Pastaruoju metu politiniais sumetimais daug rašoma apie lietuvių ir lenkų bendrą praeitį: akcentuojamas bendros valstybės turėjimas, broliuojamasi, didžiuojamasi net 1791 m. konstitucija (kuri, tiesą sakant, unifikavo buvusią Abiejų Tautų Respubliką, paversdama ją didžiąja Lenkija) ir pan.
Šitame fone pamirštami lietuvių ryšiai su tikraisiais etniniais broliais latviais, su kuriais mus sieja dar ir kraujo giminystė, susiliejus mūsų etnosams su kuršiais, žiemgaliais ir sėliais. Mat šiaurinės šių genčių žemės, XIII a. okupuotos vokiečių, nuo XIV a. ėmė latvėti, o pietinės, likusios LDK sudėtyje, ilgainiui sulietuvėjo. Čia verta priminti, kad į Lietuvą bėgo kovas pralaimėję baltai; pabėgėlių ar persikėlėlių gyventas vietas dar ir šiandien liudija vietovardžiai Kuršiai, Kuršeliai, Kuršėnai, Dainava (jotvingių), Prūseliai, Prūsiškės; apie tūkstančių žiemgalių pasitraukimą į Lietuvą 1290 m., kritus Sidabrei, paskutinei jų piliai, rašo ir kronikos.
Bendro kraujo su latvių protėviais galėjęs turėti net Vytautas Didysis – jo motina Birutė galėjusi būti ne žemaičių, o kuršių kilmės. XIV a. žemaičius nuo Baltijos tebeskyrė kuršiai – jie Lietuvos pusėje sužemaitėjo tik po gero šimto metų, t.y. XV a. (Vytautas gimė 1350 m., vadinasi, Kęstučio kelionė į Palangą galėjusi būti apie 1349 m., o Birutė gimusi bent keliolika metų anksčiau) Birutės kildinimas iš žemaičių bajoro Vidimanto šeimos yra tik mūsų istorikų romantikų fantazijos vaisius – jų laikais trūko žinių apie kitas šiaurines baltų gentis bei jų arealus, todėl manyta, jog žemaičiai prie Baltijos gyveną nuo neatmenamų laikų ir pats Palangos vardas esąs žemaitiškas (iš tikrųjų kuršiškas, kaip ir Kretinga, Ablinga, Būtingė ir kt.).
Bet grįžkim į Mindaugo laikus. Lietuvos valstybės vienijimas vyko tuo metu, kai aplinkiniai baltai atkakliai grūmėsi su atsibasčiusiais ir čia įsitvirtinusiais vokiečiais. Kaimynų baltų beveik šimtmetį trukusi kova (šiaurėje 1202-1290, Prūsijoje 1230-1274) leido Lietuvai laimėti laiko ir netrukdomai stabilizuoti politinę suirutę, netikėtai susidariusią XIII a. antrojoje pusėje po Mindaugo mirties. Kryžiuočių karai su Lietuva apogėjų pasiekė daug vėliau, Gedimino ir ypač Kęstučio laikais, kada kryžiuočiai sinchronizuodavo savo puolimus iš Prūsijos ir Livonijos pusių.
Latgaliai
XIII a. pirmojoje pusėje vokiečiams pavyko pavergti lyvius (finų gentį; jos vardu vokiečiai pavadino kraštą Livland, Livonia), sėlius ir latgalius. Latgaliai buvo gausiausia gentis tame regione; ji taipogi turėjo didžiausią aealą ir buvo bepradedanti valstybiškai struktūrizuotis – iš tų laikų yra žinomos latgalių kunigaikštystės Jersika, Talava, Atzelė ir Kuoknesė. Jersikos ir Talavos kunigaikštystės iki vokiečių ekspansijos buvo veikiamos Polocko ir Novgorodo krivičių: intensyviai su jais prekiavo, protarpiais jiems mokėdavo duoklę, orientavosi į stačiatikybę. Skirtingai nuo karingųjų kuršių ir ypač žiemgalių, latgaliai vokiečiams per daug nesipriešino, stengėsi konfliktus spręsti diplomatiniu būdu, sutikdavo su primesta vasalyste, net leidosi įtraukiami į kovas su kitas baltais – dalyvaudavo žygiuose kaip vokiečių kariuomenės dalis. Vėliau, nurimus vidaus karams Livonijoje, būtent latgaliai kėlėsi ar buvo keliami į išretėjusią Žiemgalą ir Kuršą ir tokiu būdu davė pradžią dabartinei latvių tautai bei kalbai.
