvai? Hitleris ir Musolinis dar buvo toli iki neribotos valdžios, kai maršalas ėmėsi kurti Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos federaciją, kuriai – atspėjote – vadovautų Lenkija. Su tam tikromis išlygomis jo mąstymas nelabai skyrėsi nuo Rusijos imperijos bolševikų: Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kaip valstybių ir tautų federacijos imitacija, į šviesią ateitį buvo vedama vienos „didžiosios tautos“. Ta sąjunga buvo pastatyta ant kraujo ir pelenų. Abiejų tautų respublika, „Lietuvos imperija“, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė , iš kurių sėmėsi iliuzijų J. Pilsudskis, kūrėsi (ypač Lietuva!) visiškai kitais principais. Todėl pilsudskinei Lenkijai nepakakus jėgų įvykdyti tokių užmačių, sugebėta tik daugeliui dešimtmečių pasėti nedraugiškumo sėklą, kuri vos papūtus įtartinam vėjui nuo Lenkijos pusės, sukelia baltarusių, ukrainiečių, lietuvių tautų priešiškumą. Deja, taip dar yra ir šiandien. Tad neteisus istorikas A. Bumblauskas, sakydamas, kad „mes, modernioji lietuvių tauta, gimėme kaip antilenkai. Pagrindiniai mūsų tapatybės kūrėjų balsai XIX a. pabaigoje sakė, kad lietuvių tautos kūrimo siekis yra atsiskirti nuo lenkų kultūrinio dominavimo“ (citata pagal interviu TV). Tačiau ponui Bumblauskui derėtų geriau įsiklausyti į tuos mūsų XIX a. kultūrininkų balsus ir nedaryti taip toli siekiančių išvadų, su kuriomis galėtų ginčytis ir ne istorikas, o tik šiek tiek mūsų kultūros istoriją žinantis žmogus. Tada net jis pastebėtų, kad lietuviškas “antilenkiškumas” visada buvo tik atsvara nekultūringai ir prievarta brukamai lenkiškai kultūrai, jos ekspansijai.
Ar yra priežasčių dabar prisiminti Juzefą Pilsudskį – didį Lenkijos sūnų, pakėlusį ranką prieš motiną Lietuvą? Šiandien, girdint ne eilinių lenkų, o aukščiausio lygio šios šalies pareigūnų retoriką Lietuvos pusei, tokių priežasčių daugiau nei reikia. Sunerimti verčia, atrodytų vis dar tebeplakanti, lyg revanšo reikalaujanti Pilsudskio širdis. Kur ji palaidota primenama net naujame Varšuvos Wilno rajone iškabintoje atminimo lentoje su padėka J.Pilsudskiui, „Lenkijai grąžinusiam (???) numylėtą Vilnių“ (sunku patikėti, kad tokį tekstą galėjo rengti koks nesusipratėlis ar idiotas).Verta prisiminti ir Rusijos naujienų agentūrai „RIA novosti“ pasakytus Estijos parlamento deputato, Estijos-Rusijos deputatų grupės vadovo Pėterio Tulvistės žodžius: „Anksčiau čia ateidavo pagyvenę žmonės, turintys su šiuo paminklu asmeninį santykį, bet staiga, prieš dvejus trejus metus ten buvo pradėti vedžioti rusų moksleiviai iš rusiškų mokyklų, atsirado raudonos vėliavos ir karinės uniformos. Kareivį pradėjo naudoti propagandos tikslams“. Taip jis kalbėjo lygiai prieš ketverius metus, jau po riaušių Taline dėl vadinamojo „bronzinio kareivio“, kitaip – „kario išvaduotojo“ – paminklo iškėlimo iš miesto centro į kapines. Labai įdomu, kad atsitiktinai ar ne, bet situacija Vilniuje panašėja į įvykius Taline. Kapas Rasose, atrodo, taip pat naudojamas propagandiniams tikslams. Gegužės 3-osios konstitucijos proga prie Pilsudskio širdies rinkosi jaunuomenė ir suaugusieji, lenkų skautai-harcerai, karo veteranai ir šiandienos kariškiai… Žinoma, su Lenkijos ambasadoriumi priešakyje (žr. gegužės 6 d. Kurier Wilenski – Na Rossie złożono hołd Twórcom Konstytucji 3 Maja; tiesiogiai interneto kopija neprieinama). Dabar paklauskite savęs, koks ryšys tarp 1791 m. priimtos konstitucijos ir Pilsudskio? Jokio… išskyrus didžiojo maršalo planus.
