Inga Baranauskienė, www.alkas.lt, www.voruta.lt
Reikalavimai lenkų vardus ir pavardes lietuviškuose pasuose rašyti lenkiškai netyla – negelbsti nė Konstitucinio teismo išaiškinimai, kad to neleidžia Konstitucija, įtvirtinanti lietuvių kalbą kaip valstybinę, nei kiti argumentai. Lenkijos vadovai pučiasi ir nevažiuoja į Sausio 13-osios dvidešimtmečio minėjimą, vietinės Lenkų rinkimų akcijos atstovai nepaliaudami virkauja Europos Parlamente ir kitose tarptautinėse institucijose. Jiems antrina ir mūsų vietiniai į intelektualo statusą pretenduojantys kosmopolitai, o tie, kurie drįsta prieštarauti, kaltinami visomis įmanomomis nuodėmėmis, pradedant šiaudiniu patriotizmu ir egoistišku nacionalizmu, baigiant sąmoningu strateginės partnerystės su Lenkija griovimu ir mažne siekiu įstumti Lietuvą atgal į Rusijos įtakos sferą.
Betgi atidėkime į šalį emocijas ir pasvarstykime, kaip reikėtų spręsti svetimvardžių rašymo problemą, vadovaujantis netgi ne Konstitucija ir lietuvių kalbos rašybos taisyklėmis, o elementariu sveiku protu. Galima ir netgi reikia sutikti, kad vardas, kuriuo žmogus įpranta būti šaukiamas gimtąja kalba, o taip pat paveldėta šeimos pavardė yra svarbi – bene svarbiausia – asmeninės tapatybės išraiška. Tačiau vardas – tai ne firmos ženklas, skirtas pirmiausiai vizualinei identifikacijai, ir ne raidžių ar kitų simbolių rinkinys pase. Vardas – tai visų pirma tam tikra garsų kombinacija, su kuria asmuo susitapatina dar kūdikystėje, ir kuris gali būti užrašomas, pasitelkus bet kurią sutartinę simbolių sistemą – kad ir akliesiems skirtą Brailio raštą.
Žinoma, užrašyti garsus taip, kad vėliau juos būtų galima tikslai atkurti – nelengvas darbas, ir geriausiai tą užtikrina kiekvienos kalbos nacionalinė rašmenų sistema, t. y. tie simboliai, kurie santykiauja su gyvąja kalba nuolatos.
Vis dėlto asmenvardžiai (kaip, beje, ir vietovardžiai) negali funkcionuoti vien savo kalbos ribose. Kadangi, skirtingai negu prasminiai žodžiai, jie nėra verčiami, o žmonės nuo amžių bendrauja su kitakalbiais, asmenvardžiai neišvengiamai keliauja į svetimas kalbas. Ten patekę, jie taip pat neišvengiamai modifikuojasi: šiek tiek pasikeičia tarimas, forma priderinama prie atitinkamos kalbos gramatikos taisyklių – taigi, asmenvardžiai, kaip ir visi imigrantai, privalo adaptuotis svetimoje terpėje. Šios adaptuotos šnekamojoje kalboje funkcionuojančios formos ir tampa pagrindu asmenvardžių užrašymams – bent jau tokia yra iš gilios senovės ateinanti tradicija.
Vis dėlto dabar daug kas keičiasi. Visų pirma, dėl visuotinės biurokratizacijos oficialia tampa būtent rašytinė asmenvardžio forma. Ir tuomet neišvengiamai iškyla klausimas: kaip rašyti asmenvardį (ar net bet kurį kita svetimvardį) – vartojimo ar originalo kalba?
Rašymas originalo kalba atrodo patraukliai. Vertėjams ar šiaip biurokratams nebereikia sukti galvos, kaip integruoti svetimvardį į savo kalbą – kaip radai, taip nurašei arba tiesiog nukopijavai, pasitelkęs „Copy-Paste“ funkciją. Tačiau vargas tam, kam paskui prisireikia tokį užrašymą perskaityti.
Turbūt visi prisimena tą atsitikimą, kai ES užsienio reikalų komisarė Katrina Ašton (Catherine Ashton) nesugebėjo ištarti ES atstovu Afganistane paskirto Vygaudo Ušacko pavardės ir pavadino jį „Usaku“. Pats Ušackas tikriausiai pasijuto kiek nejaukiai, o ir komisarė tapo žiniasklaidos pajuokos objektu. Bet juk tai ne jos kaltė, kad anglų kalboje svetimvardžiai rašomi visiškai neatsižvelgiant į jų tarimą, o įvairių diakritinių ženklų apskritai neįmanoma prisiminti, juolab kad skirtingose kalbose jie dažniausiai išreiškia skirtingus garsus.
Originalios rašybos vaikymasis dažnai baigiasi absurdiškai, štai neseniai pakliuvo į rankas grafo Juozapo Tiškevičiaus „17-ojo lenkų kavalerijos pulko istorija“ – tiksliau, jos vertimas. Viskas būtu gerai, bet kadangi veikalas buvo parašytas prancūziškai XIX a., o vertėjas vadovavosi pastaruoju metu įsivyravusiomis svetimvardžių rašybos taisyklėmis, lenkų kavaleristai, užuot buvę Juzefais, Michalais ar Juliušais, virto Žozefais (Joseph), Mišeliais (Michel) ir Žiuliais (Jules).