Kad ir tapę kalavijuočių vasalais, latgaliai toliau palaikė tradicinius ryšius su lietuviais, tuo užsitraukdami vokiečių nemalonę. Pavyzdžiui, 1214 m. kalavijuočiai apiplėšė Jersikos pilį, keršydami už tai, kad jos kunigaikštis Visvaldis, būdamas Rygos vyskupo vasalas, „vis padeda lietuviams patarimais ir veiksmais“. Visvaldis paprašė lietuvių apginti jo pilį, ir 1215 m. lietuviai tai padarė. Per latgalių žemes lietuvių kariai dažnai žygiuodavę gilyn į kraštą, siekę estų kraštus.
Vėlesni Lietuvos istorijos įvykiai irgi neaplenkia Latgalos. Lietuva stengėsi pasiekti Dauguvą – tuometinį prekybos kelią tarp Rytų ir Vakarų – ir ją kontroliuoti. Lietuviai ne kartą pretendavo į Daugpilį, net turėjo netoliese Dauguvos krante pasistatę pilį. Šiuos savo siekius LDK įgyvendino tik 1561 m., kai Livonija, gelbėdamasi nuo Ivano IV kariuomenės siautėjimo, pasiprašė LDK globos ir beveik visa prisijungė prie Lietuvos. LDK (nuo 1569 m. – Abiejų Tautų Respublikos) sudėtyje Latgala išbuvo 211 metų – iki Pirmojo Respublikos padalijimo 1772 m. Politiniai saitai su ATR išlaikė Latgaloje katalikybę, suformavo skirtingą latgaliečių tarmę ir etninį identitetą.
Pirmasis Lietuvos krikštas
Tiek Mindaugo krikštas (1251), tiek karūnavimas (1253) irgi glaudžiai susiję su šiauriniais kaimynais. Kaip ir daugelio valdovų, Mindaugo krikštas pirmiausia turėjo politinių išskaičiavimų. Krikštu Mindaugas tikėjosi suardyti Tautvilos-Vykinto-Danilos koaliciją, ir tai jam pavyko. Priešingu atveju pakrikštytasis livoniečių statytinis Tautvila būtų buvęs paskelbtas teisėtu Lietuvos valdovu, kurį būtų galima legaliai remti karine jėga, jei Mindaugas su savo šalininkais priešintųsi. Ir Livonija, vokiečių praminta Marijos žeme, išplėstų savo valdas Lietuvoje, geografiškai susijungdama su Prūsija. Toks scenarijus tiek Lietuvai, tiek Livonijos tautoms, žinoma, būtų buvęs pražūtingas, nes būtų atvertas kelias masinei krašto kolonizacijai, ir likusius baltus su estais ilgainiui būtų ištikęs prūsų likimas.
Kitas krikšto pretekstas buvo natūralus siekis, jog Lietuva būtų pripažinta Europoje kaip valstybė ir iš kryžiuočių būtų atimtas motyvas ją puldinėti.
