Jau daug metų Lenkija brutualiai spaudžia Lietuvą reikalaudama, kad kai kurių Lietuvos piliečių pavardės Lietuvos piliečių pasuose būtų rašomos ne lietuviškais rašmenimis. Kartu vykdomas beprecedentis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus,daromas didžiulis spaudimas aukščiausiai Lietuvos valdžiai dėl Lenkijos Respublikai nepriimtinų Lietuvos švietimo įstatymo pataisų. Pernai metų pabaigoje Lenkija Lietuvai įteikė 3 notas, reiklaudama, kad Lietuvoje nebūtų vykdoma švietimo reforma ir kad lenkų kalba Lietuvos mokyklose būtų prilyginta valstybinei.
Alkas.lt, siekdamas atskleisti ir parodyti tikrąsias lenkų nacionalistų užmačias Lietuvoje, pradeda skelbti seriją straipsnių Lietuvos repolonizacijai – ne! Čia spausdinsime tiek naujus, tiek ir svarbos nepraradusius seniau skelbtus rašinius šia tema. Pirmąsis iš jų 2008 parašytas prof. hab. dr. Alvydo Butkaus straipsnis:
A.Butkus. Litwa Środkowa
Alvydas Butkus, iš knygos „Baltiškos impresijos“, Kaunas, 2008.
„Anais“ laikais važinėdami su studentais į kalbines ir tautosakines ekspedicijas, lankėme ir Baltarusijos TSR gyvenančius lietuvius. Įspūdis būdavo dvejopas. Žavėdavomės gyva archajiška lietuvių šneka baltarusių kalbos apsupty, retomis, mums dar negirdėtomis dainomis. Tačiau glumino žmonių pasakojimai apie lietuvybės puoselėtojų persekiojimus ir suvokimas, jog lietuvių kalba čia vartojama kaip carų laikais – tik namie, kai kur vos ne pašnibždom.
Tomis dienomis, grįždami į Kauną, aplankėm kelias apylinkes Vilniaus krašte. Ten irgi jautėmės tarsi persikėlę 100 metų į praeitį – parduotuvėje žmonės kalbėjo rusiškai, o paklausti, kur čia gyvena lietuviai, gūžčiojo pečiais ir purtė galvas. Vienos parduotuvės lankytojai atrodė itin varganai: vilkėjo vatinukus („šimtasiūles“), avėjo purvinais auliniais, o ir aplink parduotuvę telkšojo skysto purvo bala. Ore aidėjo „branj i slavianskaja reč“.
Sustingęs laikas
Pervažiavus tas Lietuvos apylinkes šiais laikais, padėtis atrodo kiek kitaip. Daugelis buvusių rusakalbių dabar jau šneka „po prostu“, kaip tuteišiai, ir dedasi lenkais. Iš anų laikų liko tik gūžčiojimas pečiais ir galvos purtymas, jei ko paklausi lietuviškai. Kai kuriose apylinkėse buvusius viešuosius užrašus rusų kalba pakeitė užrašai Lenkijos valstybine kalba. „Po litewski“ nelabai susikalbėsi net seniūnijoje. Jei nustebęs imsi karpyti ausimis, tau paaiškins, kad lietuvių kalba čia yra „język pogański“, katalikybė yra „polska wiara“ (todėl bažnyčiose lietuviškos pamaldos nepageidautinos), o lenkų šaknys čia esančios „od wieków“.

Gausi ir istorijos pamoką. O ji bus tokia. 1920 m. gen. L. Želigovskis Vilnių išvadavo iš „klumpėtų chamų litvinų“ ir atkūrė senosios Žečpospolitos teritorijos dalį, kurią pavadino „Litwa Środkowa“ (Vidurio Lietuva). Vakarų Lietuva esą likusi neišvaduota ir valdoma „litvinų“ ar „žmudų“ (žemaičių) su sostine „Kownu“, o Rytų Lietuvą (Baltarusijos dalį) laikė užgrobusi tuometinė Sovietų Rusija. Po dvejų metų (1922) Vidurio Lietuva pasiprašiusi prijungiama prie Lenkijos, ką toji ir padarė padarė (žr. 1 ir 2 pav.). Vilniaus vadavimas esą buvęs būtinas dar ir dėl galimo pakartotinio Sovietų Rusijos puolimo – Lietuva, girdi, būtų praleidusi Raudonąją armiją Varšuvos link. Be to, jei Vilnius būtų likęs Lietuvai, tai jį nuo Lietuvos būtų atplėšę bolševikai. Vadinas, Želigovskis išgelbėjęs vilniečius ne tik nuo „litvinų“, bet ir nuo Rusijos.