Pastarasis atvejis, beje, parodo ir tai, kad asmenvardžio rašytinė forma turi būti kažkaip įforminta ir atitinkamo asmens gimtąja kalba, antraip trečiojoje kalboje jis gali neatpažįstamai išsikraipyti. Kitaip tariant, jei norime išvengti nesusipratimų, asmenvardžius dokumentuose (ir kitur) turime rašyti dviem kalbomis – asmens gimtąja (ar jo pasirinktąja), kad egzistuotų tam tikras asmenvardžio etalonas, ir ta, kuria numatoma tuos įrašus skaityti.
Kadangi dokumentai išduodami santykiams su valstybinėmis institucijomis, taigi ir pagrindinis asmenvardžio įrašas turi būti valstybine kalba – t. y. ta, kurią supranta valstybinių institucijų darbuotojai, ir kurios supratimo iš jų reikalaujama oficialia tvarka. Tuo tarpu originali asmenvardžio forma asmens gimtąja kalba gali būti nurodoma kaip papildoma informacija atskirame puslapyje.
Būtent tokia filosofija nusprendė vadovautis dauguma mūsų Seimo narių, priimdami svarstyti įstatymo projektą, pagal kurį nelietuviški asmenvardžiai galėtų būti įrašomi į pasą, naudojant asmens gimtosios kalbos rašmenų sistemą, kaip papildomas įrašas. Tik lenkams šis variantas vėl netinka – skundžiamasi, kad toks papildomas įrašas nebus pripažįstamas trečiosiose šalyse.
Vis dėlto tai jau ne Lietuvos, o tarptautinės biurokratijos problema, kurią bent jau Europos Sąjungos mastu būtų nesunku išspręsti, jeigu Lenkija su Lietuva ir Latvija (kuri jau yra patvirtinusi tokią svetimvardžių rašybos sistemą) imtųsi inicijuoti tarptautines taisykles, nurodančias, kad tais atvejais, kai asmens tautybė nesutampa su pilietybe, jo vardas ir pavardė turėtų būti rašomi, orientuojantis į papildomame paso įraše nurodytą formą gimtąją kalba. Mažų mažiausiai, tokį principą būtų galima įtvirtinti dvišaliu susitarimu.
Svarbiausia, kad papildomas įrašas yra vienintelis būdas užtikrinti, kad originalios vardo ir pavardės formos įrašymo į dokumentus teisė būtų vienodai prieinama visų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovams – įskaitant tuos, kurių gimtosios kalbos rašyba yra grindžiama nelotyniško pagrindo rašmenimis. Išties keista, kad dėl savo pavardžių rašybos besisielojantys lenkai nė nepagalvoja, kad panašių reikmių bei norų gali turėti ir rusai, baltarusiai, žydai ar totoriai, nė nekalbat apie kinus ar arabus, kurių Lietuvoje taip pat yra, nors ir nedaug.
Ir Lietuvos Konstitucija, ir tarptautinės žmogaus teisių normos griežčiausiai draudžia diskriminaciją etniniu pagrindu, taigi diskriminacija raidyno (ar rašmenų sistemos) pagrindu taip pat negalima. Suteikdama privilegiją lietuviškuose pasuose rašyti originalias vardų formas atstovams tų tautų, kurios raštui naudoja lotyniško pagrindo abėcėlę, Lietuva šiurkščiausiu būdų pažeistų visas tarptautines žmogaus teisių konvencijas, ir tuomet būtų tik laiko klausimas, kada koks nors rusas, graikas ar arabas pateiks ieškinį Europos žmogaus teisių teismui (beje, būdamas visiškai teisus). Siekiant išvengti tokios kolizijos, negalima pataikauti vien savo tautinės bendruomenės interesų tepaisančių ir be jų nieko nematančių Lenkų rinkiminės akcijos atstovų bei juos remiančių Lenkijos politikų reikalavimams įteisinti lietuviškuose pasuose lenkišką pavardžių rašybą. Tikiu, kad Lietuvos Seimo nariai sugebės jiems priešintis ir toliau.
Labai aiškūs ir nuosekliai pagrįsti argumentai!
Man ir patiko.
Inga, jau ne priešintis reikia o baigti priimti įstatymą kuris turėjo būti priimtas iki 2010 06 08 d. Bet įstatymo priėmimas sąmoningai pristabdytas ir jį stabdo ne LRA o Kubilius. Tad priešintis reikia ne LRA-ui o Kubiliui. Tad Tavo straipsnis turėtų baigtis taip: “Tikiuosi Seimo nariai sugebės ir toliau priešintis Kubiliaus spaudimui ir valios priimti pavardžių rašybos įstatymą (leidžiantį pavardes LR piliečio pase, esant poreikiui, greta lietuviškos formos rašyti ir kitų kalbų rašmenimis) jau artėjančioje Seimo pavasario sesijoje.
Gerai, Jonai, sutinku su tavo pasiūlyta pabaiga.
Belieka tik pasiskaityti Seimo nariams ir sugebėti priešintis A.K. (nepainioti su Armija Krajova).
Sakyčiau, Kubilius tinginys. Jis turi dirbti, o ne dejuoti.
O jis ir dirba nedejuodamas, visomis išgalėmis stengiasi, kad lietuviški pasai būtų pilni heroglifų, o lietuviškai juose rašyti būtų uždrausta.