Mindaugo krikštui Livonijos ordinas su arkivyskupu pritarė ir jį skatino, tebepuoselėdami viltį paversti Lietuvą bažnytine Livonijos provincija. Šiuos jų planus sugriovė netrukus įvykusi Mindaugo karūnacija. Eiliuotoji Livonijos kronika, aprašydama šį įvykį, užsimena, kad karūnos Mindaugui ir Mortai buvo pagamintos Rygos meistrų. Mindaugo krikšto reikšmė dar nėra reikiamai įvertinta. Labai sureikšminamas antrasis, masinis Lietuvos krikštas 1387 m. ir tolesnis Lietuvos krikščionėjimas. Net teigiama, kad pirmosios krikščioniškos maldos į lietuvių kalbą Jogailos ar Vytauto buvo išverstos iš lenkų kalbos. Tai netiesa. Prof. Z. Zinkevičius yra įrodęs, kad net dabartiniuose lietuviškuose religiniuose tekstuose esama frazių, išverstų ne iš lenkų, bet iš Livonijos vokiečių kalbos. Pavyzdžiui, žegnonėje Dievo minėjimas (Vardan Dievo Tėvo) nukelia mus į XIII a. Livoniją. Nei lotyniškame (In nomine Patris), nei lenkiškame (W imę Ojca) variante žodžio Dievas nėra. Dievas minimas tik lietuviškoje, latviškoje ir prūsiškoje žegnonėje – taip tada dar žegnodavęsi vokiečiai, išlaikę krikščionių arionų tradiciją, atsiradusią IV a. Vadinasi, ne tik krikštą, bet ir pirmuosius bažnytinus tekstus mes gavom ne iš lenkų, o iš Livonijos vokiečių rankų.
Mindaugo mirtis ir kapas
Metraščiuose Mindaugo nužudymas aiškinamas Treniotos sąmokslu ir kad tai buvęs kerštas už pagrobtą Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Rašoma, kad, mirus Mortai, Mindaugas šermenyse Daumantienei pasakęs, jog mirdama Morta paprašiusi Mindaugą vesti ją, Mortos seserį, nes norėjusi mažus vaikus patikėti būtent seseriai, o ne kitai pamotei. Šį faktą prof. E. Gudavičius interpretuoja kaip didelę Mindaugo meilę Mortai ir norą turėti gyvą jos paveikslą.
Mindaugas buvo nužudytas 1263 m. drauge su dviem sūnumis Rukliu ir Rupeikiu. Nužudymo vietos metraščiai nenurodo.
Tačiau esama legendos, jog Mindaugas buvęs nužudytas ir palaidotas Agluonoje, Latgaloje, už 53 km į šiaurės rytus nuo Daugpilio (žr. 1 pav.). Agluona dabar priklauso Preilių rajonui. Ji yra Latvijos katalikų centras, čia stovi katedra, pastatyta 1780 m. vietoje buvusios medinės bažnyčios (nuo 1980 m. – bazilika), dominikonų vienuolynas 1993 m. Agluoną aplankė popiežius Jonas Paulius II.
Pirmasis žinomas liudijimas apie Mindaugo kapavietę Agluonoje mus pasiekė iš XVII a. Duobelės pastorius ir religinių raštų vertėjas J. F. Rivijus (Rivius, ?–1685) savo raštuose mini, jog 1618 m. Agluonoje, šalinant kažkokio seno bokšto griuvėsius, buvo rasta juodo marmuro antkapinė plokštė, liudijanti Mindaugo kapą. Vėliau ši plokštė išvežta į Kuoknesės bažnyčią, bet iki mūsų dienų neišlikusi, likęs tik teksto nuorašas, padarytas 1690 m. Jis skelbia, kad „šioje žemėje ilsisi Mindaugas (MENDOCUS), kunigaikštis (vadas?) lietuvis (DUX LITHUANUS), kuriam gyventi ir mirti buvo garbė, garbės reikalas. /…/ Karaliumi iš kunigaikščių (REX E DUCE) /…/ (tapęs?) pirmuoju /…/ Stabų garbintojas dvilypis (IDOLIS CULTor DUPLEX EST). /…/ Ir nebūdamas saugus (NEC TUTISSimus) klasta žiauria (ASTUTIAE CRUDELI) /…/ nužudytas (ocCISUS EST) metais išganymo (ANNO <…> SALUTIS) 1263 rugsėjo 12“ (žr. 2 pav.).