Jei būsite taktiškas, neužduosite vietiniams klausimo, ar tik ne nuo Rusijos „gelbėjo“ Lenkiją Hitleris 1939 m. rugsėjį. Kitas netaktiškas klausimas būtų, kada gi Vilnius senovėje priklausė ne LDK, o Lenkijai. Neklauskite ir apie Vilniaus krašto lietuvišką vietovardyną, nes tada net pats pašnekovas ims abejoti, ar jo lenkiškos šaknys čia „od wieków“. O jei pašnekovas dar ir mokytojas, jis pats nutylės faktą, jog „Wilenszczizna Polska“ nėra kokios nors lenkų tarmės tęsinys, o tik atneštinė kalba, atsiradusi rusų-baltarusių-lenkų kalbų pagrindu, 18-20 a. slavėjant čia gyvenusiems lietuviams [1].
Vilniaus krašto tarpukarinio statuso interpretacija iki šiol skiriasi Lietuvos bei dalies Lenkijos istorikų darbuose, taip pat tą laikotarpį vaizduojančiuose politiniuose žemėlapiuose (plg. 1 ir 2 pav.). Ši interpretacija atsispindi ir tarpukariu statytuose paminkluose abiejų šalių kariams: tiek lietuviai, gynę šalį nuo agresorių, tiek lenkai, Lietuvos Respublikos atžvilgiu elgęsi kaip agresoriai, vadinami didvyriais, destis, kas tuos memorialus statė – lietuviai ar lenkai (3 pav.).
Būna, kad net kapinės tampa antilietuviškos arogancijos lauku. Tipiškas jos pavyzdys – girininko J. Kvietkaus kapas Maišiagaloje (4 pav.). Kapinių užrašai dažnai naudojami kaip argumentas, kad lietuvių šiame krašte niekada nebuvę – mat visi užrašai lenkiški. Tačiau būtent kapinių užrašai įrodo, kad net 20 a. pradžioje šis kraštas dar nebuvo visiškai suslavėjęs, nes dalis pavardžių yra akivaizdžiai lietuviškos kilmės (5 pav.). Atsižvelgiant į tai, kad pačių lietuvių net vardus to laiko lenkų tradicija transkribavo lenkiškai (Jonas – Jan, Petras – Piotr, plg. 6 pav.), darosi aišku, jog dalis ir slaviškos kilmės ar struktūros pavardžių galėjo priklausyti lietuviams. Atvejų, kad etninis lenkas pakeistų savo pavardę į lietuvišką, nėra buvę.
Antilietuviška arogancija šiame krašte išlikusi per visą sovietmetį. Ji buvusi tokia stipri, kad 1989-1990 m. ja bandė lošti Maskva ir jedinstvininkai – esąjau verčiau autonomija CCCP sudėtyje nei nepriklausomos “chamskos Litwos” dalis. (Tam tikra prasme šią aroganciją perėmė ir šiais laikais Vilniuje įsikūrę kai kurie lietuviai – gero vilnietiško tono ženklu tapo Kauno ir likusios Lietuvos menkinimas). O 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai balsuojant dėl nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos lenkams atstovavę deputatai susilaikė.
Valstybė valstybėje
Strateginis dabartinių Vilnijos politikierių uždavinys – visomis išgalėmis priešintis, kaip jie sako, krašto lituanizacijai. Pats Vilnius, anot jų, jau esąs beveik prarastas – čia lietuviai jau sudaro apie 60 proc. gyventojų, ko nesą buvę per visą miesto istoriją. Bet kraštą išlaikyti lenkišką galima per demokratiškai išrinktas savivaldybių tarybas, kurių valioje yra ir mokyklų administravimas. O jau čia procesą galima valdyti kaip nori. Štai kodėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų taryboms labiau rūpi švietimo reikalai nei tų rajonų žmonių materiali gerovė.
Dalis Vilnijos seniūnijų, pažeisdamos šalies Konstituciją ir Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, gatvių ar įstaigų pavadinimus rašo dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų, motyvuodamos tuo, kad senesni žmonės nemoką lietuviškai ir galį gimtajame miestelyje pasiklysti ar nerasti parduotuvės, seniūnijos (7 pav.).