“Įvairiose Lenkijos strategijose Lietuvai rašoma, kad: reikia išsiaiškinti kokiose srityse lietuvių kultūra yra silpna ir jas užpildyti lenkų kultūra. Siekti, kad Balstogės universiteto Vilniaus filialui būtų grąžintas prieš karą buvęs Stepono Batoro vardas, vėliau perimti ir patį Vilniaus universitetą. Balstogės universiteto Vilniaus filiale įsteigti europeistikos specialybę, kad lenkų kalba būtų rengiami specialistai lenkiškoms savivaldybėms. Kita iš Lenkijos politikos strategijų – stiprinti Vilniaus krašto lenkų ryšius su Gardino ir Lydos lenkais. /…/ „Vilniukų“ suvažiavime dalyvavęs Lenkijos Senato vicemaršalka Marekas Ziolkowskis per radijo stotį „Znad Wilii“ sakė, kad kai 2011m. bus galimybė laisvai pirkti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, tai Lenkijai nebus didelė problema susigrąžinti Vilniaus krašto nekilnojamąjį turtą…“
Belieka tikėtis, kad Seime dar liko žmonių, suprantančių, kad valstybinė lietuvių kalba yra mūsų tapatybės pagrindas ir nelygstama visos Tautos vertybė, lygiai kaip Valstybės teritorija bei Konstitucija. Jei dar kuo nors ir pasireiškia mūsų lietuviškumas, tai pirmiausia kalba ir lietuviška raštija. Jei šie dalykai pateikiami kaip kliūtis, einant į Vakarus ir siekiant saugumo bei ekonominės gerovės, tai tuomet kai kurių valdžios pareigūnų vadinamosios real politik tikslas, matyt, yra tapti viena iš Lenkijos vaivadijų – tuomet automatiškai būsime visomis įmanomomis jungtimis ir visais vamzdžiais sujungti su išsvajotais W-akarais, tuomet ir sėkmingai integruosimės į juos, užsitikrindami III-osios Žečpospolitos efektyvią apsaugą.
Paprasta ir aišku. Kodėl seimūnai nepasidomi kitų argumentais, jei patys jų nesugalvoja? Būtų įdomu, kad seimūnai pakomentuotų ar pabandytų kontraargumentuoti straipsnio mintis. Įdomu, kaip jiems pavyktų…
Irena, o Seimūnai (dauguma) pasisako už Ingos mintis, tiesiog jiems neleidžia balsuoti A.Kubilius visaip stengiasi numuilinti klausimą atidėti neribotam laikui sprendimų priėmimą ir tt. Žodžiu sabotuoja.
“Ašigalio kortelė” (Karta Polaka) yra diskriminacinis tautiniu pagrindu dokumentas. Kad nebūtų diskriminuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, būtina sudaryti vienodas sąlygas visiems, turintiems Lietuvos Respublikos piliečio pasą:
1. Laisvai dirbti Lenkijos Respublikos teritorijoje be papildomo leidimo;
2. Vykdyti ekonominę veiklą Lenkijos Respublikos teritorijoje vienodomis sąlygomis kaip ir Lenkijos Respublikos piliečiai;
3. Gauti Lenkijos Respublikoje nemokamą švietimą;
4. Iškilus pavojui Lenkijoje, gauti nemokama sveikatos priežiūra tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Lenkijos piliečiai;
5. Turėti galimybę nemokamai aplankyti muziejus Lenkijos teritorijoje.
6. Gauti pirmenybės tvarka lėšų iš Lenkijos valstybės ar savivaldybių biudžetų.
Tada jokių problemų su “kortomis”.
Ta “Ašigalio kortelės” teiginio dalis, kad ši kortelė patvirtina priklausomybę kokiai nors tautinei grupei yra daugiau deklaratyvi – neturi jokio istorinio pagrindo Vilniaus “krašto” vietinims gyventojams, kurių protėviai dar XIX amžiaus viduryje buvo lietuviai ir lenkais savęs nelaikė, nes nemokėjo lenkiškai.
Lenkijos 1919 metais pradėtas karas pažeidė 1569 Liublino unijoje nustatytą ir iki šio laiko galiojančią “de jure” sieną tarp Lenkijos ir Lietuvos. 1919 Lenkijos pradėto karo Taikos sutartis dar nepasirašyta, Lenkijos okupacinė armija neišvesta iš Lietuvos valstybės teritorijos: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Punsko.
Šis karas gali būti pavadintas “Šimtamečiu karu”, jei Taikos sutartis nebus pasirašyta iki 2019 metų.
Bet kurią temą diskutuojant apie “lenkus” Lietuvoje – logiškas susidaro vaizdas, kad gal būt Varšuvoje egzistuoja virtualus projektas “Lenkija Lietuvoje”, t.y. valstybės valstybėje kūrimas.
Tada logiškai atrodo bet kuris spaudimas Lietuvai:
TAUTINĖS MAŽUMOS PAVADINIMAS. Jie save vadina “lenkais Lietuvoje” – tai atitinka projektą “Lenkija Lietuvoje”. Lietuviškai kažkodėl vadinami kitaip – “Lietuvos lenkais”.