Pasak vienų, Mindaugas palaidotas ten pat, Agluonoje, pilkapyje į vakarus nuo bažnyčios, prie dabartinių kapinių (žr. 3 ir 4 pav.). Kiti gi teigia, jog Mindaugo palaikai esą buvę perkelti į bažnyčią, po altoriumi, kur virš kapo dominikonai buvo pritvirtinę atminimo lentą, tačiau neišlikusi ir toji.
Kodėl Mindaugas atsidūręs Agluonoje, Livonijos teritorijoje, pasakoja kita legenda. Esą Morta buvo kilusi iš šių vietų; ji buvusi vieno kilmingo latgalio – Madelonų (apie 2,5 km į pietryčius) pilies valdytojo – duktė, tad Mindaugas keliavęs į uošviją guosti Mortos tėvų dėl dukters mirties ir čia buvęs užkluptas sąmokslininkų.
Dėl antkapio įrašo, tiksliau, nuorašo autentiškumo galima diskutuoti. Blogiausia tai, kad neišlikęs originalas. Tačiau, antra vertus, vargu ar antkapinės plokštės istorija būtų buvus išlaužta iš piršto – sunku patikėti, kad nei su Lietuva ar Latgala, nei su katalikybe nesusijęs vokietis dvasininkas būtų ėmęsis falsifikuoti tokią istoriją.
Legendos turi teisę gyvuoti
Latviai labai pagarbiai traktuoja legendą apie Mindaugo žūtį Agluonoje ir Mortos Mindaugienės kilmę iš latgalių. Ši istorija pasakojama kiekvienam Agluonos svečiui ekskursijos po bažnyčią metu. Pabrėžiama, kad tai buvęs pirmasis ir vienintelis baltų karalius, stengęsis suvienyti aplinkines baltų gentis. Be to, nors Mindaugas save titulavęs lietuvių karaliumi (K. Mindow von Lithauen), popiežiaus pasirašyti dokumentai liudija, kad Mindaugas karūnuotas kaip rex Lettowiae. Livonijos kronikose Lietuvos vardo pirmasis skiemuo irgi yra Let- (Lettowen), o patys lietuviai Henriko Latvio vadinami Letones. Tokį šalies pavadinimą latviai populiariai aiškina kaip sąsają su šaknimi lat-, let-, lot- ir spėja, kad dalį valdų ar bent rezidenciją Mindaugas galėjęs turėti ir latgalių žemėse. Šitaip vėl grįžtama prie karalienės Mortos latgališkos kilmės. Šios hipotezės naudai liudija tai, kad Mortos sesuo Daumantienė nutekėjo ne kur nors už jūrų marių, o į kaimyninę Nalšią, kuri buvusi Lietuvos Sėloje, į pietus nuo Latgalos. Ieškoti žmonų už devynių girių vietiniams kunigaikštukams nebuvę įprasta.
Kai kurie Latgalos dvasininkai siūlo inicijuoti bazilikos altoriaus ir požemio ekspertizę – gal Mindaugas iš tiesų buvo perlaidotas į baziliką? Gal Lietuvos tikrai laukia tūkstantmečio atradimas tais pačiais jubiliejiniais 2009 m.?
Lietuvoje turime legendą apie Gedimino žūtį Veliuonoje 1341 m. ir jo kapą viename iš jos piliakalnių. Legenda apie Mindaugo kapą Agluonoje ir latgališką Mortos kilmę yra dar gražesnė ir svarbesnė – ji amžiams sujungia abi likusias baltų tautas – lietuvius ir latvius.
Literatūra:
Aglonas bazilika / Sast. S. Tuliša. Rėzekne, 1993.
Atskaņu chronika / Atdz. J. Saiva. Rīga, 1993. (Skaitmenys rodo eilutes.)
Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998.
Latkowski J. Mendog król litewski. Kraków, 1802.
Latvis H., Varbergė H. Livonijos kronikos I Parengė J. Jurginis. Vilnius, 1991.