Apie nevienodą Vilnijos lenkiškų ir lietuviškų mokyklų padėtį buvo rašyta ne kartą. Lenkiškos mokyklos čia finansuojamos kur kas geriau nei lietuviškos, vadovaujantis dar ir tuo, jog tai yra tautinės mažumos mokyklos. (Be to, papildomąparamąjos gaunančios iš Lenkijos.) Tačiau argumentuoti tai tautinės mažumos statusu yra ciniška, nes kaip tik lietuviai čia yra tautinė mažuma.
Seniūnijose vienpusiškai koreguojamas ir mokinių kontingentas, nes nuo mokinių skaičiaus irgi priklauso mokyklų finansavimas. Jei tėvai dar svarsto, į kurią – lietuvišką ar lenkišką – mokyklą leisti savo vaikus, apsispręsti padeda savivaldybių klerkai, žadėdami įvairių buitinių lengvatų, jei tėvai rinksis lenkišką mokyklą. Ir atvirkščiai – jei tėvai leidžia vaiką į lietuvišką mokyklą, jie gali turėti problemų, pavyzdžiui, apsirūpinant žiemą kuru, apiforminant ES paramą ir pan. Problemos baigsis, kai tik vaikas pereis į lenkišką mokyklą. Šitaip sumažinus mokinių skaičių lietuviškoj e mokykloj e, galima siekti ir jos reorganizavimo, t.y. sujungimo su lenkiškąja.
Psichologinių ir biurokratinių sunkumų patiria į Vilniją atvykę dirbti lietuviai mokytojai, kiti tanautojai. Neseniai Lietuvą papiktino rasinės ir tautinės nepakantos apraiškos Vilniuje. Tačiau Vilnijos lenkų tautinė nepakanta lietuviams tarnautojams visiškai nutylima, nors ji yra kur kas senesnė ir labiau paplitusi. Tai pilsudskinio laikotarpio recidyvas. Lietuvos valdžios apsimetimas, jog Vilnijoje viskas gerai, yra alyvos pylimas į skinų laužus, nes vienas iš jų postulatų yra tai, jog Lietuvoje pažeidinėjamos pačių lietuvių, kaip tautos, teisės. Žinoma, Vilnijoje niekas lietuvių nežudo, kaip Želigovskio ar Armijos krajovos laikais (plg. 4, 8 pav.), ir net diržu per galvą dar nemuša, tačiau yra aibės psichologinio smurto priemonių, verčiančių lietuvius taruautojus išvykti iš šio krašto. Vilnija de facto vis dar tebėra „Litwa Środkowa“, arba Lietuvos teritorijoje dirbtinai sukurtas ir palaikomas Lietuvai nelojalus slavakalbis rezervatas.
Kurios valstybės interesas?
Lietuvos vyriausybės pasyvų elgesį galima suprasti, bet ne pateisinti. Suprantama, kad šiuo atveju jai iškilusi dilema: ar neerzinti strateginės partnerės Lenkijos ir toliau nematyti, kaip ji Lietuvoje įgyvendina savo interesus, vienašališkai steigdama universitetų filialus, siuntinėdama kunigus, mokytojus ar kitus misionierius, šmirinėjančius po Pietryčių Lietuvą ir agituojančius ignoruoti lietuviškas mokyklas ir lietuvišką bažnyčią, ar susirūpinti tolesniu šio regiono kryptingu slavinimu ir pristabdyti jį, nes ilgainiui šis slavėjimas gali baigtis tuo, kuo baigėsi Serbijos Kosovo albanizacija.
Šiuo požiūriu tautinė netolerancija lietuviams Vilnijoje valstybei yra kur kas pavojingesnė nei pavieniai rasinės netolerancijos faktai pačiame Vilniuje ir ignoruoti ar toleruoti ją yra tiek pat nusikalstama, kiek ir toleruoti rasizmą. Prioritetas turi būti teikiamas Lietuvos vidaus interesams. Baimė suerzinti kaimyną ir marionetiškas paklusimas jo poreikiams tik rodo mūsų diplomatijos nemokšiškumą. Juo labiau, kad Vilniaus kraštas nėra Lietuvos ir Lenkijos bendrai administruojama teritorija, kaip kažkada Infliantai.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau 18 metų, tačiau Vilniaus krašto lietuvių padėtis tapo blogesnė nei buvo sovietmečiu. O juk reikia tiek nedaug: pasiekti, kad būtų liautasi persekioti tėvai, nusprendusieji leisti vaiką į lietuvišką mokyklą, kontroliuoti, kad mokyklos būtų finansuojamos pagal vienodus kriterijus, o VSD dar galėtų subtiliai pasidomėti gausiais kaimyninės šalies emisarais, kurstančiais krašte tautinę nesantaiką, kas šiaip jau baudžiama įstatymu.