Šiandien Pilsudskio širdis – be abejo, ne visiems ir ne kiekvienam – lenkui yra neišvengiamų prisiminimų, senų Lenkijos pretenzijų, o lietuviui – skausmo simbolis. Lenkijos spaudoje Vytautas Landsbergis teisingai pastebėjo: „lietuviams J. Pilsudskis lieka nelaimės ir žalos figūra, siekusi jėga pasiglemžti Vilnių“.
Iš tiesų įdomu, ar tarkim, Napoleono širdis galėtų tyliai gulėti Maskvoje? o gal Atilos širdis Romoje? ar būtų leista palaidoti Hitlerio širdį gimtajame miestelyje Austrijoje? Galimas daiktas toks sugretinimas kai kam pasirodys įžeidžiantis, tačiau Lietuvai Pilsudskis nebuvo ir niekada nebus pagarbos vertas didvyris. Jis ir jo širdis priklauso Lenkijai. Ne Lietuvai.
Ateinančiais metų pabaigoje bus minimos 145-osios J.Pilsudskio gimimo metinės. Tai būtų proga su derama pagarba ne tik grąžinti Lenkijai viską, kas guli po juodo marmuro plokšte Rasų kapinėse, bet ir simboliškai padėti pamatą tikrai, o ne veidmainiškai partnerystei. Toks kilnus darbas būtų ir stimulas atsirasti visuomeniniams judėjimams Lietuvoje ir Lenkijoje, abiejų valstybių patriotiškai nusiteikusio jaunimo veiklai ir bendravimui, neimant nė cento ir nė grašio iš abiejų vyriausybių iškilmingam palaikų perkėlimui. Galėtų susikurti ir tarptautinė J.Pilsudskio širdies grąžinimo draugija. Abiejų tautų vyriausybėms būtų galima palikti suderintą paminklo visiems žuvusiems, nepaisant tautybės, Vilniuje bei vadinamajame Vilniaus krašte statybą.
Labai jau įdomiai dėstote savo mintis. Man gan sunku įsivaizduoti, kad Lietuvai nors pirštu palietus Pilsudskio mauzoliejų lenkai išvis norėtų ką nors bendra su mumis turėti. Tiesiog visam pasauliui paskelbtų mus esant barbarais ir užrakintų sienas.
Lenkija Lietuvai tikrai nevykęs partneris, bet nemanau, kad naudinga būtų visus lenkus priešiškai nuteikti prieś Lietuvius.
O autoriui kartais neatrodo,kad tauta toliaruojanti,net savo skriaudiko,šiuo atveju, palaidotą širdį yra daug GALINGESNĖ SAVO TAURUMU,PAGARBA NET IR PRIEŠAMS?GAL TAI LAIDAS,PIRMAS BLYKSNIS Į SUSITAIKYMĄ.
Labai jau krikscioniskas poziuris ” atsuk kita zanda”. keista tai, kad lenkai didesni katalikai nei mes..
Linas V.Medelis: Grąžinkime maršalui nors širdį
———————————————–
Per daug garbės aršiausiam Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešui, savo Tautos ir Tėvynės išdavikui, kurio dėka Lietuva prarado trečdalį savo etninių žemių, o Lietuvių Tauta – ne mažiau kaip milijoną lietuvių, kurie nutautėjo ir virto šūdlenkiais…
Išdaviko Pilsudskio širdį Lietuvos Valstybės valdžia, jei būtų tikra lietuviška valdžia, o ne išdavikų-mankurtų ir oligarchų tarnų gauja, jau seniai būtų iškasusi ir sudeginusi, o pelenus nuleidusi į kanalizaciją.
Taip, kaip savo laiku buvo sudegintas Hitlerio lavonas, o pelenai išbarstyti nežinia kur…
Tikiuosi, kad ateis laikas, kada Lietuvą valdys patys lietuviai, o ne užsienio jėgų vergai-mankurtai, užmiršę, kas juos pagimdė.
Taip pat atkreipiant dėmesį “Pils.(.)kio širdies laidojimas” nuotraukoje: kai virš tos širdies eilinį kartą – kryžius.
Kryžius – tai yra kryžius visKAM – kam jis beatsirastų… Šiuo atveju, kas svarbiausia – jis eilinį kartą trajektuojamas Lietuvos prakeiksmui, kuris prasidėjo maždaug XIV amžiuje ir lig šiandienai – Linui V. Medeliui išbandyti.
Gerbiamas pone Rutkauskai, kiek dar juokinsite šio portalo lankytojus?
Ponų ir kryžių Lietuva – tai nejuokinga, o graudu.