LM – Lietuvos metraštis (Bychovco kronika) I Vertė R. Jasas. Vilnius, 1971.
Norbut T. Dzieje starozytne narodu litewskiego. Wilno, 1835. T. 1.
Zinkevičius Z. Lietuviški poteriai kaip istorijos šaltinis II Rinktiniai straipsniai. T. IV. Vilnius, 2004. P. 155-162.
Zinkevičius Z. Lietuvių tautos kilmė. Vilnius, 2005.
Padėka
Autorius nuoširdžiai dėkoja rytauto Didžiojo universiteto lektoriui Sigitui Lūžiui ir Kauno arkivyskupijos kurijos notarui Stanislovui Poniškaičiu i, padejusiems iššifruoti ir minimaliai interpretuoti antkapio tekstą, taip pat Tilžės (Latvija, Balvų raj.) klebonui Albertui Bu džei už papildomą informaciją apie Mindaugo minejimus latvių istoriografijoje.
Skelbta:
Voruta, 2007 balandžio 12.
DELFI, 2007 liepos 5. Žiemgala, 2008, l. P. 17-19.
Šis straipsnis paimtas iš Alvydo Butkaus knygos „Baltiškos impresijos“, Kaunas, 2008.
Deja, turėčiau jus nuvilti. T. Narbutas arba žmogus, kuriam jis pavedė, netiksliai, laisva maniera perpiešė užrašą iš 1697 m. kronikos (dėl kurios taip pat kyla klausimų), nors pastarojoje piešinys pakankamai aiškus. Netgi data pakeista į “reikalingą”, originale (?), berods, 1281 m., jei gerai pamenu (šį faktą nurodo straipsnyje, skirtame vadinamai Rivijaus kronikai, ir A. Dubonis). Todėl, norint perskaityti tekstą, reiktų žiūrėti į 1697 m. kroniką, kuri saugoma Mokslų akademijos archyvuose, o ne į T. Narbuto perpieštą variantą.
“Birutės kildinimas iš žemaičių bajoro Vidimanto šeimos yra tik mūsų istorikų romantikų fantazijos vaisius”.
Kad 1382 m. Algirdaičių nužudtas Vidimantas buvo Birutės tėvo brolis sakoma Lietuvos metraščiuose ir būtent toje jų dalyje, kuri buvo sudaryta dar Vytauto laikas.
Kitas klausimas, kas ir kada apskelbė Birutę žemaite. Metraščiuose apie jos etninę (ar gentinę) priklausomybę nesakoma nieko, Strijkovskis vadina ją lietuvių didžiūno dukra (ir tai teisinga, nes politine prasme palangiškiai tuo metu buvo lietuviai). Taigi žemaite Birutė greičiausiai buvo padaryta tik XIX a., be to, atrodo, kad tai nutiko nesąmoningai.
Antkapio nuorašo tekstas imtas ne iš T. Narbuto veikalo, bet iš latvių šaltinio (Aglonas bazilika). Iš kur ėmė latviai – nežinau, bet nuo narbutinio šis šiek tiek skiriasi kai kurių raidžių fragmentais. Vienur kitur skiriasi ir Narbuto vertimo dalis, kur raidžių likę tik fragmentai ar jų nelikę visai. Pavyzdžiui, raides “XcNuiS” penktos eilutės gale Narbutas interpretavo kaip “krikščionis”.