Autorius nuoširdžiai dėkoja habil. dr. Kazimierui Garšvai ir VDU docentui dr. Vyteniui Almonaičiui už suteiktą dokumentinę medžiagą bei papildomą žodinę informaciją.
Išnašos:
[1] Šitai ne kartą yra įro dę ne tik lietuvių. bet ir lenkų mokslininkai. plg. J. Rozvadovskio (Rozwadowski). M. Balinskio (Balinski), T. Lipinskio (Lipinski), J. Ochmanskio (Ochmanski), H. Turskos ir kt. darbus. Tačiau Vilnijos šovinistai lenkai ir jų spauda šiuos tyrinėjimus nutyli.
Lietratūra:
Davies N. Bože igrzysko. Historia Polski. Tom II. Krak6w, 1993. Dybkowska A., Zaryn J., Zaryn M. Polskie dzieje od czas6w najdawniejszych do wspolczesnosci. Warszawa, 1994.
Gaučas P. Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida: XVII a. antroji pusė
– 1939 m. Vilnius, 2004.
Kniūkšta P Vilniaus kraštas ir lietuvių kalba. Vilnius, 1990.
Lietuva skaitmenimis 1918-1928. Diagramų albumas. Kaunas, 1928. Losowski P Konflikt Polsko-Litewski 1918-1920. Warszawa, 1996. Ochmanski J. Historia Litwy. Wroclaw-Warszawa-Krakow, 1990.
Turska H. O powstaniu polskich obszar6w językowych na Wilenszczyznie.
Vilnius, 1995.
Šis straipsnis paimtas iš Alvydo Butkaus knygos „Baltiškos impresijos“, Kaunas, 2008.
Mūsų, eilinių piliečių, nuomonė mažai veikia į valdžios veiksmus.Susidaro įspūdis, kad šalies vientisumas rūpi tik atskiriems žmonėms,kelioms organizacijoms, nepriklausantiems valdžiai. Taip neturėtų būti.Pirmieji LR asmenys- prezidentė,seimo pirmininkė, premjeras kol kas nerodo būtinos, šiai situacijai, inciatyvos tuo klausimu. O situacija sudėtinga…
APIBRĖŽIMAS: Tik tautinė grupė, kuri neturi išorinės valstybės, yra tautinė mažuma. Lenkija, Rusija, Izraelis yra išorinės valstybės, todėl lenkų, rusų, žydų tautines grupės negali turėti tautinės mažumos statuso Lietuvoje. Lietuvoje yra tik trys tautinės mažumos – karaimai, totoriai, romai. Ačiū už dėmesį. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.
Mes daug lenkams padėjom: davėme civilizatorių Jogailą, karvedys Vytautas Žalgiryje atmušė kryžiuočiams norą užimti lenkijos žemes, davėme Žečpospolitai, kartu ir lenkams, teisinį Lietuvos Statutą, pirmasis jų Prezidentas buvo žemaitis, lietuviškas šaknis turi a. a. popiežius Paulius. O kur dar kertiniais lenkams tapę lietuviai Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas ir t. t. Ar laiko perspektyvoje išliksime tokie geranoriški? Jei lenkai mus ir toliau spaus, tai kas ateityje, kilus reikalui, jiems patiems bepadės? Vilnijos lenkai, žinia, gyvena “tuteišinės” kultūros sąlygomis, todėl privalu jais rūpintis, nepalikti gyvenimo nuošalėj, įdėti darbo jų švietimo ir meilės šalelei lietuvai ugdymo srityje. Būtinai reikia padėti adaptuotis, kitaip jie liks mūsų tarpe svetimi. O ir patys jie turi aktyviai ieškoti sąlyčio su žeme, kurioje gimė, augo ir gyvena.
Blogiausia tai, kad juos jau seniai perėme nepagydomomis pilsudskizmo ir želegovskizmo ligomis serganti Lenkija.
man labai gaila, bet tai šventa tiesa. Reikia kol ne vėlu atsisakyti visokių strateginių partnetrių ir pradėti gyventi savo galva, bet nematau Lietuvoje tokios politinės jėgos, kuri sugebėtų spręsti šią problemą. Valdžia kaip miščiojo taip miščioja vietoje, nes nežino ką daryti.
