Arvydas Juozaitis, „Respublika“, 2011-01-31
Lenkiškos imperijos nostalgija
Praeitis nėra nūdienos „gyventoja“. Praeitis – tai būtovė, kaip skelbė populiari Lietuvos TV laida. Tuo tarpu istorija – pasakojimas apie praeitį: papasakoji kažką ir kažkaip, ir sukuri „istoriją“. Ir kai politikai sako, kad „palikime praeitį istorikams“, galime būti tikri: jie nepaliks. Ir istorikai jiems ne itin reikalingi. Tikros praeities politikoje nėra, yra tik „istorijos“. O jos – galingiausias nūdienos variklis: įsivaizduoji-pasakoji-veiki.
Šiuo metu atnaujina „istorijas“ ir mūsų pietų kaimynė Lenkija. Tai didelė šalis, o didesniam nepaprastai lengva vaizdinius paversti imperiniais sapnais. Arba rinkimine agitacija. Vienas iš tokių sapnų – „lenkiškas Vilnius ir jo kraštas“.
Lietuvoje tautos didvyriu niekuomet netaps Vilniaus užgrobėjas, nutautėjęs lietuvis Juzefas Pilsudskis. Kaip kad niekuomet savu netapo ir netaps lietuvis Jogaila. Abu jie – nebe lietuviškų imperinių ambicijų atstovai, nes išpažino lenkų kalbą ir lenkiškų sienų plėtrą. Vėlu kalbėti, kas būtų buvę, jeigu tiedu lietuviai savo imperines aistras būtų skyrę Lietuvai. Klausimas buvo išspręstas 1430 m., kai Lenkija užkirto kelią Lietuvos karūnai ir karalystei. Žinoma, Vytautas galėjo pasielgti apdairiau ir nepasitikėti pusbrolio Jogailos teritorija: reikėjo karūną gabentis iš Rygos, kaip tai padarė Mindaugas.
Bet gal tai gerai? Lietuviai visiems laikams neteko imperinės valstybės šansų, kaimynai negali kaltinti mūsų agresijos kėslais. Tačiau bėda kita: karšto kraujo lietuviai (elitas!) labai lengvai tapdavo lenkais ir Lenkijos didvyriais. Valstybę pavadinę Lenkija-Lietuva, ir kildindami save iš lietuvių, mūsų broliai visomis išgalėmis tarnavo Lenkijai. Su ja ir į Maskvą įžengė XVII a. pradžioje, ir Rusiją valdė.
Ši praeitis sukūrė amžiną Lenkijos priešiškumą Rusijai. Ir atvirkščiai. Tik ar galėjo būti kitaip? Abi imperijos turėjo panašių galių, abi kruvinai rungėsi dėl politinės geografijos. Lenkijos pralaimėjimas 1795 m. užtruko iki 1918 metų, tikriau – iki 1920-ųjų, kai ji kiek atsigriebė. Po to buvo 1945 metų sienos. Ir pagaliau – 1991 m., kai nusistovėjo nauja pusiausvyra. Bet ir ji, regis, ne visiems laikams, nes sparčiai mažėja Rusijos gyventojų skaičius (kasmet po 1 mln.), o Lenkijos šansai auga. O čia dar ir JAV įteikė Lenkijai Rytų Europos raktus. Todėl aišku, kodėl Lenkija leidžia sau kalbėti su Rusija kaip lygi su lygia (pavyzdys – 2010 m. Katynė).
Lietuva – imperinių veikėjų donoras
Lietuva niekuomet nesusitaikė su pralaimėjimu 1430 metais. Pabudę XIX amžiuje, į XX amžių įžengėme su Tautos himnu, kuris įsakmiai liepia: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tai mūsų „istorija“, suteikusi jėgų. Ir kas rytą vakarą ji tebeskamba per Lietuvos Radiją. V.Kudirka, parodijavęs tiek maskolius, tiek lenkus (išgyvendinęs iš savęs „lenką“), puikiai suprato, kas Lietuvai gresia. Vienodai teko priešintis tiek rusifikavimui, tiek polonizacijai. Ir tai – jau šimto metų tikrovė (ne „istorija“).