Gerb. Butkau, jūsų tekstuose labai ryški tendencija dabartinės Latvijos teritorijoje gyvenusias baltų gentis laikyti “latviškomis” iš prigimties. Tačiau kokiu pagrindu? Ar tik tuo, kad Livonijos valstybei priklausiusios baltų gentys politinių aplinkybių buvo sulydytos į vieną etnosą, kuris ilgainiui imtas vadinti”latvių tauta”? Ar jūs galite įrodyti bent jau tai, kad iki vokiečių ekspansijos XIII am. dabartinės Latvijos teritorijoje gyvenusias baltų gentis (kuršius, žiemgalius, sėlius, latgalius) siejo ypatingesni ryšiai, nei kiekvienos iš jų ryšiai su lietuvių etnosu, t.y. ar būta vienokio ar kitokio jų junginio, kurį būtų galima laikyti dabartinės latvių tautos pirmtaku, ir kuris priešpastaė save lietuvių etnosui? Kiek žinau, to neįmanoma įrodyti. Atvirkščiai, to meto šaltiniai vienareikšmiškai kalba apie atskirus, aiškiai apibrėžtus kuršių, žiemgalių, latgalių ir iš dalies sėlių gentinius junginius, kurie grečiau konfliktavo tarpusavyje nei rodė tendenciją jungtis į kokį vieną junginį. Aš suprantu, kad “politkorektiškumas” reikalauja “nekelti bangų” ir nekonfliktuoti su Latvija ir latvių tauta, kaip bene vieninteliu patikimu mūsų sąjungininku, bet toks nekritiškas dabartinės situacijos perkėlimas į praeitį neturi nieko bendro su mokslu. Būtų gerai, kad ir jūs tai išskirtumėte. Juk galima su latviais susitikus gražiai pakalbėti apie “latvių” ir lietuvių bendradarbiavimą XIII am., tačiau tai netrukdo tuo pat metu moksliniuose ar mokslo populiarinimo darbuose laikytis mokslinės tiesos. Šiaip jau nenorėčiau, kad dėl tokių kritiškų pastabų būtų pykstamasi. Yra svarbesnių dalykų, kurie mus vienija, o vienybė su latvių tauta – vienas iš tokių. Gal ateis laikas ir patys latviai pradės brandžiau į savo praeitį žiūrėti ir tada gerb. Butkui nebereiks eksploatuoti “politkorektiškumo”.
“Šiaip jau nenorėčiau, kad dėl tokių kritiškų pastabų būtų pykstamasi.”
Aš irgi. Rusai taip pat nenorėtų, kad dėl baltarusių bei ukrainiečių būtų pykstamasi. Jų argumentai tokie patys, kaip jūsų, tik ne baltų, o rytų slavų atžvilgiu.
P.S. Ramūnui.
Carų laikais baltarusių ir ukrainiečių kalbos net kalbomis nelaikytos. Tai buvo tarmės. “Velikorusskogo jazyka”. Tad jūsų su Baranausku pasamprotavimai apie latvius kaip apie lietuvių etnoso ir lietuvių kalbos tęsinį yra tik dviračio išradinėjimas. Italai irgi galėtų tvirtinti, kad prancūzų, ispanų ir portugalų tautos ir kalbos yra viso labo “sugadinti” romėnai su “sugadinta” šnekamąja lotynų kalba.
tamsta Butkau, gerbiu jus kaip zmogu, bet remtis sovinistiniais didziarusiskais teiginiais nederetu, Kijevo Rusios zmones ir dabartiniai rusai ne tik kad ne broliai, bet net ne gimines…todel ir slavu kalba i Rusia atejo is Bulgarijos su krikstu (panasiai kaip ir pas mus Mindaugo krikstas nelaikomas krikstu, taip ir pas juos pirmasis krikstas atneses kalba 886 metais nelaikomas ju krikstu), o ne is gretimos moskovijos kuri net neiejo i Kijevo rusios sudeti, o buvo vasale…beje Gudus dar patys novgorodieciai ivardino Lietuviais kai ikure Vitebsko ar Polocko tvirtove pakeliui i musi su turkais
ir del Latviu tai ka jus laikote tauta? visi zinom kad Latvija buvo sulipinta is keliu zemiu kur Kursiai ir Zemgaliai buvo artimesnio etnoso mums nei Latgaliams, tad ties kuria vieta sustoti? kaip matau jums malonus yra kryziuociu okupacijos faktas ir jus toki darini vadinate naturalia tauta? panasiai dabar yra afrikoje kur sienos nubraizytos okupantu perskiriant daugybe etniniu grupiu pusiau ir taip formuojant naujas tautas
O Lietuva ar ne nei taip pat?