Įdomi situacija: Lenkija 1921 metais su Rusija pasirašo taikos sutartį ir nustato sieną tarp Rusijos ir Lenkijos į rytus nuo 1920-07-12 Lietuvos-Lenkijos sienos, bet toje teritorijoje tuo metu Lenkijos nebuvo – tik “Litwa Srodkowa”. Reiškia – sutartį su Rusija turėjo pasirašyti ne Lenkija, o “Litwa Srodkowa”? Kam tada farsas su “referendumu” Vilniaus okupuotame krašte, jei Lenkija jau metus laiko buvo šią teritoriją pasisavinusi 1921 sutartimi?
Ne visai taip.
“Sužaista” buvo gudriau.
Rygoje sovietų derybininkai susitarė su Lenkijos delegacija, kad siena tarp Lenkijos ir Rusijos eis ne ties “Vidurio Lietuvos” siena, ir ne ties siena, nustatyta 1920 m. liepos 12 d. Rusijos sutartimi su Lietuva, o paliekant keliolikos (kai kur ir daugiau) km “tarpą” nuo sienos, nustatytos su Lietuva pagal 1920 m. liepos 12 d, sutartį.
Taigi, žiūrint oficialiai juridiškai Rusija Rygos sutartimi dėl sienų pripažino Lenkijai tik gana siaurą žemės “rėžį” tarp Lietuvos ir tuometinės Rusijos sienų, o Lenkijos iš Lietuvos užgrobtų žemių, kurias Rusija pripažino Lietuvai, Rusija oficialiai juridiškai Lenkijai nepripažino.
Tuo, beje, rėmėsi ir visos vėlesnės Lietuvos sutartys su SSSR – iki pat 1939 m. Vilniaus grąžinimo, kada Stalinas vienašališkai atsisakė pripažinti 1920 m. liepos 12 d. nustatytą sieną su Lietuva ir ėmė ją “stumdyti” taip, kaip jam buvo patogiau.
P.S. Ši “juridinė” Lenkijos ir Rusijos “gudrybė”, joms pasirašant Taikos sutartį 1921 m. Rygoje, yra aprašyta (man atrodo, kad Algimanto Liekio knygoje “Lietuvos sienų raida” – nors tiksliai ir neatsimenu ar būtent čia apie tai skaičiau).
Zbygniewui – Čia geras pastebėjimas. Į šį chronologinį neatitikimą ir Rusijos dviveidiškumą (ne veltui erelis dvigalvis!) istorikai dar nebuvo atkreipę dėmesio. Bent jau aš niekur neužtikau. Galėtumėt šią pastabą išrutulioti iki straipsnio. Tik jūsų formuluotėje “į rytus nuo 1920-07-12 Lietuvos-Lenkijos sienos” netyčia įsivėlė klaida. Turėjot galvoje “į rytus nuo 1920-07-12 Lietuvos-Rusijos sienos”.
Apskritai, Rusijos pozicija buvo ne tik veidmainiška, bet ir juokinga. Lenkijai sutartimi pripažino Rytų Lietuvos aneksiją, o Lietuvai skelbė to nepripažįstanti. Praktiškai Rusija pasirašė dvi viena kitai prieštaraujančias sienų sutartis: 1920 m. su Lietuva ir 1921 m. su Lenkija.