PAVARDŽIŲ RAŠYBA nelietuviškais rašmenimis pagrindiniuose dokumentų dalyse. Prieštarauja Lietuvos įstatymams, bet neprieštarauja virtualiam projektui “Lenkija Lietuvoje”? Įvedus kelias lotyniškas raides – sekantis etapas būtų reikalavimas dokumentuose įvesti pilną lenkišką raidyną su visais diakriniais ženklais, nes tik lotyniškos raidės atseit pažeistų lenkais laikomų žmonių teises į “teisingą” užrašymą? Toks pavardžių įrašas būtų pagrindas reikalauti, kad lenkiški diakriniai ženklai būtų privalomi žiniasklaidoje, o lietuviai mokėtų teisingai juos perskaityti ir ištarti? Bet pakėlus archyvus – vietinių gyventojų protėvių pavardės atrandamos LIETUVIŠKOS. Tada kas bus laikoma “originalia rašyba” ar senos lietuviškos pavardės lietuviškais rašmenimis, ar 1920-1939 metų okupacijos laikotarpiu sulenkintos pavardės lenkiškais rašmenimis?
GATVIŲ LENTELĖS IR AUTOBUSŲ MARŠRUTAI.
AWPL motyvuoja abstrakčiu teiginiu, kad vietovėse, kur naudojamos kitos kalbos – tai būtų privaloma? Bet įdomus rezultatas – kalbama abstrakčiai apie “kitas vartojamas kalbas”, o užrašai tik LENKIŠKAI. O kur užrašai “kitomis vartojamomis kalbomis”? Be to, kodėl šie antri užrašai nevalstybine kalba kabinami ne “tose vietovėse” – o visame Vilniaus rajone, tas pats ir visame Šalčininkų rajone?
Ar Vilniaus ir Šalčininkų rajonai yra virtualaus projekto “Lenkija Lietuvoje” teritorijos?
O Vilniaus miestas irgi “Lenkija Lietuvoje”? Nes pasigirsta siūlymų Vilniaus miesto VISAS gatves dubliuoti lenkų kalba, o prie įvažiavimo į miestą iškabinti neegzistuojantį toponimą “Wilno”?
TAUTINIAI RŪBAI ir kita etnografija.
Iš Vidurio Lenkijos nukopijuoti tautiniai rūbai yra “Lenkijos Lietuvoje” dalis? Kodėl vietiniai, laikantys save lenkais, nenaudoja tautinių rūbų, kurie tradiciškai vystėsi Vilniaus “krašte”? Todėl, kad jie nesiskiria nuo lietuviškų?
Gal kas žino, kuo skiriasi frazės lenkų kalba “na Litwie” ir “w Litwie”?
Ar tikrai frazė “na Litwie” reiškia kažką, kaip teritoriją lenkijos sudėtyje, o “w Litwie” reikštų “Lietuvoje, kaip kitoje valstybėje”?
Ar tokiu atveju vietinis Vilniaus apylinkų lietuvių-baltarusių kilmės tuteišis, Lenkijos politikų pavadintas “Polak” ir patalpintas vietininke “na Litwie” (t.y. “Polak na Litwie”) reikš:
“Vilniaus apylinkų lietuviškai baltarusiškos kilmės žmogų, esantį vienoje iš Lenkijos valstybės žemių” ???
Čia tos pačios ”tautinių” vardų ne-suprantamybės.
Andriejus (Andriuša)- patapęs Andriumi (koročie), kurį komentuoja Džonas- Jonas (šv.)
,
Dėl diskriminacinio siūlymo leisti pavardžių rašybą ir (tik) kitais, ne vien lietuviškais, lotyniško pagrindo rašmenimis: apie 300 tūkst. Lietuvos žmonių teisės į pavardžių rašybą gimtosios kalbos rašmenimis bus apribotos… Nes panašūs į Tomaševskį veikėjai reikalauja leisti perrašyti pavardes “originalo” kalba tik lotyniškos abėcėlės vartotojams, kas, deja, nepalieka jokios, netgi teorinės galimybės toms tautinėms mažumoms, kurių gimtosios kalbos raidynas nelotyniško pagrindo (kirilica ir kt.). Tad, ar puikų teisinį išsilavinimą turintys aukščiausi valstybės pareigūnai nežinojo, kad šis projektas iš anksto pasmerktas žlugti kaip nesuderinamų prieštaravimų kupina utopija? Be abejo, žinojo… Tačiau ir žinodami, vis tiek gilino prarajas tarp LT piliečių – primygtinai siūlė valstybei pasinaudoti bendranacionalinį – pilietinį solidarumą slopinančiu metodu, skatinančiu vienos tautinės bendrijos etnocentrizmą kitų tautinių mažumų, ir, kas be ko, visos Lietuvos atžvilgiu.
Tik nesakyk, Kubiliau, kad negali dirbti be tų lenkiškų raidžių
Klausimėlis gerbiamai autorei ir kitiems antrojo puslapio įrašo šalininkams:
– ar Tamašauskui ir jo beraščiams rėmėjams bus leidžiama patiems sava ranka įsirašyti “originalias” pavardės formas į LR pasą?
– jei ne, tai ar kiekvienoje pasus išduodančioje įstaigoje bus įsteigta įvairių kalbų mokovų (valstybės tarnautojų su universitetiniu išsimokslinimu ir patvirtinta kalbininko kvalifikacija bei atitinkamu iš mokesčių mokėtojų įmokų skiriamu atlyginimu)tam antrajam paso puslapiui pildyti?