Ar tikrai buvo lietuvių gentis?
Gal jos net nebuvo, o Lietuva yra sąjunga (susiliejusių į vieną visumą giminingų genčių, pvz.)?
Butkus: “Tad jūsų su Baranausku pasamprotavimai apie latvius kaip apie lietuvių etnoso ir lietuvių kalbos tęsinį yra tik dviračio išradinėjimas”. Kur ir kada aš teigiau, kad latviai yra lietuvių etnoso ir lietuvių kalbos tęsinys? Nepripaišykit oponentui to, ko jis nėra sakęs. Iš to, ką esu parašęs savo komentare jūsų tekstui galima padaryti tik tokią išvadą: XIII am. egzistavo lietuvių (su savo subetnosais), kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių etnosai (galima dar pridėti – jotvingių) etnosai. Jūs gi norite įrodyti, kad jau jau tuo metu egzistavo latvių etnosas. Mano manymu tai absurdas. Nors, jei galit, pabandykit įrodyti savo tezę. Kol kas iš jūsų nesulaukiau nė mažiausio bandymo tai padaryti (jūsų bandomos išvesti analogijos su rusų požiūriu į baltarusių ir ukrainiečių tautas nieko neįrodo. Norint ką nors įrodyti, jums vis tiek tektų imtis baltų genčių istorijos šaltinių). Atrodo tenka konstatuoti jūsų bejėgiškumą šiuo konkrečiu klausimu. Deja, yra kaip yra.
“XIII am. egzistavo lietuvių (su savo subetnosais), kuršių, žiemgalių, sėlių, latgalių etnosai (galima dar pridėti – jotvingių) etnosai. Jūs gi norite įrodyti, kad jau jau tuo metu egzistavo latvių etnosas.”
Ne kartą esu rašęs, jog latvių konsolidacija ar net formavimasis vyko nuo XIV a. Lietuvių etnoso plėtra vyko irgi tada, asimiliuojant pietų kuršius, pietų žiemgalius, sėlius ir šiaurės jotvingius. O dėl latvių kilmės yra dvi hipotezės a) jie ir jų kalba susiformavo žiemgalių pagrindu; b) į karo nualintas ir aptuštėjusias žiemgalių ir kuršių žemes XIV a. kėlėsi ar buvo keliami mažiausiai nukentėję latgaliai, kurie ir šiaip jau buvo gausiausia šiaurės baltų gentis. Daugelis baltistų laikosi būtent antrosios hipotezės. Patys latgaliai vokiečių dar buvo sinonimiškai vadinami ir latviais (letais: Letthi vel Letthigalii); žr. p. 16-18 knygoje “Latviai” (http://www.lt-lv-forum.org/files/Latvijos%20istorija.pdf).
Tad kategoriškai teigti, kad XIII a. dar nebuvo latvių, būtų neprotinga.
Kitas dalykas, kad latviai tradiciškai savinasi VISUS kuršius ir žiemgalius, laikydami juos savo protėviais. Į šį arogantišką jų teiginį esu ne kartą atkreipęs jų dėmesį tiek individualiai, tiek konferencijose (žr. p. 160-161: http://donelaitis.vdu.lt/lkk/pdf/Baltiskos_im.pdf; taip pat latviškai ten pat p. 156-158). Teko kryžiuoti špagas su latviais ir dėl Palangos (ten pat, p. 22-24)
Gerb. dr. Butkau, šis paskutinis jūs komentaras iš tiesų labai dalykiškas.