Žinoma, „lietuvis-lenkas“ niekur nedingo. Garsiausia lietuviška giminė Radvilos ir šiandien pasirašo lenkiškai Radziwill. Yra ir didesnių paradoksų. Antai žemaičiai broliai Narutavičiai: Stanislovas 1918 m. tapo vienu iš dvidešimties Lietuvos valstybės signatarų, o Gabrielius 1922 m. – pirmuoju išrinktu Lenkijos prezidentu. Pastarąjį lenkų nacionalistas nušovė. („Istorija“ čia galėtų būti tokia: nesusitaikė lenkai su lietuviu-lenku simboliniame valstybės vadovo poste.)
J.Pilsudskio svajonė „atkurti istoriją“, 1772 m. sienų Lenkiją-Lietuvą, lietuviams buvo akivaizdus ir gryniausias lenkiškas imperializmas. Beveik niekam iš to meto tautininkų nekilo abejonių, kad planą įgyvendinus, bus sulenkintas nebe elitas, o visi lietuviai (sunaikinant antrą, po prūsų, stipriausią baltų šaką). Taip ir nutiko Vilnijos krašte, kuriame po 1922 m. pilnai įgyvendintas J.Pilsudskio užmojus. Polonizacija vyko visais frontais, buvo įdiegta imperinė kalba ir provincinė dvasia. Hegemonas privalo taip egzistuoti: jis asimiliuoja administruojamas teritorijas. Kad būtų dar tvirčiau, „lietuvis“ J.Pilsudskis numatė sau antrą kapą – Vilniaus Rasose.
Lenkijos – Rusijos pusiausvyra
1920 metų Lenkija pakilo su 1772 metų sienų ideologija. Netruko susiremti su dar didesnių ambicijų proletarinės imperijos Maskva. Nacionalinės Žečpospolitos idėja ir pasaulinės darbininkų bei valstiečių imperijos idėja – jos negalėjo sugyventi? Tuo labiau, kad lenkai keršijo už šimtmečio pažeminimą. Taip atgimė trijų šimtų metų kovos dvasia. Tik šį kartą maskoliai buvo nuožmesni, ir, išvijusi lenkus iš Kijevo, M.Tuchačevskio armija vos nepaėmė lenkų sostinės. Tačiau įvyko „stebuklas prie Varšuvos“, kurio garbė teko J.Pilsudskiui (2010 m. sukurtas vaidybinis filmas, kuriame vadą įkūnijęs aktorius D. Olbrychskis). Karas baigėsi nelyginant klasikinis siužetas: išsekus abiems pusėms. Rygoje pasirašyta taika ir Lenkijai nubrėžtos labai palankios sienos.
Lenkijos susirėmimas su bolševikine Rusija – simbolinis dviejų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės piliečių susirėmimas. Vilnijos gyventojas F.Dzeržinskis, kaip ir J.Pilsudskis, dešimčia metų vėliau baigė Vilniaus I gimnaziją, o 1900 metais abu priklausė vienai Lietuvos socialdemokratų partijai. Tačiau 1920-aisiais jie jau kūrė dvi antagonistines imperijas. Sunku pasakyti, kurio galia buvo didesnė, tačiau ČK aparatas ne menkiau negu armija, sulipdė bolševikų imperiją. Mums čia įdomu pabrėžti, kad nutautėjusio lietuviško elito atstovų energija, išliejama kitų imperijų labui, kūrė Europos geopolitinę pusiausvyrą. Į kurią lietuviška Lietuva pateko kaip tarp girnų.
Ekspansija nėra visagalė
Šiandienos Lenkija – monolitinė valstybė. Kitos tokio dydžio (apie 38 mln. gyventojų) tautiškos ES valstybės nėra: 96,7% gyventojų sudaro „titulinė“ nacija. Baugus rodiklis nūdienos multikultūrinėje Europoje! Iš kur jis? Kaip šitai tapo įmanoma? Atsakymas akivaizdus: Lenkija – ilgai trukusios asimiliacinės politikos vaisius. Lėmė šimtus metų vykdyta lenkų kalbos ir bažnyčios politika. (Lietuvai tai aišku kaip dieną). Keisčiausia, kad jai buvo palankūs net anomaliniai reiškiniai – II pasaulinis karas ir po jo atėjusi komunistinė sistema.