Be abejo, Lenkija mums galėtų deleguoti kokį 100 tokių antrojo puslapio specialistų, bet, jei laikytumės Konstitucijos, tai jie turėtų išlaikyti lietuvių kalbos kvalifikacinį egzaminą.
Bet, jei jau siūlote, tai gal jūs jau ir žinote, kaip ten su tuo antruoju įrašu bus?
Su antruoju įrašu turėtų būti taip: pavardė perrašoma iš atitinkamo dokimento originalo (tam kalbibinku būti nereiki – tik kopijuojama), jei tokio originalo nėra turėtų būti rašoma tik lietuviškai. Galimas ir tam tikras mokestis žyminis už antrąjį įrašą. Tiesa, Latvijoje tai vis tiek ir papildomamae puslapyje rašoma tik lotiniškojo pagrindo rašmenimis – kirilicos ir heroglifai neleidžiami. Tvarka kaip bus pas mus turėtų būti nustatyta priėmus principinį įstatymą.
Manau, kad tokio dalyko, kaip rašymas originalo kalba, nėra, tai rašymas tam tikros šalies raštu, galima pavadint ir tam tikra garsų kodavimo sistema. Lenkišką vardą užrašius lenkiškais rašmenimis, reiškia, kad užrašyta lenkiškais rašmenimis, o ne originaliai, nes raštas tik priemonė užkoduoti garsą, vardas yra garsas, ne užrašas, gal po daug metų vardas ir taps užrašu, jei bus bendraujama tik rašto pagalba, bet abejoju. Vartojant žodžius – užrašyti originaliai, kuriama nauja samprata, kurią po truputi žmonės perima, kad jo vardas yra užrašas, o ne garsas, iškreipiant tikrąją jo reikšmę.
Jei leistų rašyti paso kitame lape kitos šalies raštu, manau galimėtų leist tik tiems, kurie įrodytų, kad jų protėviai atsikėlė iš tos šalies, tokiu atveju daugelis gal prisimintų ko nelabai nori ar neigia, būtų peno apmąstymams 🙂
Antrasis įrašas – trečiame puslapyje galės būti nors ir kinietiškais heroglifais. Išradinėti čia dviračio nereikia, reikia tik pasidomėti kaip tai jau keletą metų daro latviai.
Na sakau,- latviai heroglifų vis tik neleidžia rašyti. Leidžia tik lotiniško pagrindo rašmenimis. O aš leisčiau ir heroglifus. Bet čia jau detalės. Svarbiausia, kad žadama leisti. O Lenkų rinkimų akcija ir Kubilius su Simašium vis triūbija, jog Seimas uždraudė, nepriėmė, neleido…
Sutinku ir remiu , kad mūsų lietuvių kalba reikia rašyti v isus dokumentus. tačiau.kažkada kaune buvo toks viešbutis Neris. Suraskit jį šiandien, jei galit. dabar vietoj jo yra užrašas Reval inn. Ir t.t. Dėl kelių raidžių, kurios buvo mūsų žodyne panaikintos XIXa. pabaigoje, norint atskirti lietuvišką raštą nuo kito vyksta didžiausi ginčai, o kad kasdieniniame gyvenime be skrupulų yra niekinama mūsų kalba įvairių firmų ir viešbučių pavadinimuose, Lietuvos ryto skelbimuose-nieko. Žmogaus pasą mato tik vienas kitas pareigūnas, o laikraščius skaito tūkstančiai. tai kur labiau niekinama mūsų kalba?
Ar jūs durniuojate tyčia ar netyčia ? Straipsnio pavadinimas “Kieno nacionalizmas egoistiškesnis” skyriuje “Lietuvos repolonizacijai – ne!” – kalbėti leituviškai nebemoka motytojai ?
Pateikiu pavyzdį susiįjusi visiškai ne su lenkais : garbaus kraštiečio jubiliejui(karui baigiantis su šeima pasitraukusiam į JAV) papildę geneologinį medį, telefonu išaiškinę jauniausias atžalas, įrašėme “Nikolas, Mišelė, Samanta”. Į šventę atvykusi kraštiečio dukra, kuri gimusi Lietuvoje, bet augusi JAV, įteikus šį dokumentą baksnojo prie vardų pirštu ir klausė, kodėl parašyta ne amerikoniškai… Tai prisiminus jaučiu pasidygėjimą ir šiandien. Dažnai savęs klausiu, negi vardus užrašydami lietuviškai, pasielgėme neteisingai?
Pusiau demagoginis straipsnis, daugybė išvedžiojimų. Remtis KT – kvaila. Konstitucinis Teismas – demagogų buriančių iš kavos tirščių kompanija, kurie Konstitucija interpretuoja taip kaip reikia konjuktūrai. Pakso, teisėjų algų (ne)mažinimo, pilietybės atvejai tai tik įrodė. Kitataučių vardai ir pavardė nėra lietuvių kalbos dalis, todėl Konstitucinis Teismas neturi galios nurodinėti, kaip rašyti asmenvardžių.
Tokio grafo Juozapo Tiškevičiaus apskritai nebuvo – gyveno Józef Tyszkiewicz, o pagal tuometes normas vardas buvo surandamas atitikmuo kitoje kalboje. Pavyzdžiui, angliškai būtų užrašytas Joseph Tyszkiewicz, vokiškai Josef Tyszkiewicz. Pavardė nekisdavo, be to pavyzdys yra iš 19 amžiaus, tad jį naudoti kvaila.