Vyko ir vyksta dviejų sukčių varžybos dėl sukčių sukčiaus vardo…
Vilniaus kraštas priklauso Lietuvai ir čia nėra ko svarstyti. Tačiau iš dalies mes susiduriame su viena problema. Prieš keletą metų mūsų seimūnai ir vyriausybė per kelias minutes pripažino jėga atplėštą nuo Serbijos Kosovo sritį, kaip atskirą valstybę. Nereikia užmiršti, kad Kosovas yra Serbų tautos istorinė žemė tik ilgainiui okupuota musulmonų ir nutautinta. Jie, albanai, ar kaip dabar jie pasivadino kosovarais, irgi pradėjo nuo reikalvimų užrašams, kalbos vartojimo valstybinėse įstaigose, mokyklose. Šiandien Vilniaus rajone mes susiduriame su panašiomis problemomis. Tačiau reikia ne ginčytis ir aiškintis kas geriau išmano istoriją, reikia realių žingsnių integruoti vietos gyventojus į mūsų visuomeninį gyvenimą. Seku laidas Duokim garo. Gal visdėlto reikėtų pakviesti jei ne kaip dalyvius tai bent kaip svečius Eišiškių ar Šalčininkų lenkų liaudies ansamblius.Yra istoriniai renginiai, kurie mus sieja. Štai artėja 180 metų 1831 metų sulimui. Niekas šiandien nesuskaičiuos kiek žuvo lenkų Lietuvoje, o Lietuvių Lenkijoje. Reikia prisiminti, kad Varšuvą gynė ir Lietuvos sukilėliai iš žemaitijos, Aukštaitijos ir Suvalkijos. Ar nereikėtų kaip vienus organizatorių pritraukti ir Lietuvos lenkų? Svarbiausia nebijokim. Nebijokim daugiau rašyti apie mūsų Lietuvos istoriją, jos kovas. Užmirštam savo istorines pergales Kircholmo, Salaspilio, Oršos mūšiuose. Bet čia jau buvo bendros pergalės. Pažiūrėkim kaip atrodo Saulės mūšio vieta ir kaip atrodo Durbės mūšio vieta. Į Durbę drąsiai galima vežti turistus, o Saulės? Taigi: pirmiausia gerbkime save patys, gerbkime savo protėvių žygius, gerbkime kitų tautų istoriją ir nežiūrėkime ką koks amerikonas liepia daryti, o tada gerbs mus ir kiti.
Gaila žmonių, tapusių niekuo. Netgi mirę nei lenkai, nei lietuviai. Asmuo, kalbantis rusiška-gudiška-lenkiška-lietuviška makalyne, nagali būti laikomas lenku. Lenkai gyvena Lenkijoje, kalba lenkiškai ir moka mokesčius Lenkijos valstybei. Atsimenu sovietmetį. Iš mūsų apie 60 šauktinių iš Lietuvos, du buvo vadinami lenkais. Vienas iš “Pabradzi”, kitas iš “Aišišek”. Jukingiausia, kad abu tarpusavy “lenkiškai” nesusikalbėjo, o pereidavo į rusų (ne lietuvių) kalbą. O buvo dar vienas iš Švenčionių rajono kaimo, kuris turėdamas lietuvišką vardą ir pavardę kalbėjo ir suprato tik rusiškai. Ar pasikeitė kas nors? Nieko. Paskaitai ir stebiesi. Baisi tiesa. Bet tiesa.
Tai visų nutautėlių tragedija… Būtų nuostabu, jei tuo susidomėtų įv. sričių mokslininkai, kad suremtų galvas ir pagalvotų, kaip padėti tokiems žmonėms…
Sykį neatsispyrė agresoriaus grasinimams bei gundymams praturtėti iš išdavystės, o „kartą pabandęs nebgali sustot” – tau neleidžia ir visaip gąsdina… O ir mūsų valdžios sprendimai vis labiau gramzdinantys gyventojus į skurdą labai talkina abiejų kaimynių siekiams. Tad ir toliau elgiasi, kaip dūšia be vietos. Lyg jų proseneliai „per amžius” čia (ar netoliese – dabartinėje BY) gyveno, tačiau kažkodėl jiems aiškina, jog jie kitos tautybės, nei kažkada tie proseneliai buvo..
Dabartiniai tų senelių palikuoniai turi galimybę vieną kartą padaryti tam galą ir visiems laikams ne tik nuplauti jaučiamą nesmagumą dėl protėvių silpnybės bei paklydimų, bet ir savotiškai atsiteisti už tuo metu (pro)senelių patirtą pažeminimą, kai tie buvo smurtu verčiami išduoti saviškius. Tačiau yra, kas rūpinasi, kad taip neatsitiktų, yra kas, naudodamasis krašto skurdumu, ir gundo ir gąsdina. O dar sudėtingiau, kad vieni kviečia būti lenkais, o kiti – į Panslaviją kviečia… O mūsų „strategiški valdovai” uždarinėja tam krašte lietuviškas mokyklas… O štai ir šiandien vizitatorius, kad ir į kokią diplomatinę formuluotę bus įvyniotas jo tikslas, vėl paliks „Lenkijos provincijos valdytojams” tolesnių užduočių ir įpareigojimų…
Lenkijos 1919 metais pradėtas karas pažeidė 1569 Liublino unijoje nustatytą ir iki šio laiko galiojančią “de jure” sieną tarp Lenkijos ir Lietuvos. 1919 Lenkijos pradėto karo Taikos sutartis dar nepasirašyta, Lenkijos okupacinė armija neišvesta iš Lietuvos valstybės teritorijos: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Punsko.