Bet tai – ne pabaiga. Nėra ir nebuvo pasaulyje imperijos, kuri, netekusi teritorijų, ramia širdimi su jomis atsisveikintų. Britai išsaugojo „Britų sandraugą“, TSRS – „NVS“. Nelikus administracinės galios, vykdoma ekonominė, kultūrinė ir netgi religinė politika. Tai nebūna sunku, nes tose teritorijose lieka kultūrinė terpė. Lenkija, kad ir netapusi tikra imperija, visuomet taikėsi į didžiųjų klubą. O šiandien itin stengiasi lygiuotis į Europos lyderius. Nors ekspansiją vykdo rytietiškai. Tai liudija svetimose valstybėse ardoma pilietybės sistema, dalinama „lenko korta“ (dauginami satelitiniai Lenkijos piliečiai), vykdoma švietimo bei katalikų bažnyčios ekspansija.
Ar turėtume piktintis? Nieko panašaus. Reikia suprasti nūdienos geopolitinės konkurencijos dėsnius ir nesnausti. Tačiau Europos Sąjungai būtina parodyti, kad tokia politika neigia strateginio partnerio vardą.
Nesutikti negalima, bet ką daryti toliau? Jie kaip šaukė “Wilno nasha” taip ir šauks, bet gali nesustoti ir mūms teks vėl keltis į Kauną.
Turime visomis progomis spausti savo valdžią, kad laikytų tiesiai stuburą. Atvažiavo Kubilius – rėžiam Kubiliui, atvažiavo Ažubalis – primename Ažubaliui, atvažiavo Stundys – stumtelime Stundį… Mūsų išrinktieji turi žinoti – nebalsuosime už juos jei ir toliau lankstys stuburus prieš maršalkas.
Lietuviškos geostrategijos pradžiamokslis
Senovės baltų gentys – jotvingiai, sėliai, kuršiai, žiemgaliai, prūsai, galindai bei tuometinė lietuvių gentis yra visų mūsų – dabartinių lietuvių – protėviai. O mūsų – dabartinė lietuvių kalba – yra šių baltų genčių kalbų tiesioginė palikuonė.
Ir mes (bei, žinoma, dabartiniai latviai) turime prigimtinę teisę į savo protėvių baltų etnines žemes.
Iš kitos pusės jokia ne paslaptis, kad tiek Lenkijoje, tiek Gudijoje (Baltarusijoje) pakanka šovinistų, dieną naktį svajojančių apie Vilniaus ir nemažų teritorijų aplink jį atėmimą iš Lietuvos. Rusijos imperijoje irgi pastoviai prisimenama, kad Vilnius, Klaipėda ir jų apylinkės buvo sugrąžintos Lietuvai dėka to, jog SSSR sumušė Lenkiją, o vėliau ir Vokietiją.
Šiandien visos šios kalbos lieka tik svaičiojimais internetinėje erdvėje bei retkarčiais pasigirsta kai kurių politikų lūpose – vis tik NATO egzistavimas pakankamai efektyviai šiuo metu stabdo bet kokią Rusijos, Gudijos ar netgi Lenkijos invaziją į Lietuvą.
Tuo pat metu tik visiški kvailiai gali abejoti, jog ateis laikas, kada subyrės ir ES, ir NATO. Ir štai tada mes tapsime lengvu grobiu savo galingesniems kaimynams, jei jau dabar nesiruošime būsimai sudėtingai ateičiai ir nekursime toli siekiančių strateginių sąjungų.
Ir tik visiški idiotai mūsų parsidavusioje valdžioje nepajėgia suvokti, jog subyrėjus NATO ir sunaikinus Rusijos imperiją (o Kinija tai anksčiau ar vėliau padarys – jau senokai tam labai intensyviai ir labai sėkmingai ruošiasi), pagrindiniu Lietuvos Valstybės priešu taps Lenkija.
Deja, sekančiu mūsų priešu bus Gudija (kuri visa yra įsikūrusi senosiose baltų žemėse, o gudai – tai tie patys suslavėję baltai), jei nepavyks taikiai susitarti dėl Rytų Lietuvos (pasak B. Kviklio – Liūdnosios Lietuvos) sugrąžinimo Lietuvos Valstybei (atstatant 1920 m. liepos 12 d. sutartyje nustatytas sienas, Lenkijos, o vėliau SSSR užgrobtas).
Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina.
Priežastis labai paprasta – mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).
Taip pat mums – lietuviams – visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis – Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvankstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės – tai kraujuojančios mūsų tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.