O gąsdinimas rusiška, graikiška, arabiška abėcėle yra demagogija. Yra transliteravimo taisykles iš minėtų kalbų į lotynišką abėcėlę, arba kaip įprasta Europoje, transliteruojama pagal toje šalyje vartojojąmą kalbą. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje bus užrašoma Khalil, Vokietijoje – Halil. Kiek žinau Lietuvos Respublikoje naudojama lotyniška abėcėlė.
Viskas yra lietuvių kalbos dalis kas papuola į lietuvių kalbą ir ant lietuviško liežuvio, pilieti, net ir Niujorkas.
Beje , sekant tamstos logika, tai tokio vardo Marijonas irgi niekada nebuvo, buvo tik Marianus, na gal dar Marian.
Beje W nėra lotyniška raidė. O kodėl esate demokratiškas tik „na 50 procentov“ ir nepripažįstate teisės rusams matyti jų pavardžių užrašytų taip kaip jos užrašomos Rusijoje. Užrašymas lietuviškai – pagal skambesį yra numatytas net ir Lietuvos-Lenkijos sutartyje. Ir kuo tai ne transkribavimas pagal mūsų šalyje galiojančias taisykles? Ar Jūs ir mūsų šalies bei jos taisyklių nepripažįstate, pilieti? O gal Jūs net ne mūsų šalies pilietis?
Paistalai. Beje sekant jūsų logika. Ar yra įrodymai kad Józef Tyszkiewicz save įvardindavo kaip Juozas? Nėra. Vadinasi ir nebuvo.
Vardo Marijonas nebuvo? Atleiskite kokius grybus neopagonys valgo? Neskiriate kas buvo dokumentuose ir kas šnekamojoje lietuvių kalboje. Jei asmuo buvo lietuvis, mokėjo lietuvių kalbą tai ir save įvardindavo kaip Marijonas.
Beje savo Konstitucijos jūs net nežinote: joje niekaip nėra reglamentuojama pavardžių rašyba. Niekaip. Išsireiškimas “valstybinė kalba” nėra reglamentacija. Maža to valstybė yra įsipareigojusi nemokantiems lietuvių kalbos parūpina vertėją. Tad ką ten Konstitucinių dvasių ieškotojai pripaistė – nė velnias nesupaistys.
P.S. Beje nesu nei lenkas, nei rusas, kita vertus turbūt vis tiek nepatikėsite.
Ar yra New Yourk save kada nors įvardijęs kaip Niujorkas? Arba Čerčilis kada nors save taip vadino? Gyvename dar Lietuvoje (nors ir kaip Jums būtų pikta) ir gallime leisti sau kalbėti lietuvių kalba ir sulietuvintį visą pasaulį. Tai vienintelė vieta planetoje kur mes tai galime padaryti, ateiste.
خليل بن احمد بن محمد جراية – naudokite jei norite 🙂
Tai Jūs norite. Mes tokius dalykus verčiame į gimtąją kalbą. Mums tai lietuvių.
Gerbiamas, Jonai Vaiškūnai, nematau konstruktyvių argumentų. Ką jūs atsakote, tėra užsispyrimas, kurį galima suvesti į tokio lygio kaip: “o pats tu toks”, “a u vas negrov bjut” – prieštaravimas vardan prieštaravimo. Straipsnio autorė paėmė klaidingą pagrindą ir ant jo pastatė argumentus, kurie taipogi tampa klaidingi. Autorė paėmė adaptuotą formą iš 20 amžiaus ir pritaikė 19 amžiaus gyventojui ir ant to stato argumentaciją. Józef Tyszkiewicz lietuviškai nemokėjo, savęs Juozu nevadindavo todėl toks žmogus kaip Juozas Tiškevičius ir negyveno. Autorė to nesupranta.
Visa ši įvardijimo problema yra tarpukario lietuviško raugo pėdsakas, tautinė paranoja, tautinė idée fixe. Kažkodėl juridiniai asmenys Lietuvos Respublikoje gali būti įvardijami naudojant nelietuviškus vardus, naudojant W, X, Q ir t.t. Pavyzdžių apstu: West Express, Quality Construction, LT Technologies, Arte Feliz ir t.t., tačiau šiukštu fiziniams asmenims to negalima. Lietuvaitė Rūta ištekėjusi Lietuvoje už kokio anglo su W, tarkim Wood tapdavo taip pat Wood. Tiesa dabar ši tvarka pakito, bet nuo to mažai kas keičiasi, faktas tokie atvejai buvo. Pagal dabartinę tvarką taptų Vood, bet vis teik ne Rūta Vūd. Arba užsienio šalies piliečiui, tarkim sportininkui, suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę jo vardas ir pavardė nebūtų iškraipyti, perrašomi su visomis W, Q, X. Tai iš kur tokie dvejopi, trejopi standartai? Rašykite trumpai ir aiškiai: lenkų, tebūnie ir kaimynų nekenčiame, viską ką jie siūlo yra šūdas, ir išvis einam mušti! Dabar pridėkite kokių patriotinių šūksnių.