Šis karas gali būti pavadintas “Šimtamečiu karu”, jei Taikos sutartis nebus pasirašyta iki 2019 metų.
Alvydui Butkui.
Rašydamas suklydau – 1920-07-12 sutartis yra tarp Lietuvos ir Rusijos. Bet tuo pačiu metu netyčia atspėjau – 1921 metais Rusijos – Lenkijos sutartis nustatė SIENOS LINIJĄ tarp Lenkijos ir Rusijos, bet teritoriją į vakarus nuo 1920-07-12 linijos nekomentavo. Rusija atskira nota patvirtino Lietuvai teritoriją su Vilniumi.
Todėl po 1921 metų Lietuvos rytinė siena “de jure” 1920-07-12 ribose su Rusija tapo siena su Lenkija.
Aš irgi turėjau vieną “bojecą” Vilnijos “lietuvį” laivyne:)) Vardas Jevgenijus o pavardė lietuviška: Stancikas. Tai jis su manimi Kryme bent lietuviškai stengėsi pakalbėti iš sentimentų Lietuvai ir Vilniui… O normaliai kalbėjo tik rusiškai, nes nei Lietuviškai, nei lenkiškai nemokėjo. Geras bičas, norėtūsi užjausti už sužalotą gyvenimą, bet ką mes galime?
Vienžo, reikia rinkti tuos, kurie tą kraštą atlietuvins tokiu būdu:
1. jokių nevalstybine kalba dėstančių valstybės finansuojamų mokyklų neturi būti;
2. tarnautojai, pažeidę valstybinės kalbos įstatymą daugiau nei vieną kartą, yra automatiškai atleidžiami iš darbo su vilko bilietu;
3. savivaldybė, pažeidusi valstybinės kalbos įstatymą daugiau nei vieną kartą, yra panaikinama ir yra įvedamas tiesioginis respublikinis valdymas;
4. jokių kitų šalių asmenų į tą teritoriją, kad neskleistų erezijų, neįleisti (tuos, kurie neklausys, išmesti iš Lietuvos kaip pasiutusius šunis, paskelbti persona non grata ir laikyti nuo Lietuvos per patrankos šūvį).
Daugelis Lietuvių, kaip ir Latviukai, savo būdu tylūs ir užguiti. Prie to nemenkai prisidėjo prokryžiuotinė krikščionybė su teologine “filosofija” – yra taip, kaip judaistinės biblijos dievo valia duota jai TARNAUJANT.
CHA
Gyvenu Sirvintu rajone, kartais pavazineju po Rytu Lietuva. Taip , lietuviai cia tautine mazuma. Kas gi cia gyvena? Tai tuteisai, jokie jie ne lenkai. Tik beda ta, kad buti bielarusu kazkaip negarbinga, lyg ir nesinori. Va buti polakom tai labai garbinga. Kalba sie zmones keliu kalbu kratiniu. Labai arsus lenkomanai tie, kuriu pavardes lietuviskos pvz Mazul.Niekaip nesilenkina, tegalima tik galune nukasti. Keista, bet tos pavardes , kurios gana lengvai lenkinasi pvz Kvietkauskas daryk ir norek Kwietkowsky, tokie kalba lietuviskai ir neapsimeta tuo kuo nera-lenkais.Oi kaip nesaldu gyventi lietuviui tarp vadinamu lenku. Jei nekalbesi ju kalba, o jei dar vaikus sugalvosi leist i lietuviska mokykla(jei dar tokia yra) tai vien tik is priblemu ir narpliosiesi.Seniau labai gerai praeidavo tokia demagogija: Jezus Kristus labai gerai supranta lenkiskai, bet niekaip nesupranta lietuviskai.Melskites lenkiskai- tai tiesiai dievui i ausi. Oi kiek daug lenku tokiu budu buvo pagaminta.Dabar si dogma atgyvenusi jau.Tuteisai sako , kad litevska mova labai sunki ir jos neimanoma ismokti. Bet kai girdi kalbant tai kas 5 zodis lietuviskas. pvz puidzim do pirmininkas tam i napisin pareiskimas. Manau si taip vadinama tuteisa mova dar prastesne nei pindzin inglis. Ji turi turbut 500 zodziu. Kalba lyg tai sava kalba, bet ko nezino greit prideda lietuviskai ar rusiskai. Tai kaip nemoka lietuviskai. Cia kazkokios kvailos ambicijos. Problemos sprendimo budai labai paprasti. Reikia pasimokyti is paciu lenku kaip jie sparciai asimiliuoja Suvalku trikampio lirtuvius.Jokia lenkiska mokykla negali buti finansuojama is Lietuvos valstybes biudzeto.TASKAS. Kodel tas Lenkijai galima, o Lietuvai NE? Nereikia versti lenkiskose mokyklose kai kuriu dalyku destyti lietuviskai. Tegu nemoka lietuviu kalbos. Kur jie baige