Geras komentaras. Nesutirštinčiau taip Gudų požiūrio į Lietuvą. Visai galimas dalykas, kad ateityje Gudija bus mūsų strateginis partneris. O pradėti reikėtu nuo Latvijos ir Lietuvos apjungimo į vieną valstybę, sekantis žingsnis būtų link Gudijos…
1. Deja, bet su Gudija problemos bus.
Tai kaimyninių valstybių, pretenduojančių į tą pačią teritoriją, amžina problema.
Gudijos inteligentijai Vilnius yra Gudijos senoji istorinė sostinė, o žemės aplink Vilnių yra – jų požiūriu – gyvenamos baltarusių kalba (“po prostu”) kalbančių žmonių.
Lietuviams irgi būtina (ir dėl istoerinių,
ir dėl geopolitinių priežasčių) susigrąžinti Lietuvių Tautos istorines etnines žemes – ypač Lietuvos Valstybės “istorinį lopšį” (Ašmenos, Krėvos, Lydos, Alšėnų, Naručio apylinkes) – iki 1920 m. liepos 12 d. sutartimi nustatytų ribų.
Dabar visi šitie sienų klausimai “užšaldyti” nuo pat 1944 m., bet jie niekur nedingo ir vėl “pakils”, kada atsiras tam tinkamos geopolitinės sąlygos.
2. Su Latvija sudaryti vieną valstybę nepavyks – ir priežastys tos pačios, kaip ir 1920 m.
Su tuo nesutiks patys latviai, kadangi bijos Lietuvos ir lietuvių dominavimo bendroje valstybėje (palyginimui, pvz.,lygiai tos pačios problemos yra tarp Rusijos ir Baltarusijos, arba tarp Rusijos ir Ukrainos).
Štai kažkokią “silpną konfederaciją”, o dar geriau – karinę – ekonominę – energetinę sąjungą (kaip, pvz., Beneliukso valstybės) tam tikromis geopolitinėmis aplinkybėmis gal ir pavyktų sudaryti.
patiko žygeivio nuostatos. nuoširdžiai rašai apie būsimas grėsmes Lietuvai. kol negandos dar neatėjo reikia stiprinti tai, ką tu įvardini daug kartų pakartotu žodeliu – mūsų (mes)
“Ašigalio kortelė” (Karta Polaka) yra diskriminacinis tautiniu pagrindu dokumentas. Kad nebūtų diskriminuojami Lietuvos Respublikos piliečiai, būtina sudaryti vienodas sąlygas visiems, turintiems Lietuvos Respublikos piliečio pasą:
1. Laisvai dirbti Lenkijos Respublikos teritorijoje be papildomo leidimo;
2. Vykdyti ekonominę veiklą Lenkijos Respublikos teritorijoje vienodomis sąlygomis kaip ir Lenkijos Respublikos piliečiai;
3. Gauti Lenkijos Respublikoje nemokamą švietimą;
4. Iškilus pavojui Lenkijoje, gauti nemokama sveikatos priežiūra tokiomis pačiomis sąlygomis kaip Lenkijos piliečiai;
5. Turėti galimybę nemokamai aplankyti muziejus Lenkijos teritorijoje.
6. Gauti pirmenybės tvarka lėšų iš Lenkijos valstybės ar savivaldybių biudžetų.
Tada jokių problemų su “kortomis”.
Ta “Ašigalio kortelės” teiginio dalis, kad ši kortelė patvirtina priklausomybę kokiai nors tautinei grupei yra daugiau deklaratyvi – neturi jokio istorinio pagrindo Vilniaus “krašto” vietinims gyventojams, kurių protėviai dar XIX amžiaus viduryje buvo lietuviai ir lenkais savęs nelaikė, nes nemokėjo lenkiškai.
_Čia reikalingas tikras problemos ir jos ištakų išmanymas ir geranoriškumas, siūlant adekvačius jos sprendimo būdus._
Sprendimas
1. Lietuviškų etnografinių žemių:
1.1. Depolonizacija (į rytus nuo Vyslos, Narevo, Būgo;
1.2. Derusifikacija (dabartinė Kaliningrado sritis);
1.3. Debelarusizacija (Lietuvos Respublikos teritorijoje 1920-07-12 ribose).
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
KATALOGAS
1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai).
2. Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
2. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną.
3. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
4. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija 1920-1939m.
5. Smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
6. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
7. …
Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).
_2. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną._
Lenkija 1931 metais pavagia LDK Vytauto palaikus iš Katedros ir kartu palaidotų karališkų asmenų insignijas.
_2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;_
Lenkijos 1919 metais pradėtas karas pažeidė 1569 Liublino unijoje nustatytą ir iki šio laiko galiojančią “de jure” sieną tarp Lenkijos ir Lietuvos. 1919 Lenkijos pradėto karo Taikos sutartis dar nepasirašyta, Lenkijos okupacinė armija neišvesta iš Lietuvos valstybės teritorijos: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Punsko.
Šis karas gali būti pavadintas “Šimtamečiu karu”, jei Taikos sutartis nebus pasirašyta iki 2019 metų.
Zbygniew’ai…,
komentarai prasmingi.
Sulipdžij’us juos, išeitų puikus straipsnis,skirtas ne-sloguojantiems, ne-ašarojantiems ar kitaip ne-šlapiuojantiems.
Zbignevai,tas mintis reiktų mokyklose dėstyti per patriotizmo pamokas./jei tokios yr?/Aukštesnėse mokyklose ,visapusiškam išsilavinimui, šiuos teiginius papildyti mintimis ir skaičiavimais per kiek laiko prijungtų žemių tuteišiai mus polonizuotų.Dėkoju,tautos atminties žadinimas yr didis darbas.
šiuos teiginius papildyti mintimis ir skaičiavimais per kiek laiko prijungtų žemių tuteišiai mus polonizuotų.
—————————————————
Šiokie tokie istoriniai statistiniai duomenys tai jau pamiršusiems:
1. Vilniuje 20 amžiaus pradžioje lietuvių buvo 7 procentai.
2. Kaune 20 amžiaus pradžioje lietuvių buvo 3 procentai. 🙂
Klausimas – kas ką polonizavo per praėjusius 100 metų, pvz., tame pačiame Kaune?
Ir netgi Vilniuje – kur po Antrojo pasaulinio karo buvo masiškai perkeliami (arba patys persikeldavo) ir įvairūs slavai, ir kiti, iš Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Vidurinės Azijos ir Užkaukazės, netgi Moldavijos (pvz., taip iš Moldavijos į Kirtimus atsikėlė garsusis čigonų taboras)?
Atsakymas – viskas priklauso nuo valstybinės valdžios ir pačios Tautos politinės valios, sugrąžinant ir įdiegiant lietuvybę konkrečioje suslavėjusioje teritorijoje.
Ukrainos priėmimas į NATO atitinka Lietuvos strateginius interesus.
Rusijos imperija turi būti kuo greičiau izoliuota nuo normalaus pasaulio. Tik taip galima priversti ją pakisti į kelias dešimtis tautinių nepriklausomų valstybių, išsilaisvinant Rusijos okupuotoms ir kolonizuotoms tautoms bei valstybėms.
Žygeivi, dėlioji valstybes kaip kaladėles. kaip suprasti tokią “tautos ploitinę valią”? ar visi piliečiai ir yra tauta?
Dėl sąvokų “nacija”, “tauta” ir “liaudis” – Lietuvių kalboje ir kitose.
Lietuvių kalboje nuo senų senovės yra du atskiri žodžiai: tauta ir liaudis.
Tik rusai ir anglai šių žodžių neskiria. 🙂
Žodis “nacija” visose dabartinėse kalbose, kur jis vartojamas, yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio “natio” – o lotynų kalboje jis ir reiškė “tauta”.
Ir tik žymiai vėliau šį žodį imta vartoti ne tik “tautos” prasme, bet ir “liaudies” prasme.
Beje, ne tik anglų kalboje “tauta” ir “liaudis” žymimi tuo pačiu žodžiu. Rusų kalboje irgi žodis “народ” taip pat neskiria tautos nuo liaudies. Matyt, tai savybė, būdinga šiuolaikinėms imperinėms tautoms.
O Lietuvių kalboje yra labai aiškūs du atskiri žodžiai: tauta ir liaudis.
Tauta dabartinėje Lietuvos Valstybėje tik viena – lietuvių (Lietuva seniai jau ne imperija, turinti savo sudėtyje užgrobtas kitų tautų žemes).