P.S. Niu Jorkas yra geografinis vietovardis, o ne asmuo, todėl savęs įvardyti niekaip negali. Žmonės jį įvardija. Beje, kai Lietuvos piliečiai, netgi oficialūs asmenys rašo laišką į Niu Jorką jie ant voko užrašo – New York. Ir lietuvių kalba nuo to nesugriūva. Pabandykite parašyti adresatą kaip Niu Jorkas, pažiūrėsime kas bus…
Žinai, Marijonai, mes, lietuviai, taip pratę, mums taip patogiau ir labiau patinka, kai raidės žymi garsus. Kaip sakė prof. Preobraženskis, „taip, aš nemyliu proletariato, t.y. nelietuviškų raidžių“. Manau, kad pateikiau labai konstruktyvų argumentą, ir gal jau bus gana.
nekliedek nupezes seni, Kudirka irgi nemokejo Lietuviu kalbos kol nesutiko Jono Basanaviciaus, ir savo pavarde rase pagal okupanto dudele, tas pats ir su daugybe Lietuviu kurie buvo priversti sulenketi del lenku naciu vykdomos polonizacijos
Gerbiamas, Marijonai, aš suprantu, kad jums pikta, nes Jūs nenorite priimti (susitaikyti, sutikti, pakęsti) vieno svarbiausio dalyko, kad yra Lietuvos Respublika siu savo Konstitucija, kad vis dar yra tautinė valstybė nustačiusi tokias taisykles, kad visi Lietuvos piliečiai yra lygūs prieš valstybinę kalbą ir turi lygias teises ja naudotis. Tačiau tenkinant lenkų užgaidą Seime guli įstatymas kurį buvo numatyta antru svartymu priimti 2010 m. birželio 8 d. (kol kas tai vis atidėliojama) pagal kurį kitataučiai savo pavardes galės įsirašyti į pasą ir kitų tautų rašmenimis. Tačiau, atkreipkite dėmesi, tik po to kai pirma jų asmenvardis bus įrašytas valstybinės kalbos rašmenimis. Niekas Lietuvoje neturi tokios teisės drausti Lietuvos piliečio pase rašyti valstybinės kalbos rašmenimis. Todėl ir siūlomas kompromisas – dvigubi įrašai. Nors LR KT visiškai išsamiai ir aiškiai išaiškino šias aplinkybes bet Jums tai ne motais. Girdėjau Jūsų atiliepimus apie Konstitucinį teismą ir Konstituciją. Todėl sunku ir susikalbėti.
lenku-idiotu tautos nesamones nesibaigs tol kol jie bus okupave ir kolonizave Lietuviu etnines zemes: Pamare, Jotuva ir Prusija (visa desiniji Vyslos kranta iki Bugo upes)
Grabnyčia rašo teisingai, tik gaila – švepliu sms-iniu stiliumi.
niekas sveplai cia neraso, nes rasoma naudojant amerikonska mygte, o jeigu zmogus moki gerai Lietuviu kalba tai net tokia be kai kuriu raidziu kalba yra puikiai suprantama, nes visu rasymu tikslas yra perduoti zinia, o ne rasyti taisyklingai…jau geriau be tam tikru savitu zenklu, bet nenaudojant zargono ar kitu kalbu zodziu, tokiu kaip stilius ir sms ar sos
betgi yra geras pasakymas kiekvienam lenku sovinistui: nepatinka pas mus – nesdinkis namo koloniste
o uz tai kad Lietuvis buvo lenku naciu uzrasytas Józef Tyszkiewicz ir nemokejo savo Tautos kalbos (Lietuviu kalbos), lenku isprotejusiems sovinistams reikia nagus atkapoti
Joks tu prūsas, o eilinis baltofilinis marazmtikas įzivaizduojantis kad kalbi baltų vardu. Eik ir kapok.
Marijonai,
kadangi labai jau mėgstate Tiškevičių, tai aš duosiu pavyzdį su Jogaila. Šis vardas yra lietuviškas, galite atsiversti vardų žodyną arba kaip yra sudaromi baltiški vardai. Taigi, lietuvių kalboje Jogaila turi reikšmę, o ką reiškia lenkiškai Jagiełło?, o gi nieko, tik garsas, nors tai tas pats vardas, kuris yra sulenkintas, tai dabar Jagiełło yra tikresnis negu Jogaila, nors kilmė lietuviška? Nuosavybė yra garsas, o ne asmenvardžio užrašymas, nes tikslas yra teisingai perduoti garsą, o perdavimo būdas ar kodavimas yra tik bendras susitarimas, nes kitu atveju grįžtame į primityvesnius laikus, kai nebuvo rašto, o simbolių buvo tiek kiek žodžių, sakinių ar perteiktų minčių ir pan.
Tai pagal tave jei koks žmogelis atvyksta iš kokios nors Papua salos, o jų raštas buvo įvairios saulutės, mėnuliukai, kvadračiukai ir savo vardą užrašo jų kombinacija ar kokia nors persikreipusia saulute, tai reiškia – jo asmenvardis ir yra ta persikreipusi saulutė? Ar jau jų vardus galima taisyklingai perversti į lietuvių kalbą, o lenkų ne?, rusų, graikų galima, bet lenkų ne?, nors pagrindą ir sudaro lotyniškos raidės, tačiau, kai kurie garsai užrašomi skirtingomis taisyklėmis ar raidėmis(prie lotyniškų raidžių pridėjus diakritinius ženklus), tad skirtumo tarp lenkiško ir rusiško užrašymo beveik nelieka.