Tikra tiesa.
tegu ilsisi velionis Pilsudskis ramybėje. Kaip ir kiti lietuviai, palaidoti Vavelyje. Lietuviai, kuriais didžiuojasi lenkai- likimo ironija- tvarkė jų valstybę, ir tik jų dėka ta valstybė susikūrė ir klestėjo. O prie palaidotos širdies reikėtu kažką papildomai pastatyti ar prirašyti taip (žinoma, traktuojant istoriją iš lietuviškų pozicijų), kad Lenkijos revanšistai susirinkę pie jos jaustųsi nepatogiai, ir gal net pultų ant kelių, atgailaudami dėl savo nedorų minčių Lietuvos atžvilgiu.
Jis norėjo naujomis sąlygomis atkurti senąją valstybę. Tai buvo neįmanoma, o jis su visu žemaitišku užsispyrimu to siekė. Baigėsi Vilniaus atplėšimu… 2. Jis sumušė bolševikus prie Varšuvos, be to nebūtų buvę nepriklausomos Lietuvos. Tegul ilsisi ramybėje, jis visgi (skirtingai nuo kokio Bocianskio ar Tomaszewskio) savaip mylėjo Lietuvą(kaip Napoleonas Korsiką).
Bet jei lenkams toks didvyris kodėl neatiduoti, pateikė pavyzdį su Talino kareiviu….nepaisant visų jo kovų, dabar antilietuviškumo simbolis, ir lenkų buitinio nacionalizmo, o kartais ir vyriausybinio lygio šovinizmo vystymas.Tautos išdavikas visą laiką bus išdavikas, o ne didvyris…
Tos, šliundros motinos ir sunelio širdį į Kariotiškes.
Okupacinis Pils.(.)kis su okupaciniu kryžiumi turbūt ir ant kaktos.
Okupantė žydkrikščionybė prigimtine savo importine meile – nenuilstant avinistinę Lietuvą ganyti, valdyti ir kryžminti.
Bizūno ir meduolio modelis kaip visada – okupantams mylimiausias.
Čiū ponui Linui V. Medeliui. Išmintingos įžvalgos, verti dėmesio paiūlaymai.
Užtenka leistis būti skaldomiems. Vienykimės. Bus geriau ir šviesiau gyventi visiems.
Atsiprašau, norėjau parašyti PASIŪLYMAI.
Mariui:
“Man gan sunku įsivaizduoti, kad Lietuvai nors pirštu palietus Pilsudskio mauzoliejų lenkai išvis norėtų ką nors bendra su mumis turėti.”O nepalietus jie ir toliau mus murkdys ir kels vis naujus reikalavimus. Kokioje šalyje yra paminklų okupantui grobikui? Štai apie ką reikia rėkti visai Europai, o ne laukti Lenkijos glamonių.Medelis teisus – tai kas vyksta, yra Lenkijos VALSTYBINĖ politika, o ne buitinis nacionalizmas. Gal medelis per grubus, bet ką daryti?
Beje, Vido pasiūlymas irgi labai Pavadinti Šalčininkus Solečnykais? Ir tai bus dar maža nuolaidų, jei elgsimės kaip “kresai”. O gal reikia laukti, kol situacija be jėgos panaudojimo bus nevaldoma? Nemanau, kad bet kuris mąstantis patriotas su tuo sutiktų.
Pardon, ištaisau klaidas
Mariui:
“Man gan sunku įsivaizduoti, kad Lietuvai nors pirštu palietus Pilsudskio mauzoliejų lenkai išvis norėtų ką nors bendra su mumis turėti.”O nepalietus jie ir toliau mus murkdys ir kels vis naujus reikalavimus. Kokioje šalyje yra paminklų okupantui grobikui? Štai apie ką reikia rėkti visai Europai, o ne laukti Lenkijos glamonių.Medelis teisus – tai kas vyksta, yra Lenkijos VALSTYBINĖ politika, o ne buitinis nacionalizmas. Gal medelis per grubus, bet ką daryti?
Pavadinti Šalčininkus Solečnykais? Ir tai bus dar maža nuolaidų, jei elgsimės kaip “kresai”. O gal reikia laukti, kol situacija be jėgos panaudojimo bus nevaldoma? Nemanau, kad bet kuris mąstantis patriotas su tuo sutiktų.
Beje, Vido pasiūlymas irgi labai įdomus.
Įdomu kokia šios pavardės Pil suds kis kilmė.
Nuo Pilsudų dvaro dab. Šilalės rajone.
Prakeikti kosmopolitai
Pratestavau, sako kad Alkas.lt trina komentarus su žodžiu kosmopolitas automatiškai. Apmelavo.