O visi Valstybės gyventojai (visų tautybių) ir yra liaudis.
Lietuvos Konstitucijoje yra labai aiškiai pasakyta: Lietuvos Valstybę sukūrė Lietuvių Tauta:
LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos Valstybę,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos Valstybėje,
skelbia:
– Lietuvos Valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
Baltų gentys ir jų žemių pavadinimai:
Latgaliai: Jersika | Atzelė | Talava | Idumėja | Kuoknesė | Pietalava | Lotigola | Imera
Žiemgaliai : Duobė | Duobelė | Silenė | Sparnenė | Tervetė | Upmalė | Žagarė (Raktė)
Kuršiai: Bandava | Ceklis | Mėguva | Pilsotas | Duvzarė | Piemarė | Ventava | Vanema |
Sėliai : Sėla | Medenė | Peluonė | Maleisinė | Tovrakstė
Aukštaičiai : Deltuva | LIETUVA (aplink Vilnių) | Nalšia | Neris | Upytė | Alšėnai
Žemaičiai : Gaižuva | Karšuva | Knituva | Šiauliai | Medininkai
Prūsai : Barta | Semba | Nadruva | Notanga | Varmė | Sasnava | Pokesė | Pamedė | Liubava | Galinda
Skalviai : Skalva | Lamata
Jotvingiai (dzūkai) : Dainava
Rytų galindai (prie Maskvos, Tulos, Kalugos)
Pomeranijos baltai
Dniepro baltai (Mogiliovas – Smolenskas)
Vidurio Baltarusijos baltai: Krieva (Krieviečiai – Krivičiai)
Pripetės baltai: Drėgva (Drėgviečiai – Dregovičiai)
Papildau:
Jotvingiai (dainaviai, sudūviai, poleksėnai, …)
Sūduvių/jotvingių gentys:
– Pamemene,
– Wange,
– Kirsnowia,
– Deynowe (Dainuviai???),
– Weysse,
– Zlina,
– Cresmen,
– Weyze,
– Meruniska,
– Dernen.
Plačiau ir su žemėlapiais čia:
Jotvingiai (dainaviai, sudūviai, poleksėnai, …)
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=3032
Labai, labai rimti pamąstymai,tik, vargu, ar tai įgyvendinama. …bet apie tai kalbėti ir to siekti – būtina! Jeigu apie tai nekalbėsim net mes patys, tai kas už mus tai padarys?
O juk, kiekviena tauta, aišku, jeigu ji nori išlikti, tiesiog privalo, ginti savo teises!
del tautu tai nemaisykim dirbtinai sukurtu dariniu ir savaime susikurusiu. Vienintele Lietuva savaime susikure apsijungus kelioms giminingoms grupems-gentims ir tai ne be kraujo ir be to be jokios Lietuviu genties, ji yra tik historiku fantazijos vaisius. O Gudija, Latvija ir Prusija ar Dainava yra dirbtiniai dariniai kurios reiske kunigaiksciu zemes, o ne bendra kalba ar tauta
ir reik pastebet, kad PILEKALNIS yra teisingas parasymas, nes sis zodis kilo is zodzio pyle, o ne is zodzio pilis…ir kirciuojamas pirmame skiemenyje
beje iki Lietuvos susikurimo visos musu zemes neiejusios i Kijevo Rusia buvo vadinamos Prusija arba Paruse, taip pat ir Pamare iki Udros…tik veliau jau lenkiskieji okupantai buvo trumpam paverge tas zemes ir iveze kolonistu kaip kad nutiko Vilniaus okupacijos isdavoje
pilekalnis pazymi supilta kalna, o ne kalna ant kurio buvo pilis
Sūduvių/jotvingių gentys:
– Pamemene (Panemune)
– Wange,
– Kirsnowia (Kirsna)
– Deynowe (Dainava)
– Weysse (Veisiejai)
– Zlina,
– Cresmen (Krosna)
– Weyze (Teizai)
– Meruniska,
– Dernen.