Įdomiai čia parašei: “Beje savo Konstitucijos jūs net nežinote: joje niekaip nėra reglamentuojama pavardžių rašyba.”. Tai tu ne Lietuvos pilietis, ar ji tau negalioja? Konstitucija, tai pagrindiniai įstatymai, kuriuos žmonės pripažino, suteikiant piliečiams teises, bei pareigas, kad būtų visiems vienoda tvarka, o ne kas iš kur išlindęs su savo taisyklėmis. Jei iš Lietuvos nuvažiuotum į angliją ir važiuotum pas juos dešine puse, o ne kaire, tai gavęs baudų, piktų žmonių kumščių, žvilgsnių ar sukėlęs avariją, būtum tu kaltas, o ne jų eismo taisyklės ar pareigūnai, nes visa sistema negali žinoti, pagal kokias taisykles esi pats išmokytas, tu deriniesi prie jų, nes patekai į jų sistemą. Tas pats su vardų rašymu. 14 straipsnyje aiškiai parašyta, kad Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Prie lietuvių kalbos priskiriamas ir raštas, o bet kokiam žodžiui ar garsui patekusiam į lietuvių kalbą ar tos aplinkos vartoseną pritaikomos lietuvių kalbos taisyklės.
Sutinku su tuo, kad Józef yra ne tas pats kaip Juozas ar Juozapas, šie vardai turi bendrą protėvį, bet šiandien jie yra du skirtingi vardai, kaip ir Kristupas su Kšištofu (juk šaukiant: Kristupai!. Neatsisuktų Kšištof), bet pats vardas Kšištof nuo Krzysztof nesiskiria, tik skirtingomis taisyklėmis ir raidėmis užrašomas, bet garsas tas pats.
Negalime pasitikėti vien tik tuo, kaip buvo seniau užrašomi vardai ir pavardės, galėjo būt užrašomos vienaip, o žmonės vartoti toliau tokį – kokį jie visada vartojo, kadangi, kas kaip norėjo, kas kaip sušveplavo taip ir surašydavo, jei papuldavo koks lenkas, tai sulenkindavo, jei rusas, dar ką nors pridėdavo. Šitai puikiai parodo vardas Jogaila, tas pats su Vytautu, pas lenkus kitaip rašomas ir tariamas, matyt, vėl nesugebėjo ištart, bet ar jis buvo aplinkos vadinamas Witold, išskyrus lenkus, tai kuris variantas teisingas?
Atsakysiu jums, Rokai, nes kitų pasisakymuose racionalios argumentacijos – 0. Jūs ir kiti nesuprantate, kad toks Tiškevičius apskritai neegzistavo, tai 20 amžiaus sulietuvinta forma, t.y. adaptuota asmenvardžio forma, daugiau: http://lt.wikipedia.org/wiki/Adaptuotoji_asmenvard%C5%BEio_forma Žmogus save įvardindavo kaip Tyszkiewicz. Diskusija ne apie vardo kilmę, etimologiją, na kur aš neigiu, kad Jogaila nėra lietuviškas vardas? Ir Papua saloje saulyčių, mėnuliukų rašto nenaudoja, garbės žodis iš kur tokias nesąmones traukiate leiskite paklausti? Papua-Naujoje Gvinėjoje naudojamas lotyniškas raštas. Kiekvienoje kalboje yra transliteravimo taisyklės į lotynišką raštą, ir japonų, ir kiniečių. Dėl konstitucijos, tai jūsų teiginys yra klaidingas. 14 konstitucijos straipsnis tesako tiek: “Valstybinė kalba – lietuvių kalba”. Niekur nėra apibrėžta, kad raštas yra kalbos dalis. Raštas yra raštas, kalba yra kalba. Ką jūs rašote paneigia faktai: valstybė įregistravo įmonę kurios kodas: 302573717, t.y UAB “Arte Feliz” su ispanišku pavadinimu, valstybė įregistravo įm. k. 2301947, t.y. UAB “LT Technologies” – su anglišku, ir t.t. ir pan. Yra pilna juridinių asmenų su angliškais, lotyniškais ir kitokiais pavadinimais. Ką norėjote pasakyti su Kšištofu, Witoldu – sunku suprasti. istorijoje vardai rašomi tokie, kokiais jie pateko į šaltinius. Ar čia rusų, lenkų, vokiečių problema jei didieji kunigaikščiai į šaltinius pateko tokiais vardais kokiais pateko.
P.S. Konstituciją aš gerbiu. Nesuprantu kas jums nepatinka su “savo”? Jonui Vaiškūnui Lietuvos Respublikos konstitucija turi būti sava, negi kitaip? Konstitucinio Teismo – taip, negerbiu, nes tai demagogų kompanija, iš musės sugebanti išvedžioti kad tai dramblys. Skaitykite Kęstutį Grinių – ką jis nemokša. Skaitykite ką kiti apžvalgininkai rašo apie šį teismą. Konstitucinis teismas tyčiojasi iš blaivaus proto, iš pačios teisės – prisimenate kai KT teisėjai padarė išvadą, kad teisėjams algų mažinti negalima, nors niekur Konstitucijoje tai neparašyta: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm Juk vienas pagrindinių, tūkstančių metų teisės principų sako: niekas negali būti teisėju savo byloje. Nes būsi šališkas.