Stengsimės ar nesistengsim būti su lenkais mandagūs,vis vien neįtiksim.Visas bendravimas su jais primena bendravimą tarp šlėktos ir mužiko.Kur šlėkta gali norėti bet ko,o mužikas tik tuos norus nuolankiai vykdyti ir dar likti be galo dėkingas.Lenkams skiriama šlėktos rolė,o mums…Jau dabar Mažeikiuose dirbantiems lenkams moka daug daugiau,nei lietuviams.Netikit-patikrinkit.Mano giminaitis su tuo susidūrė.Likom antrarūšiai savo nuosavoje žemėje.Ir nėra ko tikėtis korektiško dialogo.Mūsų argumentų niekas neklausys,o savo fantazijas patieks kaip argumentus.Ir kuo garsiau,kad juos išgirstų,o mus perrėktų.Lenkija Lietuvą kelis šimtmečius vampyravo. Kryžiuočius patys pasikvietė,paskui patys(jei ne Lietuvos pagalba)vos neliko jų nugalėti.Ukrainą pasiėmė apgaule ir šantažu,o nepraėjo nė šimto metų-prarado.Lietuva iki tol porą šimtmečių valdė.Apie Vilniaus atplėšimo aplinkybes irgi žinome.Ir net tarpukariu sau valdyti nerado nieko geresnio,kaip Žemaičių senuką Pilsudskį(pilies sūdžia-pilies teisėjas).Pilsudai-kaimas netoli Skaudvilės, žr. http://www.maps.lt .Jei bandysim ką nors korektiškai aiškint,nesiklausys,nes savo argumentų patys nežino,visas tas isteriškas spiegimas tik iš to.Todėl nereikia bijoti,kad jie kažkuo pasipiktins.Pastatykime grąžią,brangią ir pakankamai masyvią,kad negalėtų lengvai sunaikint,akmeninę lentą šalia tos širdelės kapo.Joje gražiai ,tasyklingai lietuvių,lenkų ir anglų kalbomis išdėstykime savo nuomonę.Ir stebėjimo kamerą,kad baisu būtų gadint.Pasius?Tegu,kada nors persisius ir nusiramins.Kai labai ilgai buvo nusileidinėjama,įprato ir kitaip nė neįsivaizduoja.
Laba diena mielas Linai, žaviuosiu Jūsų literatūriniais talentais, malonu, kad dar liko Lietuvoje publicistų besidominčiu abiejų tautų likimu.
Jūs puikiai žinote – homini historia ignare semper sunt pueri. Istorija baudžia besikartodama.
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad 1648 m. Šv. Kazimiero koplyčioje buvo palaidota Vladislovo Vazos širdis ir vidaus organai.
To meto Respublikoje Vazos siekė sukurti katalikišką imperiją LDK, Lenkijoje, Švedijoje ir Moskovijoje.
Šiais laikais armijos kariauja Afrikoje, o “civilizuotame” pasaulyje – pinigai. Švedų pinigai seniai užkariavo Lietuvą, o tūlas lietuvis norėdamas gauti paskolą nuosavo verslo vystymui Austrijoje išgirsta pasiūlymą skolintis pas švedus. Gaila, bet rinkos jau pasidalintos, o Lietuva Švedijos vasalinėje priklausomybėje.
Bet galime pasidžiaugti nes Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje dar liko nacionalinio kapitalo … tai minimali būtina nepriklausomybės (ne nominalios) sąlyga. Labai gaila, bet latviai ir estai dažniausiai tik darbo jėga (dažnai ir labai kvalifikuota ir geriau apmokama). Tai gi istorija kartojasi valio …
Pagarbiai
vis dar Gintautas Rackevičius, linkejimai Danutei
Pilsudskis palaidotas ne tik be širdies, bet ir be smegenų.
Kai Vilniuje XIX amžiuje buvo pastatytas paminklas Muravjovui (dabartinėje Daukanto aikštėje) – vietiniai jį ištepė vilko taukais. Susirinkdavo aplink šunys ir nuolat kaukdavo 🙂
Vis dėl to, nepaisant, kad širdies grąžinimo idėja jau iškelta, atrodo, komentatoriams tą reikalą vystyti baisoka. Be reikalo. Tokia draugija tikrai galėtų egzistuoti su tam tikra savo tikslo siekiamybe. Jau vien dėl to, kad jei lietuviams “kodėl grąžinti” visai aišku, Lenkiją ir lenkus (net tarptautinę bendruomenę)tas klausimas verstų susimąstyti. Patriotiškam jaunimui – puikus praktinis veiksmas.