tai yra Soduviu gentys, bet jokiu budu ne Jotvingiu, nes jais vadinta visos Lietuviu gentys, kol Vytauto laikais nusistovejo ju ribos – tai zemes neiejusios i pirmine Lietuvos valstybe ir esancios i pietus nuo Gardino iki Bresto, nors dar Kijevo Rusios imperijos metu Jotvingiais vadintos Lietuviu gentys esancios ties Vitebsku…okupantai slavai (lenkai ir rusai, nes Gudai ir Galieciai nera slavai) mus visus vadino Jotvingiais arba Getais-Gudais kol neatsirado Kijevo Rusia ir Paruse-Prusija, o veliau tose zemese pirmoji apsijungusi i valstybini darini Lietuva, kurios valdzios Zemaiciai ilga laika kratesi, nors buvo tos pacios tautos zmones…o dar tiksliau ta tauta apibudina PILEKALNIU PAPLITIMAS (gynybiniams tikslams su aikstele talpinancia ne tik gynejus bet ir ginamuosius be jokiu piliu) IR VIETOVARDZIU-VANDENVARDZIU VARDYNAS
Dar daugiau, Zemaiciai ir Aukstaiciai tai yra Lietuviu tautos skirstymas atsirades jau po to kai Lietuvos valstybe susikure. Vadinasi pirmasis Zemaiciu paminejimas ivyko praejus bent 100 metu po Lietuvos centralizuotos valstybes susikurimo.
Be to jeigu jau reikalauti is Gudu grazinti musu etnines zemes, tai ribos eina Berzunos upe pagal 13 amziaus sutarti su Polocko kunigaikstyste ir Lietuvai lieka, ne tik Minskas ir Brestas, bet ir Pinskas su Turovu-Taurija…o ir Polockas yra ikurtas ne is novgorodo atejusiu krikstytu rusu kaip mini rusu metrasciai, bet is Taurijos ir Paliu-Azovo ezero 7 amziuje atejusiu Baltu genciu Polovcu-Palauciu-Paluviu (jokiu budu ne poliaku), kuriu bendras su mumis vardas buvo Getai-Jotai-Jetviagai, o veliau jau 11 amziui uzeje novgorodieciai pakeliui i musi pries turkus pasistate tam mieste pili ir ta data laiko miesto ikurimo data (nes tik krikscionys turejo teise miestus ‘ikurti’, kaip kad Vilniu 1387 metais, nors Gedeminas jau 1323 metais is ten karaliavo).
mes turime pamirsti slavu fasistu iteigini, kad tose zemese 6 amziuje atsikrauste slavu gentys kriviciai ir pan. (atnesta buvo tik religija ir kalba, nes kirilo ir metodijaus rastas buvo iperstas vietoj runu), kai tuo tarpu ju paciu rasyti saltiniai ta paneigia sakydami aiskiai, kad 11 amziuje kai jie (apkrikstyti bizantiskai Baltai-Lietuviai) dar tik statesi pilis musu zemese, apylinkese miskuose slepesi vietiniai gyventojai Lietuviai pagonys (Paganios-Paginios-Vycio salies zmones)…negi neizvelgiat fasistiniu rusu-lenku imperijos kliedesiu ir nelogiskumu? O kur dar kliedesiai kad tarp tos ‘daugybes slavu genciu’ isimaise dar ir vokieciai ir netgi gyveno Prusu vietoje (tuo metu trumpam Prusai buvo isnyke, nes juos dar Herodotas aiskiai mini kaip vientisa tauta kartu su busimais Latviais ir Lietuviais) bei atvyke ikure novgoroda ir Kijeva-Kaunegarda…negi tokie slavu sovinistu kliedesiai neizeidzia jusu intelekto??? Be to lieka neaisku kaip tokia ‘gausybe slavu’ nesugebejo iveikti keliu Lietuviu (tiesa jie gi kompaso neturejo todel nezinojo kur link eiti tai patrauke tiesiai i siaure, bet kazkodel ne is lenkijos, bet is Kijevo ‘o mes i siaure dumsime’, tik vel neaisku kaip novgorode slavai atsidure pirmiau nei ten nuklydo slavu ‘gausios gentys’, juk tariamas slinkimas is pietu i siaure, o vat Gudijoje pamirso beslinkdami ikurti miestus, nes turbut speriai slinko ir visi iki novgorodo nusislinko, tad veliau jiems teko grizti…). o dar musiskiai remiasi slaviskuju sovinistu braizytais to laikmecio zemelapiais…gerai kad dar Zemaiciu nepriskiria svedams…kada nustosime kartoti slavu ligotas fantazijas ir remtis ju is lubu imtais piesiniais?