mokysis? Varsuvoje.Tegu.Negalima Lietuvoje priimti i darba nemokancio valstybines kalbos. Idomu ar nores buti mazarasciais juodadarbiais? Tuteisai dar aiskina, kad nusibodo buti asimiliuojamaisiais. Zino, bet nenori pripazinti , kad proteviai kalbejo lietuviskai. Paskui subelarusejo, veliau sulenkejo, prie caro surusejo, dabar atseit prievartaujami atlietuveti.Klausia kas bus dar po 20 metu.? Zinau fakta kai mano tevo kaimynai po karo isvyko i Lenkija.Cia atseit buvo skriaudziami litvinu. Ten “tevyneje” buvo vietiniu nekenciami kaip litvinai.Gyvendami ne Suvalku trikampyje ismoko lituviskai geriau negu, kalbejo isvaziuodami. Pats kalbejau su tevo vaikystes draugu Petru, kuris ten dabar PIOTR WIEZBICKY. Tai tik zinoma mazos isimtys. Reikia sest uz stalo lietuviams ir lenkams kalbeti, deretis priimti abiem pusem naudingus sprendimus.Niekas nebeduos sukarpyti Europos zemelapio.Asimiliacijos pavojus jau dabar gresia net ir lenkams bei rusams.Reikia laikytis isvien ne diskriminuojant vieniems kitu.
APIBRĖŽIMAS: Tik tautinė grupė, kuri neturi išorinės valstybės, yra tautinė mažuma. Lenkija, Rusija, Izraelis yra išorinės valstybės, todėl lenkų, rusų, žydų tautines grupės negali turėti tautinės mažumos statuso Lietuvoje. Lietuvoje yra tik trys tautinės mažumos – karaimai, totoriai, romai. Ačiū už dėmesį. Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.
DĖL KLAIDINANČIO TERMINO „lenkų TAUTINĖ MAŽUMA“.
(turi būti TAUTINĖ BENDRUOMENĖ, TAUTINĖ GRUPĖ),2015-05-31,Vilnius.
1.Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statusą;
2.Buvusių okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, kurie kalba ne lenkiškai, “poprostu“. Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record). Pvz., USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, Rusijoje – tik 8 lenkiškos biudžetinės mokyklos;
3.Lenkiškų mokyklų valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišų diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai;
4.Kodėl neteisėtai privilegijuoti Lietuvos „piliečiai lenkai“ lengvai pasiduoda provokacijoms, kodėl negerbia Lietuvos įstatymų? Kas juos klaidina?
5. Vilniuje,1994 m. balandžio 26 d. pasirašyta Lenkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos draugiškų santykių ir gero bendradarbiavimo sutartis prieštarauja (1995 m.vasario 1 d. Strasbure priimtai) Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijos 21 straipsnis:„ Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“. Konvencija numato tautinių mažumų, t.y. tik tautinių grupių, neturinčių išorinės valstybės, apsaugą, kitaip būtų pažeisti pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Lenkų bendrija Lietuvoje negali turėti „tautinės mažumos“ statusą, nes tai grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei, t.y. prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams. Lenkijos vulgarus agresyvumas yra reali tikrovė – lietuviai nežudo lenkų, nebuvo okupavę Varšuvos, nebuvo užėmę trečdalį Lenkijos teritorijos;
6.Abchazų tautinės mažumos teritorijos (Suchumis) okupacija Gruzijoje yra Kremliaus okupacinės politikos, „ginant“ tautines mažumas, pavyzdys;
7. Lietuvoje yra karaimų, totorių, romų tautinės mažumos – neturi savo išorinės nacionalinės valstybės;
8. Atkaklus termino „lenkų tautinė mažuma“ vartojamas yra neteisėtas, pavojingas Lietuvos valstybingumui, prieštarauja pagrindiniams tarptautinės teisės principams.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
K. Garšva
Ar Vilniaus krašte galioja įstatymai?
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/ar_vilniaus_kraste_galioja_istatymai/