Taip, aš žinau hipotezę, kad latvių tauta susiformavo latgalių pagrindu. Ji iš tiesų atrodo pagrįsčiausia. Juk akivaizdu, kad etnonimai “latviai” ir “latgaliai” yra susiję, giminiški. Be to, iš tiesų latgaliai po XIII amžiaus kovų dabartinės Latvijos teritorijoje liko gausiausias baltų etnosas. Tačiau vis dėlto, gerb. dr. Butkau, kaip bežiūrėsi, latgaliai tai dar ne dabartiniai latviai (juo labiau, kad kad dabartinis etnografinis Latvijos regionas – Latgala – demonstruoja ryškų atsiribojimą nuo likusių Latvijos regionų, taip pat ir stengiasi išsaugoti savo tarmę). Todėl kalbėti apie latvių etnosą XIII – XIV a. vis dėlto vargu ar būtų pagrįsta.
Ta pačia proga noriu pareikšti jums savo pagarbą, kad stengiatės apginti istorinę tiesą susitikimuose su latvių mokslininkais. To aš nežinojau. Žinau, kaip tai nelengva kartais būna (konfliktuoti juk nėra malonu – bent jau man tai būna labai sunku). Tikiu, kad tokių pastangų rezultatas bus tiek latvių, tiek ir lietuvių istorinės savimonės skaidrėjimas.
“latgaliai tai dar ne dabartiniai latviai (juo labiau, kad kad dabartinis etnografinis Latvijos regionas – Latgala – demonstruoja ryškų atsiribojimą nuo likusių Latvijos regionų, taip pat ir stengiasi išsaugoti savo tarmę).”
Latgaliai nuo 16 a. vidurio, o tiksliau nuo 17 a. (po ATR karo su švedais) buvo visiškai atkirsti nuo likusių latviškų žemių ir vystėsi atskirai. Todėl ir atsirado tokie kalbos skirtumai, kultūros (katalikiškos) savitumai ir bendras atsilikimas dėl ilgo virimo lenkiškame padaže.
Dabartiniai lietuviai juk irgi ne tie, kurie buvo Mindaugo laikais. Išplito į Pietų Kuršą, Žiemgalą, Šiaurės Jotvą (dzūkai). Sūduva (Suvalkija) lietuvių buvo apgyvendinta tik nuo XV a., kai baigėsi kovos su vokiečiais. Iki tol toji žemė buvo virtusi buferine dykra dėl nuolatinių karų. Žemaičiai dėl kuršių substrato taip nutolo, kad dabar yra linkę skelbtis net atskiru baltų etnosu.
kas ta ziemgala??? tai gal ir ziemaitija??? ir kas ta suduva??? tai gal ir deinuva??? ar vistik Sodu ir Dainu krastas??? semigalai ir semigitai/samogitai yra tie patys Zemaiciai ir Zemaiciu Galai/Galindai…na kada ismesit visa bjaurasti is savo kalbos uznesta okupantu????? kada??? Lietuviai, jus Lietuviai…pasiklyde savo paciu kalboje
Jokios Žemaitijos niekada nebuvo, nes tokios genties – žemaičių – nėra buvę.
Tai – etnografinis pavadinimas.
O, va štai žiemgaliai pasak Livonijos kronikininkų anksčiau turėjo karalių negu Lietuva.
be to Pietu Yatviagus mes vadinome Dainaviais tad prasom ir rasyti Siaures Dainava, o Jotuva yra visa buvusi LDK be Skitu=Ukrainieciu=Galu zemiu
ar dar nepastebejot kad visos kaimynines salys musu kalboje vadinamos -ija isskyrus pacia Lietuva? Nes -ija nera Lietuviu kalbos galune, mes nesakom bendrija, mes sakom bendrove, bendrynas, bendrybe, bendruva, bendruma, o -ija atejusi (ivija, ilija nera su galunemis -ija, tai yra sakniniai dariniai) is Lotynu kalbos galunes -ia, tad tiek aukstaitija tiek zemaitija kilusios is lotyniskos formos samogitia kas pradzioje net galejo reiksti pusiau Gotija=Jotija(Jota), tiksliau Joti arba Jotai, nes lotyniskai Lietuviu kuopines galunes -ai keisdavo i kuopos uzbendrinima -ia (kaip Lietuviai ir Lettovia), ir aukstaiciai jau Vytauto padaryti gincams su kryzeivomis.
Aciu labai!